Šiandien, jau LABAI reikėjo (bo, paskutinį kartą kirpykloj buvau rugpjūtį Plungėj):

Taigi… gavosi GREITAI:
- Kaip kirpsim?
- Taip, kaip va aną, kad nukirpot.
- Tikrai nori taip trumpai?
- Užaugs gi…

Šių metų idėja – daugiau pojūčių! Daugiau kelionių, daugiau nuotykių, daugiau šypsenų, daugiau nuotraukų, daugiau prisiminimų. O tai pasiekt (turint omeny, kad dirbu daug, ir noriai… ir dar truputuką), turbūt nėra taip lengva. Čia kažkada palėksim trumpam iki Italijos, paskui iki Baldock (UK), paskui dar kur nors. Bet taip, kiekvieną savaitgalį, neištrūksi…

Dėl to, ieškom kitokių pojūčių – kas gali būti paprasčiau, negu užsidaryti su balta vyno taure virtuvėj, ir po valandos išlįsti su vakariene? Arba… kas gali būti geriau, negu atsikelti anksčiau ryte, pasidaryti espresso kavos puoduką ir įlįsti į knygą…

Pirmas porą šių metų savaičių, buvau truputuką įnikęs į asmeninių finansų (personal finance) knygas. Labai greitai, mielai (ir net po porą kartų) suskaičiau Carl Richards – “The Behavior Gap”, Ramit Sethi – “I Will Teach You To Be Rich”. Ir… kad būtų įdomiau, reikia pasistengt ne tik perskaityt, bet ir pabandyt “įgyvendint” kai kurias idėjas… pavyzdžiui, susikurt automatizuotą pinigų valdymo sistemą… (yeah, right, ask me in two months!), ar pradėt investuot.

O šiandien bėgulėdamas vonioj (that doesn’t happen too often), pradėjau skaityt trečiąją šių metų knygą – Peter Drucker’s – The Effective Executive.

EFFICIENCY is doing THINGS right.
EFFECTIVENESS is doing the RIGHT things.

Bet… šįkart buvo “prie ko” to alaus atsigerti. Parduotuvėje (perkant ingridientus žuvies receptui, bo mano mergaitė, buvo užsiminus, kad senokai žuvies bevalgėm) mano akys užkliuvo už kiaulės skūros… ta prasme, be nieko, be mėsos, tiesiog kiaulės oda. Mintyse, nurijau seilę, nusišypsojau piktdžiugiškai, ir įsimečiau į krepšelį.

Oh, yes, pork cracklings, here I come!

O gaminom tai praktiškai visą savaitgalį (na, ir valgėm visą savaitgalį). Bo, receptas, keptos ėrienos buvo toks, kad iškepus po poros valandų, reikėjo dar per naktį palikti, ir tik kitą dieną valgyti.

Labai skanu, bet ilgai laukti… tai galvojom, nors desertu pasilepinsim… greitai išplakam morengus, iškepam, ir… ir vėl laukti (bent jau keturias valandas, arba per naktį). Nu ne! Deserto, pirmadieniui tai nepaliksim!

Tai va, sėdim abu ant sofutės. Prie laptopų abu prilipę. Ir laukiam… kol keturios valandos pratiksės… o kad greičiau laikas prabėgtų, Terminatorių įsijungiau (kad negirdėčiau, kaip mergaitė tyliai zirzia, kad anglų mokyčiaus).

Ale, gerai mylėt savo mergaitę.

Kažkokia ilga įžanga gavosi… o norėjau tik pasidalinti mažu džiaugsmu (kurie su mumis nors kartą buvo nuvykę į Kembridžą, turbūt pastebėjo kaip mudu su mergaite John Lewis parduotuvėj karts nuo karto tokius įdomius puodus paglostydavom) – į mūsų namus atvyko ilgai lauktas Le Creuset puodas!

Taigi… laikas kibti puodo instrukcijai į atlapus (kai geek’iškai skamba – puodo instrukcija), ir atsiversti seniai pasižymėtus receptus “kai turėsim le creuset puodą“.

Papuošėm savo mielą eglutę.

Pietums išsikepėm lietuviško (tėvų per atostogas atvežto) sūrio, ir sukirtom su angliška aviečių uogiene.

Susitvarkėm savo namukus ir vakarienei išsikepėm tiger prawns with garlic butter sauce tigrinių krevečių su česnakiniu sviesto padažu.

Ir atsidarėm (iš tėvų atostogų) užsilikusį balto vyno butelį (taip balto, kam čia pavadinimai reikalingi… gi arba baltas, arba raudonas, nors šitas labiau tiko prie midijų nei prie krevečių…).

Kurį lėtai bevartodami, pažiūrėjom filmą Small Island (maža sala). Evelina truputį paverkė, o aš pabaigiau vyną. Beliko išsilyginti marškinius ir rytoj keliaut į darbą.

O šiandien… sukinėjomės turguje tarp eglučių ir bandėm surasti “kuri bus mūsų”. Ir radom! Tokią mažą, mielą, žalią eglutę. Mano mergaitė dar išlėks sudalyvaut lietuviškam kalėdiniam koncerte (kol aš tuo tarpu pasidžiaugsiu ramybe prie kompiuterio) ir vakare puošim savo eglutę.

Kalėdos visgi artėja.

O šįvakar norėčiau pasidalint labai paprastu, bet taipogi labai skaniu receptu – Portobello Fries – Grybų Traškučiai 

Ingridientai:
- Grybams -

• 2-3 dideli grybai (mes radom Portobello grybšm bet spėjų tiktų ir dideli pievagrybiai)
• 60 gr džiūvėsėlių
• 2 šaukštai tarkuoto parmezano sūrio
• žiupsnelis pipirų
• žiupsnelis česnako miltelių (kadangi šitų neturėjom, tai sutarkavom šviežią česnaką)
• žiupsnelis oregano
• šiek tiek druskos ir pipirų
• 2 dideli kiaušiniai

- Padažui -

• 2 šauktšai alyvuogių aliejaus
• 2 saujos baziliko lapų
• 1/2 citrinos išspaustų sulčių
• 1 galvutę česnako
• žiupsnelis druskos
• keletą šaukštų majonezo

Kiaulienos kepsnys su šviežių čiobrelių ir apelsinų karamelės padažu

Ingridientai

• 2 arbatinių šaukštelių alyvuogių aliejaus
• 2 normalių apelsinų (arba 1 didelio), smulkiai supjaustytos arba stambiai sutarkuotos apelsinų žievelės
• 1 šaukštelio čiobrelio lapų
• 4 x 80 gramų kiaulienos kepsniukų
• 60 ml apelsino sulčių
• 1 šaukšto rudo cukraus

Receptas

1. Padedam keptuvę ant stiprios ugnies, įpilam 2 šaukštus aliejaus, 1 šaukštelį čiobreolių lapų, ir apelsino žieveles. Kepam 3 minutes (arba kol žievelės pasidarys traškios – kadangi buvau smulkiai sutarkavęs žievelę, tai užteko pakepti 1 minutę). Iškratom viską iš keptuvės į lėkštę.
2. Pabarstom kiaulienos kepsniukus su druska ir pipirais (pabarsčiau porą kartų, bo niekada nežinau čia daug ar mažai). Sudedam kepsniukus į keptuvę ir kepam po 3 minutes iš kiekvienos pusės (smagiai paruduos ir pradės karamelizuotis kraštai). Vėlgi, išimam viską iš keptuvės, ir sudedam į kitą lėkštę.
3. Supilam apelsinų sultis ir šauktą rudo cukraus į keptuvę ir kepam kol sultys biški išgaruos, ir pradės karamelizuotis (porą minučių). Sukratom atgal į keptuvę apelsinų žieveles (viską iš pirmos lėkštės) ir kepsniukus (viską iš antros lėkštės – nepamiršk ir sulčių išsiskyrusių iš kepsniukų).
4. Pakepam kepsniukus dar po vieną minutę iš abiejų pusių, ir valgom!

Šįvakar su mergaitė kirtom keptus grybus su pelėsiniu sūriu. Ir buvo mmmmmmmmmmm, kaip skanu. O dar to balto vyno taurė… ideali vakarienė.

Kadangi mums taip gerai sekasi valgyti įvairiausius blynelius, tai šįryt (na, gerai, gerai… idėja gaminti žaliuosius blynelius buvo kilusi vakar, tačiau su kolega buvom išlėkę alaus atsigert Kembridže, tai blynelius teko nukelti kitai dienai) sumąsčiau pabandyt dar kokį įdomesnį receptą. Špinatų blyneliai su bri sūrio, prosciutto kumpio, ir šviežių figų įdaru.

I LIKE!

Atrodo, eilinis šeštadienio rytas.

Atsibundi, sudedi marškinius į skalbimo mašiną, palieki skalbti, o pats išeini į turgų. Pakeliui link turgaus užsuki į porą charity shop’ų, peržiūri knygų lentynas, išsirenki vieną kitą knygą (šįkart sumedžiojau “Delia’s How To Cook – Book Three” – trečiąją ir paskutinę iš serijos, bo kitas dvi jau turime). Turguje pasirenki užsiperki maisto savaitei į priekį (pomidorai, figos, grybai, imbieras, kiaušiniai, ir .t.t), iš vietinio kepėjo prigriebi kepaliuką duonos ir kokį nors pyrago gabaliuką. Ir tada, eidamas namų link, užsuki į Melo kavinukę, išgerti espresso kavos puoduko, ir sukirsti kokio sumuštinio (lengvi šeštadienio pusryčiai). Grįžus į namus belieka padžiauti rūbus, ir šeštadienio rytas kaip ir baigėsi.

Atrodo, viskas kaip visada. Tačiau, šįkart viskas buvo kitaip. Ta pati (smagi) šeštadienio rutina, tik visur ėjau vienas. Vienas rinkausi knygą, vienas pirkau daržoves, gėriau kavą ir valgiau sumuštinį. Buvo beveik liūdna! Tai gerai, kad mano mergaitė tik šiandienai išlėkė link Kembridžo, bo jeigu ilgesniam laikui, tai būtų labai keeeeiiisstttaaaa.

Šeštadienio rytas be… žmonos, that is.

Beje, ruošiuos šiandien gamint blynelius su keptais grybais ir mėlynuoju pelėsiniu sūriu. Jo, net rekomenduotą vyno butelį prigriebiau iš vietinės vyninės… Dabar, bereik savo mergaitės sulaukt!

Po konferencijos mūsų keliai su kolegom išsiskyrė – vienas atgal į Angliją, kitas dar po Antverpeną trumpam pasimalti, o aš… į traukinių stotį ir važiuoju aplankyti kolegos į Olandiją. Kol kas planas aiškus – nuo Amsterdam Central iki Roosendall stoties, o tada peršokti į kitą traukinį ir iki Ede-Wageningen.

O belaukiant traukinio (ir prisimenant konferenciją) reikėtų užrašyti dar šviežius prisiminimus. Tiesiog geniali idėja daryti konferenciją kino teatre – kėdės super patogios, ekranas super didelis, gardas super aiškus. Kas įdomiausia (ir turbūt didžiausias konferencijos minusas) – tai laptopų visai nereikėjo. T.y. net nebuvo kur jų pasijungt. Per pertraukėles aišku buvo galima nueiti iki surfing kampelio ir pasidžiaugti internetu. Tačiau, šiaip visi geek’ai sėdėjo su šviežiom (iš konferencijos gautom) užrašų knygutėm (ir mibuso.com tušinukais – kaip paprasta nudžiuginti geek’us) ir viską intensyviai užsirašinėjo. Spėju dabar ranka skaudės visą savaitę…

30/09/2011 19:00 Įsibroviau (tiesiogine to žodžio prasme, lipdamas per galvas) į traukinį. Ką galiu pasakyti? Visur čia (tiek tramvajuj, tiek traukiny, tiek metro – mažai vietos! Būčiau nors kiek storesnis, reikėtų pėsčiom vaikščiot.

30/09/2011 19:45 Nesuprantu aš tų belgų/olandų. Bilietą pirkau interntu. Praktiškai (be barkodo) ant jo nieko padoraus neužrašyta (arba užrašyta belgiškai), tai realiai nežinau čia tikras bilietas (bo spausdinau tai pats) ar tik bilieto patvirtinimas. Tai, ant bilieto parašyta Roosendaal to Ede-Wageningen. Išlipu Roosendaal ir ieškau kur toliau važiuot. Informacijos aplinkui nulis (arba nemoku rast). Pagaliau nuėjau iki informacijos kur laužyta anglų kalba (na, gerai gerai… pakankamai gera anlgų kalba, tiesiog aš jau beveik piktas) man sako “važiuok iki Roterdamo, o tada jau žiūrėk iš ten kaip toliau”. Nice! Tai įšokau dabar į dviaukštį traukinį (omg, omg, jaučiuos kaip mažas vaikas, pas mus Anglijoj tokių nėra) ir riedu toliau.

O už lango tempsta.

30/09/2011 20:50 Rotterdam Central. Eilinį kartą jaučiuosi, kad truputį nesigaudau (tik šįkart jau Olandijoj, o ne Belgijoj). Vėl atradau informacijos centrą, susiradau reikiamą platformą ir važiuoju toliau. Dar gera valanda iki tikslo (net kolega jau siunčia sms’us klausdamas kur paklydau).

O Roterdamo stotyje žmonių milijonas. Pasijutau kaip į Londoną grįžęs. Tik kad visi šneka paukščių kalba. Nors iš kitos pusės, visi traukinių stoties darbuotojai (kuriuos teko užkalbint) šnekėjo labai gražia anglų kalba.

Iphone’as be interneto tampa paprastu telefonu. Kokia nesąmonė! Bet nors paskambinti galima…

30/09/2011 21:10 Traukinys sustojo Rotterdam Alexander stotyje. Pagal mano atspausdintą popieriuką jis čia sustoti neturėjo! Spėju mano nuotykiai dar nesibaigė… Pirma mintis – turbūt važiuoju ne į tą pusę?

30/09/2011 21:20 Pagaliau! Pirmasis mano sutiktas konduktorius šį savaitgalį. Paėmė mano bilietą, pažiūrėjo į mane, kažką pasakė savo kalba, atidavė man popierių atgal, ir nuėjo toliau. Vadinasi, tikras! 

30/09/2011 21:45 Dar vienas (neplanuotas!) persėdimas. Šįkart nors ir bėgau, nespėjau į reikiamą traukinį. Užstrigau keliom minutėm Utrecth-Central stotyje. Pradedu galvot, kad man kaip ir sesei, dviejų valandų kelionė užsitęs iki aštuonių…

….

Vargais negalais (turbūt apie 23:00) atsidūriau reikiamoj vietoj, kur mane pasiėmė kolega. O tada į vietinį pub’ą šiek tiek alaus… pasikalbėt… dar alaus… tada namo… pasikalbėt ir dar alaus. Kaip man namuose reikėtų turėti balkoną! Laikyčiau ir aš dėžę alaus ten. Just in case…

Įkalam custom-made energetinio gėrimo (šįkart atsibudęs jau suvokiau, kad esu viešbuty), susipakuojam daiktus, ir keliaujam pusryčiaut. Laukia dar viena labai įdomi konferencijos diena.

Kolega, Andriau, aš vakarop pas jus į svečius užsuksiu? (tik dar nežinau kaip)

Atsikėliau šeštą valandą ryto (čia Anglijos laiku, tai kokios penkios). Atsimerkiu – dar tamsu. Bandau susigaudyt, kur esu (čia tik studentavimo laikais taip būdavo). Suvokiu, kad viešbuty… Antverpene… Belgijoj. Šoku iš lovos, greitai į dušą ir pusryčiaut su kolega.

“Viešbučio pusryčiai” reiškia, kad stovi dešrų kalnai, duonos ir arbatos. Ir darykis sumuštinių kiek nori… tai sukirtau keletą. Iškaliau juodos kavos, ir su kolega išsikvietėm taksi, kad pemetėtų iki konferecijos (pasirodo, čia visai netoli – ale mažas tas Antverpenas – būtume galėję ir su laidabraukiu palėkt).

O pati diena… tai buvo įspūdinga. Man rodos, aš vėl įsimyliu Navision’ą iš naujo. Turėjau keturias sesijas, iš kurių apie tris net kalbėt negaliu (pasirašėm NDA), kol naujos Navision versijos neišleis. Ale, šaunūs vyrai dirbantys Microsoft’e. Būtų smagu ir man kada su jais padirbėt…

Po dienos “užsiėmimų” vakarop visi patraukėm į “vyno” vakarą. Basically, iškali taurę vyno ir eini su kuom nors susipažint. Iškali antrą taurę vyno, ir eini dar su kuom nors susipažint. Paspaudžiau leteną keliems Navision’o vilkams! Netgi su pora rusiškai šnekėjaus (čia, jeigu ką… kad laisvai rusiškai kalbėt pradėčiau, reikias bent kelių pintų alaus išgert)!!! Taip pat su porą šaunių lietuvių susipažinau! Ale, mažas tas Navision pasaulis.

Po konferencijos, su kolega šokom į troleibusą, ir parskridom link Antverpeno centro. Eeeeeeaaassssyyyyy… Mažiukas tas Antverpenas. Negaliu sulaukt rytojaus… antra diena.

If you are passionate about Microsoft Dynamics NAV, then you need to be at NAV TechDays 2011.

Taigi… šiandien atskridom į Antverpeną (su kolega). Visų pirma, tai kai yra smagumas skristi su Air France – davė net du sumuštinius ir kavos puoduką nemokamai (kai yra lengva padaryti tūlą Lietuvį laimingą, a?). Iki Antverpeno skridom arba labai žemai, arba buvo labai geras oras… t.y. visą valandą žiūrėjau persilenkęs per langą ir grožėjausi vaizdais – tai pievomis ir kalnais, tai vandens telkmėmis, tai… vos ne tai kad Civilizations žaistum, kur pažiūri, ten irigation padaryta, railways ištiesta, road išasfaltuota, nice! I like!

Iš oro uosto iki viešbučio nuskridom su taksi per kokią penkioliką minučių. Ir tada… su kolega greitai išpakavę savo kostiumus (kurio, aš jau keturis metus gyvendamas UK neuždirbau), pasukome link miesto. Pub crawl!

- Kur einam?
- O koks skirtumas? Vis tiek nežinome, ką norime pamatyti… einam bet kur.

Taip ir pasukome, BET KUR. Einant į BET KUR radome keletą pub’ų… China Town, Korean Town, ir dar daug visko. Bet svarbiausia, radome keletą pub’ų… belgišką, airišką, šveicarišką… ir visur iškalėm po pintą (nors, belgai pintų tai neturi… tik Airiškam pub’e). Tada dar užsukom, į Boston Steaks pavalgyt vakarienės (kur beje, sukirtau didžiulę, ir labai skanią porciją “Brussels Seafood Platter”) ir patraukėm atgal link Irish Pub žiūrėt futbolo. Arsenal (mano kolegos favourite team) laimėjom prieš ispanus (berods) 2-1. Ta proga, išgėrėm dar po bokalą, ir pasukom link viešbučio…. Atrodo per dieną nuėjom taip toli, o pasirodo nuo Irish Pub iki namų tik penkios minutės kelio.

O ryt… jau į konferenciją. Gerai, nešu atiduot “UK” adapterį kolegai, bo… pats tai nepagalvojau, kad Belgijoj rozetės tai (kaip Lietuvoj) normalios. Iki!

Ta proga, paskutines dvi dienas (pirmadienį, antradienį) atostogauju… ir būnu namuose kartu su savo mergaite. O tai reiškia… kad gaminam valgyt!

Ai, dar joa… gavau gimtadieniui dovanų – Džeimiaus knygą apie Ispaniją (ir dar kelias įdomesnes kulinarines šalis – Jamie Does…). Tai ką, vėl valgysim? Kas į svečius?

A, sakiau, kad turiu geriausią žmoną pasauly? Ne, deimantų vis tiek neparvešiu!

Praėjusį savaitgalį, pirmąjį kartą gaminom “savo” blynelius. Šį savaitgalį, mano mergaitė, jau nuo penktadienio vakaro pradėjo prašyti, kad pagaminčiau “Crepe Suzette”. Čia būtent tokių užsinorėjo, bo vienoj iš daugelio knygų, buvo radus receptą. Aišku, aš nieko prieš pabandyti, ką nors pagaminti. Tačiau, “Le Cordon Bleu At Home” knygos pradžioje rašė, kad knygoje receptai išdėstyti pagal sudėtingumą, ir pradedantysis turėtų pradėti nuo pirmojo puslapio. Ir betobulėjant keliauti link knygos galo. Atrodo, paprasta, ane? Tai va, žmona užsinorėjo recepto iš 499-ojo puslapio. Huh?!…

Kažkaip šeštadienį vis pasižiūrėdavau į receptą, pagalvodavau, kad per sudėtinga gal, ir užmiršdavau. Žmonai priminus, vėl pažiūrėdavau į receptą, pagalvodavau, kad gal per sudėtinga, ir vėl užmiršdavau. Taip žmona ir liko be blynelių šeštadienį.

Tačiau, sekmadienio rytą prabudęs ir padaręs abiems espresso kavos po puoduką, jaučiau kupinas jėgų ir ryžto kibti tiems blyneliams į atlapus.

Taigi pusryčiams, valgėm crepe suzette – garsiųjų degančių blynelių (su iphone nufotografuot liepsną taip ir nesigavo – tačiau virtuvėj su mergaitė plojome abudu iš nuostabos ir džiaugsmo).

Kas recepto norit?

Turbūt, kad ir kiek laiko praleistum virtuvėj, visada rasi “pirmų kartų” – įdomių, skanių, ir dar nebandytų receptų. Šįkart (norėdami sunaudoti iš Lietuvos parsivežtų konservuotų voveraičių ir prisiminti Kauno PRESTO kavinukėj pusryčiams valgytų blynelių) kibom į “crepes” (blyneliais vadinas, ane?) receptą. Susiradau dar visai neseniai sumedžiotą “Le Cordon Bleu At Home” knygą, iš kurios dar nebuvo progos ką nors pagaminti (pastebėjau, kad receptų knygas skaitau kaip kokius romanus… net gaminti nereikia, skaitai ir alksti, skaitai ir alksti… o kai jau visai alkanas, nueini ir pasigamini ką nors paprastesnio), atkasiau “crepes au saumon fume” (rūkytos lašišos blyneliai – atrodo, skaniai, bet šįkart man tik recepto pradžios reikia) ir kibau į tešlos gaminimą.

Kodėl, kai skaitai prancūziškus receptus, jie atrodo tokie sunkiai įkandami? Atrodo, kad šitos knygos man dar porą metų nereikėtų skaityt… nors iš tikrųjų kai pradedi gamint, visai gerai gaunas. Gerai gavos ir su blyneliais… Tiesa, gal ne visų forma gavos ideali, bet susivalgė labai gerai.

Ką ten gerai, dieviškai… porcijom valgyti mums nesigauna. Eini, ir dedi dar… dar… kol nebelieka. Vakar gamintų kiaulienos kepsnių (galvojom, gal pasidarom daugiau? rytoj valgyt gamint nereikės) su obuoliais šiandienai neliko. Šiandien darytų blynelių (receptas vėl apgavo… “šešiems”, kur jau ne) rytojui irgi neliko. O gaila, būtų skanu buvę.

Pakeliui link darbo, tas dešimt minučių, kol sėdžiu traukiny (na, gerai, dar kelias minutes kol laukiau traukinio atvažiuojant) skaičiau knygą apie bendravimą. Atrodo kartojami visiems (turėtų būti) žinomi dalykai – bendravimas yra two way street. Pakankamai greitai suskaičiau pirmąjį skyrių, ir kol nuo stoties žingsniavau link darbo, turėjau pakankamai laiko apsvarstyti visus “Už” ir “Prieš“.

Priėjau išvados, kad turbūt esu labai prastas klausytojas… bo, turiu tikrai mažą ratą draugų (ar pažįstmų), kurių labai įdomiai ir įdėmiai galima klausytis. Su kitais bendraujant… atrodo, dažniausiai laukiu, kol pats ką nors galėsiu pasakyti. Vos ne, kad “aš už tave įdomesnis – pasiklausyk manęs geriau”. O va, dabar knygoj rašo, kad šitaip negerai… kad reikėtų vis tiek klausytis. Ne tai, kad klausytis, bet tau ir įdomu turėtų būti… Bet tai, pavyzdžiui tarkim, pradedat su manim kalbėti apie karo lėktuvus – instant conversation killer!

Na, kas mane pažįstat? Ar labai prastas esu klausytojas? Laukiu komentarų… (pažiūrėkim, kurie čia už mane įdomesni?)

Iš kitos pusės, jeigu duosit man išsišnekėt, tai pasibaigus žodžių limitui, galiu savaitę būti ramus. Tada, taisyklė “kalbėk tik tada, kai žodžiai pataiso tylą” pradeda galiot. Tai kai šiandien darbe klausė, kaip sekės per atostogos, atsakiau tiesiog “gerai”. Bo, naujas žodžių limitas dar neprasidėjo…

Parskristi į Angliją, kur 15 laipsnių šilumos (kai leidomės), iš Lietuvos kur apie 30 laipsnių šilumos (kai sode kepėm vištieną ant žarijų) buvo keista… Pirmas dalykas ką pastebėjome grįžę “kaip gera grįžti į sutvarkytus namus… wife, your idea was brilliant!“. Antras dalykas – oi, kaip čia šalta… kur mūsų kaldra?

