Pagaliau namuose… nors prieš dvi savaites atrodė, kad irgi važiuojame į namus. Vadinasi, arba namų neturime visai, arba jau turime daugiau negu vienus. Visiems, kurie tapo mūsų nuostabių (nors ir trumpų) atostogų dalimi, norėčiau pasakyti didelį AČIŪ! Jeigu bus noro (ir laiko), pabandysiu vėliau aprašyti kaip mums sekėsi ilsėtis Lietuvoje… na, o šįvakar jau laikas ruoštis rytojui – atgal į (tik niekam nesakykit) pasiilgtą darbą. Lyginau marškinius, ir valiausi batus, net šypsodamasis iš laimės.
Parskristi į Angliją, kur 15 laipsnių šilumos (kai leidomės), iš Lietuvos kur apie 30 laipsnių šilumos (kai sode kepėm vištieną ant žarijų) buvo keista… Pirmas dalykas ką pastebėjome grįžę “kaip gera grįžti į sutvarkytus namus… wife, your idea was brilliant!“. Antras dalykas – oi, kaip čia šalta… kur mūsų kaldra?
Ryte žmona prabudus garsiai nusikosėjo, ir tyliai prasitarė, kad skauda galvą… bandžiau reikalą taisyti su iš lietuvos pargabenta arbata (ir močiutės padovanotu bitnerio balzamu). Tačiau mačiau, kad reikalai taip sparčiai negerėjo, kaip turėtų… (o lagamine dar gulėjo vienas prietaisas, kurį knietėjo rankos išbandyti – mikseris/liquidiser/belekokiatrinantimalantirankojetelpantimašina). Taigi, kibome į variantą numeris du – sriuba. Greitai praverčiau porą žurnalų, ir porą Džeimiaus knygų (tai negi, darysi kokią nors “bandytą” sriubą? reikia išsirinkti naują, kol žmona nemato) ir išsirinkau: “Sweet Potatoe and Chorizo Soup” receptą. Tokio aštroko ir skanaus gėrio seniai bevalgiau! Nors ne, meluoju… valgiau gi čili sriubos Radviliškyje! Bet čia, jau visai kita istorija.
Ką tik žmona pakėlė galvą (nuo savo kompiuterio), pažiūrėjo į mane (sėdinti prie savo kompiuterio), ir pasakė “o aš galvojau, kad tu man arbatos padarei?…” 
