Savaitgalį virtuvėj įsirengiau savo „ofisą“. T.y. tarp lėkščių ir puodukų, įsitaisiau savo laptopą. Visai patogu… nori užkąst ką nors, ištiesi ranką ir šaldytuvas šalia. Užsinori arbatos ar kavos – vėl viskas šalia. Šiaip tai „skaitmenizuoju“ mūsų šeimos receptų knygutę (kraustau viską į Evernote), bet kadangi jau esu virtuvėj… tai kodėl neiškepus kokios duonos?
Neužsirašyti skanaus recepto yra nuodėmė! Bo… šįvakar, grįžtu iš darbo, ir mane pasitinka mano mergaitė, žiūrinti alkanomis akimis… (čia reiškia, reikia „ką nors greito ir skanaus“). Kažkaip, abiems „dzingt“ į galvą, kad labai tiktų jau kažkada gaminti „portobello & blue cheese melts„, bet tai koks receptas (ir ko reikia nupirkt?), nė vienas neprisiminėm. Greitai įnikom į žurnalų vartymą (vieno „ko nors greito ir skanaus“ turbūt besigaus „skanaus“ – bo kol praversi pusės metų žurnalų receptus…) ir šiaip ne taip radom.
Tai, kad kitą kartą, per daug ilgai ieškoti nereikėtų… pasidalinsiu šiuo lengvu, greitu, ir dieviškai skaniu gėriu.
Portobello & blue cheese melts – Ingredientai
Portobello & blue cheese melts – Receptas
O tada… jau galima arba daryti „hamburgerio“ tipo sumuštinį… arba sukrauti viską į lėkštę (duona, rukolos lapai, beveik karameliniai apkepę svogūnai, grybai pilni ištirpusio mėlynojo sūrio). Ir… skanaus! Oi… beveik pamiršau. Kad vakaras būtų idealus, betrūksta taurės raudonojo vyno… Rekomenduoju (tai, ką pats išbandžiau ir labai patiko):
Kaip malonu po ilgos pilnos darbų savaitės, penktadienio vakarą, atsikąst gabaliuką sūrio ir išgert taurę raudonojo vyno. O tada, pasistiprinus, galima kibti ir į vakarienę…
Man tikrai patinka skaniai pavalgyti. O tai dažniausiai reiškia, kad valgyti daromės patys… čia turbūt dėl dviejų priežasčių: 1. ne visur gali skaniai pavalgyti arba 2. tiek neuždirbu, kad skaniai kiekvieną dieną valgyti (pačiam nesidarant maisto, o einant kur nors).
Tačiau… man dar kažko trūksta, kad visada norėčiau pasidaryt vakarienę pats. Pavyzdžiui, vakar žmona buvo išlėkus iki Londono (mano žmona turi naują pasą, kuris dabar jau tikrai rodo, kad žmona yra MANO žmona!!!), o aš parėjęs po darbų ilgai mąsčiau, ką čia suvalgius… (net porą knygų, iš mūsų šeimynos mini bibliotekos, perverčiau) Bet, galų gale, nuėjau iki artimiausios parduotuvės ir parsinešiau paprastą picą (ir tikrai ne tokią skanią, kokią pats gali pasidaryt). Tiesiog… kol kas (sakau „kol kas“, nes tikiuos, kad tai pasikeis) nematau tikslo valgyti gamintis pačiam sau. Viskas labai greitai pasikeičia, jeigu yra dar nors vienas valgytojas (pvz, žmona, ar draugai) – tada valgyti daryti (ypač kokį naują receptą daryti) – pats įkvėpimas… Bet jeigu esi vienas…
O šiandien (su mintim, pakeist mano pavienius tingėjimus), papildėm savo kulinarinę biblioteką. Praėjo pro keletą charity shop’ų, prigiebėm pora knygų:
Kartais pradedi skaityti kelias knygas vienu metu. Dažniausiai dėl to, kad pirmoji knyga nebuvo spėjus užkabinti, ir nusprendei pabandyti antrąją… Kartais tada keliom dienom „užstringi“ ties atrąją… tol kol ją „suskaitai“.