Ryte žmona prabudus garsiai nusikosėjo, ir tyliai prasitarė, kad skauda galvą… bandžiau reikalą taisyti su iš lietuvos pargabenta arbata (ir močiutės padovanotu bitnerio balzamu). Tačiau mačiau, kad reikalai taip sparčiai negerėjo, kaip turėtų… (o lagamine dar gulėjo vienas prietaisas, kurį knietėjo rankos išbandyti – mikseris/liquidiser/belekokiatrinantimalantirankojetelpantimašina). Taigi, kibome į variantą numeris du – sriuba. Greitai praverčiau porą žurnalų, ir porą Džeimiaus knygų (tai negi, darysi kokią nors “bandytą” sriubą? reikia išsirinkti naują, kol žmona nemato) ir išsirinkau: “Sweet Potatoe and Chorizo Soup” receptą. Tokio aštroko ir skanaus gėrio seniai bevalgiau! Nors ne, meluoju… valgiau gi čili sriubos Radviliškyje! Bet čia, jau visai kita istorija.

Ką tik žmona pakėlė galvą (nuo savo kompiuterio), pažiūrėjo į mane (sėdinti prie savo kompiuterio), ir pasakė “o aš galvojau, kad tu man arbatos padarei?…”

Po trumpos darbo (prieš atostogas būna tiek daug daug darbų, kad diena labai sparčiai sutrumpėja) dienos grįžti namo, ir tave pasitinka besišypsanti žmona, iš kompiuterio sklindanti rami muzika, ir iš orkaitės nosį šildantis skrudintų daržovių kvapas.

Taip ir norisi įkrist į pintą krėslą ir paskaityt kokią knygą, kad šis lėtas vakaras nepabėgtų išsigandęs “sparčių” minčių.

Nežinau, kaip čia gavos, bet pradėjom pastoviai (kiekvieną sekmadienį) žiūrėti vieną iš TV laidų (nors ir neturim televizoriaus, bet šiais laikais viską galima internete rasti) – Top Gear. Sakau pradėjom, nes ne aš vienas, bet abudu – mano mergaitė irgi.

Įsitaisom ant lovos, įsijungiam žmonos mažąjį kompiuteriuką, paleidžiam laidą… ir man – “Top Gear” laikas, žmonai – masažo laikas. Kažkas kažkur kažkaip prasidėjo ne taip kaip turėtų būti… bet negi čia sunku pamaigyt savo mergaitę, kol žiūri į gražias mašinas?

Šįryt buvom nuėję iki turgaus. Pakeliui užsukom į porą charity shop’ų. Eilinį kartą prigriebiau “papildymo” mūsų kulinarinei bibliotekai…

Ir visai įdomiai… kiekvienas turbūt turi savo techniką – aš savosios kol kas dar neatradau. Vištos kojas (rietus, kulšis) įveikiu jau gana greitai ir sėkmingai (berods radau, kurioj vietoj kaulai jungias), tačiau krūtinėlę nulupt nuo karkaso (nors kiek gražiau kad atrodytų) dar nelabai gaunasi.

Šįvakar gaminom chicken tikka masala receptą. Skanu, bet ne super. Tačiau valgant skrandį glosto ne tik švelnūs vištienos gabaliukai su skaniu tikka masala padažu, bet ir geras jausmas “padariau pats!”

Žinoma, supjaustyti vištą kai kam gal neatrodo didelis darbas (ypač, turint omeny, kad augau kaime), tačiau… malonu po truputį artėt prie “iš kur atsiranda mano maistas” šaknų.

Kol buvau mažesnis, visada sakiau, kad nenoriu gyventi kaime. Turbūt po truputį augu?

Apie receptą jau kažkada rašiau… tai šįkart pasidalinsiu tik keliomis akimirkomis:

Neužsirašyti skanaus recepto yra nuodėmė! Bo… šįvakar, grįžtu iš darbo, ir mane pasitinka mano mergaitė, žiūrinti alkanomis akimis… (čia reiškia, reikia “ką nors greito ir skanaus”). Kažkaip, abiems “dzingt” į galvą, kad labai tiktų jau kažkada gaminti “portobello & blue cheese melts“, bet tai koks receptas (ir ko reikia nupirkt?), nė vienas neprisiminėm. Greitai įnikom į žurnalų vartymą (vieno “ko nors greito ir skanaus” turbūt besigaus “skanaus” – bo kol praversi pusės metų žurnalų receptus…) ir šiaip ne taip radom.

Tai, kad kitą kartą, per daug ilgai ieškoti nereikėtų… pasidalinsiu šiuo lengvu, greitu, ir dieviškai skaniu gėriu.

Portobello & blue cheese melts – Ingredientai

• 2 raudonieji svogūnai
• 1 arbatinis šaukštelis alyvuogių aliejaus
• 2 šaukštai balzaminio acto
• 4 portobelo grybai
• 25 gramai mėlynojo sūrio (nepamaišys jeigu klius ir šiek tiek daugiau)
• 2 čiabata duoniukai
• porą saujų rukolos lapų

Portobello & blue cheese melts – Receptas

1. Įkaitink orkaitę iki 220 laipsnių. Kepimo skardoje (turbūt lengviausia su paprastu šaukštu) sumaišyk svogūnus su vynuogių aliejumi ir balzaminiu actu. Uždėk grybus ant viršaus, koteliais į viršų. Šiek tiek druskos, pipirų, džiovintų (aišku, geriausiai šviežių smulkiai supjaustytų) čiobrelių lapų, ir kišk skardą į orkaitę 15 minučių.
2. Po 15 minučių, ištrauk skardą iš orkaitės ir ant grybų pritrupink mėlynojo sūrio (aš tai kabinau su šakute mažus gabaliukus, ir gražiai dėliojau ant grybų, kad visą plotą gražiai padengtų). Pašauk atgal į orkaitę dar 5 minutėms.
3. Paskutinis žingsnis – paskrudint čiabatos duoniukus. Jeigu neturit skrudintuvo, tiks ir paprasta keptuvė. Perpjaukt čiabata duoną išilgai per pusę, ir įmesk į keptuvę. Paimk kokį mažesnį puodą ir uždėk ant duonos, kad gerai prispaustų. Pakepink trumpai – kol truputį apskrus.

O tada… jau galima arba daryti “hamburgerio” tipo sumuštinį… arba sukrauti viską į lėkštę (duona, rukolos lapai, beveik karameliniai apkepę svogūnai, grybai pilni ištirpusio mėlynojo sūrio). Ir… skanaus! Oi… beveik pamiršau. Kad vakaras būtų idealus, betrūksta taurės raudonojo vyno… Rekomenduoju (tai, ką pats išbandžiau ir labai patiko):

Kaip malonu po ilgos pilnos darbų savaitės, penktadienio vakarą, atsikąst gabaliuką sūrio ir išgert taurę raudonojo vyno. O tada, pasistiprinus, galima kibti ir į vakarienę…

Man tikrai patinka skaniai pavalgyti. O tai dažniausiai reiškia, kad valgyti daromės patys… čia turbūt dėl dviejų priežasčių: 1. ne visur gali skaniai pavalgyti arba 2. tiek neuždirbu, kad skaniai kiekvieną dieną valgyti (pačiam nesidarant maisto, o einant kur nors).

Tačiau… man dar kažko trūksta, kad visada norėčiau pasidaryt vakarienę pats. Pavyzdžiui, vakar žmona buvo išlėkus iki Londono (mano žmona turi naują pasą, kuris dabar jau tikrai rodo, kad žmona yra MANO žmona!!!), o aš parėjęs po darbų ilgai mąsčiau, ką čia suvalgius… (net porą knygų, iš mūsų šeimynos mini bibliotekos, perverčiau) Bet, galų gale, nuėjau iki artimiausios parduotuvės ir parsinešiau paprastą picą (ir tikrai ne tokią skanią, kokią pats gali pasidaryt). Tiesiog… kol kas (sakau “kol kas”, nes tikiuos, kad tai pasikeis) nematau tikslo valgyti gamintis pačiam sau. Viskas labai greitai pasikeičia, jeigu yra dar nors vienas valgytojas (pvz, žmona, ar draugai) – tada valgyti daryti (ypač kokį naują receptą daryti) – pats įkvėpimas… Bet jeigu esi vienas…

O šiandien (su mintim, pakeist mano pavienius tingėjimus), papildėm savo kulinarinę biblioteką. Praėjo pro keletą charity shop’ų, prigiebėm pora knygų:

• “Le CorDon Bleu At Home – The New French Cookery Course” (žmona, pamačius šitą knygą parduotuvėj, vos ne šokinėti pradėjo “taigi čia, šita.. šita… kur mokykla Londone yra”).
• “BALTI Curry Cookbook” – Pat Chapman

Pradėjau skaityti “Windows Azure – Step by Step”… tačiau dar neįpusėjęs užmečiau akį į “Your Body: The Missing Manual”. Ir, atrodo, iš savaitės dingo visas “commuting” (į darbą, iš darbo) laikas…

Yra gyvenime tiek daug dalykų, kuriuos REIKĖTŲ daryti, tačiau vis tiek jų nedarome… (užtenka pasižiūrėt į rūkančius gydotojus rūkančias mamytes bestumiančias vežimėlius su juose besėdinčiais penkiamečiais vaikais, kad suprastum, jog kažkas čia negerai). O visgi gal REIKĖTŲ… kažko trūksta, kad REIKĖTŲ konvertuotųsi į BŪTINA.

Ko gi?

O taip… nulėkėm su dziudo klubu pavalgyt į valgyk-kiek-telpa kinų restoraniuką… Tai ir pavalgiau. Pradžiai… šiaip visokių niekučių – keletą rūšių vištienos, įvairių suktinukų, blynų, etc. Tada, susikaupiau… ir žingsniavau link vietoje gaminamo maisto. Tu išsirenki ingridientus, padažą, ir tau per kelias minutes iškepa viską. Taigi…

1. Ginger chicken with peppers and teriyaki souce  – sukirtau per porą minučių (bo, darbe tik porą sumuštinių tebuvau suvalgęs, ir jaučiausi pakankamai alkanas… o kadangi valgyk-kiek-nori, tai greitai lėkiau dar vieno patiekalo)
2. Shiitake mushrooms and grilled prawns in black bean sauce (šitas, įsiveikė šiek tiek lėčiau… bo padažas aštresnis, tai jeigu per greitai ir per daug pradedi kramtyti, tuoj išlieja prakaitas… sulėtinom apsukas, ir kol kiti klubo nariai dalijosi savo patirtimi apie gyvenimą/darbą/etc aš ramiai sukirtau antrąjį patiekalą)
3. Wagyu Beef Steak with Kung Pao sauce  (pirmajam patiekalui teriyaki padažas buvo švelnus… antrajam patiekalui pasirinkau šiek tiek aštresnį black bean sauce, na o trečiajam susikaupiau… ir pasirinkau dar rimtesnį Kung Pao – kurio pavadinimas man tikrai nieko nesakė, bet ant meniu nupieštos keturios čili ikonos perspėjo apie galimus pojūčius. Lėčiau turbūt nesu valgęs… įdedi kąsnį į burną ir galvoji “čia hot ar spicy?”, čia palaukt kol atvės, ar ir liks toks karštas. Bet vargais negalais įveikiau…

Antrą kartą į valgyk-kiek-nori restoraniuką turbūt neičiau. Nors ir prieš tavo akis pagamintas maistas iš šviežių ingridientų, bet… aš namuose galiu skaniau padaryt!

Pažiūrėjus kiek valgau… reikėtų turbūt dažniau sportuot pradėt.

O šiandien, grįžęs iš darbo, namuose radau (dziudo licenziją):

Tai kaip filmuose kai būna, keletą epizodų pasirewindino atgal, ir prisiminiau, kad aš žmonai buvau pažadėjęs suknelę… (jeigu praeis pradedančiųjų kursą).

Tada (vis dar penktadienis) susikibę už rankų lekiat link parduotuvės. Pirkinių sąraše tik trys produktai, bo viso kito namuose galima rasti. Portobello grybai, mėlynas sūris, ir šiek tiek rakulos lapų… Įsivaizduok, kad parduotuvėj (nors ir pektadienis) nėra eilių, dėl to apsisukam labai greitai, vienintelis lyrinis nukrypimas – į vyno skyrių – prigrieti ko nors prie mėlynojo sūrio…

Tada, abu grįžtat namo, ir į virtuvę. Gi, penktadienis, reikia palepint save… vienas svert sūrio, kitas atidaryt vyno butelį, vienas plaukt rukolos lapų, kitas kaist orkaitę. Dabar lėčiau… Įsivaizduok, kad vakarienė gaunas dar skaniau negu atrodo recepte. Tas nuostabus pirmas kąsnis traškios šiltos duonos, ištirpusio, bet vis dar stipraus sūrio dengiančio kepto portobello grybą, apkepinto raudonojo svogūno riekelė ir tik truputuką kartokų, bet gaivinančių rukolos lapų… ir tada, gurkšnis ramaus raudonojo vyno…

O jeigu dar trūksta fantazijos… tai prie nuostabios vakarienės pridėk filmą… kurį žiūrėdama mergaitė net porą kartų besišypsodama apsiverkia.

Kaip, sakot,  kad ketvirtadienis šiandien, o ne penktadienis? Ką gi… vadinas, rytoj bus galima pakartot… arba paragaut ką nors dar skanesnio, ir nuveikt dar ką nors įdomesnio!

Šįkart, courgette fritters (cukinijos blyneliai) pasigamino ir susivalgė labai greitai… Porą mažų cukinijų, porą šaukštų miltų, sauja tarkuoto parmezano ir… po keletos minučių galima eiti susidėt kimono treniruotei…

If you are passionate about Microsoft Dynamics NAV,
Then you need to be at NAV TECHDAYS 2011!

Pagaliau išaušo ilgai laukta (ir vis, praeity, kažkaip pasprunkanti) diena, kai keliausiu į Dynamics NAV konferenciją. Rudeniop teks palėkti iki Belgijos (Antwerp miestuko). Konferencijos bilietai nupirkti, viešbučiai užsakyti… Beliko tik atsiversti, ir šiek tiek atnaujinti “People To Meet” sąrašiuką…

Kai po ilgos dienos darbų, nusikalęs grįžti namo, svajodamas apie gurkšnį šalto gaivinančio alaus (na, gerai, gerai, taip dažnai apie alų gal ir nesvajojam… oj prasitariau), o namuose pasitinka:

O vakarienei, sušokom abu į prijuostes, kibom abu už peilių ir… pasidarėm salotų… ne, ne, juokauju, ne šiaip salotų – buvo ir mėsos, o tiksliau vištienos. Chicken & Beetroot Meatball Salad (vištienos ir burokėlių kukulių salotų). Turbūt mūsų pirmosios “šiltos” salotos… bet tikrai nepaskutinės – burokėlių ir vištienos mini kotletukai idealiai derėjo prie fetta sūrio, saldžiųjų bulvių skrudintų gabaliukų ir įvairių salotų lapų. Dar šiek tiek alyvuogių aliejaus – idealu! Priminkit kada, kad receptą užrašyčiau… bo, šitas būtinai kris į mūsų šeimynos kulinarinę knygutę.

Žiūriu į nuotrauką ir mąstau, kad eilinį kartą neatrodo taip gerai ir skaniai, kaip valgėsi. Reikėtų pradėti ne su telefonu, o su foto aparatu fotografuot (kad nors šiek tiek pasidalinti skanumu). Bet tai taip sunku susilaikyt, nesuleidus dantų į tokią vakarienę…

Kadangi knygą padovanojau vakar (o šiandien ryte išsliūkinau į darbą – žmona turbūt tikėjos, kad pasiimsiu laisvą dieną – bo visgi sukaktuvės, ir dar gimtadienis), tai šiandien reikėjo sugalvot kažką naujo… Pirma idėja buvo – pagaminsiu žmonai valgyt! Bo… vis tiek, kai pats gamini, tai gaunasi skaniai… Bet… (čia tipo galvoju) tai pakankamai dažniai mes skaniai pasidarom valgyt. Nieko naujo, nieko įdomaus… (na gerai, gerai… turbūt, jeigu tiesą sakyt, tai po ilgos darbų dienos, valgyt daryt aš nelabai ir benorėjau). Taigi, pasiūliau žmonai “o gal einam į Palazzo?” (bo, ten… skanu, beveik kaip namuos

O kad būtų įdomiau, dar liepiau pasiimt užrašų knygutę. “Rašysim” sakiau, neatskleisdamas daugiau informacijos..

Tiesa, restorane, žmona (čia po kelių metų po vedybų šizofrenija turėtų prasidėt? you know, i am a spy… i am a spy) greitai pagavo kampą ir pradėjo užsirašinėt sakydama “gal pagalvos, kad esam kokie kritikai, ir padarys skaniau valgyt?”. Kai padavėjas atnešė vyno butelį, ir davė paragaut, o paskui pakeitė lėkštę “bo šita gal nelabai švari”, žmona mano švytėjo mąstydama “užrašų knygutė veikia!”.

Besimėgaujant nuostabia vakariene, ir švelnaus balto vyno taure, į užrašų knygutę rašėm žmonos svajones – “ką norėčiau nuveikti iki kito gimtadienio…”.

Užrašė mergaitė ne vieną norą, (kur jeigu vyras pasistengs) dėl kurio būtų galima lėtai ir laimingai nusišypsoti… Tiesa, buvo ir kuriozų…

- (rašo) nusipirkti gražių lėkščių!
- ne ką nusipirkti… bet ką nuveikti! neįdomu gi daiktai…
- taigi… piiiiirrrrrkkkkktttttiiiii… pats pirkimo procesas, o ne iš “amazon” nusipirkti, kaip tu darai…

Rašau ir galvoju, kaip labai myliu savo mergaitę, ir džiaugiuosi, kad tampame maisto snobais… skaniai pavalgyti yra smagu.

Susitarėm dėl dar vienos taisyklės… kai nusipirksim KitchenAid, kiekvieną kartą, įjungus jį į elektros tinklą, bus privaloma du kartus nueiti į baseiną. Bo, kitaip tapsime oh you fatty fatty fatty!

Geras šokoladas yra gerai.
Rankų darbo šokoladas yra posh.
Geras rankų darbo šokoladas yra super.

Padovanoti šokoladinių saldainių žmonai (su sąžinės jausmu), ir po to veršiuko akim žiūrėti į žmoną… kartais irgi suveikia.

Kai jau turėsim “savo” namus, virtuvė turbūt bus svarbiausias kambarys… Bo, mūsų “kulinariniškoji” biblioteka auga sparčiai ir greitai knygos nebetilps į vieną lentyną.

Berods, teks išmokt japoniškai kalbėt (dziudo metimus bent jau), ir išsilaikyt bent jau mėlyną diržą, kad galėčiau į varžybas palėkt. Bo, kiek čia galima su žmona muštis?

Šiandien po pietų nusprendėm palėkt iki Kembridžo (bo, trečią dieną neiti į darbą, biški jau atsibodo). Tuo pačiu, norėjau žmonai parodyt kur daro labai skanią double espresso, ir visai neblogus sumuštinius (tiesa, su sumuštiniais nelabai išdegė, bo šiandien bank holiday, tai sakė kepykla nedirba… ir neturėjo bagečių), tačiau kavos įkalėm. Prie mūsų kavos gėrimo proceso dar prisijungė Kęstukas, tai buvo proga truputį pasivaikščiot (ir mano žmonai išsišnekėt… bo tiek daug kalbančios seniai bebuvau matęs).

Bevaikštant pradėjo lynoti… iš pradžių lėtai, paskui vis smarkiau. Tai, vis užsukdavom į kokią parduotuvę (žmona ieškosi batelių), ar knygyną (bo mūsų lentynoj knygoms dar vietos yra), ar į kavinę (kaip buvau pasiilgęs caramel macchiato kavos iš Starbucks!), bet vis nenustojus lyti, išeidavom atgal į lauką ir žingsniuodavom toliau. Kadangi žmona turėjo dar sesei atvažiavus nusipirktą “lietutį”, buvo puiki proga jį išbandyti (čia taip, mes su Kęstuku savo sąžinę raminom… bo mes ėjom po skėčiu, o žmona ne).

Galų gale, kai žmona vietoj “šlepsėjimo” pradėjo “plaukti”, nusprendėm, kad jau laikas į namukus. Bo, kad ir labai smagus pavasariškas lietus, susirgti šiuo metu būtų negerai.

O namuose šiltai persirengę, išgėrę po arbatos puodelį, išsivirėm nuostabiai šildančios ir alkį malšinančios papa al pomodoro (duonos ir pomidorų) sriubos… Ir, man atrodo, kad mūsų receptai meluoja… visada sako “4-iems”, kai mes, be problemų (ir be sąžinės graužimo) ramiai suvalgom “2-iese”.

Šeštadienio rytas prasidėjo su pirkinių sąrašu žingsniuojant į vietinį turgų. Pakeliui, dar užsukom, į Mello kavinukę, iškalt po stiprios kavos puoduką, ir sušlamšt po skanų sumuštinį. Bet, kai pasiekėm turgų, mūsų pirkinių sąrašas buvo greitai užmirštas, nes pastebėjom kažką naujo…

Duonos oazę! Stovėjom gerą pusvalandį ir varvinom seilę… kol galų  gale nusprendėm, kad “visko vis tiek nepaimsim… gausim kelis kartus į turgų eiti, kad paragaut nors pusę”, tai prigriebėm trijų skirtingų rūšių duoną (buvo galima griebt arba visą kepalą, arba pusę, arba ketvirtadalį). Kadangi numatyto pirkinių sąrašo atsisakėm, tai vadinasi nieko naujo ateinančiom dienom negaminsim. Teks valgyti sumuštinius…

Dar prigriebėm iš turgaus šiek tiek pomidorų, agurkų, salotų… ir naršau dabar internetą, kur kokį skanesnį sumuštinio receptą ištraukt.

- Ar esam food snobai?
- Kodėl?
- Ką tik devynis svarus ant duonos išleidom…

Šįkart į atostogas su savim kartu pasiėmiau iphone’ą (tai, labai daug nuotraukų stovi Tomas nulenkęs galvą ir maigantis telefono ekraną). Ne dėl to, kad būčiau pasiekiamas (bo, telefono “skambinimo” paskirčiai nelabai ir tenaudoju), bet kad galėčiau greitai “užregistruot” akimirkas (ir vėliau prisiminčiau ką nuveikėme).

O nuveikėme daug! Su kolegos lenkiška mašina (ir beveik miegančiu, nusikalusiu, kolega) labai greitai nulėkėme iki oro uosto, grįžtant porą “ratų” pasukome ne ten, bet čia todėl, kad aš bandžiau sureguliuot navigaviją lenkų kalba, namuose pasitikome naujavedžius su putojančiu vynu, “congratulations” siena ir itališkos mėsos rinkiniu (kurio didžiąją dalį turbūt patys ir suvalgėm), gavom keletą manijų (šokaladukų), kurios irgi kažkaip paslaptingai labai greitai dingo, ir dar kitokio LIETUVIŠKO gėrio, taip pat pabandėme visai skanios bjaurybės “RIGA BALZAMS” (su kuom šitą gėrį, stovintį šaldytuve reikės pribaigti, nežinau), išmiegojom pusiau ant žemės pusiau ant pripūsto čiužinio, prisiragavome visokių japoniškų, ukrainietiškų, itališkų skanumynų greenwich turguje (po to teko apsilankyt nacionalinio jūrų muziejaus tualetuose), stebėjome saulės “juodąsias” dėmes per teleskopą karališkojoj grinvičo observatorijoje, apėjome ratą apie London ir Tower tiltus, užlipome 311 laiptelių į Monument bokštą (nusileidę, už tai net gavome diplomą!), išgėrėme porą pintų alaus Fuller’s pub’e, tada dar porą kitokių rūšių “The Barrow Boy and Banker” pub’e, pasivaidenome prie Bin Ben laikrodžio (pakeliui, McDonalds prigriebiau burgeriuką), ir per St. James parką praėję prisėdome pailsėti Trafalgar Square aikštėje (kurioje į fontaną jaunimas įmetė dvi merginas! gerai, kad ne mūsiškes), atgavę jėgas patraukėme link dar vieno pub’o (netyčia, teko patikrinti du gėjų pub’us, kol suradom trečią “straight” pub’ą) “The Harp”, kuriame išlenkėme dar po bokalą, Londone traffic’e vijomės važiuojančią mašiną, ir pasiviję sušokome į ją (mašinai vis dar važiuojant), susitikome su draugų draugu, ir “beveik” apturėjome turistinę kelione su mašina aplink Londoną, tik kažkaip labai greitai mašina pavargo ir pridusus buvo palikta kelio pakrašty), nuoskaudą dėl sugedusios mašinos nuraminome vėlgi pub’e – The Volunteer Pub – šįkart ragaudami čekišką alų, išsimiegojom šįkart jau lovoj (kas lovoj, o kas ant žemės),  prisivažinėjome su traukiniais (tiek į Londoną, tiek į Kembridžą), prisišopinome (mostly, merginos, bet ką čia su žmonom padarysi… jeigu šopinasi, vadinasi reikia? – kokia graži suknelę… ir tik £276?!), prisivalgėme dieviškai skanių Chocolat Chocolat ledų, suremontavome (čia, jūs remontuojat, aš žiūriu) mūsų sulūžusią lovą, apvaikščiojome Royston’o charity parduotuves, išragavome įvairių jūros gėrybių (kai kurių net pavadinimų nežinojau), išgėrėme porą butelių labai skanaus balto vyno, pasidarėme dar vieną alaus degustaciją namuose (kaktusai ir imbieras aluje nėra tokia brilliant idėja, tačiau baltojo arklio legendos “Košmaras” paliko įspūdį), dar kartelį apsišopinome, suvalgėme brangių (bet labai skanių) sumuštinių su TRULY ORGANIC ingridientais, apsikabinome atsisveikinant, ir nusprendėme, kad kokias nors atostogas vėl būtų gerai susiorganizuoti…

Atrodo tokios trumpos atostogos (truputį ilgesnis savaitgalis nei įprasta), tačiau tiek daug įspūdžių ir  ”pirmų” kartų. Ačiū atostogavusiems kartu!

