pačiupinėjau iPhone’ą

iPhone

Sekmadienį iškeliauvau ieškot Kalėdinių dovanų savo būsimai žmonai (negerai, kai žinai, ko merginos nori… bo tada turi to ieškot, ane?) Aišku, negerai, kai nežinai ko nori… Bo tada dar turi biški pamąstyt. O mąstyt dėl panų, tai jau savaime laiko švaistymas, ane?

Vienok, nukeliavau iki Gallion Reach (bo apsiklausinėjau kaimynių, kur čia mergiočių parduotuvių rast) prekybvietę. Tai vajė, vajė… pažįstu ne vieną mergičką, kuri ten apsigyventų. Na, maniškei dar zaros trūktų, tai tik kokias penkias dienas gyventų ten… Vis ne savaitę.

Kad ir kaip ten būtų, neradau ko ieškojau. Tačiau… kai vaikštinėji stiklinėm akim stebėdamas kolegas tautiečius tiesiog masiškai kišančius viską į maišus didžiulius. Vajė… čia turbūt žmonai, kuri liko Lietuvoje augint porą vaikų. O čia turbūt meilužei, kuri Londone su juo arbatą geria. Na, gerai, gerai, neskubėkim teisti žmonių, kuriuos matau pirmą kartą. Tačiau, netgi vienas… parduotuvėj pabuvęs ilgiau nei dvidešimt minučių pradedu jaustis nejaukiai. Maždaug, ko tu čia nori… bet pats sau taip nesakysi?

Taigi, turėjau parašyt, kaip sekės iPhone pačiupinėt… žodžium, pasiklydęs savo košmare (beidamas iš trečios parduotuvės į ketvirtą), pamačiau iš tolo šviečiančia iPhone reklamą. Užsukau. Žiūriu, vaikai čiupnoja, tapšnoja, ir visaip kitaip džiaugias žaisliuku. Stoviu tyliai eilėje prie prekystalio, ant kurio padėti keturi iPhone’ai ir mintyse kaip varnoms sakau “šiūūū.. štiššš… šiūū vaikai” (kaži ar taip tikrai varnom sakyčiau). Kol galų gale vienas pasitraukia.

Na, ir ką galiu pasakyti. GRAŽUS. MIELAS. SEXY. FASHIONABLE. Tačiau nepirkčiau… esamesus rašyti jaunąjai kartai turėtų būti nepatogu (taip pat, įvairūs užrašai turėtų būti skausmingi). Telefonas lengvas, tačiau sakyčiau dar gerokai masyvus. Kišenėje pas mane neliktų vietos raktams (hehe… o dar jeigu su raktais jis ten pasimaltų, tai ir iš ekrano nieko neliktų). Žodžiu… dar daug ten ką bandžiau, tačiau nelikau susižavėjęs… Turbūt senstu.

Kalėdos, kalėdos artėja!

Apie tai Lietuvoje jau skelbia visos pasipuošusios MAXIMOS, o Londone besidabinančios TESCOS (na, žinoma, ir visi kiti uždirbti norintys verslininkai). Kai kuriuos žmones tai nervina, tipo bandot įkišt mums, ko nenorim. Kiti džiaugiasi blizgučiais, ir tyliai laukia Kalėdų. Kai kurie jau pradeda svarstyti, kas geriau – tikra, ar dirbtinė eglė. O mes… o mes…

Kol mąstau kokį kompiuterį išsirinkti – nešiojamą ar stacionarų, mes (t.y. kaimynai, ką čia aš bandau sau laurus priskirt) papuošėme Kalėdų eglutę! In your face, MAXIMOS. Man nebūtina keliaut į parduotuvę, kad laukt Kalėdų… aš turiu eglutę savo namuosę. Papuoštą nuostabiais šiaudiniais žaisliukais, ir švytinčiom lemputėm. Gaila, neturiu fotoaparato…

Apskritai, pagalvojus kiek daug ko neturiu. Na, bet turbūt kol kas ir nereikia. Užtat turiu papuoštą eglutę, prie kurios galima atsigerti šiltos arbatos vakare. Genialumas paprastume.

Prisiminiau Kauno troleibusus

Enchanted Christmas

Netyčia po darbo šiandien teko užsukti į Oxford’o gatvę. Tai jablinkšt jedreni fieni, pasijutau kaip Kauno troleibuse ankstyvą rugsėjo mėnesį (kas buvęs KTU studentu, supras ką turiu omenyje). Tiek žmonių, per Olimpines nesu matęs (o tai, kas dėsis Londone, kai pagaliau ateis ir Olimpinių laikas? Crowd management čia nepadės – nors šiandien toks išsigandęs operatorės balsas atsiprašinėjo, kad neįleidžia žmonių į metro stotelę, ir eilės gatvėj labai ilgos, o ką jis darys per Olimpinės? Nusigrauš tiek kojų tiek rankų nagus…

Taip gatvėj stovi, ir kaip kokiam vandenyne jeigu patenki į tinkamą srovę, tai tave tiesiog neša. Kaip jauti savo pulsą, taip jauti savo kišenėje piniginę, ir mąstai, net jeigu matytum, kaip tau ją ištraukia, visiškai nieko negalėtum padaryti. Bo, net pajudėti neišeina. Pasijutau šiandien toks mažas, o aplinkui skraidantys veidai jau nusiteikę kalėdiškai (o taip galima sakyt? tikiuosi Danutė nemato). Ir eglučių jau pripuošta, ir lempučių jau belekiek.

O ir žmonių buvo milijonas, nes berods ten pagrindinę eglutę įžiebė, ir aš kaip tik 15 minučių pavėlavau (kai visi pradėjo skirstytis). Taigi iki namų, vietoj trumpo pusvalanduko, teko brautis/kautis/lipt per galvas porą valandų. Net jeigu būčiau Londone per Naujus, jokiu būdu nekeliaučiau link centro… Nebent, norėčiau grįšt namo apie sausio 3 dieną.

O mąstant apie tokius uždelsimus, ale pabando man oro uostai vėluot – supyksiu, ir… ir ką, būsiu piktas.