Pradėjau skaityti „Windows Azure – Step by Step“… tačiau dar neįpusėjęs užmečiau akį į „Your Body: The Missing Manual“. Ir, atrodo, iš savaitės dingo visas „commuting“ (į darbą, iš darbo) laikas…
Yra gyvenime tiek daug dalykų, kuriuos REIKĖTŲ daryti, tačiau vis tiek jų nedarome… (užtenka pasižiūrėt į rūkančius gydotojus rūkančias mamytes bestumiančias vežimėlius su juose besėdinčiais penkiamečiais vaikais, kad suprastum, jog kažkas čia negerai). O visgi gal REIKĖTŲ… kažko trūksta, kad REIKĖTŲ konvertuotųsi į BŪTINA.
Ko gi?
- Tai kokie tavo planai savaitgaliui?
- Na… penktadienio vakaras prasidės all-you-can-eat chinese, o šeštadienį… žmona lyg ir norėtų į pikniką nueit…
- Kažkaip visas tavo laisvalaikis sukasi apie maistą!
O taip… nulėkėm su dziudo klubu pavalgyt į valgyk-kiek-telpa kinų restoraniuką… Tai ir pavalgiau. Pradžiai… šiaip visokių niekučių – keletą rūšių vištienos, įvairių suktinukų, blynų, etc. Tada, susikaupiau… ir žingsniavau link vietoje gaminamo maisto. Tu išsirenki ingridientus, padažą, ir tau per kelias minutes iškepa viską. Taigi…
1. Ginger chicken with peppers and teriyaki souce – sukirtau per porą minučių (bo, darbe tik porą sumuštinių tebuvau suvalgęs, ir jaučiausi pakankamai alkanas… o kadangi valgyk-kiek-nori, tai greitai lėkiau dar vieno patiekalo)
2. Shiitake mushrooms and grilled prawns in black bean sauce (šitas, įsiveikė šiek tiek lėčiau… bo padažas aštresnis, tai jeigu per greitai ir per daug pradedi kramtyti, tuoj išlieja prakaitas… sulėtinom apsukas, ir kol kiti klubo nariai dalijosi savo patirtimi apie gyvenimą/darbą/etc aš ramiai sukirtau antrąjį patiekalą)
3. Wagyu Beef Steak with Kung Pao sauce (pirmajam patiekalui teriyaki padažas buvo švelnus… antrajam patiekalui pasirinkau šiek tiek aštresnį black bean sauce, na o trečiajam susikaupiau… ir pasirinkau dar rimtesnį Kung Pao – kurio pavadinimas man tikrai nieko nesakė, bet ant meniu nupieštos keturios čili ikonos perspėjo apie galimus pojūčius. Lėčiau turbūt nesu valgęs… įdedi kąsnį į burną ir galvoji „čia hot ar spicy?“, čia palaukt kol atvės, ar ir liks toks karštas. Bet vargais negalais įveikiau…
Antrą kartą į valgyk-kiek-nori restoraniuką turbūt neičiau. Nors ir prieš tavo akis pagamintas maistas iš šviežių ingridientų, bet… aš namuose galiu skaniau padaryt!
Pažiūrėjus kiek valgau… reikėtų turbūt dažniau sportuot pradėt.
Kažkada savo mergaitei kabinau daug makaronų apie tai, kad dziudo yra labai įdomu ir smagu. Turbūt per daug manim jinai ir netikėjo… bet kažkaip tai vieną kartą nuėjo, tai antrą. Ir galų gale pradėjo pastoviai lankyti dziudo treniruotes.
O šiandien, grįžęs iš darbo, namuose radau (dziudo licenziją):
Tai kaip filmuose kai būna, keletą epizodų pasirewindino atgal, ir prisiminiau, kad aš žmonai buvau pažadėjęs suknelę… (jeigu praeis pradedančiųjų kursą).