Kokį rezultatą norėtumėte pasiektie šiandien?
Kaip suprasite, kad pasistūmėjote į priekį?
Kuo bus naudinga išspręsti problemą?
Kas praversdavo praeityje sprendžiant tokias problemas?
Kas apskritai gerai sekasi?

Klausimai, kuriais Rytis pasidalino feisbuke pakeitė mano suplanuotą “anime” sekmadienį. To be fair, keletą anime serijų vis tiek pažiūrėjau… bet tada kuriam laikui įnikau į knygą The Solution Focus (Susitelkimas į Sprendimus).

Ką galiu pasakyti perskaitęs knygą? Hmnz…

Nors… Turbut pusyne be popieriaus uzsinoreti i WC butu dar nepatogiau!

Smegenys atsisako suvokti, kad apelsinai gali būti aštrūs… labai smagus derinukas

Šiandien per darbus nebebuvo kada pavalgyti normalių pietų. Sugraužiau kelius dar vakar žmonos keptus riestainius, drebančiom rankom keldamas n-tąjį kavos puoduką, bet ko nors karšto suvalgyti – nepavyko. Taigi, traukiniu riedant namo, jau mąsčiau, ką čia tokio sukirtus vakarienei… į ką čia būtų galima suleisti dantis…

Tačiau vakarienės “receptą” leidau išsirinkti savo mergaitei… dėl to išsvajotosios mėsos nebeliko. Pasigaminom “Roasted peppers with herb couscous“. Kol grauži apskrudusią papriką, prikąsdamas sultingu pomidoriuku ir minkštu svogūno kąsniu, ir pakepintu cukinijos gabaliuku – atrodo… nu visai nieko… neįspūdingai, bet valgyti galima. Nors visai skanu… bet kai užkandi apskrudusį ožkos sūrio gabaliuką ir jis tiesiog tirpste ištirpsta… užmiršti net apie pilną balto vyno taurę… stūkstančią šalia.

Skanu! Bet… taigi vegetariškai… svarstau dabar, užsirašyt į receptų knygutę, ar ne?

Šiandien buvau palėkęs (čia, valandą važiuot su mašina, tris valandas su traukiniu, ir pusvalandį su taksi… ir taip į vieną pusę!) prie jūros. Fabrike. Panašiam kaip Vičiūnai (kur kažkada teko dirbti – oj, kiek prisiminimų vaikštant po gamybos cechus ir sandėlius). Prieš einant į cechą, reikia persirengti, nusiprausti ir dezinfekuoti rankas, užsidėti gobtuvėlį ant galvos, apsiauti guminius batus, ir žingsniuot į darbo vietą. O kad nepasimestum… visur yra didelėm raidėm užrašytos instrukcijos.

Angliškai. Lenkiškai. Lietuviškai!

Nice… žodžiu, jeigu leki padirbėti Anglijoje į fabriką kokį… nesitikėk greitai išmokti anglų kalbos. Bo, jos kaip ir nereikia…

You are never too old for one more ride!

Jau kelinti metais su žmona gyvename be televizoriaus. Tačiau, karts nuo karto, pasižiūrim kokią TV laidą internetu (pavyzdžiui, BBC iPlayer ar 4OD yra gėris). Čia visai neseniai pažiūrėjom “Two Greedy Italians”… tai gražių vaizdų tiek apie Italiją, tiek apie maistą… žiūri ir varvini seilę.

O jeigu atrodo skanu per TV, tai pasigaminus turėtų būti dar skaniau? Savaitgalį, su Kęstuku, išbandėm “Ricotta Dumplings” receptą (čia kaip gražiau išsiverstų – rikota sūrio koldūnai?) – tai, mano nuomone, vienas iš lengviausių ir pakankamai greitų receptų, kurie gali suteikti “wow” akimirką…

Pirmadienio bandymas – Quick & Easy Chicken Stir Fry. Kadangi pirmadienis buvo ne darbo diena, tai apie šį stir-fry jau rašiau. Pastebėjimas: šviežūs, neišlukštenti žirniai, šiek tiek pakepinti, yra labai skanūs.

Antadienio bandymas – Pasta & Meatball Soup With Cheesy Croutons. Žmoną ilgai turėjau įtikinėti, kad čia ne kukulių receptas. Taigi, “Italian Herb Meatballs”! (skamba žymiai geriau?) Begamint valgį buvo labai keista į sriubą pilti pieno… bet gavosi visai skaniai. Ne įspūdinga, bet valgyti galima (o tai reiškia, kad recepto neužsirašysim… ir daugiau turbūt nebedarysim – vis dėl to sriuba su kukuliais…)

Trečiadienio bandymas – Grilled Chicken Tandoori Masala. Kadangi šaldytuve buvo likę tik tandoori pastos, teko planuotą receptą truputį pakeisti. Tačiau… niekas negali sugadinti recepto su vištiena! Iš šito recepto pasisavinti reikėtų idėją, kad prie standartinės “salotos su agurkais ir pomidorais” idealiai tinka smulkiai supjaustytas raudonas čili!

Ketvirtadienio bandymas – Grilled prawns with warm spring salad. Pirmas savaitės receptas, kurį verta užrašyt į mūsų šeimos receptų knygutę. Su žmona sukirtom kaip triušiai (greitai ta prasme). Sėdim… mąstom… privalgei? Aš irgi.. biški gal net per daug. Ir tik tada pastebėjom kad receptas buvo 4 asmenims! Pakepintos cukinijos, apvirti šparagai, šiek tiek citrinų sulčių ir “nekaltųjų” alyvuogių aliejaus – idealios šiltos salotos!

Penktadienio bandymas – Spiced Pea & Potatoe Rolls. Besukdamas roll’us nusprendžiau, kad vien tik iš jų turbūt neprivalgysim. Tai dar greitai pastirfryinau krevečių, ypatingai aštrių (su imbieru, čiliu ir česnaku). Susukti roll’ai irgi gavosi pakankamai aštrūs, tai situaciją gelbėjo Kęstuko atvežta lietuviška (atšaldyta) gira!

Dažniausiai į parduotuvę einame su ingridientų sąrašu vakarienei ir pas mus šaldytuvas visada būna beveik tuščias. Tačiau vakar, sumąsčiau, kad vėl reiktų pabandyti, kaip Londone darydavom – suplanuot ką valgysim savaitei į priekį… bo, tada rečiau į parduotuvę vaikščiot reikės – ir pinigų mažiau išleisim, ir laiko daugiau turėsim (pavyzdžiui, mokytis ant rankų stovėt?).

Taigi… sudariau šios savaitės meniu (ir šaldytuvas gavosi beveik puspilnis):

• Kiniška virtuvė: quick & spicy beef pho with egg noodles
• Japoniška virtuvė: tempura prawns with minted mango
• Indiška virtuvė: chicken tikka masala skewers with yoghurt cucumber salad
• Itališka virtuvė: pasta & meetball soup with cheesy croutons
• Taivaniška virtuvė: Spiced pea & potatoe rolls
• … dar ką nors iš likučių

Užsakiau maisto internetu (iš Tesco). Kas įdomiausia, kad atvežė ne visko ko man reikėjo – t.y. nerado mano užsakytos jautienos… Dėl to, žmonai į mane bežiūrint alkanom akim, reikėjo greitai improvizuoti – vakarienei vietoj aštrios jautienos teko pasidaryt kitokį stir-fry su vištiena.

Stir-fry padaryt lengva… sauja susmulkinto ginger, šiek tiek česnako, daug raudono čili, pakepinus įmest mažus vištienos gabaliukus, paskrudint, tada dar daržovių belekiek, ir nomnomnom. Visada skaniai ir greitai (ne visada įspūdingai)!

Tačiau dienos įvykis buvo – vištienos mėsinėjimas! Vietoj default’inių vištienos krūtinėlių ar šlaunelių, nupirkome visą vištą. Ir aš su savo didžiuoju cleaver’iu (toks peilis, kaip kirvis) pirmą kartą gyvenime (kiek pamenu – gal kada kaime yra tekę?), pjausčiau vištą – per sąnarius, kaulus, ir visa kita. Smagus jausmus. Spėju pasipjaut ir nusipešt pačiam vištą būtų NEXT LEVEL.

Pirmadienis. Vėl ne darbo diena. Jaučiuosi keistai taip ilgai nenuėjęs į darbą (jau du keturių dienų savaitgaliai iš eilės). Keista.

Šiandien su Eveliuku nupėdinome iki mūsų miesto parko, kuriame vyko miesto šventė. Kadangi pusryčių buvome nevalgę, tai greitai sukramsnojom po vieną hotdog’ą (prisiminiau, kad Palangoj prieš n-metų jie būdavo daug skanesni) ir apėjom visą parką ieškodami ko nors įspūdingo. Kitame parko gale pastebėjome ilgą eilę, prie kurios ir mes atsistojome (čia turbūt labai angliškas įprotis – pamatai eilę – stok). Pastovėję pusvalanduką gavome po didelį sumuštinį su keptos kiaulės gabaliukais ir suskrudusia skūra. Skanumėlis!

Tada kol Eveliukas kibo į ledų porciją, o aš “tvarkiau” coca-cola skardinę (reikia gi kartais pasidžiaugt ir junk-food’u?) pasižiūrėjome į gimnastų pasirodymą. Nuostabiai žavios gimnasčių ugningos šik… ką ten ugningos, visos hot-road’inės! (keletą kartų gavau iš žmonos alkūnės į šoną, kai šį pastebėjimą “garsiai” pagalvojau). O ką daryt, kad gimnastai (na, gerai, ir gimnastės) buvo su “liepsnos” spalvų kostiumais? Ugningos spalvos gi…

Įspūdingas pasirodymas! Užsidegiau ir pats… išmokti vaikščioti ant rankų išmokti pastovėt ant rankų… how hard can it be?

Kadangi nuo paskutinio “gaminimo” buvo likę dar keli šaukštai grietinės, ir miltų (nuo to laiko, kai pradėjom kepti duoną patys)  niekada netrūksta, šiandien pasidarėm “riestainių dieną”. Čia ne riestainių pusryčiai, pietūs ar vakarienė, o visa diena dėl to, kad… gulim lovoj, geriam arbatą, ir graužiam riestainius.

The Time You Enjoy Wasting Is Not Wasted Time!

Riestainiai, arbata, ir 32-a “Hajime No Ippo” serija. Gera, pailsėti…

Jau kelinti metai iš eilės, turime savo margučių dažymo ritualą. Atsikeli ryte, paruoši ką nors valgyt (pavyzdžiui, kelias valandas orkaitėj kept kepsnį), ir tada susikibę už rankyčių (kaip kokie jaunuoliai) žingsniuojam į artmiausią parką “dažų” rinkt.

Kažkada vienu du su Evelina žingsniavom į Plungės parką. Praėjusiais metais teko su Kęstuku rytinio Londono gatvėse ieškot pražydusių obelų. Šįkart su Benų šeimyna pėdinom link senos Royston’o bažnyčios ir šalia esančio mažyčio parkelio. Prisirinkę maišą įvairiausių spalvų (lapų, žolių, gėlių, žiedų, samanų), grįžome namo ir kibome į margučių dažymą.

Kol mes kapstėmės tarp žolių, ir “vyniojom” savo margučius, Daiva ėmėsi rafinuotesnio darbo – karšto vaško…

Iš tikrųjų, kiek daug yra dalykų, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo tokie sunkūs… “Oi, man čia turbūt nesigautų… Net nežinočiau kur pradėt” (čia berašydamas prisiminiau Beno vikrumą šeštadienį tvarkant mašiną, ir pagalvojau, kad pats nesu net paparsčiausio rato kada nors pakeitęs). Bet, kai/jei pabandai, supranti, kad šis šunytiškas inkštimas buvo visiškai nepagrįstas, ir kiekvieną kartą gausis vis lengviau (geriau). Niekada nemaniau, kad baltą duoną iškepti yra taip paprasta. Niekada, nemaniau, kad su vašku margučius dažyt yra taip paprasta (to be fair, pats taip ir nepabandžiau, bet… žmona, kitais metais dažom su vašku ir mes?). Bo rezultatas gavosi pasakiškas…

O ėrienos kepsnys vertas atskiro įrašo į mūsų šeimynos receptų knygutę. Nom Nom NOM!

Su Benu susižvalgę dar, dėl viso pikto, pasiėmėm mažytę dėžę alaus (o gal mažiau imam, gi nebetokie jauni? – tyliai kuždėjo sąžinė žmona). Ir patraukėm link namų. Lipdami į mašiną pastebėjom, kad Beno mašiniukas su naujais ratais, tai aš papasakojau, kad kolegos (darbe) ratai brangiai atsiėjo vienam iš jų sprogus… Ir tada, po keletos minučių, belaviruojant tarp mažų Royston’o gatvelių, buvo BūūūūŪŪŪŪM, TrioookkŠŠTTT – pagalvojau – nu va, prišnekėjau – sprogo ir mums? Bet problema buvo paprastesnė… tiesiog nulūžo ir iškrito spyruoklė… (ta prasme, “problema paprastesnė” – tai čia Beno žodžiais… man taip nutiktų, tai tektų skambint tam pačiam Benui).

Ir šiaip su problema Benas susitvarkė greičiau negu aš būčiau Windows’us perintaliavęs. Dauuug greičiau. Po darbų (Benas išardęs mašiną, ir atgal ją sudėjęs – o aš šalia pastovėjęs) grįžome į mūsų butuką, ir vakarienei pasidarėme indiškai-anglišką variantą “chicken korma”, prie kurio mūsų “Cobra” alaus dežutė labai smagiai susivartojo.

Šįvakar pradėjau skaityti Oliver James knygą “They F*** You Up – How To Survive Family Life” (pavadinimo, gal neversiu). Gal reikėtų pabaigt skaityt keletą kitų knygų, kurios jau irgi pradėtos… arba bent jau nuspręsti, kad toliau jų neskaitysiu, o ne “pradėt” dar keletą.

Kažkada dariau bandymą – žiūrėjau kiek skirtingų anime galiu žiūrėt, ir prisimint (ar pagaut) pagrindinę mintį… taip po vieną seriją iš skirtingų anime serialų (ir skirtingų žanrų). Mano limitas, berods, buvo septyni skirtingi serialai. Tai dabar panašiai su knygomis… darbo kuprinėje guli dvi dar nebaigtos skaityti knygos (kurias retkarčiais traukiny išsitraukiu), lentynoje dar pora (kurias jau rečiau beprisimenu), o šįvakar susirangiau ant šilto kilimo kaip katinas, ir įnikau į dar vieną – knygą apie vaikus, tėvus, jų mąstymą – panašumus ir skirtumus.

Knyga skaitosi labai lėtai, bet įdomiai. Per valandą įveikiau tik penkiasdešimt puslapių, ir turbūt jeigu dabar sustočiau, turbūt apmąstymams turėčiau dar kelias dienas sunaudot…

Skaitau ir džiaugiuos savo tėvais… kad (žvelgiant iš mano pusės) man nereikėjo išpildyti “tėvų” svajonių… (jeigu reikėjo, ir neišpildžiau, atsiprašau!) ir galėjau tobulėt man įdomiose srityse (taip, turiu omeny, dziudo). Iš kitos pusės, skaitau, ir gailiuos savo būsimų vaikų… tapę dziudo čempionais, galėsit tobulėt “sau” įdomiose srityse!

Pradžia (kaip daugumoje receptų su makaronais) pakankamai lengva – išmaišom tešlą, ir paruošiam įdarą.

Tada, kol makaronų tešla ilsisi šaldytuve, surenkame makaronų gaminimo aparatą, prisimindami ir pasidžiaugdami grupiokų vestuvine dovana (reikėtų dažniau ženytis? daugiau naudingų dovanų gautume?), uždedam ravioli makaronų gaminimo priedą ir… bandom žiūrėt kaip čia seksis…

Nesisekė! Ravioli priedas prie makaronų mašinos nebuvo draugiškas, ir viską ką mes į jį dėjome tiesiog bandė suvalgyt… ar tai sulipint į didelį gumulą. Mano mergaitė dar bandė su juo draugaut ir gerintis, bet vis tiek nieko doro nesigavo (pirmąją saują tešlos palydėdama liūdnu žvilgsniu mergaitė išmetė į šiukšlinę).

Nežinodami, kas čia blogai (čia aparatas neveikia, ar netokią tešlą išminkėm), nusprendėm pasukti truputį kitu keliu. Prisiminę kaip mamos darydavo koldūnus, mes taip pat išlankstėm likusius makaronus…

Taigi… ne ravioli… bet gavosi vis tiek skaniai.

Esu beveik etatinis duonos kepėjas… kiekvieną kartą gaunasi vis skaniau.

…

Šiandien su mergaite pasidarėm arbatos į termosą, ir išėjom truputuką pasivaikščioti. Pasukom link artimiausio parkelio (bo, toks mažytis) ir prisėdom ant medinių suoliukų. Įsipylėm arbatos į puodukus (Evelina į termoso puoduką, o aš iš virtuvės buvau prigriebęs normalų puoduką), atsivertėm savo knygas (kaip į parką be knygų?) ir įnikom skaityti…

Po kurio laiko (nors skaitėm labai labai skirtingas knygas), susižvalgėm ir užvedėm pokalbį… “kiek metų čia gyvensim?” Iš vienos pusės žodis “metai” atrodo labai ilgas laiko tarpas… iš kitos pusės, jau vėl reikia prasitęsti nuomos sutartį dar vienam pusmečiui, o tai reiškia, kad Royston’e gyvenam beveik pilnus metus…

Kęstukas turbūt žinos, kad mums tai pakankamai sunki užduotis, bo dažniausiai į parduotuvę einam pirkti pagal ingridientų sąrašą. Tačiau šįkart, būtent Kęstuko žinojimas mums ir padėjo – šaldiklyje radom Kęstuko paliktą faršo gabalą… šaldytuve mano dar nepribaigtus (nepribaigtus, bo… jeigu nėra ką valgyti, tai kepu kiaušinienę) keturis kiaušinius, o spintelėj dar buvo likę porą šimtų gramų miltų… vadinasi, gaminsim makaronus!

…

Po lengvų duonos kepimo įspūdžių, išminkyti tešlą makaronams buvo tikras įšūkis. Norėčiau pamatyti tikrą Italų močiutę, kiekvieną savaitgalį kepančią visai šeimynai lazaniją, ir tešlą minkančią rankomis… turbūt rankos atrodytų kaip Rembo!

Mano mergaitei labai patinka anties paštetas (patys dar nebandėme pasigaminti, tačiau karts nuo karto nusiperkam tai iš parduotuvės, tai iš farm shop’o). Vakar galvoju… reikia truputį pasierzinti. Nuėjau į parduotuvę ir nupirkau pašteto… bet duonos tai “pamiršau”. Mergaitės, radusios pirkinių krepšy paštetą, šypseną greitai pakeitė klausiantis žvilgsnis “o kur duona?”.

O šiandien… mergaitei išėjus į darbą kepiau duoną. Su moliūgo sėklom. Išminkiau, palaukiau, sumaigiau į formą, vėl palaukiau, pašoviau kepti, dar ilgiau palaukiau (buvo laiko “pasivyti” kelias savaites nematytus naruto ir bleach), išėmiau… ir… negaliu ragaut. Už vakarykščius pasierzinimus, gavau bausmę – dabar turiu sulaukti mergaites, kad kartu paragautumėm. Taip ir žiūri į mane duona, viliodama griebt peilį, ir per traškančią plutą atpjaut pirmąją riekę. Atrodo kiekviena minutė vis ilgėja… ir ilgėja…

Nakvojom taip pat Londone. Ryte jaučiausi lyg oro uoste miegojęs… nežinau, čia nuo vakarykščio brendžio, ar nuo miesto triukšmo…

Mums abiems patinka pasivaikščiot. Man – belekur, belekaip (pievos, laukai, karvės?), žmonai mieste (žmonės, kavinės, parduotuvės?). O va, mergaitei, po kaimą labiau patiktų su mašina važiuot. Ir kad aš vairuočiau… bo kai vairuoju šneku mažai – tai galima pro langą žiūrėt.

Grįžau iš darbo pusantros valandos vėliau nei turėčiau. Galvojau, kad apie vakarienę reikės jau užmiršt…

O bet tačiau! Žmona, lyg atspėjus, kad namo vėluosiu, vakarienę paruošė tokią, kuriai “atšalimas” nebūtų baisu… Kaip maži vaikai kirtom į suši. Radau dar vieną vaistą nuo slogos (jos net neturėdamas). Visai kaip garstyčios (ar krienai), stiprų ir aštrų atodūsį duoda ir wasabi pasta!

Šeštadienį su Kęstuku kepėm picų. Keletą. Paskui žiūrėjom filmų. Keletą.

Vakaro moralas buvo: beware, women are not witches, they are pure evil…

Šiandien iškepiau du kepaliukus duonos! Tas kur gražesnis – pagal standartinį receptą, o tas kur visas susiraukšlėjęs, tai su džiovintais marinuotais pomidorais.

Kadangi buvo prašančių pasidalinti receptų (o ir šiaip, įdomesnius receptus gi visada reikia užsirašyt), tai kol duonikė karšta, pasistengsiu užrašyt…

Paprastas Duonos Receptas

Ingridientai

• maišiukas (7 gramų) mielių miltelių (su šviežiom bandžiau, bet nesigavo porą kartų, tai nusprendžiau, kad geriau su paprastais milteliais)
• 500 gramų strong bread (stiprių duonos?) miltų
• 2 arbatiniai šaukšteliai druskos
• 1 arbatinis šaukštelis cukraus
• 2 šaukštai alyvuogių aliejaus
• vandens

Receptas

1. Sukratom miltus, mielių miltelius, druską, cukrų į didelį indą ir gerai išmaišome. Jausmas gana keistas su šaukštu sukinėt miltis, bet reikia gerai išmaišyti, kad mielės pasiskirstytų tolygiai. Viduryje indo iškasame didelę duobę…
2. Dabar reikia šilto/šalto/drūgno vandens. Kad per ilgai prie kriauklės nestovėt sukinėjant karštą/šaltą/karštą/šaltą, lengviausias būdas paruošti vandenį – užskaisti arbatinuką ir kai vanduo užvirs, įpilti į indą 100 ml verdančio vandens ir 200 ml šalto vandens. Į vandenį supilam aliejų.
3. Supilam paruoštą aliejingą vandenį į miltų duobę ir maišom… iš pradžių patogiausia su šaukštu, bo labai prie rankų limpa. Bet po poros minučių sukimo su šaukštu, labai smagu iškratyt visą masę ant stalo ir pradėt minkyt su rankomis. Minkom keletą minučių (kepu duoną jau kokį šeštą kartą, tačiau taip ir nenutaikau kiek laiko minkau tešlą, turbūt kiekvieną kartą vis kitaip), kol tešla pasidarys standi. Jeigu atrodo kad tešla dar limpa prie rankų, tai minkyti reikia toliau (papildomų miltų nereikia, bo dar paminkius šiek tiek, tešla nebelips).
4. O dabar prasideda kantrybės treniravimas… įmetam tešlą į tą patį indą kur maišėm miltus/tešlą, ir uždengiam rankšluoščiu (bandžiau tiek drėgnu, tiek sausu – rezultatas gaunasi toks pats) ir paliekam tešla “paaugti” 1 valandėlę.
5. Po valandėlės bandom ištraukti tešlą iš indo (taip bandom – bo tešla priešininsis). Pabarstom stalą miltais (čia jeigu žmona spėjo nuvalyti stalą kur prieš tai minkiau tešlą, jeigu nespėjo – tai papildomų miltų nelabai tereikia). Ir vėl paminkom (lenkdami tešlą per pusę, ir stumdami nuo savęs). Tešlą suformuojam į “kaip turi atrodyti duona” formą ir dedam į šaltą aliejumi išteptą skardą. Vėl uždengiam rankšluoščiu ir paliekam dar pusvalandžiui. Per tą pusvalandį, įkaitinam orkaitę iki 240 laipsnių karščio.
6. Dedam skardą su duona į orkaitę, ir kepam pusvalandį.

Man patinka tokie receptai, kur po pusvalandį (ar ilgiau) reikia palaukti. Puiki proga pažiūrėt vieną kitą anime seriją.

Kadangi svečių savaitgalį nesulaukėm, tai viso to gėrio taip ir neįveikėm. Taigi, šįvakar po darbų, laukė “sumuštiniai”. Mano ideali žmona iškepė idealų kepalą duonos (aha, tą kur šeštadienį aš kepiau, jau seniai suvalgėm, neliko nė trupinėlių), šaldytuvas saugojo ėrienos likučius, o ką “tepsiu, dėsiu, tepsiu, dėsiu, tepsiu… ir tada NOM NOM NOM” nulėkėm prigriebti į parduotuvę.