Dabar taip. Įsivaizduok, kad šiandien penktadienis… Įsivaizduok, kad baigei visus dienos darbus ir, atrodo dar kupinas jėgų, skubi namo. Leki link stoties (laviruodamas tarp išprotėjusių zuikių, ir didelėm žolėm apaugusio takelio). Vos prašokus pervažą, traukinys (nors taip niekada nebūna) atvažiuoja porą minučių anksčiau. Pro langą palydi plačias pievas, vienišą namą, ramų tvenkinuką ir keletą tarpinių stotelių. Nuo traukinių stoties iki namų tik pereiti per gatvę… besižvalgydamas į abi puses, laviruodamas tarp mašinų sustojančių ties šviesoforu, rankomis naršai kuprinę, persvertą per petį, ieškodamas raktų. Atrakini duris, ir strimgalviais užšuoliuoji į trečią aukštą (nors žmona kiekvieną rytą primena, nelakstyti laiptais – dėl to paskutinius du šuolius stengiesi padaryti kuo tyliau). Apkabini besišypsančią žmoną, saldžiai (lyg nematęs savaitę) pabučiuoji…
Tada (vis dar penktadienis) susikibę už rankų lekiat link parduotuvės. Pirkinių sąraše tik trys produktai, bo viso kito namuose galima rasti. Portobello grybai, mėlynas sūris, ir šiek tiek rakulos lapų… Įsivaizduok, kad parduotuvėj (nors ir pektadienis) nėra eilių, dėl to apsisukam labai greitai, vienintelis lyrinis nukrypimas – į vyno skyrių – prigrieti ko nors prie mėlynojo sūrio…
Tada, abu grįžtat namo, ir į virtuvę. Gi, penktadienis, reikia palepint save… vienas svert sūrio, kitas atidaryt vyno butelį, vienas plaukt rukolos lapų, kitas kaist orkaitę. Dabar lėčiau… Įsivaizduok, kad vakarienė gaunas dar skaniau negu atrodo recepte. Tas nuostabus pirmas kąsnis traškios šiltos duonos, ištirpusio, bet vis dar stipraus sūrio dengiančio kepto portobello grybą, apkepinto raudonojo svogūno riekelė ir tik truputuką kartokų, bet gaivinančių rukolos lapų… ir tada, gurkšnis ramaus raudonojo vyno…
O jeigu dar trūksta fantazijos… tai prie nuostabios vakarienės pridėk filmą… kurį žiūrėdama mergaitė net porą kartų besišypsodama apsiverkia.
Kaip, sakot, kad ketvirtadienis šiandien, o ne penktadienis? Ką gi… vadinas, rytoj bus galima pakartot… arba paragaut ką nors dar skanesnio, ir nuveikt dar ką nors įdomesnio!
Antradieniais susiduriam su įdomia situacija – iš darbo pareinu alkanas… (nesvarbu, kad Tuesday is our sausage day) tačiau turim tik valandikę laiko (pagamint, suvalgyt ką pagaminom ir suvirškint – bo pilnu pilvu sportuot nėra taip lengva) iki kol reikės eiti į dziudo treniruotę. Dėl to, karts nuo karto tenka išbandyti kokį nors receptą iš GREITAI serijos.
Šįkart, courgette fritters (cukinijos blyneliai) pasigamino ir susivalgė labai greitai… Porą mažų cukinijų, porą šaukštų miltų, sauja tarkuoto parmezano ir… po keletos minučių galima eiti susidėt kimono treniruotei…
If you are passionate about Microsoft Dynamics NAV,
Then you need to be at NAV TECHDAYS 2011!
Pagaliau išaušo ilgai laukta (ir vis, praeity, kažkaip pasprunkanti) diena, kai keliausiu į Dynamics NAV konferenciją. Rudeniop teks palėkti iki Belgijos (Antwerp miestuko). Konferencijos bilietai nupirkti, viešbučiai užsakyti… Beliko tik atsiversti, ir šiek tiek atnaujinti „People To Meet“ sąrašiuką…
Kada supranti, kad turi pačią geriausią žmoną pasauly?
Kai po ilgos dienos darbų, nusikalęs grįžti namo, svajodamas apie gurkšnį šalto gaivinančio alaus (na, gerai, gerai, taip dažnai apie alų gal ir nesvajojam… oj prasitariau), o namuose pasitinka:
O vakarienei, sušokom abu į prijuostes, kibom abu už peilių ir… pasidarėm salotų… ne, ne, juokauju, ne šiaip salotų – buvo ir mėsos, o tiksliau vištienos. Chicken & Beetroot Meatball Salad (vištienos ir burokėlių kukulių salotų). Turbūt mūsų pirmosios „šiltos“ salotos… bet tikrai nepaskutinės – burokėlių ir vištienos mini kotletukai idealiai derėjo prie fetta sūrio, saldžiųjų bulvių skrudintų gabaliukų ir įvairių salotų lapų. Dar šiek tiek alyvuogių aliejaus – idealu! Priminkit kada, kad receptą užrašyčiau… bo, šitas būtinai kris į mūsų šeimynos kulinarinę knygutę.
Žiūriu į nuotrauką ir mąstau, kad eilinį kartą neatrodo taip gerai ir skaniai, kaip valgėsi. Reikėtų pradėti ne su telefonu, o su foto aparatu fotografuot (kad nors šiek tiek pasidalinti skanumu). Bet tai taip sunku susilaikyt, nesuleidus dantų į tokią vakarienę…
Vakar (suprask, išvakarėse) žmonai padovanojau naują knygą „Jamie’s Italy“ (kad ir toliau mane skaniai maitintų). Čia bandau laikytis (dar labai jaunos, bo tik antri metai, bet vis tiek šiokios tokios) tradicijos: per vestuvės padovanojau pirmą knygą sakydamas „būk gera žmona“, per pirmąsias metines padovanojau antrą knygą sakydamas „esi visai nieko… taip ir toliau“, o šiais metais trečią. Jeigu tradicijos nekeisim… tai Džeimis nespės naujų knygų spausdint…
Kadangi knygą padovanojau vakar (o šiandien ryte išsliūkinau į darbą – žmona turbūt tikėjos, kad pasiimsiu laisvą dieną – bo visgi sukaktuvės, ir dar gimtadienis), tai šiandien reikėjo sugalvot kažką naujo… Pirma idėja buvo – pagaminsiu žmonai valgyt! Bo… vis tiek, kai pats gamini, tai gaunasi skaniai… Bet… (čia tipo galvoju) tai pakankamai dažniai mes skaniai pasidarom valgyt. Nieko naujo, nieko įdomaus… (na gerai, gerai… turbūt, jeigu tiesą sakyt, tai po ilgos darbų dienos, valgyt daryt aš nelabai ir benorėjau). Taigi, pasiūliau žmonai „o gal einam į Palazzo?“ (bo, ten… skanu, beveik kaip namuos 
O kad būtų įdomiau, dar liepiau pasiimt užrašų knygutę. „Rašysim“ sakiau, neatskleisdamas daugiau informacijos..
Tiesa, restorane, žmona (čia po kelių metų po vedybų šizofrenija turėtų prasidėt? you know, i am a spy… i am a spy) greitai pagavo kampą ir pradėjo užsirašinėt sakydama „gal pagalvos, kad esam kokie kritikai, ir padarys skaniau valgyt?“. Kai padavėjas atnešė vyno butelį, ir davė paragaut, o paskui pakeitė lėkštę „bo šita gal nelabai švari“, žmona mano švytėjo mąstydama „užrašų knygutė veikia!“.
Besimėgaujant nuostabia vakariene, ir švelnaus balto vyno taure, į užrašų knygutę rašėm žmonos svajones – „ką norėčiau nuveikti iki kito gimtadienio…“.
Užrašė mergaitė ne vieną norą, (kur jeigu vyras pasistengs) dėl kurio būtų galima lėtai ir laimingai nusišypsoti… Tiesa, buvo ir kuriozų…
- (rašo) nusipirkti gražių lėkščių!
- ne ką nusipirkti… bet ką nuveikti! neįdomu gi daiktai…
- taigi… piiiiirrrrrkkkkktttttiiiii… pats pirkimo procesas, o ne iš „amazon“ nusipirkti, kaip tu darai…
Rašau ir galvoju, kaip labai myliu savo mergaitę, ir džiaugiuosi, kad tampame maisto snobais… skaniai pavalgyti yra smagu.
Susitarėm dėl dar vienos taisyklės… kai nusipirksim KitchenAid, kiekvieną kartą, įjungus jį į elektros tinklą, bus privaloma du kartus nueiti į baseiną. Bo, kitaip tapsime oh you fatty fatty fatty!
Geras šokoladas yra gerai.
Rankų darbo šokoladas yra posh.
Geras rankų darbo šokoladas yra super.
Padovanoti šokoladinių saldainių žmonai (su sąžinės jausmu), ir po to veršiuko akim žiūrėti į žmoną… kartais irgi suveikia.
Kai jau turėsim „savo“ namus, virtuvė turbūt bus svarbiausias kambarys… Bo, mūsų „kulinariniškoji“ biblioteka auga sparčiai ir greitai knygos nebetilps į vieną lentyną.
Po dziudo treniruotės, treneris šaukia:
- Thomas!
- Yes?
- Not you, Thom. Tooomas!
-
Berods, teks išmokt japoniškai kalbėt (dziudo metimus bent jau), ir išsilaikyt bent jau mėlyną diržą, kad galėčiau į varžybas palėkt. Bo, kiek čia galima su žmona muštis?