Ir… man berods, radau idealaus sumuštinio receptą…

• riekė šviežios (dar šiltos) duonos
• tepam ploną ploną sluoksnį sviesto (visai nesunkiai ant šiltos duonos tepas)
• dedam porą saujų žolių (kaip rocket’ai vadinasi? garstyčių lapai? ar kaip?)
• dedam sluoksnį plonai supjaustytos avienos (aha, naudojam likučius)
• tepam su šaukštu sluoksnį garstyčių (jeigu slogos neturit, tai labai ploną… o jeigu jaučiatės drąsūs, tai galima ir storesnį – žadą atims)
• dedam sluoksnį per pusę perpjautų vyšninių pomidoriukų
• dar tarp pomidoriukų vienas kitas mažiukas raugintas agurkiukas
• ir tada, dar viena riekė duonos ant viršaus… ir paspaudžiam (kaip maloniai spaudžias šviežia duona)

Ir tada… NOM NOM NOM. Žiūrint kaip drąsiai tepėt garstyčias, slogos jau turbūt nebeturit… ar net iš džiaugsmo verkiat, kad slogos ateinančias metais irgi neturėsit. Vienintelė palaima (ir paguoda), kad tą karštį labai maloniai nuvėsina šviežūs pomidoriukai. O avienos minkštumėlis neišpasakytas… Pabandžiau dar vieną sumuštinį be garstyčių, tada jautės vakarykščio čili padažo skonis…

Man rodos aš per skaniai valgau

Kantrybės geriausiai išmokyti gali virtuvė. Nuo pačio ryto su žmona sukinėjomės apie orkaitę, ir vis nekantraudami žvilgčiojom pro langelį. Laukė ilgos  (ir atrodė vis ilgėjančios) keturios valandos iki pietų…

Lėtai keptas avienos kumpis su čili padažu ir čiobreliais

Ingridientai

• 2-2.5 kg avienos (avies kumpis su kaulu) – pas mūsų vietinėsė parduotuvėse, didžiausias mėsos gabalas svėrė tik pusantro kilogramo, tai teko kepti šiek tiek trumpiau)
• krūmas čiobrelio (kuo žalesnis tuo geriau… dėl to ir rašau, kad krūmas)
• sauja rozmarino (turėjom tik džiovinto, aišku, žalias būtų žymiai skaniau)
• 2 šaukštai alyvuogių aliejaus
• 250 ml baltojo vyno (laukimas kol viskas iškeps ganėtinai sutrumpėja, jeigu likusius 500 ml pradedi vartoti uždarius orkaitę)
• 1 galva česnakų (tiesiog išskaidytų dalelėmis, bet nenuluptų)
• 4-5 šaukštai čili džemo (jeigu labai aštrus pasitaikė… tai tada dar labai tiktų 2 šaukštai medaus)

Receptas

1. Įjungiam orkaitę, nustatom iki 160 laipsnių, ir kol orkaitė įkais, paruošiam avienos kumpį. Įdedam kumpį į skardą, pasiimam mažą peilį ir kumpį ruožais įpjaustom (aš pjausčiau kas centimetrą, ir po pusės centimetro gylio ruožiukus). Tada, praplečiam įpjovimus, ir prikišam čiobrelio ir rozmarino. Likusius čiobrelių lapus užkratom ant avienos.
2. Apšlakstom kumpį su alyvuogių aliejumi, pabarstom su druska ir maltais juodaisiais pipirais, ir švelniai pamasažuojam kepsniuką, kad visas šitas gėris įsigertų. Tada supilam vyną aplink laimingą avienos kumpį (bent ne ant pačio kumpio). Griebiam didelį gabalą folijos, ir užbarikaduojam mėsą, kad nebeliktų jokių tarpų.
3. Kepam 3 valandas. Po daug anime serijų 3 valandų, išimam skardą, nukeliam foliją, sukratom česnakus gražiai aplink avieną, vėl su ta pačia folija užbarikaduojam ir šaunam atgal į orkaitę. Kepam dar 30 minučių.
4. Vėl išimam skardą iš orkaitės. Nuimam foliją, ir supilam visą skystį (vyną/sultis/etc) į atskirą indą (iš šito gėrio dar darysim padažą). Tada, su šaukštu (ar su šluotele kokia) aptepam avienos gabalą su čili padažu (ir medum). Stengiamės aptepti taip, kad užteptumėm visur, bo būtėnt tie gabaliukai kur klius padažo, bus skaniausiai apskrudę. Pašaunam atgal į orkaitę, ir vėl kepam 30-40 minučių.
5. Po dar poros anime serijų Traukiam skardą lauk iš orkaitės. Pasidedam kur nors, kad galėtume gėrėtis savo meno kūriniu (bo avienai, po ilgo ir varginančio kepimo, reikia dar 20 minučių pailsėti), ir kimbam į padažo gamybą: nugriebiam nusistovėjusius riebalus (kur prieš tai buvom išpylę visus skysčius iš skardos), ir supilam sultis į katilą. Verdam ant vidutinės ugnies, kol padažas pradeda kietėt (arba, kol nebeįstengi pasipriešint norui suleist dantis į kumpį).
6. Pjaunam gabalą kumpio, užpilam samtį padažo, ir NOM NOM NOM!

Are you feeling kind of posh these days? Having Sunday roast, reading Sunday Times…

Vis dar bandau kepti duoną (bandymas nr. 3)… pirmi du kartai gavosi “gražūs”, bet skonio atžvilgiu neįspūdingi. Trečią kartą – duona gavos beveik su skiautere… liko dar pusvalandukas, kol bus galima paragauti!

…

Po pusvalanduko… NOM NOM NOM! Karšta, garuojanti, kaimu kvepianti duona…

Šaldytuvas laukia sekmadienio…

Teoriškai turėjo gautis šeštadieninis avienos kepsniukas, tačiau po žmonos darbų užsukom į kavinukę užkąst. O kadangi mėsos gabaliuką skrudint reikės daugiau nei tris valandas, tai… gal nukelsim kulinarius pabandymus rytojui. Nors, iš nuotraukos matau, kurio ingridiento iki rytojaus gali nelikt…

Kada paskutinį kartą šventei Šv. Patriko dieną?

Po ilgos darbo dienos, vietoj namų, pasukau link Kembridžo. Kol žmona būna Londone, aš pabūsiu Kembridže… Flying Pig… kodėl egzotiška? Skraidanti kiaulė…  ką reiškia, egzotiška? Skraidanti kiaulė… o būtų visai gerai, medžiot skraidančias kiaules.

Ačiū, Arnai, už smagų vakarą!

Šiandien suvokiau koks nuostabus jausmas pamatyti vaiko pirmąją užgimstančią šypseną, išgirsti vargais negalais išlementus pirmuosius žodžius, prisidėti prie pirmųjų nedrąsių žingsnių žengimo, su nuostaba stebėti ir palaikyti “pirmyn, tu gali, dar truputį” ir didžiuotis kiekvienu, nors kol kas nenušlifuotu, bet vis tiek idealiu judesiu.

Šiandien Evelina pirmą kartą užlipo ant dziudo tatamio… šiandien suvokiau, kad mūsų vaikai bus čempionai.

Iš vienos pusės – tiek darbas, tiek maistas, tiek dziudo – tai labiau negu patinka (ir suvalgo didžiąją dalį laiko). Iš kitos pusės, grįžus namo, norisi dar ką nors nuveikti. Atsibodo nuobodžiauti.

Aišku, šįvakar turbūt geniali mintis “ką veikti” į galvą turbūt nebešaus… tačiau, kad nors kiek darbingesnis pasijusčiau, pasiėmiau senąją gyrą, ir draugiškai papuškavau… Tukish Get-Up greitai išmuša prakaitą, ir iškart nebesijauti toks labai labai jau neproduktyvus.

Šiandien kepiau duoną.

Net pats sakinys skamba skaniai!

Kol žmona ruošiasi rytojaus shadow home secretary kalbai (aha, ir vėl politika!), vakarienę gaminti teko man. Tačiau per daug nesiskundžiam… bo kol žmona nemato, visada galima išbandyti kokį nors naują receptą…

Chicken & Chorizo Jambalaya

Ingridientai

• 1 šaukštas alyvuogių aliejaus
• 2 vištienos krūtinėlės (supjaustytos kvadratiniais gabaliukais)
• 1 svogūnas (supjaustytą juostelėm)
• 1 raudona paprika (supjaustyta juostelėmis)
• 2 česnakai (supjausti stambokais gabaliukais)
• 75 gr. chorizo dešros (supjaustos riekelėmis)
• 1 šaukštas Cajun prieskonių
• 250 gr. ryžių
• 400 gr. vyšninių pomidoriukų (galima prigriebti skardinę, arba šviežių)
• 350 ml. vištienos sultinio

Receptas

1. Įpilam šaukštą aliejaus į didelę keptuvę (aš, jaučiau, kad su keptuve nelabai kas gausis, tai iškart griebiau rimtesnį katiliuką) ir įkaitinam. Sukratom gabaliukais supjaustytą vištieną ir čirškinam 5-8 minutes, kol vištiena pagels/paruduos. Su žnyplėm (jo, aš buožė, žmona nupirko žnyples – pats smagiausias virtuvės daiktas!) iškabinam vištieną į lėkštę.
2. Tada, į tą pačią keptuvę, sukratom supjaustytą svogūną ir kepam 3 minutes (retkarčiais vis pamaišydami), kol svogūnas suminkštės. Sukratom papriką, česnaką, chorizo dešros gabaliukus ir šaukštą Cajun prieskonių. Gerai išmaišom (jau dabar turėtų jaustis prieskonių karštis!), ir kepam dar 5 minutes.
3. Sukratom atgal vištienos gabaliukus, ryžius, pomidorus (jeigu naudojam šviežius, o ne iš skardinės, tai reikės dar truputį sultinio įpilt) ir vištienos sultinį. Sumažinam ugnį, uždengiam katilą, ir paliekam lėtai virti dar 20 minučių (visai netikrindami “ar jau?”). Aš prigrieniau žurnalą paskaityt, kol iPhone’as skaičiavo kiek laiko liko.
4. Jau! Griebiam kuo didesnį šaukštą ir “Nom nom nom”!

Iš išvaizdos rezultatas buvo šiek tiek panašus į plovą… tačiau skonis (nors, tiesą pasakius, plovo jau nevalgiau belekaip ilgai) gavosi visai kitoks. Skanuva!

Ėjau į parduotuvę sumedžiot savo mergaitei vynuogių ir greipfrutų (visada prie lentynos sustojęs pamatau baltus ir ružavus… ir sustingstu porai minučių bandydamas prisiminti, kuriuos gi mano žmona labiau mėgsta). Žingsniuodamas link kasų, lentynoje pastebėjau kažką naujo. Obviously, impulse buy, ir prie vakarienės išgėriau stiklinę burokėlių ir obuolių sulčių. Verdiktas – per saldu…

O apie vakarienę… bemedžiojant vaisių, mąsčiau, ką čia suvalgyt būtų galima, kad būtų paprastai, bet skaniai. O kas gali būti paprasčiau negu paprastas omletas? O kad būtų šiek tiek kitaip… dar prigriebiau rūkytos lašišos. Kepam omletą… baigiant įmetam lašišos keletą sluoksnių, ir sulankstom omletą į kvadratą. Nom nom nom!

Mielosios mano blog’o skaitytojos (iš tikrųjų, tai Jūsų turbūt yra tik dvi – labas, mama! labas, žmona!), sveikinu jumi su Tarptautine Moters Diena!

Turbūt pirmą kartą pasakiau “Užskaitau!” vegetariškai vakarienei…

Kartais žmona į mane žiūri liūdnu (ir priekaištingu) žvilgsniu, kad aš jos nesiklausau. Ypač jei kalba eina apie politiką. O kai žmona studijuoja tarptautinius santykius (ir jeigu bando pasipasakot, ką nuveikė per dieną), tai ši tema yra truputį sunkiau išvengiama…

Nemėgstu knygų, kurios bando formuoti tavo mąstymą (taip, srityse, kurios man neįdomios (na, gerai, gerai,mano mieloji, žmona – srityse, kurios man mažiau įdomios), mano mąstymas pakankamai nesusiformavęs. Kadangi, šiuo metu gyvenu ne Lietuvoje, tai man nelabai rūpi kas vyksta Lietuvos politikoje. Iš kitos pusės, nors ir gyvenu Anglijoje, bet esu lietuvis, tai man nelabai rūpi, kas vyksta Anglijos politikoje. Jau net nekalbu apie kitų valstybių (Rusija, Kinija, JAV) pakilimus ir krizes… Taigi, jei pokalbiai virsta į politines diskusijas, ir mane kas nors bando į tai įtraukti, visada bandau sumąstyt, kaip čia politiškai korektiškai pasakyt, kad man neįdomu? Ir kad nuomonės apie tai turbūt net neturiu…

Dėl to, kai pasiėmiau žmonos iš bibliotekos parsineštą knygą “Stupid White Men”, ją pradėti skaityti man buvo sunku. Na, ir kas, kad Amerikos prezidentas Bush’as? Na, ir kas, kad jam tą postą praktiškai padovanojo tėtis? Na, ir kas, kad balsavimą nulėmė tik keletas balsų? Na, ir kas? Per porą savaičių (praktiškai skaitydamas po 10 minučių traukinyje važiuojant į ir iš darbo) knygą perskaičiau, bet pasaulis (ar tuo labiau mano mąstymas), nuo to per daug nepasikeitė. Sužinojau daug žmonai įdomių faktų, kurie šiandien, for me as an ignorant white man, nėra dar svarbūs.

Šiandien su žmona ėjome iki gym’o. Šiaip pažiūrėt, kiek kainuoja, kas per gym’as… Pakeliui, užsukome į protestantų bažnyčią (i know, i know!), kur vyko FairTrade Coffee mugė. Tai nusipirkome arbatos už porą svarų. Vadinasi, parėmėme kokį nors ūkininką iš belekur (padarėm gerą darbą iš pačio ryto? – gera pradžia!).

Tada, žingsniavome toliau iki gym’o. Pasidžiaugėm, kad jau kačiukai ir dar kažkokios geltonos gėlės (mergaitė, sakė, kad tos gėlės Lietuvoj tik per velykas pradeda žydėt) žydi (ot, nenufotkinau…), vadinasi, pavasaris jau čia… nors buvo dar šalta (mergaitė vis grūdo savo leteną į mano striukės kišenę ir bandė susišildyt).

O gym’u biški nusivyliau… keletas įdomesnių aparatų ir tiek. Na, gal baseinas, įdomesnis. O taip, nežinau… nežinau… Reikės pagalvot ar verta, ar užteks pasitenkinti dziudo. Arba, per skelbimus pažiūrėt, kokios geležies nusipirkt ir iš pustuščio “sitting room’o” pasidaryti gym’ą namuose.

O grįžtant namo pajutau, kad pilvas urzgia… tai užsukome pas vietinį mėsininką ir nusipirkome porą mėsos gabalų (kepsniukų), bei pomidorų su brokoliais. Taigi, geras pusvalandukas, ir su mergaite kibom į kepsniukus…

Grilled Ribeye Steak

Ingridientai

• kepsniukų (1 vienam žmogui)
• druskos, pipirų, alyvuogių aliejaus
• 300 gramų brokolių
• 300 gramų vyšninių pomidoriukų



Receptas

1. Griebiam kepsniukus iš šaldytuvo, užbarstom druskos su pipirais, užpilam truputuką aliejaus, ir kaip mylimos žmonos nugarą masažuodami, gerai įtrinam viską iš abiejų pusių. Paliekame kepsniukus pastovėt 20 minučių. Kol kepsniukai stovi, įjungiam orkaitę ir įkaitinam iki 200 laipsnių (labai gera proga pažiūrėt kokį nors anime!)
2. Pasibaigus anime serijai Po 20 minučių, sukratome į skardą brokolius su pomidorais. Pabarstome su druska ir pipirais. Apšlakstome alyvuogių aliejumi. Pašauname į orkaitę. 10 minučių kepame daržoves (vėl gera proga, pradėti žiūrėti dar vieną anime serijytę, arba pasidaryt kavos).
3. Įkaitinam grilinę keptuvę (bo, kitokios neturėjau). Labiau. Tada, metam kepsniuką (jei telpa, galima du) ant įkaitintos keptuvės ir žiūrime kaip čirškinas (žiūrėjome, abudu su mergaite, kaip mėsa keičia spalvą) 4 minutes. Apsukame, ir kepame dar 4 minutes.
4. Ir… ne, dar nesuleidžiam savo ilčių į nuostabų kepsniuką. Paliekame kepsniuką pastovėt 5 minutes, kad mėsoj prisikauptų daugiau sulčių. O tada, tėškiam kepsniuką į lėkštę, griebiam iš orkaitės daržoves ir kratom šalia kepsniuko. Ir… dabar jau leidžiam iltis į kepsniukus. Nomnomnom! 

17:30 susipakuoju nešiojamąjį kompiuterį, ir iškeliauju namo (t.y. kaip visada, pusvalanduką žingsniuoju iki Foxton traukinių stoties). Tačiau šįvakar viskas buvo kitaip… pusė kelio iki traukinių stoties mane lydėjo besileidžianti saulė. Atrodė, kad saulė tokia didelė, tokia raudona ir taip arti… sumąsčiau, kad nufotografuosiu (su telefonu, bo fotoaparato taip ir nesinešioju niekur), kad pasidalinti “mažais džiaugsmais” ir su kitais.

O nuotraukoje saulė tokia mažutė ir, atrodo, taip toli. Bet ir maži džiausmai yra gerai… bo, tokis saulėlydis reiškia, kad jau tikrai tikrai pavasaris…

Mes su kolegomis turime šiokią tokią rutiną. Pirma – į vietinę valgygklą pavalgyti. Antra – pasivaikščioti. Kadangi dirbame beveik in-the-middle-of-nowhere (bent jau taip atrodo, kai žingsniuoju pusvalandį iki darbo – atrodo vien laukais eini ir eini), tai atrodo, kad nelabai  kur yra pasivaikščiot. Bet iš tikrųjų, apgaulingai, visai už kampo slepiasi visas kaimukas…

Taigi, jei lauke nėra per daug šlapia ar šalta, žingsniuojam link  kaimuko. O tada link tilto… Kur prasideda įvairios diskusijos nuo “kodėl šitas lėktuvas taip žemai skrenda” iki “o čia gali būti krokodilų?”…

O tada atgal į ofisą… pasivaikščioję ir pailsėję.

Dynamics NAV pasaulis yra labai mažas (bent jau UK… nors turbūt Lietuvoje tai turėtų dar labiau jaustis). Čia kažkurį savaitgalį buvau nulėkęs į vienos dienos “pasinėrimo” kursus, kur turėjo parodyt kas naujo ir gero buvo sukurta naujausioje Dynamics NAV versijoje. Tokio tipo kursai (jeigu tai nėra hands-on labs), mano nuomone, duoda labai mažai techninės naudos (bo, kas gi šiais laikais neskaito blog’ų? o jeigu skaito, tai visos tos “naujienos” jau koks pusmetis visai nebe naujienos).

Visdėlto, nėra to blogo, kas neišeitų į gerą (parašius šią frazę man kažkaip mintyse suskambėjo “atleisk man” laidos muzika… tipo aš ją žiūrėdavau?) – tokie kursai duoda galimybę susipažinti su kitais NAV pasaulio atstovais tokiems kaip aš (bo kaip sakiau, visi visus pažįsta… o jeigu esi naujas veidas, tai būna visai įdomu pasikalbėt). Jeigu pasitaiko galimybė nors kiek ilgiau pabendraut, būtinai stengiuosi paklausti vieno klausimo “Kaip pradėjai dirbti su Dynamics NAV?”

Pačiam į šitą klausimą dažnai atsakinėt netenka, bet kadangi mikado paklausė, tai pasitaikė puiki proga pasirepetuot atsakymą! Bo turint omeny, kad mano intention yra dirbti Kopenhagoj (arba Readinge), tai šitą klausimą kada nors teks atsakyti ir dar kam/kada nors…

O viskas gavos “per merginą” (dabar jau žmoną). Kol studijavau KTU, neturėjau žalio supratimo, ką aš veiksiu pabaigęs mokslus. Tiesiog, kai jau gavau diplomą, norėjau būt arčiau savo mergaitės (ir nesėdėt autobuse po keturias valandas kiekvieną savaitgalį)… dėl to pabaigęs mokslus iš Kauno grįžau į Plungę (pas tėvus ant sofos – turbūt turėjau įkyrėt biški) ir įsidarbinau vietinėj įmonėj (neturiu žalio supratimo, kas tas navision’as, tačiau norėčiau dirbti jums - more or less tokio tipo sakinys leido man pradėti dirbti bandomąjį laikotarpį už 800 litų per mėnesį – hmnz, dabar susimąsčiau, ko ten sakėm Lietuvoj vertas bakalauras? – nors tiesą pasakius, iki šiol niekas niekada į mano diplomą taip ir nepažiūrėjo). To be fair, vėliau atlyginimas kilo keletą kartų, tačiau ne dėl atlyginimo gi dirbam?

Taigi pirmus metus dirbau IT specialistu ir ”mokiaus” iš kolegų ir manual’ų (pirmą dieną man davė atspausdintus devloper (I ir II manualus) tiek apie Navision’ą, tiek apie verslo sistemos vartotojus ir jų problemas. Sakyčiau netgi labiau negu patiko susipažinti su verslo problemos, ir tuo metu žiūrėti (bo pats patirties dar neturėjau) kaip tos problemos sprendžiamos su Navision sprendimais (mergaitė pradėjo suprasti, kad esu biški darboholikas). Po metų, kartu su savo mergaite išvažiavau “užsitarnautų” atosogų į Londoną… mėnesiui (kad mergaitei parodyt, jog visdėlto nesu darboholikas)… iš kurių taip ir nebegrįžau.

Kai baigėsi atostogų santaupos, reikėjo nuspręsti ką veikti toliau. Dėl to pradėjau ieškotis darbo… again su Navision’u, bo kitokios praktikos ar patirties nebuvau turėjęs. Tačiau, per porą, kuriuos turėjau, interviu, jaučiausi, kad žinau viską apie šią mažą sistemą, ir bet kuriai įmonei kuri mane pasamdytų, būčiau tikras aukso veršis. Taigi, pakankamai lengvai darbą gavau Londone. Ir tada supratau, kad toli man iki aukso veršio, ir kad nieko aš beveik nemoku. Taigi… vėl kibau į mokslus – kursai/egzaminai/sertifikatai/kolegų išnaudojimas (kaip darai? kodėl taip darai? kaip dar galima daryti?)/etc. Per pirmą pusmetį išsilaikiau kokius šešis Dynamics NAV egzaminus (čia slidi tema – kai kuriems tokių egzaminų idėja ar vykdymas nepatinka, kai kurie mano, kad tai gera idėja – aš lieku pakankamai neutralus… Universitete man irgi matematika nepatiko, bet egzaminą šiaip ne taip išlaikyti vis tiek reikėjo? Plius, added value visada yra gerai). Dabar, žiūrint atgal, visur kur dirbau, įmonės “rizikavo” mane įdarbinant… bo ant popieriaus mano cv tikrai neatrodė įspūdingas. Tačiau, kiekvieną dieną darbe stengiuosi būti geresnis negu praėjusią dieną, taigi tikiuosi, kad ši rizika pasiteisindavo.

Po triejų metų įdomaus ir smagaus darbo Londone man paskambino vienas pažįstamas konsultantas (sutiktas kursuose prieš porą metų – once in a while pabendraudavom email’ais apie “what’s new” navision’o pasaulyje) ir pasiūlė darbą didesnėje, geresnėje, įdomesnėje kompanijoje – kuri šiais metais buvo Dynamics NAV partnertis numeris 1. Taigi iš Londono persikrausčiau arčiau link Kembridžo, ir vėl pasinėriau į “naują mokymąsi” (bo, eilinį kartą, kai manai, kad daug žinai, atsiranda žmonių, kurie parodo, kur galima tobulėti toliau).

O šiaip, kai manęs paklausia ką dirbi, kartais tiesiog atsakau: I solve business issues…

Grįžtu iš darbo. Su žmona abu susižvalgom alkanais žvilgsniais. Šaldytuvas verkia iš tuštumo. O mano pilvas urzgia jau seniai užmiršęs pietums valgytą fish’n'chips. Pasidarom ką nors, ko dar nedarėm? Preferably, mėsiško? Ir greito?

Po poros minučių žmona rado receptą ”Pesto Chicken” ir aš išbėgau iki parduotuvės ingridientų… kurių šiam receptui yra labai mažai:

• 1 šaukštas alyvuogių aliejaus
• 4 vištienos krutinėlės (aš prigriebiau 6 rietelius (kaip Lietuviškai “tights”?) vietoj krūtinėlių – susivalgė labai skaniai)
•  200 gr cherry tomatoes vyšninių pomidoriukų (parduotuvėj buvo tik po 250 gr, papildomi gramai tikrai nesutrugdė) – perpjautų per pusę
• 3 šaukštai pesto padažo (aišku, namuose pasidarytas būtų žymiai skaniau, bet kai alkanas, tai galvoji “gal kitą kartą pats pasidarysiu, dabar tiks ir pirktinis)
• 3 šaukštai creme-fraiche grietinės
• keletas lapų baziliko (prigriebiau visą krūmą iš parduotuvės, tačiau receptui, užteko saujelės mažos)

O pats vištienos receptas – gamybos proces, tai dar trumpesnis negu ingridientų sąrašas:

1. Įkaitinam aliejų keptuvėje (preferably nelimpančioje) ir suverčiam vištieną. Leidžiam porą minučių pasičirškinti, kol truputį paruduos, ir apverčiam ant kitos pusės. Taip kepinam vartydami apie 8-10 minučių, kol vištiena iškeps. (Žmona tuo metu, kol kepiau vištieną išvirė ryžius).
2. Sukratom pomidorus ant viršaus, pabarstom biškį drukos ir pipirų. Kepam kelias minutes (vis pamaišydami). Pomidorai turėtų šiek tiek suminkštėt. Tada sumažinam ugnį, ir sudedam 3 šaukštus grietinės ir 3 šaukštus pesto padažo į keptuvę. Lėtai maišome, kol gausis tirštokas padažas. Įmetam dar suplėšytus baziliko lapus, ir galim valgyt!