Šiandien po pietų nusprendėm palėkt iki Kembridžo (bo, trečią dieną neiti į darbą, biški jau atsibodo). Tuo pačiu, norėjau žmonai parodyt kur daro labai skanią double espresso, ir visai neblogus sumuštinius (tiesa, su sumuštiniais nelabai išdegė, bo šiandien bank holiday, tai sakė kepykla nedirba… ir neturėjo bagečių), tačiau kavos įkalėm. Prie mūsų kavos gėrimo proceso dar prisijungė Kęstukas, tai buvo proga truputį pasivaikščiot (ir mano žmonai išsišnekėt… bo tiek daug kalbančios seniai bebuvau matęs).
Bevaikštant pradėjo lynoti… iš pradžių lėtai, paskui vis smarkiau. Tai, vis užsukdavom į kokią parduotuvę (žmona ieškosi batelių), ar knygyną (bo mūsų lentynoj knygoms dar vietos yra), ar į kavinę (kaip buvau pasiilgęs caramel macchiato kavos iš Starbucks!), bet vis nenustojus lyti, išeidavom atgal į lauką ir žingsniuodavom toliau. Kadangi žmona turėjo dar sesei atvažiavus nusipirktą „lietutį“, buvo puiki proga jį išbandyti (čia taip, mes su Kęstuku savo sąžinę raminom… bo mes ėjom po skėčiu, o žmona ne).
Galų gale, kai žmona vietoj „šlepsėjimo“ pradėjo „plaukti“, nusprendėm, kad jau laikas į namukus. Bo, kad ir labai smagus pavasariškas lietus, susirgti šiuo metu būtų negerai.
O namuose šiltai persirengę, išgėrę po arbatos puodelį, išsivirėm nuostabiai šildančios ir alkį malšinančios papa al pomodoro (duonos ir pomidorų) sriubos… Ir, man atrodo, kad mūsų receptai meluoja… visada sako „4-iems“, kai mes, be problemų (ir be sąžinės graužimo) ramiai suvalgom „2-iese“.
Šeštadienio rytas prasidėjo su pirkinių sąrašu žingsniuojant į vietinį turgų. Pakeliui, dar užsukom, į Mello kavinukę, iškalt po stiprios kavos puoduką, ir sušlamšt po skanų sumuštinį. Bet, kai pasiekėm turgų, mūsų pirkinių sąrašas buvo greitai užmirštas, nes pastebėjom kažką naujo…
Duonos oazę! Stovėjom gerą pusvalandį ir varvinom seilę… kol galų gale nusprendėm, kad „visko vis tiek nepaimsim… gausim kelis kartus į turgų eiti, kad paragaut nors pusę“, tai prigriebėm trijų skirtingų rūšių duoną (buvo galima griebt arba visą kepalą, arba pusę, arba ketvirtadalį). Kadangi numatyto pirkinių sąrašo atsisakėm, tai vadinasi nieko naujo ateinančiom dienom negaminsim. Teks valgyti sumuštinius…
Dar prigriebėm iš turgaus šiek tiek pomidorų, agurkų, salotų… ir naršau dabar internetą, kur kokį skanesnį sumuštinio receptą ištraukt.
- Ar esam food snobai?
- Kodėl?
- Ką tik devynis svarus ant duonos išleidom…
Šįkart į atostogas su savim kartu pasiėmiau iphone’ą (tai, labai daug nuotraukų stovi Tomas nulenkęs galvą ir maigantis telefono ekraną). Ne dėl to, kad būčiau pasiekiamas (bo, telefono „skambinimo“ paskirčiai nelabai ir tenaudoju), bet kad galėčiau greitai „užregistruot“ akimirkas (ir vėliau prisiminčiau ką nuveikėme).