Labai tiko prie ryžių, bet manau ir su bulvių koše būtų labai skaniai susivalgę. Vakarienę padarėm per kokią 15 – 20 minučių. Suvalgėm turbūt dar greičiau…

“Ignorance is bliss”
- American Proverb quotes

Kiek Lietuvių kalbos abėcėlėje yra raidžių? Kas žino? Tu tuom įsitikinęs? Kiek tiksliai raidžių? Taip niekur nepažiūrėjęs instantly atsakytum?

Šiandien per pietus išsiaiškinom, kad anglai be vargo gali atsakyti į šitą klausimą (na, kiek anglų abėcėlėje raidžių yra). Taip pat italai. Tačiau lietuviai ir lenkai šito atsakyti negali (čia jau labai apibendrinu, turėdamas tik po vieną pavyzdį). Na, pagalvoję truputį, ir paskaičiavę, tai gali pasakyti… tačiau tikrai ne instantly.

Tai bandėm išsiaiškint, kodėl taip yra… nuomonės svyravo tarp “taigi, tai visų mokslų pamatas, tokius dalykus reikia priimti kaip gryną tiesą ir tiesiog žinoti… kad nekiltų klausimų” ir “kam tokią bevertę informaciją iš vis saugoti savo atmintyje? gi, niekas niekada (bent jau iki šiandien) nepaklaus, kelintą vietą alfabete užima raidė “Ė”? ir be to, visada galima prisiminti, ką nors naudingesnio… pvz. Newton’s method“.

Galutinės išvados taip ir nepriėjom… tačiau, jeigu kada nors teks susidurti su atstovais iš kitų planetų, manau kad “užsienio kalba” bus matematika…

Pavalgę, dar ėjom truputį pasivaikščiot. Šįkart kalbų tema nebebuvo įdomi, bo diskusijos pakrypo link matematikos. Bandėm įrodyt teoremą that there are infine number of infinities. Galų gale kaip ir prisvaigom (ir beveik patys sugalvojom) visiems žinomą (pabūkim snobu?) Hilberto paradoksą of the Grand Hotel.

Šiandien žmona grįžusi iš Londono rado mane sėdintį ant žemės besidarbuojantį prie komiuterio. Prisliūkino, pabučiavo, ir pradėjo kaip mažas vaikas prašyti “noriu čipsų, noriu čipsų, noriu čipsų”. Pasižiūrėjom į laikrodį – po aštuonių dešimt – vadinasi, Morrisonas nebedirba, Londis irgi nebedirba… o iki Tesco toli, tai gal neinam? Bet tada mergaitė prisiminė, kad Roystono centre yra “pas indą” parduotuvė… kuri gal dirba ilgiau?

Dar po keletos “noriu čipsų, noriu čipsų…” frazių, aš jau aviausi sportbačius. Maniškė vietoj batų įšoko į riedučius (kaip juokingai laiptais lipo žemyn!) ir pusę kelio iki parduotuvės įsikibus į parankę prašė patempt… Kitą pusę kelio beveik virsdama (nors, to be honest, taip ir neapvirto) riedėjo pirmyn…

Parduotuvėj prigriebėm čipsų… ir pakeliui iki namų nusprendėm (šįkart jau aš sakiau “chicken’n'chips, chicken’n'chips, chicken’n'chips”) prigriebti biški maisto (bo aš tingėjau vakarienę daryt, ir tik keturis virtus kiaušinius tebuvau suvalgęs, tai jaučiausi dar alkanas). Užsukom pas vietinį “chicken’n'chips”, bet viščiuko nebebuvo, tai teko pasitenkinti žuvimi… Užsisakėm porciją fish’n'chips. Laukiam, šnekamės, laukiam. Tada pardavėjas (negi padavėju vadinsi) klausia iš kur esam? Sakom iš Lietuvos… Lietuvos? A, va, Ji (pamoja į šoną, į prie staliuko sėdinčią moterį) irgi iš Lietuvos.

“Sveiki” – pasilabinam ir nutilstam kuriam laikui. Turbūt pasirodėm kaip eiliniai lietuviai (turint omeny, kad buvau su savo žaliaisiais treningais, sportbačiais, ir pūsta striuke apsivilkęs)… gerai, dar kad alaus nepirkau parduotuvėj… Išeidami dar pasakėm “Iki”.

Keista sutikti Lietuvius kažkokiam užsienio užkampyje. Iš kitos pusės, man dabar net į Lietuvą grįžus ir Kaune į troleibusą įlipus labai keista – tiek daug žmonių, kalbančių lietuviškai… aaaa!

Šiandien buvo labai trumpa diena. Nors į darbą su traukiniu išvažiavau anksčiau (7:39), tuom užsitraukdamas savo mergaitės rūstų žvilgsnį (reikėtų kada nors nufotografuoti), tačiau, atrodo, kad vis tiek dar poros valandų trūko… Kaip reikia dirbti, kad nesijaustum “nieko nenuveikęs”? Ta prasme, visada (dažniausiai) turiu šiokį tokį suplanuotų darbų sąrašą, kur pagal šiokius tokius prioritetus tas sąrašas susirikiuoja, ir tada pasidarau kavos puoduką ir prisdėdu prie kompiuterio…

Apie pusę pirmos mane dažniausiai kas nors išsitempia (kolegos arba šefas) papietaut. Tada, užkandę ką nors mėsiško, dar pusvalanduką pasivaikštome, ir vėl, pasidaręs dar vieną puoduką kavos prisėdu prie kompiuterio…

Tada (nežinau kodėl taip tiksliai, beveik kaip su žadintuvu) pusę šešių susivokiu, kad jeigu dabar neišeisiu namo, tai pavėluosiu į traukinį. Jeigu pavėluosiu į traukinį, tai nusipelnysiu daugiau negu “rūstaus savo mergaitės žvilgsnio”. Taigi, pašoku nuo darbų (likusį darbų sąrašą perkeliu į kitos dienos TXT failiuką – o taip, aš loginu viską ką darau, how geeky is that?), susipakuoju kompiuterį, ir išlekiu į kelionę (pusvalanduką pažingsniuot iki traukinių stoties).

O galvojau, kad prieš pradėdamas rašyti apie Stylish Blogger Award, parašysiu vieną sakinį… Šiandien buvo labai trumpa diena.

…

Ačiū, Barbora, už nuorodą ir “Stylish Blogger Award” ženkliuką (kurį, beje, išsisaugojau iš gūgliaus). Kas įdomiausia, kad pats kažkada rašiau LiveJournal, bet jau senai buvau užmiršęs apie šią platformą… tik šiandien mano mergaičiukė, man parėjus iš darbo, laiminga šokinėjo sakydama “gavai apdovanojimą, gavai apdovanojimą”. Taigi, pasidžiaugiau mergaitės šypsena, laikas grįžti prie Stylish Blogger Award įpareigojimų:

1. Thank and link back to the person who gave you the award.

Barbora, slapyvardžiu starlin_elvea rašo blogą “Varnėnė rūke“. Ačiū (tiesą pasakius, neskaitau tavo įrašų (o ir turbūt kai kurių įrašų negalėčiau perskaityti, bo LiveJournal turi Private ir Friends Only įrašų tipus), bet paskaitysiu. Promise.

2. Share 7 things about yourself.

1. Mano zodiako ženklas Svarstyklės. Kodėl tai svarbu? Dėl to, kad prieš priimdamas sprendimą, daug svarstau (nors man pačiam taip neatrodo… bo svarstant laikas prabėga labai greitai) ir tuom kartais erzinu aplinkinius. Tačiau, kai nusprendžiu… there is no way back (kol kas life-changing sprendimai buvo tik į gerą).
2. Man patinka gaminti (arba valgyti). Net nežinau kas labiau. Man patinka pasigaminti ką nors skanaus, kad galėčiau tai suvalgyti. Neturiu geranoriškų idėjų gaminti skaniai bet kam (neturiu aistros suteikti neapsakomo skonio valandikę kiekvienam…), bet neprieštarauju paplušėt prie dujinės, jei tai reiškia, kad bus skani vakarienė.
3. Man patinka dziudo. Nors į dziudo einu tik kartą per savaitę, tačiau žinau, kad man patinka dziudo, ir kad mano vaikams patiks dziudo. Net tik kad patiks, bet užaugs dziudo čempionais. Pamąsčius, tai kol buvau mokyklinukas, maniau, kad sportuosiu ir toliau dziudo, stosiu į karo akademiją, ir toliau tobulėsiu dziudo sritį.
4. Man patinka mano darbas. O bet tačiau, vietoj karo akademijos įstojau į informatiką (ir ją baigiau). Kažkaip netikėtai (kol dar nežinojau ką veiksiu su tuo informatikos diplomu) įsivėliau į Navision (Dynamics NAV) aplinką… ir ten pasilikau. Dabar gyvenu, kvėpuoju, ardau ir kuriu, dirbu ir mokaus su navision.
5. Aš myliu savo žmoną mergaitę. Parašiau… ir mąstau – tik penktam punkte tepaminėjau žmoną? (ką žmona pamanys, kai perskaitys!). Nors… ant mano žiedo išgraviruota “love, devotion, passion”. Per vestuves pusiau rimtai juokavau, kad tai reiškia – LOVE = žmona, DEVOTION = darbas, PASSION = dziudo.
6. Mano vienas iš “to-do” darbų 2010 metais buvo – išsilaikyti motociklo teises. Vis dar neįvykdytas punktas… vis dar noriu, bet nepakankamai, kad ka nors apie tai padaryčiau. Svarstyklės, ane?
7. Aš išvažiavau į Londoną atostogų mėnesiui. Šitas punktas galbūt labiau skirtas paneigti pirmąjį punktą – bo vis dar atostogauju… Tiesa, jau nebe Londone, bet vis dar ir ne Lietuvoje.

Award to 15 recently discovered blogs.

Beveik visus blog’us, kuriuos skaitau, skaitau per Google Readerį. Tačiau yra keletas blogų, į kuriuos karts nuo karto užsuku “pasėdėt” (paskaityt neskubėdamas).

1. Eugenijus.eu
2. bartaz.lt
3. gnomas.lt
4. dolcevitabylaura
5. rytis.net
6. grikšas.lt

Ir pridėsiu dar vieną… kurį pradėsiu skaityti (aišku, jeigu bebėgant išeis Martynui rašyti):

• Santiago Run

You can do anything, but not everything. – David Allen

Tu gali pasiekti bet ką, bet ne viską.

Liko tik viena savaitė iki mėnėsio pabaigos, ir šeštadalis metų bus prabėgęs. Mano darbo dienos bėga labai greitai (per greitai), tačiau savaitgaliai sulėtėja (labai sulėtėja – kaip per žmogus voras filmą, kai Piteriui norėjo užvožt gerai, o jis pasitraukė nuo smūgio, pažiūrėjo į kumštį, į veidą ir vėl į kumštį).

Kas atspės, kodėl taip yra?

Visada įvertini tai ką praradai (ta prasme, ką turėjai, bet nebeturi). Dėl to,  jeigu dabar kas prispaustų ir lieptų surašyti priežastis dėl kurių būtų verta grįžti į Lietuvą (kokias tris keturias tikrai galvą pasukęs sugalvočiau!) – tai pirmoji būtų – INTERNETAS.

Anglijoje, kad ir kur bebūčiau, visada tenka nusivilti interneto kokybe (čia, tarkim… man reikia parsisiųsti kokią didelę sql duomenų bazę…), bo greičiai tai apgailėtini. Visada… t.y. iki šiandien. Radau dar vieną vietą, kur galima kraustytis gyventi…

Reading, Thames Valley Park, Microsoft Campus. Download 10 mb/s. Upload 10 mb/s.

Traukiny dažniausiai skaitau (ebookus telefone). Dėl to beveik visada pastebiu, kad reikia išlipti, paskutinę minutę. O vakar… ne tik kad beveik paskutinę minutę išlipau iš traukinio, bet dar ir ne su savo dviračiu. Gerai, kad dviračio savininkė pastebėjo ir pradėjo šaukti… tai vos vos spėjau atiduoti jos dviratį ir pasiimti savo.

O būčiau turbūt net po savaitės kokios nepastebėjęs, kad ne su savo dviračiu važinėju.

Šiandien į dziudo treniruotę ėjome kartu su mergaite. Na, ant tatamio taip ir neužsitempiau (kol kas), užtat turėjau nuosavą palaikymo komandą!

- If you’ll hear “kill em all” from my wife, get ready…

O visai smagu, kai beveik paslikas guli ant tatamio, pakeli akis į viršų, ir matai, į tave piktdžiugiškai žiūrinčias akis (ir sukąstus dantukus…) siunčiančias piktoką mintį – get up! now! kill em all!

Suskambo žadintuvas. Išjungiau. Po pusvalandžio subrazdėjo kaimynai. Nusprendžiau keltis. Nusliūkinau į virtuvę, ir pradėjau daryti stiprios kavos rytmetinę dozę (mano mocha kavinukas tampa geriausiu draugu). Išgirdau, kaip subrazdėjo mano mergaitė. Nespėjo kavinukas užvirti, ir į virtuvę įliūkino padūkėlė, su paslėptom rankom už nugaros (dingo visos gražios idėjos apie “kavą į lovą”). Gavau dovanų… su Valentino diena.

Iškart, užsisakiau (kandangi jau atsikėlei, tai kodėl ne?) pusryčiams virtų (minkštų) kiaušinių.  Kol žmona pradėjo kuistis po virtuvę ieškodama katilų, aš išsliūkinau į kitą kambarį, ir grįžau su už nugaros paslėptom rankom. Gavo dovanų… su Valentino diena.

Skaniai kertu virtą kiaušinį su majonezu ir mąstau. Čia aš POSH ar žmona POSH? Kas labiau POSH – valgyti virtą kiaušinį iš “kiaušinio dėklo” (ar kaip šitą įrenginė pavadinti?) ar išvirti kiaušinį dėvint perlų vėrinį? Nom nom nom…

Tada išlėliau į darbą… ir vietoj standarinės dešimt minučių kelionės traukiniu, užtrukau pusantros valandos. Na, bet, mačiau saulėtekį pro traukinio langą, aplankiau Kembridžą (ne visai savo noru), ir nusigavau iki darbo pavėlavęs geroką pusvalandį (pirmą kartą per tris metus UK pavėlavau į darbą… not good ).

Užtat, kai grįžau namo (šįkart laiku…) manęs jau laukė (virtuvėj, kepdama pyragą) mano Valentina… Kadangi žmona buvo užsiėmus deserto gaminimu (kurio, kažkodėl, rytojui nebeliko), aš išpėdinau į parduotuvę, prigriebti ingridientų vakarienei – creamy mussles with  bacon (užsukau dar ir į vyno parduotuvę, prigriebti vyno “tinkančio prie midijų”).

Ar žinojot, kad midijos turi ūsus? Aš irgi ne… pirmą kartą teko “valyti” midijas… Bet rezultatas (vakarienė) tikrai buvo vertas pastangų…

Kai kofeinas pasiekė mano kraujagysles ir galutinai prabudau kilo klausimas – ką veikti? Po ilgos ir darbingos savaitės (ir po dar ilgesnio “žvaigdžių vartų” šeštadienio), nebeturėjau jokių įdėjų, ką gi šiandien galėtume nuveikti. Atrodo, galvoje zuja tiek daug minčių, tačiau nėra nė vienos nuo kurios norėčiau, ką nors pradėti.

Tada (vėlgi, paskatintas savo mergaitės), pasiėmiau nugraužtą tušinuką (kodėl pas mane visi tušinukai labai greitai susivartoja?) ir seną (praėjusių) metų kalendorių… pagalandau dantis, ir pradėjau rašyti. Rašyti, kas šauna į galvą… ką reikėtų nuveikti, padaryti, ištrinti, parašyti, nupirkti, parduoti, išmokti, užmiršti, pagaminti, suvalgyti, etc, etc. Atrodo, kad galva pilna idėjų, kurių nėra kur padėti, ir kurios knibždasi tarpusavyje. Tačiau, kai pradėjau rašyti, pasirodo, kad tų idėjų yra vos tik pilni kalendoriaus lapai… nuo paprastų kasdieninių darbų “išsilygink marškinius” iki įdomesnių ilgiau trunkančių projektų “padaryk vaiką”.

Rašiau, graužiau tušinuką, varčiaus lovoj, vėl rašiau – ir taip kokią gerą valandą. Po tos valandos, dabar, galva rami ir tuščia. Tegul popieriaus lapai dabar galvoja… o aš einu paswinguosiu truputį su senąja gyra ir palįsiu po šaltu dušu.

- O kur biskočiai dingo?

- Kokie biskočiai? – nomnomnom…

Gerai, kai žmona mėgsta saldžiai paekspermentuoti…

Smagu išbandyti naujus receptus… netgi jeigu “skanu, bet neįspūdinga“.

Vėluoju pusvalandį namo grįždamas iš darbo. = Namuose pasitinka papiktinta žmona.
Šeštadienį dirbėsiu biški iš namų. = Extra pinigai. (side effect: Extra annoyed wife).

Vėluoju pusvalandį namo grįždamas iš darbo. Šeštadienį dirbėsiu biški iš namų. = Penktadienį vakarieniavome Palazzo restorane…

Ir tada pastebiu, kad iš po baseino, prie mūsų prisijungė (deja, tik kaip žiūrovė…) mano mergaitė. Vyriški instinktai, ne kitaip

Taigi, toliau bekovojant, buvau vienintelis, kuris turėjo savo nuosavą palaikymo komandą.

O grįžtant mergaitė sako:
- atrodei agresyvus…
- taigi aš toks ramus?
- kol nepradedi kovot.

Kambarys didelis ir beveik tuščias. Viename gale, didelė, sena, šešių aukštų lentyna pilna knygų. Kitoje pusėję, dar senesnis “čemodaninis” stalas, atlenktas tik per vieną pusę (kad neužimtų daug vietos). Stalas pastumtas truputį į šoną, kad būtų arčiau elektros tinklo ir arčiau routerio.

Tame, dviejų kvadratinių metrų kampe, kuriame stovi stalas, sėdime mes trys – Kęstukas, Tomas ir Evelina. Sėdime visi tyliai. Geriame Mojito kokteilius (su Kęstuku kimbame į double), ir visi taipinam kažką.

Mažas kamputis. Trys kompiuteriai. Trys žmogučiai. Ir visi barškinam klaviatūrom.

Can it get anymore geeky than that? I can officially say: WE ARE GEEKS!

Kadangi vakar truputį apsiskaičiavom (na, gerai, gerai – apsiskaičiavau aš) su bulvių skutimu, ir išvirėm per daug bulvių košės (plius dar šaldytuve buvo likę keli vištos sparniukai), tai šiandien vakarykštę vakarienę pakartojom (na, gerai, gerai, aš tik seilę varvinau, o vakarienę šįkart padarė žmona)… Tiesa, receptą prigriebėm kitą ir iš bulvių košės mergaitė padarė “bobutes”, ir gavos netgi skaniau negu vakar.

Visų pirmą, norėčiau padėkoti, Žiupsnelis Druskos blogo autorei – jei mano žmona būtų tokius šonkauliukus pradėjus kepti, kai pradėjom draugauti – būtų nereikėję n-metų laukti iki vestuvių Prašau, nepykti, kad nusikopijuosiu receptą pas save (ne tik į blog’ą, bet ir į savo užrašų knygutę), bo tokį gėrį reikia išsaugoti…

Lipšnūs Kiaulienos Šonkauliukai Vištienos Sparniukai

Ingridientai

• ~ Šešių mėsingų kiaulienos šonkauliukų Šešių, arba kiek į skardą telpa, vištienos sparniukų
• Pusės puodelio geros kokybės pomidorų padažo
• Dviejų šaukštų medaus
• Šaukšto tamsiai rudo cukraus (jei neturit – įdėkit kiek daugiau medaus. Baltas cukrus čia netiks)
• Šaukšto baltojo vyno acto (galima keisti ryžių actu)
• Šaukšto čili padažo arba Worčesterio padažo (ar kitokio aštraus padažo)
• Trijų-keturių šaukštų sojos padažo
• Galima patarkuoti imbiero ar česnako, įberti čili miltelių arba maltos rūkytos paprikos

Receptas

1. Šonkauliukus suverčiam į puodą, apipilam šaltu vandeniu, dedam ant ugnies, užverdam ir pavirinam apie pusvalandį.
2. Praėjus maždaug 20 min ruošiam padažą – į nediduką puodą Susirandam tokį nediduką puodą, į kurį supilam pomidorų padažą, medų, cukrų, actą, aštrų padažą, sojos padažą. Įtarkuojam česnako arba imbiero, įberiam kitokių prieskonių. Užvirinam. Paragaujam. Tobulinam atsižvelgdami į pageidavimus – galima įpilti kiek daugiau sojos ar čili padažo BET galutinis variantas turi būti gana saldus, neišsigaskite – saldumo tikrai nebus per daug! Paburbuliavus pora minučių nukeliam nuo ugnies.
3. Įkaitinam orkaitę. Kepimo skardą (nevisai plokščią, o kiek gilesnę) užtiesiam folija, sudedam išgriebtus šonkauliukus vištienos sparniukus. Šaukštu užtepam padažą. Apverčiam. Aptepam kitą pusę Imam po vieną sparniuką ir pamirkom į padažą, tada dedam į skardą. Šaunam į iki 180 laispnių įkaitintą orkaitę ir kepam, kol šonkauliukai sparniukai gražiai parus. Bet ne per daug. Apverčiam. Kepinam kitą pusę. Viskas užtruks apie 30-40 min, gal mažiau – priklausomai nuo orkaitės karštumo.
4. Po 20 minučių, traukiam skardą lauk, aptepam sparniukus šituo gėriu padažu dar kartą, ir vėl šaunam atgal į orkaitę.
5. Viskas! Traukiam lauk! Šaukiam mėsėdžius. Valgom rankom godžiai aplaižydami pirštukus.. Jei atliko paskutinis neporinis šonkauliukas – laukia kautynės Skanaus! Ir kimbam kirsti sparniukus, kol kiti šeimynos nariai nepamatė!

Ačiū žmonai už nuostabią vakarienę! Kirtau kaip koks alkanas vilkas tris metus praleidęs afrikoje, ir kai savo porciją baigiau, liūdnomis akimis žiūrėjau į žmoną, kad dar duotų biški. “Bobutės nesigavo kaip ciocelei…” – bandė pasiguosti mergaitė, o aš nieko negirdėdamas vis žiūrėjau, kaip dar kokį trupinį prigriebti…

Skanu.

Pastebėjau, kad mano dienoraštis tampa vakarienių ir knygų epizodų mišiniu… O tai turbūt reiškia, kad skaitau įdomias knygas, ir valgau skanias vakarienes.

Šeštadienio vakare pasigaminom “stew” variaciją – tiesa su dešrom vietoj mėsgalių, ir su vynu, vietoj sultinio – bet gavosi visai skaniai:

Pastaba pačiam sau: pigus vynas – gerai tik keptuvėje…

Sekamdienio vakare per daug neimprovizavom – lipšniai aštrūs vištienos sparniukai su paprasta bulvių koše buvo pats tas:

Antrą savaitgalį iš eilės nieko neveikiu, tik skaitau (ir skaitau tiek, kad ne nelieka laiko ką nors dar nuveikti). Vėlgi, skaitau brolio rekomenduotą knygą. Pirmus puslapius (na ir kas, kad elektroninė knyga? vis tiek galima sakyti puslapius? turbūt? o “Amazon Kindle for Mac” skaitymą paverčia pakankamai maloniu procesu) praverčiau šeštadienį po pietų. Šįkart nesugebėjau suskaityti visos knygos per pusantros dienos, tačiau liko labai mažai.

Iš vienos pusės labai smagu, kai knyga įtraukia taip, jog išjungi kompiuterį tik tada kai reikia eiti miegoti (tiksliau, kai miegoti reikėjo eiti prieš porą valanų). Iš kitos pusės, perskaityti knygą per porą dienų nėra labai gerai… Bo jeigu ir toliau taip (dar keletą savaitgalių), tai kažin ką, be to jog pats skaitymo procesas man patiko, aš prisiminsiu? O juk šių metų pagrindinė skaitymo idėja – ne tik sausai suskaityti knygas – bet iš kiekvienos knygos stengtis pasiimti kažką tokio, ką būtų galima pritaikyti savo gyvenime. O iš šios knygos (dar kitaip tubrūt galėčiau knygą pakrikštyti “zappos way”) reikėtų netgi labai daug ko pasimokyti, pasiimti, sukramtyti, permąstyti, pritaikyti sau, ir įgyvendinti. Sakyčiau, netgi geriau būtų, ne iš vieno prisėdimo suskaityti knygą, bet per dieną (ar net per porą dienų) perskaityti tik vieną skyrių, ir apmąstyti, ką perskaitei. Bo, Tony Hsieh gyvenimas atrodo labai įdomus.

Mano gyvenimas irgi įdomus… (čia daugtaškiai turbūt nieko gero nereiškia) bet juk visada galima jį dar paįvairint? Nors skaitau elektroninį knygos variantą, mielai šitą knygą įtraukčiau į savo šeimos biblioteką, ir perskaityčiau dar porą kartų.

No matter what your past have been, you have a spotless future!

Jeigu tave ryte, prie darbo stalo (t.y. stalo, ant kurio stovi per naktį paliktas įjungtas kompiuteris) pasitinka toks vaizdas – Financial Times Weekend Magazine su garuojančiu nuo karščio double espresso kavos puoduko – vadinasi, žmona tave myli.