O nuveikėme daug! Su kolegos lenkiška mašina (ir beveik miegančiu, nusikalusiu, kolega) labai greitai nulėkėme iki oro uosto, grįžtant porą „ratų“ pasukome ne ten, bet čia todėl, kad aš bandžiau sureguliuot navigaviją lenkų kalba, namuose pasitikome naujavedžius su putojančiu vynu, „congratulations“ siena ir itališkos mėsos rinkiniu (kurio didžiąją dalį turbūt patys ir suvalgėm), gavom keletą manijų (šokaladukų), kurios irgi kažkaip paslaptingai labai greitai dingo, ir dar kitokio LIETUVIŠKO gėrio, taip pat pabandėme visai skanios bjaurybės „RIGA BALZAMS“ (su kuom šitą gėrį, stovintį šaldytuve reikės pribaigti, nežinau), išmiegojom pusiau ant žemės pusiau ant pripūsto čiužinio, prisiragavome visokių japoniškų, ukrainietiškų, itališkų skanumynų greenwich turguje (po to teko apsilankyt nacionalinio jūrų muziejaus tualetuose), stebėjome saulės „juodąsias“ dėmes per teleskopą karališkojoj grinvičo observatorijoje, apėjome ratą apie London ir Tower tiltus, užlipome 311 laiptelių į Monument bokštą (nusileidę, už tai net gavome diplomą!), išgėrėme porą pintų alaus Fuller’s pub’e, tada dar porą kitokių rūšių „The Barrow Boy and Banker“ pub’e, pasivaidenome prie Bin Ben laikrodžio (pakeliui, McDonalds prigriebiau burgeriuką), ir per St. James parką praėję prisėdome pailsėti Trafalgar Square aikštėje (kurioje į fontaną jaunimas įmetė dvi merginas! gerai, kad ne mūsiškes), atgavę jėgas patraukėme link dar vieno pub’o (netyčia, teko patikrinti du gėjų pub’us, kol suradom trečią „straight“ pub’ą) „The Harp“, kuriame išlenkėme dar po bokalą, Londone traffic’e vijomės važiuojančią mašiną, ir pasiviję sušokome į ją (mašinai vis dar važiuojant), susitikome su draugų draugu, ir „beveik“ apturėjome turistinę kelione su mašina aplink Londoną, tik kažkaip labai greitai mašina pavargo ir pridusus buvo palikta kelio pakrašty), nuoskaudą dėl sugedusios mašinos nuraminome vėlgi pub’e – The Volunteer Pub – šįkart ragaudami čekišką alų, išsimiegojom šįkart jau lovoj (kas lovoj, o kas ant žemės), prisivažinėjome su traukiniais (tiek į Londoną, tiek į Kembridžą), prisišopinome (mostly, merginos, bet ką čia su žmonom padarysi… jeigu šopinasi, vadinasi reikia? – kokia graži suknelę… ir tik £276?!), prisivalgėme dieviškai skanių Chocolat Chocolat ledų, suremontavome (čia, jūs remontuojat, aš žiūriu) mūsų sulūžusią lovą, apvaikščiojome Royston’o charity parduotuves, išragavome įvairių jūros gėrybių (kai kurių net pavadinimų nežinojau), išgėrėme porą butelių labai skanaus balto vyno, pasidarėme dar vieną alaus degustaciją namuose (kaktusai ir imbieras aluje nėra tokia brilliant idėja, tačiau baltojo arklio legendos „Košmaras“ paliko įspūdį), dar kartelį apsišopinome, suvalgėme brangių (bet labai skanių) sumuštinių su TRULY ORGANIC ingridientais, apsikabinome atsisveikinant, ir nusprendėme, kad kokias nors atostogas vėl būtų gerai susiorganizuoti…
Atrodo tokios trumpos atostogos (truputį ilgesnis savaitgalis nei įprasta), tačiau tiek daug įspūdžių ir “pirmų“ kartų. Ačiū atostogavusiems kartu!
Zmona turi tokia tase, kuria kartais pavadindavau palapine. Siandien supratau, kad tikrasis jos vardas BEGALYBE. Buvom paleke i Kembridza apsipirkti… Ir viskas i JA tilpo…
Kokį rezultatą norėtumėte pasiektie šiandien?
Kaip suprasite, kad pasistūmėjote į priekį?
Kuo bus naudinga išspręsti problemą?
Kas praversdavo praeityje sprendžiant tokias problemas?
Kas apskritai gerai sekasi?
Klausimai, kuriais Rytis pasidalino feisbuke pakeitė mano suplanuotą „anime“ sekmadienį. To be fair, keletą anime serijų vis tiek pažiūrėjau… bet tada kuriam laikui įnikau į knygą The Solution Focus (Susitelkimas į Sprendimus).
Ką galiu pasakyti perskaitęs knygą? Hmnz…
Turbut nera nieko nepatogiau, negu rasyti teksta su iPhone telefonu ir automatiniu EN kalbos istaisymu…
Nors… Turbut pusyne be popieriaus uzsinoreti i WC butu dar nepatogiau!