Jeigu ryte, prieš prisėdant prie kompiuterio, tenka su žmona nueiti kur nors papusryčiaut, užsukt į parduotuvę, kad nusipirkt Lavazza kavos (ir braškių  – čia ne į temą, bet sausio mėnesį braškių? jaučiuos, kaip kokioje pasakoje, kuri tuoj pavirs į siaubaką. braškes reikia valgyti vasarą! vasarą! ne sausio gale…), ir grįžus namo žmona padaro stiprios double espresso kavos – vadinasi, žmona tave myli.

Sėdžiu savo senam (norėčiau manyt, kad fotelis už mane senesnis, nors iš tikrųjų gal taip ir nėra) pintam foteliuke. Lėtai, ištiesęs mažąjį pirštuką, siurbčioju kavą, ir džiaugiuosi ramybe. Kad mane žmona myli, tai faktas (skaitom dar kartą pirmas dvi pastraipas). O kaip kažin… žmona žino, kad ją myli vyras?

Nežinau, kaip Lietuvoje, tačiau pas mus (suprask, Anglijoje) jau jaučiasi dienos ilgėja… Dar praėjusią savaitę, darbui baigiantis (ir keliaujant namo) manęs lauke pasitikdavo naktis (tamsu, nors į akį durk – šiaip žiaurus posakis… ir taip nieko nematai, o dar jei akis išdurtų).

O šiandien… na, buvo pakankamai tamsu, bet jau nebe naktis. Darbo pabaigoj su kolegom gūglinom ar tikrai lauke šį penktadienį šviesiau lauke negu praėjusį. Pasirodo, kad taip. O be to per ateinantį mėnesį (vasarį) dieną turėtų pailgėti daugiau negu valanda. Vadinasi, gausime per dieną po porą minučių. O tai reiškia, kad darbus baigsiu ir namo keliausiu dar dieną! I LIKE (gal nebeatrodysiu toks darboholikas… bo dabar atrodo, kad naktį išeinu, naktį pareinu).

Šiandien grįždamas iš darbo traukinyje peržvelgiau šiek tiek “quik” receptų (iPhone’as valdo! Good Food Apps’ai irgi). Kadangi pilvas reikalavo aukų, tai išrinkau keletą potencialių variantų. Mano mergaitė permetus akimis mano receptus, iškart atmetė jautienos troškinius (bo trisdešimt minučių per ilgai…), tai apsistojome ties žuvimi (“Tomato & Thyme Cod”).

Po nepilno pusvalanduko griebėme už peilių ir šakučių… Valgom, valgom. Ir tada reziumavau, “Skanu, bet neįspūdingai…”. Čia reiškia, valgyti galima, bet į savo moleskininę receptų knygą neįrašyčiau.

Šeštadienio rytą pradėjau skaityti Tim Ferris knygą “The 4-Hour Body: An Uncommon Guide to Rapit Fat-Loss, Incredible Sex, and Becomming Superhuman”.

Pirmadienio rytą, suvalgęs kiaušinienės pusryčiams (niekada nevalgau pusryčių?!), įkalęs stiprios juodos kavos (kavą dažniausiai pasidarydavau tik įžengęs į ofisą), ir padaręs 75 kettlebell swing’us (minimali efektyvimo dozė?) bei keletą įdomesnių atsilenkimų, knygą skaityti pabaigiau.

Užteks tiesiog skaityti knygas… Laikas, beskaitant įgytas žinias įsisavinti, ir panaudoti (ar bent jau pabandyti). Taigi, paekspermentuokim… kas blogiausio gali nutikti?

Kadangi namuose turių 16 KG gyrą, ir keletą minučių laisvo laiko rytais, paeksperimentuosiu su rytine mankšta.

Mano mergaitei patinka blynai. Labai. Dar labiau turbūt patinka, močiutės kepti širdutės formos vafliai, bet neišeina taip dažnai nulėkt pas močiutę (kaip dažnai mano mergaitė užsimano blynų). Man blynai irgi patinka… bet panašiai kaip su “English Breakfast” – kuo rečiau, tuo skaniau.

Taigi, šįkart buvo iškilus dilema – kepti blynus ar ne? Bo, aš dar jų nelabai buvau pasiilgęs. Deja, žmonos “veršiuko” žvilgsnis nugalėjo, ir nuėjau į virtuvę maišyti tešlą. Tiesa, reikalai (ir entuziasmas) gerokai pasitaisė, kai atidaręs šaldytuvą pamačiau kiaulienos (beikono) gabaliukų…

Teko kartą Londone valgyti blynų su kiauliena ir su “golden syrup” (a la dirbtinis medus). Buvo keista, bet patiko. Drįsčiau teigti, kad šįkart namuose gavosi netgi skaniau. Bet čia turbūt dėlto, kad jau nebebuvo keista…

Aš kai pasiilgstu Lietuvos – tai dažniausiai pasiilgstu lietuviškų patiekalų (kurie, turbūt nėra tokie lietuviški, kaip mūsų kartais atrodo) – kugelio, cepelinų, šaltibarščių. O dėl tokių dalykų nelabai “apsimoka” grįžti… geriau, užsidėt prijuostę, ir kibti virtuvėj į “darbus”.

Benai, negerai mašiną remontuoti, kai kepamas kugelis… negerai.

Man rodos knyga “The 4-Hour Body: An Uncommon Guide to Rapid Fat-Loss, Incredible Sex, and Becoming Superhuman” man patiks.

Nuoširdžiai sakau, Jūsų knygos taip niekada ir nebūčiau perskaitęs, jeigu ne mano žmona. Kuri buvo trumpam (kokiai savaitei) pradingus iš mano akiračio (kol perskaitė knygą pirmoji) davusi man laisvę ir ramybę pabūti savo oloje. Paskui įdavė knygą man. Ir prisakė skaityt.

Pradėjau skaniai. Paskui analizuodamas. Dar vėliau, pradėjau tave laikyt snobu. Ir Palangoje atostogaujantys lietuviai, man buvo visiškai neįdomūs. Nuo sausio vienuoliktos dienos, kiekvieną vakarą guldamas į lovą vis žmonos paklausdavau – o tau ta knyga patiko? Kodėl? Vis negaudavau išsamių atsakymų, ir kitą vakarą vėl trumpam tekdavo pasinert į knygos puslapius. Ir vėl ko nors klausdavau, apie jau perskaitytą skyrių. Pauliau, moki rašyti įdomiai. Kartais erzinančiai, bet vis tiek įdomiai. Niekada neskaičiau tavo straipsnių, ir turbūt neskaitysiu naujų. Tačiau knyga kažką manyje pakeitė.

Gaminti “ką nors skanaus”, mane turbūr pirmas (jau emigravus atostogų, kurios užsitesė) įkvėpė Jamie Oliver. Tačiau, manau, kad tavo dėka, šiandien vakarienė buvo kitokia negu “dažniausiai” (negaliu sakyti visada, bo pakankamai dažnai valgome ką nors naujo).

Šįvakar žingsniavom iki artimiausio Morrison’o, kuris turi savo žuvies skyrių. Žmona pusvalanduką pirštais baksonojo midijas ir tikrino ar jos užsidaro. Tada susipirkę reikiamus ingridientus (atsiprašau, bet receptas tai ne iš tavo knygos – tačiau, turi pilną teisę jaustis laimingu – bo, įkvėpėjas, tai tikrai tu), pasukome link namų. Pakeliui namo, užsukome į vietinę vyno parduotuvę, kurioje pardavėjas (spėju, jam dar tolokai iki someljė, tačiau) nuoširdžiai mums patarinėjo, koks vynas labiausiai tiktų prie midijų. Vėlgi butelis nekainavo milijono, tačiau prie galutinio rezultato labai tiko.

Kam, bandyti apibūtinti vakarienę tiktai žodžiais, jeigu galima pabandyti tiesiog parodyti (ko beje, prisiminus knygą, nepastebėjau nė karto, kad trūksta paveiksliukų, kol neperskaičiau kitų žmonių atsiliepimų apie knygą):

• ką tik iš parduotuvės, ruošiamės gamint…



• praėjus pusvalandukui, vakarienė paruošta…



• praėjus penkioms minutėms, vakarienės nebėra…

Skaitydamas apie maisto ir vyno derinimą, vėlgi galvojau, kad Pauliau, po n-metų praleistų Italijoje, Jūs tiesiog tapote snobu. Tačiau, valgydamas antrą kartą (pirmą kartą dar studentu būnant, teko paragauti midijų Paryžiuje, ir man tada pasirodė labai “neskanu” – dabar, perskaitęs knygą, nusprendžiau, kad nei “skanu”, nei “neskanu” tiesiog negali būti – kiekvieną proga pavalgyti turi būti kaip pamoka) midijas, pasijutau kaip devintam dangui. Ir vynas (velniai žino ten ar geras jis, ar nelabai, sąžinės nuo to per daug neskauda) prie maisto tiko labai… tik kai jau viską suvalgėm, ir dar liko vyno porą taurių – tada vynas jau buvo rūgštesnis.

O jeigu trumpiau, tai norėjau pasakyti, kad – pirma, Pauliau, Jūsų knyga yra pirmoji mano perskaityta knyga šiais metais. Taigi, respect. O antra, tai, jei kada būsite netoli Kembridžo, Anglijoj ir alkanas, tai prasineškit – padarysiu vakarienę. Gal netokią “gurmė”-išką, gal labiau “gurmanišką”, bet pažadu, per daug nei kečiupo, nei majonezo, tikrai nebus… Už 10 įdomiai praleistų vakarų, tai turbūt mažiausiai, ką aš galiu padaryti.

Ačiū.

Šiaip neturiu nieko prieš vegetarus. Pats kartais pietums pasirenku “vegetarišką” porciją (bet čia dažniausiai tada, kai žinau, kad vakarienei bandysiu kokį naują sultingą jautienos kepsnio receptą). O kartais ir žmona vakarienei padaro kokių graikiškų salotų, ir žiūrėjimas liūdnomis akimis mėsos nė kiek neprideda (aišku tokiu atveju, visada paklausiu, o kas prie salotų?)… Bet dažniausiai (jeigu turiu bent kokią pasirinkimo galimybę) rinksiuosi ką nors rimčiau… vištieną, jautieną, kiaulieną… bet ką, į ką galima dantis suleisti.

Tačiau šįvakar teko išbandyt naują vegetarišką (savo pačio laisva valia pasirinktą) receptuką iš vos kelių ingridientų – viena didžiulė saldi bulvė (parduotuvėj svėrėm kokioas penkias bulves, kol radom tinkamą – 850 gramų), kelios saujos šaldytų špinatų, ir stiklinė grietinėlės (na, dar ten česnako, drukos, pipirų ir sūrių – bet turbūt jeigu turi keptuvę – tai tokie dalykai ingridientais nelaikomi ir atskirai dėl jų į parduotuvę eit nereikia, ane?). Sluoksnis smulkiai supjaustytų saldžių bulvių, sluoksnis špinatų, vėl sluoksnis saldžiųjų bulvių, keptuvėj pakepinta grietinėlė su prieskoniais ant viršaus, ir sauja sūrio. Ir keturiasdešimt minučių laukimo (skaitant dar vieną skyrių iš knygos “Staltiesės Ritmu”.

“Sweet Potatoe & Spinach Bake” užskaitau! Plius, žmonikė, norom nenorom (sakė, kad patiko, bet ką ten žmoną suprasi?) gavo dozę špinatų.

Kiaulienos ir obuolių mėsainių (burgerių) receptas

Ingridientai

• 8 geros kokybės kiaulienos dešrelės
• 1 didesnis (gerai prinokęs) obuolys
• 1 šaukštas šviežių susmulkintų šalavijo lapų
• 2 šaukštai raudonojo vyno acto
• pusė šaukšto smulkiojo cukraus
• 1 mažesnis raudonas svogūnas (labai, labai smulkiai supjaustytas griežinėliais)
• 200 gramų raudonojo kopūsto (irgi, labai smulkiai supjaustytas griežinėliais)
• 2 arbatiniai šaukšteliai wholegrain garstyčių
• 4 mėsainių bandelės (perpjautos pusiau)

Receptas

1. Pradedam nuo obuolio. Iš pradžių nulupame obuolio odelę, ir perpjauname obuolį į keturius lygias dalis. Išpjauname sėklas, ir padedame į šalį.
2. Įjungiame orkaitę, ir įkaitiname iki 200 laipsnių temperatūros.
3. Kol orkaitė kaista, išardome dešras (išlupame iš skūros) ir sudedame mėsą į indą. Sutarkuojame obuolį į tą patį indą. Įdedame susmulkintus šalavijo lapus, ir su rankomis viską gerai sumaišome. Suformuojame keturis (ar penkis, ar net šešis – jeigu dešros didesnės pasitaikė) mėsainio formos gabaliukus.
4. Sudedame mėsainius į skardą ir pašaunam orkaitėn. Kepame 25-35 minutes, kol gražiai apskrus ir iškeps. Aš po dvidešimt minučių pradėjau tikrint kas kelias minutes ar mėsainiai jau pakankamai apskrudo, tai laukti buvo pakankamai sunku.
5. Kol mėsainiai kepa orkaitėje, liko padaryti salotas, kurias dėsime ant mėsainio. Sumaišome actą su cukrumi ir truputį juodųjų pipirų. Maišome, kol ištirps cukrus. Cukrui ištirpus, toliau įmaišome susmulkintą svogūną, kopūstą ir garstyčias. Viskas! Dabar, kuo ilgiau paliksime salotas pastovėti, tuo bus skaniau (svogūnai su kopūstų labai smagiai marinuojas ir minkštėja)… Nors aš tai pusę beveik suvalgiau, kol mėsainiai iškepė.
6. Iškepus mėsai, lipdom mėsainį – gabaliukas duonos, mėsos gabaliukas, salotų kalnas, gabaliukas duonos, suspaudžiam, ir valgom. Daugiau nieko nereikia – jokių padažų, majonezų ar kitų nesamonių. Skonis ir taip dieviškas! (jeigu jau labai norisi, ką nors užsitepti, tai dėk šaukštą garstyčių ant mėsos – nebesinorės.

Tik įlėkus į namus, su mergaite prigriebėm po tašę ir išpėdinom link TESCO. Rankose gniaužiau popieriuką su ingridientų sąrašu… Burgeriai…

O parduotuvėje, kai jau radome visus reikiamus ingridientus, ir susidėjomę viską į karutį, žmona pastebėjo kažką keisto. Kažką, ko Anglijoj dar nebuvome matę. Kažką, kas kvepėjo namais… agurkais… ir praėjusiomis Kalėdomis. Kažką…

Ogi, stintos!

Šaldytuvas saugo ingridientų atsargas burgerių atakai kurią nors kitą dieną. O šiandien aš jaučiuosi sotus ir padaręs didelį darbą – pirmą kartą (bent jau kiek pamenu) savo noru valiau žuvį!

Džino neturiu, tačiau iš kalėdinio siuntinuko dar yra likę šiek tiek trejų devynerių. Tai gal aš jau ir eisiu… lyginti.

Mano šitą savaitgalį (kaip ir keletą prieš tai buvusių), būtų galima drąsiai pavadinti “tingėjimo” savaitgaliu. Tokio didesnio tingėjimo, kai net apie pietums, vietoj to, kad išbandyt ką nors naujo, prisėdome prie “ko nors paprasto” (kažkaip, keptos bulvės man asocijuojasi su KTU’no bendrabučiais, nors taip dažnai bulvių lyg ir nekepdavom).

Jeigu taip paklaust savęs “tai, ką nuveikei?” būtų galima išpaust:

• pažiūrėjau porą (ką ten porą, netgi tris) filmus (senus, gerus, ne kartą matytus)
• perskaičiau dar keletą skyrių iš knygos “Staltiesės Ritmu” (vis dar neapsisprendžiu, ar man šita knyga patinka ar ne)
• perskaičiau porą žurnalų (delicious ir good food), po to dar pažiūrėjau laidą apie “žuvų šviežumą UK”
• beskaitydamas žurnalus, suplanavau, ką valgysim kitą savaitę (porks & apple burgers with red cabbage, italian vegetable soup, grilled bass with sauce vierge, sweet potatoe & spinach bake, chicken with herby mascarpone – vien pavadinimus skaitant tįsta seilė… plius savaitaliui – jau senokai bekepėm kugelio?)
• pra’stumbe’inau kelias valandas…

Paskui dar keletą valandėlių praleidau naršydamas po ebay’jų ir žiūrėdamas ką gero kvepalų pardavėjai parduoda. Turiu tokią idėją, kuria kol kas vadinu “A1″ – bandau išanalizuot ar būtų galima įsisukti į kvepalų verslą. Kaip ten sako “analysis by paralysis”, bet visai įdomu pažiūrėt, kas, ką, už kiek parduoda, o paskui išsiaiškint iš kur, už kiek perka. UK spėju galima ant visų pirštų suskaičiuot didžiuosius “kvepalų” pardavėjus (na, bent jau tuos, kuriems geriau sekasi). O šiaip… turbūt kaip ir visuose “perku-parduodu” versliukuose, uždirbti tuo momentu, kada perki (o ne kada parduodi).

Taip žiūri į duomenis ir visa ta labai primena VEMP’ą. Arba parduoda pigiai ir dideliais kiekiais, arba brangiai, bet prestižines prekes. Man rodos reikėtų sukurti “apie verslą” kategoriją ir dažniau parašinėt apie tai, kaip nieko neveikiu.

A Fact of Life: After Monday and Tuesday even the calendar says WTF

Grįžtu, sulijęs visas, po darbo namo. Žiūriu į žmoną alkanomis akimis, o žmona kaip Saimono katinas sako “mauuu” ir rodo pirštu į burną (kam, neaišku, kas yra Saimono katinas, žiūrim filmuką).

Užuominą supratau… kas pas mus svečiuose buvę, tai turbūt jau pastebėjo, kad mūsų lentynoje knygos ir žurnalai su įvairiais receptais tiesiog patys dauginasi, tai ilgai galvot “ką valgysim?” nereikėjo. Griebiam Džeimio knygą “Ministry of Food” ir atsiverčiam pirmąjį receptą iš “Twenty-minute meals” (negi cepelinus darysi, kai alkanas belekaip?). Susirašom ingridientų sąrašiuką, ir lapatai iki artimiausios maistų prekių parduotuvės.

Ir… po truputį ilgiau negu dvidešimt minučių… džiūgavome ragaudami medium-done jautienos kepsniuką su čiabata ir pagruzdintu grybu. Mąstant paprastai – gavosi didelis sumuštinis ir tiek. Tačiau ragaujant… seniai kur tokį skanų kepsniuką bebuvau sukirtęs.

Vakarienę užskaitau. Užsirašysim į savo knygutę…

Pradėjau skaityti Pauliaus Jurkevičiaus knygą “Staltiesės ritmu”. Pirmu prisėdimu suskaičiau pirmąjį skyrių (tai 53 puslapiai, vadinasi knyga susiskaitys greičiau negu per savaitę – o tai jau savaime didelis pliusas knygai). Trumpai tariant patiko… Tačiau, pastebėjau, kad nebepasitikiu knygomis. T.y. seniau lengva būdavo pačiam sau pasakyti “taigi juodu ant balto parašyta, kaip gali būti neteisybė?”. O dabar…

O dabar skaitau, ir gūglinu. Kas tie gurmanai? Kas tos gurmės? Kur ta Lavazza kavos mokykla? Iš kur kilo frazė “Gero Apetito”? Kodėl parmezano sūris nužudo žuvies skonį?

Iš vienos pusės, būtų labai lengva skaityti ir “priimti” žinias. Iš kitos pusės kartais mane erzina žmonės, kurie savo pokalbius (ar ginčus) grindžia faktais, kurių aš nežinau. Taigi, Pauliau, skaitau tavo įdomią knygą, ir tikrinu tavo faktus….

Knyga FotoSkrydis. Visa Lietuva 2 from Fotoskrydis.lt on Vimeo.

Kalėdos praėjo, pasibaigė ir Kalėdų eglutės galiojimo laikas (bo visos dovanos jau seniai išdalintos, o ir spygliai pradėjo po truputį kristi). Atsisveikinome su eglute ją ne taip smagiai, kaip vaikinukai filmuke, tačiau buvo visai smagu.

Evelina apkabindavo eglutę suglausdama šakas, o aš jas (t.y. šakas) surišdavau. Ir taip keletą kartų, kol eglutė susipakavo į poilgį stulpą. Tada, dar kartą apkabinau eglutę, ir vargais negalais perlenkiau per pusė. Paskutinis surišimas, ir eglutė, pasislėpusi juodame šiukšlių maiše iškeliavo…

Bratkartoffeln (vokiškos skrudintos bulvytės)

Ingridientai

• 500 gr virtų bulvių
• 1 geltonas svogūnas
• beikono gabaliukai (čia, labiausiai tinka angliškas (nors ir lenkijoj) rūkytas bacon’as, bet turėtų tikti iš šiaip rūkytos kiaulienos smulkūs gabaliukai)
• žiupsnelis druskos ir pipirų

Receptas

1. Išvirti bulves su lupenomis ir atšaldyti (geriausia išvirti bulves iš anksto, dieną prieš kepimą, kad pastovėtų).
2. Nulupti bulves ir supjaustyti smulkiais gabalėliais (kaip močiutės, kad seniau bulves kepdavo)
3. Smulkiai supjaustyti svogūną ir kiaulieną.
4. Įkaitinti keptuvę ir sukratyti rūkytos kiaulienos gabaliukus. Kai išsiskirs riebalai ir kiauliena apskrus, sukratyti smulkiai supjaustytus svogūnus. Kepti kol svogūnai suminkštės.
5. Tada sumažinti ugnį (iki medium) ir sukratyti bulves (jeigu riebalų mažokai, galima įmesti porą gabaliukų sviesto). Kantriai kepinti bulves atsargiai su šaukštu apverčiant, kad visos gražiai apskrustų.
6. Kai bulvės apskrus ir paruduos, užkratyti druskos ir pipirų, sumaišyti dar kartą ir tada jau galima valgyti. Super skanu!

Kadangi žmonikė išlėkė iki London’o ir paliko mane vieną pasikompiuterastinti, tai vakarop pasijutau ganėtinai alkanas. Ir ką gi informatikai (na, gerai, informatikai, kuriems patinka biški skaniau valgyt paprastus makaronus) išalkę valgo? Aga, ir mano pirmoji mintis buvo take-away, tačiau bežingsniuodamas iki artimiausio chicken’n'chips persigalvojau…

Po gerų poros valandų vėl sėdžiu prie kompiuterio. Vis dar alkanas (ta prasme, take-away taip ir nepasiėmiau), tačiau jaučiuosi atlikęs gerą darbą. Suradau savo užrašų knygutei seną, bet ne kartą išbandytą kibinų receptą (dėl įdomumo, dar pagūglinau, ir susiradau dar vieną receptą iš kasuvalgyti.lt) ir kibau į tešlos minkymą. Šiaip ne taip suminkiau trisdešimt kelis kibinus… dabar beliko dar šiek tiek palaukti, ir galėsiu pradėt vakarieniaut…

Kas turit dar kokį kitokį kibinų receptą?

Skaičiau grumlino pamąstymus apie emigraciją, ir pats susimąsčiau. Ar yra Lietuvoje likę žmonių, kurie nepažįsta nors vieno, kuris būtų emigravęs?

Prisiminus skirtingus savo gyvenimo epizodus, praktiškai iš kiekvieno iš jų yra žmonių, kurie išvyko iš Lietuvos, ieškoti laimės (ar bent jau duonos kąsnio) svetur:

• Iš Rotinėnų kaimo – turbūt pirmasis mano pažįstamas emigrantas, laimės (o tiksliau pinigų) ieškoti keliavo į Airiją.
• Iš Plungės Dziudo Klubo – yra pažįstamų veidų tiek Amerikoje, tiek Anglijoje.
• Iš Plungės Saulės Gimnazijos – klasiokai išsibartstė po Norvergiją, Daniją, Angliją, Italiją.
• Iš Kauno Technologijos Universiteto – grupiokai (čia, jau pabaigus studijas, ir padirbėjus Lietuvoje) toliau mokosi arba dirba Olandijoje, Anglijoje, Naujojoje Zelandijoje.
• Netgi iš tėvų kartos, yra pažįstamų veidų, kurie karts nuo karto iškeliauja užsidirbti į užsienį.

Vien aš, asmeniškai, pažįstu daugiau negu dvi dešimtis žmonių, kurie dėl įvarių priežasčių, Lietuvai pasakė “iki greito”. Kažin ar mane galima laikyti “average” statistiniu Lietuvos emigrantu? Jeigu galima, tada DELFIO skelbiami skaičiai yra tik maža dalis… ir emigraciją įgauna labai didelį pagreitį.

Nors po dziudo treniruočių grįžtu kaip po rimtų varžybų – visas nubrozdintas, kad net kolegos paskui darbe per dantį traukia sakydami “matyt nesi toks kietas…”  arba “o kaip atrodo jis?” – bet visdėlto man dziudo patinka.

O “Sleep Cycle” programikė turėtų sekti triukšmo lygį lovoje (skamba ganėtinai pošlai) ir pagal nustatytą laiko periodą (pavyzdžiui, tarp 6:15 ir 7:00), nusprendusi, kada tu esi “labiausiai pabudęs”, turėtų paleisti skambėti tylų ir lėtai garsėjantį žadintuvą. Žoždiu, idėja tame, kad iš lovos ankstų rytą tavęs žadintuvas nepriverčia pašokti iš netikėtumo, o tik draugiškai, tau jau pramerkus akį, sako, kad laikas keltis.

Yra vienintelis minusas (nelabai man patinkantis feature’as) – jeigu prabundi ryte ir nori patikrinti kiek laiko, ir jeigu tai darai nustatytame laiko periode, tai tik pakėlus telefoną, įsijungia žadintuvas… Šįryt, apie 6:20, gavau iš brolio sms žinutę “jau eilėj į lėktuvą”, ir kadangi paėmiau telefoną perskaityti žinutę, automatiškai įsijungė žadintuvas.

Labas rytas. Gero skrydžio!

2007-ųjų metų pabaigoje drąsiai rašiau, kad iPhone telefono aš nepirkčiau. Tačiau per kelius metus gali daug kas pasikeisti… Ne, ne, pats iPhone telefono taip ir nenusipirkau, bet perėjęs į naują darbą (ir tris metus praktiškai gyvenęs visai be mobilaus telefono), gavau naują iPhone 3GS.

Pirmosios žaidimo su naujuo žaisliuku valandos pasirodė įdomios. Pirmosios dienos – užkabino. Pirmosios savaitės – ir parsiųsti pirmieji du šimtai iPhone app’sų – mane praktiškai konvertino į Apple pasekėjus. Užsimaniau sukurti savo “hello world” programikę iphone telefonui. O tam dalykui, jau reikia viso Mac kompiuterio (arba…).

Gerai, kad kolega Benas, mane perkalbėjo (ačiū Benai, sutaupei apie 1000 svarų). Ne, app’so programikę vis tiek bandysiu sukurti, tik Mac kompiuterio prieš tai nepirksiu. Kadangi sulaukiau kolegų per Naujų Metų šventimą, tai tuo pačiu daviau ir su savo dell’u pažaisti. Mažų stebuklų dėka, dėdė dell’as pavirto į dėdę DellMac’są.

O toliau kas? O toliau – visada norėjau patikrinti kaip IT dėstomas kituose Universitetuose (ne tik KTU’ne). Taigi, pasižiūrėsiu į Stanford’ą (iPhone Application Development).

JAMIE’S BURGERS

Ingredients

• 12 Jacobs cream crackers
• 8 springs of fresh flat-leave parsley
• 2 heaped teaspoons of DIJON mustard
• 500 gr good quality minced beef
• 1 large egg
• sea salt and freshly ground black pepper
• olive oil
• 1 round lettuce
• 3 big tomatoes
• 1 red onion
• 3 or 4 pickles
• 6 burger buns

Recipe

1. Wrap the crackers in a tea towel and smash up until fine, breaking up any big bits with your hands and put them into a large bowl. Finely chop parsley including the stalks. Add parsley, mustard and minced beef to the bowl. Crack in the egg and add a good pinch of salt and pepper.Scrunch and mix everything up well.
2. Divide into 6 and pat and mold each piece into a roundish shape about 2 cm thick. Frizzle the burgers with olive oil. Cover and place in the fridge until needed (this helps them to firm up).
3. Preheat a large griddle or frying pan for about 4 minutes on a high heat. Turn the heat down to medium. Place the burgers on the griddle or in the pan and use spatula to lightly press down on them. Cook them to your liking for 3 or 4 minutes on each side.
4. Halve your burger buns and lightly toast them on the clean griddle or in the clean pan.
5. Serve!

 

Dar vakar gamindami vakarienę kalbėjome, kad seniai bebuvau įsipjovęs į pirštą. Geriau būtūme nekalbėję, bo Džeimiaus Burgeriai pareikalavo aukų – jau trečiąjį kartą įsipjoviau į pirštą.

Paskutinį kartą ant ledo buvau turbūt dar Universiteto laikais Kaune. Smagus jausmas, kai nuplėšus pačiūžas nuo kojų, jos pasidaro tokios lengvos ir linkstančios.

Kadangi vienas iš brolio naujametinių resolution’ų, buvo “išmokti, ką nors gaminti kaip Jūs”, tai šįryt su broliu žingsniavome iki artimiausio Tesco nusipirkti reikiamų ingridientų Džeimio kiaušinienei…

Pirmąjį variantą (kiaušinienę su parmezano sūriu) iškepiau aš, bandydamas paaiškinti ką, kada ir kaip daryti. Tada brolis iškepė po skirtingą kiaušinienės variaciją mano žmonai (su baziliku ir pomidoriukais), Kęstukui (su smagiai paskrudintu beikonu) ir sau (truputį paimprovizavęs su viskuo – su pomidorais, beikonu ir beveik pamirštais baziliko lapais).

Job’s done. Tick. Moving to next?

O mes Naujuosius Metus šventėme taip:

1. Prisijungiame prie www.one.lt
2. Spaudžiame CTRL + END arba įnirtingai suktelime pelės rutuliuką, kad nukeliauti į puslapio apačią.
3. Spaudžiame ant “Norite išsiregistruoti?”
4. Įveskite slaptažodį ir paspauskite “ištrinti”

Nuolatiniu kavinukės klientu save galima pradėti laikyti tada, kai tau atėjus į kavinukę, vietoj to, kad atneštų meniu, ar, kad paklaustų “kaip visada?”, tau tiesiog atneša juodos kavos puodelį, o tavo mergaitei, putojantį kapučino puodelį…

Dar prieš kokį mėnesį, lašiša man buvo pati prasčiausia žuvis. Ne tai, kad neskani… bet tarkim kokia menkė, ar beveik bet kokia kita balta žuvis, man buvo šimtą kartų skaniau negu lašiša. Taipogi, kartą vienam žuvies restorane, kai mano mergaitė su pasigardžiavimu kirto į lašišos kepsnį, aš mieliau pasirinkau fish & chips (paprastą žuvėką su bulvytėm fri).

O bet tačiau… prieš išsikraustant iš Londono su kaimynais užsukom į žuvies turgų. Kadangi jau pavasaris, ir kaip tikri lietuviai, šašlykų sezoną buvome atidarę senai, atsisveikinimo proga šašlykų kepti nebebuvo jokio noro. Dėl to, turguj prigriebėm apie penkis kilogramus šviežutėlės lašišos, ir dar kilogramą ar porą parūkytos (parūkyta lašiša su citrinos griežinėliu ant juodos duonos apteptos sviestu ir seniau buvo pusiau valgomas patiekalas).

Lašišą pamarinavom trim skirtingais būdais (net nepamenu kaip… nors gal esu užsirašęs į savo “tikrai verta” receptų moleskin’ą) ir tada kepėm ant žarijų, rūkėm, vėl kepėm. Pasakysiu trumpai – nieko taip skaniai kepto ant žarijų nebuvau per savo trumpą gyvenimą valgęs – net vištienos šašlykai neprilygo skoniu…

O šiandien, turėdamas omenyje, kad mano mergaitės vos ne mėgstamiausias mėsos gabalas yra lašiša, nusprendžiau pagaminti vakarienę. Iš TESCO parduotuvės prigriebiau porą gabalėlių lašišos (brangoks žaltys), pora čili pipiriukų, biški žolių (kurių pavadinimų lietuviškai net nežinau – kaip reikės gyvent kai/jei grįšiu į Lietuvą!?), agurko, grietinės, aštrios KORMA curry pastos, citrinos ir nan-duonuos.

Pačopinam žalumynus, paspaudžiam citriną, pamaišom grietinę, ištepam padažu žuvį, ir pakepinam penkias minutes. Viskas! Po gero pusvalanduko (stengiuos pjaustyt atsargiai, bo per paskutinį mėnesį du kartus įsipjoviau skaudžiai) valgėm nuostabų lašišos patiekalą. Ir šįkart buvo ANTRAS KARTAS, kai įsimylėjau lašišą.

Dabar beliko persikraustyti kur nors arčiau vandens telkinio, kur lašiša būtų pigesnė.

Prabudau gerokai prieš penkias. Jaučiu, kad už nuleistų žaliuzių manęs laukia rytas. Bet dar anksti. Dar pagulėsiu. Šeštą valandą visdėlto atsikeliu ir tyliai išsliūkinu iš miegamojo. Mano saulutė dar miega… reikėtų pasistengti kaip nors nepažadinti.

Pagalvojęs, kad būtų gerai pasportuoti, padarau dvidešimt prisispaudimų. Tada, sudėjęs delnus rombu, dar dvidešimt. Tada, pagalvoju dar kartą, ir nusprendžiu, kad šiandieną gal geriau nebesportuosiu.

Prisėdžiu prie kompiuterio. Pasitikrinu paštą. Virgin Broadband atsiuntė patvirtinimą, kad įves internetą. Po gerų dviejų savaičių. O ką aš veiksiu iki tol? Apskritai, vien interneto kokybė kartais mane skatine grįžti namo, į Lietuvą.

Bet kol kas, mano namai čia. Čia kur darbas, kur turiu dar daug ko išmokti ir tobulėti. Greitai palendu po šaltu dušu, išsivalau dantis, pasisveikinu su Džeimsu (pagooglink, james the doorman – tikrai vertas savo kainos), apsirengiu žydrus marškinius, iš trečio karto užsirišu geltoną kaklaraištį (pirmą kartą – gerai, antrą kartą – geriau, trečią kartą – aš vertas milijono), ir vėl nusliūkinu atgal į miegamąjį.

Glostimėlio valandėlė. Na, gerai, penkios minutės. Bet vis vien smagu matyti dar apsimiegojusią, tačiau maloniai murksinčią žmonytę. Glostydamas mergaitės galvą, mąstau… važiuot su dviračiu, ar ne, su dviračiu ar ne. – Ką mąstai – klausia mergaitė? – Nieko, jau einu.

Bučkis. Durys. Raktai. Dviratis. Nešu sulankstytą dviratį link traukinio. Per minutę spėju nusipirkti bilietą ir dar į traukinį įlipti. Užleidžiu vietą atsisėsti mokinukei, o pats stoviu šalia kojų pasidėjęs dviratį. Dešimt minučių. Dešimt minučių. Klausausi audio book’o apie didingumą. Taip, aš kietas. Taip, aš kiekvieną dieną tobulėju. Stotelė.

Išsilankstau savo Bromptoną, ir pajuntu vėją savo plaukuose. Kelias nuo Foxton’o iki Harston Mill’o dažniausiai trukdavęs pusvalandį sutrumpėja iki vienuolikos minučių. Susilankstau dviratį, ir nužingsniuoju iki ofiso.

Šičia dirbti man patinka. Kompanija tapo number one. Number one in UK. Number one in da world, as a Microsoft Partner. Skamba bele… nesvarbu kaip skamba. Tačiau pastebėjau, kad naujame darbe dienos dvigubai trumpesnis negu seniau. Vadinasi, darbas žymiai įdomesnis. I am constantly in my zone… Nespatebiu kaip dingsta dienos, tačiau jaučiu kaip stiprėju.

Užlipęs į kalną, pamatai, kad šalia yra daugiau kalnų. Atrodo, galėtum sustoti, ir pasigrožėti vaizdu. Tačiau, sustoti aš negaliu. Ne darbe. Dabartinė mano užduotis tapti geriausiu. Watch me!

Po valandikės.. t.y. po darbo vėl šoku ant dviračio ir lekiu link namų. Žinau, namuose manęs laukia mano gyvenimo meilė, ir šįvakar aš gaminsiu Courgette Carbonara. Man patinka namuose valgyti skaniau nei restorane. Man patinka išmokti gaminti. Bet dar labiau man patinka, kai pagamina ji. Dar nespėjus pasibaigti audio knygos skyriui, aš jau namuose. Gaminam kartu. Ir valgom atsisėdę prie savo pusryčių baro…

Dažniausiai, mąstau, kad diena per trumpa, kad ja pasidžiaugti ir kad apie ją užrašyti. Tačiau, gyvenimas per trumpas, kad šios dienos neužrašyti.

Aš esu laimingas.

Nužingsniavom link golfo laukų, ir dar iš tolo pastebėjom porą pažadėtų palapinių. Iš toli jos pasirodė pakankamai mažos (pagalvojau, o ką norėt, visgi Roystonas pakankamai mažas). Priėjus arčiau, palapinės nelabai ir tepadidėjo – kaimukas turi savo buhalterį, savo aludarius, savo labdaros organizacijas, savo laikraštį, savo baldų dizainerius, savo fotografų… ir tai maždaug viskas.

Nusprendę, kad nelabai ką daugiau pamatysim, prigriebėm po stiklinę PIMS’o ir pasukom link kalvų dar truputuką pasivaikščiot. Belipant į kalniuką smilgos glostė kojas, paukščiai neerzinančiai čiulbėjo, aplinka kvepėjo vietomis nupjauta žole, o aš eilinį kartą apsipyliau PIMS’u savo dar šiandien išskalbtą maikutę.

Atrodo, kad ne taips bus lengva sužinoti viską apie Roystoną. Iš kitos pusės, galbūt aš per daug tikiuosi iš šito mažo miesteliuko.

Po persikraustymo iš Londono, kiekvieną rytą prabundu dar prieš šešias. Nors žaliuzės užtrauktos, jaučiu kaip po kraštus skverbiasi ryto šviesa. Kad nepažadinti Eveliuko apsisuku ir apsikabinu savo pūkinę pagalvę. Dar tyliai pagulėsiu ir dar prieš pat suskambant žadintuvui, jį išjungsiu. O tada jau kelsiuos…

Tačiau šįryt nebenorėjau “dar pagulėt ir palaukt”. Pabudau šeštą. Atsikėliau ir tyliai išsliūkinau iš miegamojo link svetainės. Kokia ji dar mieliai tuščia ir jauki. Įeini pro duris, ir tave prieky pasitinka du pinti foteliai, tyliai žvelgiantys pro langą į traukinių stotį. Ant kilimu klotų grindų ilsisi mano užrašai ir dar vakar pradėta skaityti knyga. Po dešine nuo durų stovi mūsų pirmoji gerokai senstelėjusi, bet mums nauja, mūsų pirmoji būsimosios bibliotekos knygų lentyna.

Pasidarau kavos puoduką ir atsisėdu į fotelių kompaniją. Siurbčiodamas kavą žvelgiu pro langą ir mąstau, kada žmonės keliasi šiam miestely? Turbūt vėliau nei Londone. Kavos aromatas priverčia nusišypsot. Pro langą matau kaip šaligatviu prabėga sportiškai apsirengusi moteriškė. Paskui vyras. Pagarba. Žmonės sportuoja. Kažkada ir mes barake su grupioku bandėm rytais bėgiot. Visas dvi dienas.

Taip besėdint ir besimėgaujant kava ir tyla prabėga pusvalandis, valanda. O tada pasirodo porą mašinų. Ir traukinys. Po pievelę strikinėjani voverytė palydi ankstyvus žmonės link traukinių stoties. Rytą tuoj pakeis diena. O ir mano kavos puodukas jau tuščias.

Per paskutinį mėnesį nutiko daug įdomių ir labai daug ką keičiančių dalykų…

Gavau darbo pasiūlymą iš kompanijos, kurioje norėjau “kada nors, tolimesnėje ateityje, dirbti”. Dėl to, išėjau iš darbo, kuriame dirbau paskutinius trejus metus. Sujaukdamas visus savo, ir darbdavio planus. Išsikrausčiau iš Londono.

Atsikrausčiau į mažą miestelį. Kaimą. Truputį mažesnį nei Plungė. Išsinomuojom butuką. Per vieną dieną. Apėję tris agentūras. Apžiūrėję du variantus. Užtruko turbūt truputį ilgiau, negu pirmą kartą atvažiavus į Londoną, kai tiesiog sakėm “mes jamam šitą kambarį”, tačiau išsinomuot butą per vieną dieną, sakyčiau yra neblogas skill’as.

Pirmą kartą gyvensim vieni du. Pirmą kartą… praktiškai nuo studijų laikų turime kažką panašaus į namus, o ne bendrabutį. Nusipirkome pirmąją savo lovą, pirmąjį savo super čiužinį. Pirmuosius savo peilius (su kuriais jau spėjau du kartus įsipjauti), keptuves, puodus. Pirmuosius dėvėtus ir senus, bet labai patogius pintus fotelius, kuriuose sėdim skaitydami knygas, gerdami šaltą baltą vyną ir ragaudami įvairiausius sūrius. Toks jausmas, kad dabar vyksta tai, kas turėjo vykti pirmąsias savaites po vestuvių. Žinoma, su “pirmaisiais dalykais”, sulauksime ir pirmųjų savo sąskaitų…

Visi šie pasikeitimai daro mane vis laimingesnį ir linksmesnį. Nežinau kodėl, tačiau jaučiuosi globojamas žmonių su kuriais gyvenu, dirbu, praleidžiu laiką, kad ir kur bebūčiau. Namuose manęs visada laukia meile švytinti mergaitė. Darbe – tobulėti skatinantys kolegos. Dziudo (o taip, vėl pradėjau sportuoti) – labai palaikantys vis dar nepažįstami, bet jau dziudo draugai. Ir kiekvieną kartą priėmus didesnį sprendimą, tik po poros savaičių suprantu, kad tas sprendimas buvo geras.

Kai atvažiavau į Londoną atostogų ir nusprendžiau pasilikti, jaučiausi kad žinau daug. Kai pradėjau dirbti Londone, suvokiau, kad beveik nieko nežinau. Po trejų metų, jau jaučiau, kad išmokau nemažai, kad galėčiau dirbti bet kur. Kai išsikrausčiau iš Londono, ir pradėjau dirbti naujame darbe, supratau, kad vėl beveik nieko nežinau. Žvelgiant atgal, kiekvienas didesnis, sunkesnis sprendimas, mane skatina velniškai tobulėti. Tik tiek… kad galėčiau dažniau priiminėt gyvenimą keičiančius sprendimus… O gal kaip tik, visi jie buvo priimti pačiu tinkamiausiu metu.

Sėdžiu prie virtuvės baro (virtuvikė maža, stalui nelebai vietos yra, užtat turim nuosavą pusryčių bariuką), valgau skanų pyragą su avietėmis (dar vakar parneštą iš ūkininkų turgaus) kiekvieną kąsnį užsigerdamas žalia fair-trade arbatą, ir žiūriu į niekur. Kažką tyliai mąstau. Akys bėgioja baro paviršiumi vis užkliudamos už atšaldyto stiklinio vandens butelio, išpakuoto ir vėl atgal į dėžė sudėto posh vyno atidarytuvo, dziudo dokumentų, džiūstančios duonos, kurią dar šiandien sudėsim į pomidorų sriubą, saldainių dėžutės (parneštos iš labai smagios saldumynų parduotuvės iš miestelio centro). Ir tik staiga pajuntu kaip mane nutvieskia suvokimo akimirka…

- O, Lietuviškai!

- Kas? – netoliese paklausia Evelina.

- Saldainiai! Etiketė…

Pasirodo, viduryje Anglijos, kažkokiam mažame kaime, kur dar neteko aplinkui girdėti lietuviškų žodžių, galima nusipirkti Vokietijoje gamintų, tačiau su lietuviška etikete užklijuotų saldainių. I LIKE!

Tačiau pastebėjęs kaip linksmai mano žmonikė mina dviratuką, prigriebiau ir antrą tokį patį… dabar beliko tik į darbą pradėt važinėt.

O šiandien ryte nusprendėm nulėkt atsigert skanių smūčių. Apie 9 km į vieną galą. Atsigėrėm, užkandom english breakfast, ir atgal. Mjooo…. Londonas yra didelis, o brompton’as yra mažiukas. Bet ale kaip smagu važinėt… kad ir per patį Tower Bridge tiltą tarp mašinų pralėkt…

Sekantys pirkiniai turbūt bus porą šalmų… Bo dviratį pirkdamas nugirdau:

- What helmet would you recommend for me?

- Well… how hard are you going to crash?

Kažkada esu gerokai skraidęs. Kažkodėl visada virš Plungės. Su labai tiksliomis detalėmis. Na, kartais dar link Klaipėdos. Vėliau skraidančių sapnų pradėjo mažėti. Dabar tokių pasitaiko visai mažai.

O bet tačiau… vakar vakare pradėjau skaityti fantastinį romaną “Juodoji Gvardija”. Užmigau belikos keliasdešimt puslapių iki pabaigos. Naktį aš ne tai, kad skraidžiau, bet sugrioviau, sunaikinau visą pasaulį, ir vėl jį atstačiau iš naujo. Savo rankomis. Geltonomis plytmis. Ir dideliu kalaviju…

Ką tik suskaičiau paskutinius puslapius. Pirma mintis – NE, tik ne TAIP. Negali taip pasibaigti… Negalima užbaigti knygos su beveik “to be continued” užrašu. Tai būtų labai neteisinga ir neatleistina. Piktai šokau prie google’0 ir po penkių minučių nusiraminau. Dar ne pabaiga… dar devynios knygos iki pabaigos.

Jeigu nerasit manęs po darbo prie interneto… tai turbūt būsiu apsikabinęs arbatos puoduką, ir kitą serijos knygą “Ilgėjantys Šešėliai”.

Iškeliavus atostogų į Londoną transporto kaip ir nereikėdavo. “Nuvažiuot pasivaikščiot” (Londone nebuvę šito kažin ar supras) galima ir su viešuoju transporto. Man visai patinka (kad kartais ir perpildyti) požemiai metro traukinukai zujantys pirmyn atgal.

Tačiau… po daugiau negu 2.5 metų (jau sakyčiau beveik trys metukai), nusprendėme su žmona, kad laikas įsigyti savo pirmąją šeimos transporto priemonę…

Namo iš Londono centro grįžome pakaitomis – tai greitai žingsniuodami šalia, tai lėtai mindami dviračio pedalus ant žalio dviračių tako.

Per Kalėdų atostogas bevaikščiodami su Benų šeimyna po Southend-on-sea, netyčia užsukome į vietinį knygyną. Na turbūt ne visai netyčia, bo užsukome į daug daugiau parduotuvių (mano žmonai reikėjo kuprinės, man reikėjo kokio paštininko tašiuko, kad būtų kur susidėti dokumentus, Benų šeimynai gal ir nieko nereikėjo, bet kadangi susidėjo su mumis… tai teko pasivaikščiot kartu po parduotuves), taučiau ko reikėjo, taip ir nenusipirkome.

Bet… ko atrodė, kad nereikia, tai nusipirkau. Moleskin 2010-ųjų metų kalendorių. Kuris iš dalies pakeitė mano blog’inimo įpročius (t.y. juos panaikino). Dabar kiekvieną vakarą jau krisdamas į lovą miegot, prigriebiu savo metų kalendorių ir parašau, ką doro nuveikiau, pastebėjau, ar norėčiau nuveikti.

Taip berašydamas (ir kartais praleisdamas po kelias dienas), pastebėjau, kad pažiūrėjus ką rašiau prieš mėnesį, labai lengva prisiminti, ką tada veikiau, kodėl taip galvojau, ir netgi kaip jaučiausi. Tačiau, pažiūrėjus į tas dienas, kur nieko neparašiau.. net labai sukdamas galvą neprisimenu, kas tą dieną įvyko…

Jeigu diena buvo verta tavo gyvenimo, tai verta apie ją užrašyti…

Šįvakar po ilgos darbo dienos (taip taip, visi surandame pasiteisinimų), įsijungiau pažiūrėt vieną filmą. Po jo, dar vieną. Paskui pasižiūrėjau į savo užrašų knygutę, kad per penkias 2010-ųjų metų dienas aš jau pažiūrėjau kokius aštuonis filmus…

Reikia šitą įdomų, bet nelabai naudingą užsiėmimą pakeisti kuom nors kitu.

Sekmadienis. Su Kęstuku nuvažiavome iki Kembridžo. Rytoj jau abiems į darbą. Pradinis planas buvo nuvykti į nuomojąmą kambarį, pasilikti daiktus ir lėkti apsipirkti. Tačiau, kai atkeliavome į būsimus Kęstuko namus, savininko dar nebuvo. Tai truputį teko palaukti. Geroką tokį truputį. Pažiūrėjome Simpson’us (gerai, kad informatikai visada su savim vežiojas kompiuterį), paskui How I Met Your Mother. Kai jau galų gale nusprendėme važiuoti atgal į Londoną, į duris pasibeldė landlord’as.

Taigi traukinyje sėdžiu vienas ir ramus važiuoju namo. O Kęstuko laukia įdomūs nuotykiai Kembridže.

Reikės dar kada užsukti į Kembridžą… ir patikrinti už ką (be kelių Universitetų), šitą kaimą žmonės vadina miestu…

O man patinka važiuoti traukiniu. Dieną. Kai gali žiūrėti pro langą ir rasti ką nors gražaus. O vakare, ar naktį, ar šiaip kai jau tamsu už lango, man labiau patiktų sėdėti prie židinio, žiūrėti į liepsnojančias anglis ir gerti karštą arbatą. Arba sėdėti prie kompiuterio.

Jau nuo ryto su Kęstuku svarstėm galimybę nukeliauti iki London Eye, kad pažiūrėti naujametinių fejerverkų. Tačiau tiek draugų, tiek interneto patarimu – nusprendėm fejerverkus pažiūrėti kitą dieną per Youtube.

O kad nebūtų namuose labai nuobodu sėdėt… nusprendėm, namuose nesėdėt. Apie dešimtą valandą sėdome į traukinį ir pajudėjome iš Londono. Aišku, lipti į traukinį, kai yra likę tik porą valandų iki Naujųjų Metų, nėra jau tokia puiki idėja… nes traukinys nuo vienos stoteles iki kitos (kur galima neskubant nueiti per 20 – 30 minučių peškom, važiavo apie valandą… Šalia sėdinti mergina iš pradžių garsiai keikės, paskui dar garsiau keikės, paskui dar garsiau keikės, kol galų gale pradėjo kūkčioti ir truputį tyliau keiktis. Iš pradžių pagalvojau, kad merginai gal truputuką pakrikę nervai, o paskui… kad visai įdomu būtų Naujuosius metus sutikti traukinyje.

Nors ir traukiniui stringant kas kelias minutes, visgi savo kelionės tikslą pasiekėme likus keletai minučių iki vidurnakčio. Griebėme šampano butelį (lietuviškas Alita pirktas turko parduotuvėje – beveik naujametinis stebuklas?) ir patraukėme ieškoti vietinių fejerverkų. Užsilipome ant tilto ir žvalgėmes į visas puses. Galima sakyti, fejerverkų nematėme. Na, bent jau ne tokius, kokius šaudė prie London Eye. Tačiau buvo smagu! Trumpai aptarėme, ką nuveikėme praėjusiais metais, ir ką reikėtų nuveikti per ateinančius.

Išgėrę šaltą šampaną ant tilto (pravažiuodamas vienas automobilis supypsėjo, tai nusprendėme, kad lietuvis turbūt) parėjome į šiltą kambarį ir nusprendėme pažaisti stalo žaidimą Agricolą. Pačiame žaidimo įkarštyje suskambo mano žadintuvas (6:30), o tik pabaigus žaidimą (apie aštuntą valando ryto) aš smigau ant sofos.

Susapnavęs labai daug planų, kuriuos reikia įgyvendinti šiais metais, atsibudau apie trečią valandą. Išgėrėme arbaots, sukirtome sumuštinių ir apie penktą valandą vėl nusprendėme sužaist dar vieną partiją. Tai į Londoną su Kęstuku grįžome lygiai po paros… Sausio 1-ąją, 11 valandą.

Nors Agricola žaidimo ir nelaimėjau, tačiau šie metai turėtų būti kitokie. Pasitaisau: šie metai bus kitokie! Linksmų Naujųjų, sėkmingų planų, sudėtingų tikslų ir labai žaismingų pasiekimų!

Gerai kartais tokios anime savaitės. Vos ne infosos anime nights, tik šiek tiek ilgesnės!

Atrodo niekada per daug nebijojau kalbėti. Tačiau jeigu būdavo galimybė nekalbėti, mielai ja pasinaudodavau. Jau senokai mąsčiau, kad gal būtų gerai, kada nors, nukeliauti link artimiausio Toastmaster’ių klubo, ir pasiklausyti kaip drąsūs dėdės kalba. Galvojau gerą pusmetį. Paskui dar šiek tiek…

Vakar į Londoną atskrido grupiokas Kęstukas. Sakau, gal norėtum nueit, ten pasižiūrėt. Kodėl gi ne. Tai ir nuėjom. Tryse. Žmona, Kęstukas ir aš. Tai ne tik pažiūrėjom, bet dar gavom progą po minutę pakalbėti laisva tema. Kęstukas pakalbėjo apie sėdėjimą ant tvoros, žmona apie tai, ką mėgsta ar ko nemėgsta apie save, o aš apie savo laimingiausią momentą gyvenime (temas, tai parinko kolegos toastmasteriai, o mes gavom pakalbėt visai be pasiruošimo).

Seniai man taip rankos beprakaitavo, kai reikėjo atsistot prie dvidešimt nepažįstamų žmonių, ir kalbėt kažkokia filosofine tema, turint omeny, kad už poros minučių, kiti žmonės vertins tavo kalbą. Patiko šitas jausmas… ir noras išmokt drąsiau kalbėt dar labiau sustiprėjo. Kol kas nei žmonos, nei Kęstuko toastmaster’ių klubas per daug nesužavėjo, o aš turbūt jau lauksiu sekančio susibėgimo, ir bandysiu kibt į “dešimties kalbų kursą”.

Įdomu, ar dėstytojai universitete, kada nors jautė tokį nedrąsų jausmą, prieš pradėdami skaityti paskaitas studentams?

Suminkiau kilogramą miltų ir dešimt kiaušinių.

Kol būsimi makaronai maloniai sau šaldosi šaldytuve pusvalanduką, aš prisėdau pasėdėt.

Šiandien kepsim biški lazanijos. Biški daugiau.

Kai kurie kolegos sako, kad tai turėtų būti būtinas reikalavimas, kiekvienam save gerbiančiam profesionalui.

O aš? O man tai turbūt jų reikšmė ar nauda mažiausiai rūpi. Tiesiog vienas mažas žingsnis iš “aš galiu” serijos.

Vakar išlaikiau testą “NAV 2009 Installation & Configuration”. Checked. Now move on.

Kas tau yra sėkmė? Trumpai ne į temą. Ateityje turbūt būsiu blogas tėtis, bo jeigu vaikas ko nors paklaus, tai vietoj padoraus atsakymo, sakysiu, kad pasigooglintų. Šiandien pats pasigooglinau, kai nesugebėjau “sėkmės” apibrėžimo susikurti pats. Kas įdomiausia, kad paieškojus “kas tau yra sėkmė” (google.co.uk) suradau seno pažįstamo blog’ą – Labas, Pacifiste!

O šiaip… į palto kišenę įsidėjau užrašų knygutę ir tušinuką… pakeliui į darbą (ir iš jo) per ateinančias kelias dienas pabandysiu atsakyti sau į klausimą “kas MAN yra sėkmė?”. Bo, visuomenės, tėvų, draugų, bendradarbių sėkmės apibrėžimas man netinka (ir turbūt nepatinka). Nesvarbu, kur tu gyveni, kokią mašina vairuoji, kur valgai pietus, kokios tavo pareigos, kokios spalvos tavo batai, ar kaip spindi tavo auksiniai dantys. O kai paklausiau, kas man yra svarbu, nesugebėjau taip greitai atsakyt. Paklausiau mergaitės, nesugebėjo ir ji.

Kas TAU yra sėkmė? Kas TAU yra svarbu?

Laisvė? Šeima? Išsilavinimas? Darbas? Pinigai? Kelionės? Pasaulis? Žmonės? Vaikai?

Etatinio pasaulio gyventojo dienotvarkė susideda iš “laiko blokų”. Tai:

• pavalgyti (nesvarbu ar gamini valgyti pats, ar eini iki artimiausios kavinukės papietaut, ar į kokį restoraną pavakarieniaut)
• išsimiegoti (again, kai kurie žmonės “taupo” laiką bandydami uber-sleeping, o kai kurie įsitikinę, kad tai 8 valandos, kurių trumpinti nereikėtų)
• dirbti (įdomiausia, kad čia gal nelabai tinka “nesvarbu, ką jūs dirbate”… nors, jeigu dirbate ne sau, tai turbūt tikrai nesvarbu, ką jūs dirbate. Optimistiškai žiūrint, jeigu gyveni UK, tai 7,5 valandas per dieną gali užtušuoti “darbo” laikui)
• pažiūrėti TV (dar viena kategorija (kuo toliau, tuo labiau tai panašu į bereikšmį laiko švaistymą. Aš nuoširdžiai džiaugiuosi, kad namuose neturime televizoriaus. Tačiau… vis tiek kokį serialą “House” ar vieną kitą filmą kartais tenka pažiūrėti. Reikėtų pasistengti, kad šitokio laiko būtų dar mažiau)
• paskaityti (naujienas, blog’us, laikraščius, knygas – turbūt rečiau, ir visą kitą kas gali būti skaitoma. Ši sritis irgi gali būti priskirta prie laiko švaistymo, nebent skaitot įdomias ir naudingas knygas. Iš kitos pusės, kadangi pats nusprendi, kas tau naudinga ir įdomu, tai sudėtinga pasakyti ar tai laiko švaistymas ar ne)
• “praleisti laiko su” (jeigu per dieną, ar galų gale porą dienų, skiriu mažiau dėmesio savo mergaitei, tai gaunu iš alkūnės per šoną. Tačiau ši kategorija tinka ir daugiau variantų – pvz. išvesti šunį pasivaikščioti, pašerti kaimyno katiną, pabūti vienam, etc. Turbūt ši kategoriją yra vienintelė, kurioje mes tikrai turėtume atsipalaiduoti ir kažkiek pailsėti nuo visų kitų “darbingų” kategorijų)

Žiūrint į tokią gimstančią rutiną, ir pamąsčius, kad jeigu šiandien pavalgei neskaniai, neišsimiegojai, per dieną dirbai nemėgstamą (ar neįdomų) darbą, vartydamas laikraštį prie televizoriaus praleidai daugiau laiko negu su žmona, tai tiesiog valanda po valandos (diena po dienos?) švaistai savo gyvenimą.

Kol esi studentas ir neturi darbo, atrodo turi tiek idėjų, tačiau trūksta pinigų. Kai baigi mokslus ir kimbi į darbus, atrodo uždirni tiek pinigų, o trūksta idėjų.

Kaip dabar surasti gabalėlį aistros kiekviename iš eilinės dienos laiko intervalų?

Jau praėjusį kartą minėjau, kad mano mergaitė vėl kibo į mokslus. Dėl to pirmadieniais praktiškai nebesusitinkam. Na, tik ryte išeidamas į darbą pabučiuoju, ir prieš eidama miegot mergaitė mane naktį pabučiuoja.

Šiandien grįžtu iš darbo besiklausydamas Mamontovo dainų. Užsikabaroju į viršų (ta prasme, antram aukšte gyvenam ir kažkodėl esu įpratęs laptais užbėgt į viršų visada), atsirakinu duris. Ir žiū… ant lovos guli raštelis. Pirma mintis – ką čia dabar padaryt reikės? Antra mintis, kaip seniai man žmona laišką berašė (o seniau susirašinėjom!).

O ant raštelio surašytas mini “padaryk” sąrašiukas:

• pažiūrėk “mylių ameriką“
• suvalgyk melioną
• neužmiršk, kad Tesco atveš maisto savaitei
• gal dar pažiūrėk kokį bajeviką
• o tada gal dar biški pasimokyk (turint omenyje, kad penktadienį eisiu laikyt dar vieno navision egzamino, gal ir būtų gerai pasiskaitinėt)
• myliu!

Tai va… valgau melioną, rašau įrašą, žiūriu mylių ameriką, o mintyse vis skamba keistuolių “maži jausmai”. O kada Jūs paskutinį kartą palikot kam nors tokį mielą raštelį?

Sms žinute.

Kaimyno telefonu.

Atrodo dar vakar planavome ką šią savaitę gaminsimės valgyti. Tiesa, planas šiek tiek pasikeitė, bo ketvirtadienį namo parnešiau daug pupų, tai risotto atidėjom penktadieniui, o ketvirtadienį biški smirdėjom.

O penktadienį… pirmą kartą gaminom risotto, ir sakyčiau netgi labai pavyko. Labai gerai, kad receptui reikėjo tik truputuką balto vyno (tai reiškia, kad likusią dalį buvo galima suvartoti ilgai ir nuobodžiai maišaint verdančius ryžius). Kas įdomiausia, kad pats gaminimas atrodė labai ilgas (čia turbūt dėl to, kad reikėjo daug maišyti), ir jau buvau nusiteikęs, kad turbūt nebus labai skanu. O bet tačiau… kaip buvo skanu! Džeimiui būtų galima ranką paspausti (ir pamąstyti apie dar vienos knygos nupirkimą), tačiau kol kas… reikės išbandyti dar keletą likusių skirtingų risotto receptų.

Gaminti pradėjom man tik grįžus iš darbo (kiek laiko autobuse praleidau, nelabai įsivaizduoju, nes klausiausi Getting Things Done audio knygos), tačiau nuo stalo pasitraukėm tik apie dešimtą valandą vakaro. Pavalgę dar ilgai sėdėjom ir šnekėjom, ką senstantys žmonės turėtų daryti su savo gyvenimu, ką norėtų pasiekti ar padaryti per ateinančius niolika metų. Pavyzdžiui, kas būtų įdomiau: tapti vienu iš geriausių konsultantų ar vienu iš geriausių tėčių? Daugiau laiko skirti darbui ar žmonai? Siekti karjeros ar pradėti savo verslą?

Turbūt vyną reikėjo palikti sekančiam kartui…

P.S. Ir kodėl tai man labiau asocijuojas su Civilizacijos žaidimu, negu su pavyzdžiui kokiom istorijos pamokom?

Mano mergaitė šiaip auksinė. Tik kartais supyksta. Dažniausiai ne ant manęs, bet vis tiek kartais supyksta. Kartą (vakar) kai vėlavo Sainsbury’io vyrukai pristatyti mūsų užsakytą maistą, mergaitė pasipiktinus skambino Sainsbury’io aptarnaujančio personalo mergaitėms ir labai nuoširdžiai ir piktai guodėsi.

Aš kaip informatikas, tai ramus sėdžiu prie kompiuterio su “shit happens” (ne tik IT projektuose, bet ir šiaip gyvenime…) mąstysena, žiūriu “dziudo saga 1″, “dziudo saga 2″ filmus, o mergaitė aplinkui zuja zuja ir piktinas. Girdžiu į duris pabarbena (taip gerokai kelias valandas pavėlavę vyrukai) ir sako “sorryyyy…”, o mergaitė “you are very very late”. Kažkaip visa šita situacija mano galvoje prasisuko simpsono personažais ir aš dar ramesnis ir labiau atsipalaidavęs sėdžiu prie kompiuterio.

O tada mergaitė pareina nuo durų tokia visa besišypsanti ir spindinti. Ir parodo man atviruką nuo Sainsbury’io berniukų – su 10 svarų nuolaida kitam apsipirkimui. Turint omenyje, kad šitas apsipirkimas kainavo tik apie 25 svarus… galėtų mano mergaitė dažniau supykt

…

O šiandien vakarienei kirtom pirmąjį savaitės patiekalą – nuostabiai didelį ir skanų, dar rozmariniais kvepiantį, ir nuo karščio garuojantį viščiuką…

Jeigu miegu ant nugaros, tai kartais pradedu knarkti. Žinoma, aš šito tai pats nežinočiau, jeigu rytais man žmona nepapasakotų. Tai šįryt mano mergaitė papasakojo šios nakties istoriją: miegu sau ramiai ant nugaros. Pradedu gerokai knarkt. Kaip visada, mergaitė baksteli man į šoną, ir suinkščia “neknark”. Besisukdamas ant pilvo ir saldžiai apsikabindamas savo draugę pagalvę aš tyliai pasakau “o aš tai atsiprašau…”.

Susėdom su žmona ir suplanavom, ką valgysim kitą savaitę (čia mus turbūt paveikė laida “Economy Gastronomy”, kur rekomenduojama į parduotuvę užsukti tik kartą per savaitę prieš tai susiplanavus, ką gaminsies valgyti ir susidarius ingridientų sąrašiuką).

Sudarymi planą stengėmis pasirinkti, ką nors, ko dar negaminome… arba kas gavosi labai skaniai praėjusį kartą. Rinkomės iš Džeimio, Naidželo, Giedriaus, Economy Gastronomy receptų, ir šiai savaitei apsistojome ties šiais:

1. roast chicken with lemon and rosemary roast potatoes
2. chicken salad with couscous and oranges
3. mini shell pasta with a creamy smoked bacon and pea sauce
4. asparagus, mint and lemon risotto
5. Salmon en Papillote au Beurre de Basilic

Šeštadienio ir sekmadienio vakarienes palikom nesplanuotas, nes gal kas netyčia užsuks į svečius. O tada valgyti darytis žymiai skaniau kartu su svečiais… (spėju, kai statysiuos/pirksiu savo namą, tai virtuvė bus vienas iš svarbiausių kambarių. Čia žinoma, po super darbo kambario su žvėriškais kompiuteriais prie kurių dirbti bus labai nuobodu).

O paskui vietoj to, kad eitume į parduotuvę, užsukome į Sainsbury Online ir užsisakėm tik tai to, ko reikia anksčiau minėtiems receptams. Belieka sulaukt pirmadienio…

O šiaip, išlenkėm porą alaus ir išsiskirstėm. Smagumai prasidėjo namuose, kai keletą plytų pro langą įskrido. Kadangi aš miegojau tai nelabai ir supratau kas ten įvyko. Ar tai truputį išlenkusį kaimyną paaugliai vijosi nuo pub’o iki namų, ar tai emigrantų anglų jaunimas nemėgsta… bet faktas tame, kad porą plytų ramiai sau guli virtuvėj ant grindų, laukutinės durys sulaužytos, policininkai virtuvėj krapšto galvą ir šneka apie “two ladies sleeping…”.

Tipo laikas ieškot naujo buto?

1. Žmona pradėjo dar skaniau gaminti valgyti.
2. Kolegos, kad eisim į pub’ą, praneša nebe prieš valandą (kaip seniau), o prieš parą.

O šiaip, jeigu kas ieškojot kur pradingę, tai vėl turim internetą… (prie kurio pirmas dalykas, ką reikia padaryti, tai nupirkti didelę lentyną knygoms susidėti, kurių prisipirkom, kol nebuvo interneto)

Nuvažiuoju pas kolegą Beną (gi jau belekiek laiko nematęs, ir pasiilgęs… ir šiaip, pas Beną internetas veikia). Tada, savaitgalis atrodė maždaug taip:

• išsikepam porą burgerių
• pašaudom biškį counter strike
• tada vėl kepam porą burgerių
• tada vėl pašaudom biški counter strike

Ir taip dar keletą kartų…

Jau praėjo turbūt daugiau negu dvi savaitės, kai nebeturim interneto. Sakau turbūt, kad laiką leidžiant ne prie kompiuterio pakankamai sunku orientuotis, kiek to laiko praėjo.

Iš vienos pusės, gerai…

• Perskaičiau tris knygas, nusipirkau dar keturias.
• Pradėjau vėl mokytis rusų kalbos (tiksliau kartotis rusų kalbos žodynėlį). Šiaip rusų suprantu, bet norėčiau kalbėti laisviau nei dabar lemenu.
• Atėmiau iš kolegos video kamerą (nors kol kas dar ir “neturėjau laiko” – ryškiai meluoju, kaip galima be interneto neturėti laiko?), tad turbūt pradėsiu žaisti šiek tiek su maketavimais.
• Dar prieš “dingstant” internetui parsisiunčiau video, kaip mokytis plaukti – tai po truputį bandau išmokt lankydamas baseiną.
• Vakarais yra laiko pasėdėt su žmona, kartu pavakarieniaut ar pabendraut. Prieš tai vis galvose kirbėdavo mintis, kiek dar daug nepadarytų darbų.

Iš kitos pusės, blogai – nėra interneto! Ką daryt informatikui?

Po valandikės pasipliuškenimo baseine dar paklausinėjom kokios kainos jeigu mėnesinį bilietą nusipirkus? Tai sakė, 35 registracijos mokestis ir tada 15 svarų per mėnesį – gali eiti kiek nori. Taip pamirksėjęs primečiau, kad jeigu eitum į baseiną (čia jau labai labai teoriškai) tris kartus per savaitę, tai mėnesinį bilietą pirkti gautųsi velnioniškai pigiau negu mokėti pay-as-you-go. Ta tema pamąstysim dar vėliau…

O dabar (kol žmona miegot nevaro), reikia kibti į trečią dieną iš thirty day challenge. Dar kas nors dalyvaujat?

Dar būdami lietuvoje (kirsdami n-tąją porciją cepelinų) nusprendėme, kad grįžę į Londoną užsuksim į baseiną. Kaip tarėm, taip ir padarėm… o bet tačiau, iš pradžių reikėjo mano mergaitei įsigyt maudymosi kostiumėlį.

Kad labai nezirzėčiau tampomas po parduotuves iš pradžių buvau nuvestas pavalgyti pusryčių į smagią kavinukę Breakfast Club (”Pusryčių klubas”) prie Angel stoties. Sukirtau labai skanią moliūgų sriubą (vis dar ieškau tokios skanios kaip kažkada Šveicarijoje per helouvyną buvau valgęs, tačiau niekaip nerandu) ir graikiškas salotas su vištiena (o taip, vienintelis patiekalas iš meniu, kuriame buvo vištienos, tai kaip aš būčiau galėjęs jo neparagaut). Dar išgėrėm po smūtį (kaip “smoothie” lietuviškai? trintų vaisių mišinys? skamba nelegaliai) ir patraukėm link Oxford street gatvės.

Viena parduotuvė. Antra. Trečia. Ketvirta. Ooo.. knygynas, užsukam (mintyse sukasi išsigelbėjimo mintys). Negaliu patikėt, kad BORDERS knygynas (tas kur per keturis aukštus) užsidaro… Kaip mane kas nors į Oxford gatvė beišsitemps, kai ten nebebus mėgstamo knygyno… Kadangi visos knygos išparduodamos, tai visur toks didelis chaosas – žmonės lipa per galvas, knygos išmėtytos (neina rast kokių nori) – tai vėlgi pasukome “maudymosi kostiumėlio paieškų link”.

Penkta parduotuvė. Šešta. Septinta… Kiek tų parduotuvių gali būti? Galų gale (vargais negalais) mergaitė išsirinko! Vadinasi, dar spėsim į baseiną. Jau sukant namų pusėn, už pusė kilometro pastebėjau dar vieną knygyną Waterstones. Aišku, kad ir nepakeliui, mes į jį užsukome. Į knygyną įėjau toks visas nusikalęs nuo vaikščiojimo po parduotves, tačiau išėjau besišypsantis, su keturiomis knygomis rankose… Vakarop pradėjau skaityt Richard Brandson “Loosing My Virginity”.

Dar pakeliui kažkur prigriebėm smūčių mašinėlę (gi jei jau pradėsim eit į baseiną, tai būtų gerai pradėti sveikai maitintis – o pirmas žingsnis – gerti daugiau įvairių sulčių?).

O vakarop… užsukom į vietinį baseiną.

Prastas iš manęs plaukikas, prastas.

Kai nusileidome Rygoje ir mus pasitikdamas apkabino Evelinos tėtis, pagalvojau “namai, namučiai”. Tą patį pagalvojau, kai užsukome pas jos ir mano tėvus, pas močiutes, kai išsimaudėme tvenkinyje, kai panėriau jūroje, kai suvalgiau n-tąją porciją cepelinų, kai varčiau kepamus šašlykus ir gėriau su grupiokais alų…

Po beveik dviejų savaičių, nusileidus Londone ir garsiai paplojus (pasirodo, tai darome ne vien tik mes lietuviai, bet ir broliai latviai) pagalvojau tą patį – namai namučiai.

Londone, sveikas gyvas. Aš vėl esu lietuvis Londone.

“Vardo įteikimo ceremonija?” – žadėjau rašyt krikštynos, bet turbūt pas musulmonus biški kitaip vadintųsi. Na, pats pavadinimas nesvarbu, tiesiog šiandien su Eveliuku buvome nulėkę į kolegos vaiko vardo įteikimo ceremoniją. O jeigu dar tiksliau – tai papietaut su daug nepažįstamų žmonių. Tiesa, teko susipažinti (būti supažindintiems) su keletų žmonių (žmona, vaikai, tėvai, etc), tačiau dabar sėdžiu ir mąstau, kad nė vieno vardo neprisimenu. Visi tokie nelietuviški, ir neangliški, kad net bandant prisimint nelabai išeina.

Iš kitos pusės buvo smagu pažiūrėt kaip kažką galima švęsti visai be alkoholio… ir su labai labai aštriu (hot & spicy) maistu.Su Evelina bandėm įsivaizduot, ką ir kaip lietuvoje turėtų švęsti susirinkus visa giminė jeigu nebūtų nė lašo alkoholio? Liūdna turbūt būtų visiems.

O visi maži vaikai atrodo tokie trapūs?

Pagrindinės idėjos:

• anlgų kalba – tai naujos galimybės
• anglų kalba – tai raktas bendram problemų sprendimui (ar bent jau jų aptarimui)

Šįryt darbe pasitiko mane kolegos klausimas:

- Did you know?

- What?

- The pub downstairs…

- Yes?

- So, you didn’t know?

- What??

- It’s closing today… we are heading for a pint or two after work.

Bevartodami po paskutinę pintą alaus šiame pub’e nusprendėme, kad turbūt po kurio laiko toje pačioje vietoje atsidarys dar geresnis pub’as. Tik tada turbūt viskas bus ganėtinai brangiau (bo, dabartinis užsidaro dėlto, kad pakėlė nuomos kainas)… Krizė, o ne kitaip.

…

O kalbant apie darbus – ateinantis porą mėnesių nusimato labai sėkmingų ir darbingų. Implementinsim 2009 metų navision’ą, išnaudosim visaip kaip naujuosius (kam nauji, kam ne?) webservisus, ir apsrkitai, programinsim išsijuosę.

Šiandien ryte buvau labai tingus, tai vietoj standartinio žingsniavimo link stoties, nusprendžiau pasigauti autobusą. Pusiau miegodamas įlipau į autobusą, atsiverčiau knygą, ir beversdamas puslapius net nepastebėjau, kaip atlėkėme iki stoties (kai kurie vairuotojai tokie biški greičio mėgėjai, gerai dar kad kaip kolega Benas, nesugalvoja apsisukti gatvėj rankinį užtraukę).

Autobusui sustojus, visi paeiliau pradėjo grūstis lauk. Žiūriu, priešais autobusą stovi du lietuviai (nu neklauskit iš ko matosi, bet tikrai kartais galima pasakyti, kuris lietuvis…) ir skaičiuoja:

- Vienas…

- Du…

“Nagi, nagi” – pamąstau susidomėjęs, ką gi ten vaikinukai skaičiuoja…

- Trys balti…

Vos nesusijuokiau (toks keistas jausmas, kai norėtum juoktis, bet nesijuoki todėl, kad tavęs neidentifikuotų kaip dar vieno lietuvio – nors turbūt kiti ir į manę pažiūrėję, pasakytų “lietuvis”). Berniokai skaičiavo kiek “baltų” autobuse atvažiavo… Kaži ar buvo susilažinę?

Aš buvau trečias ir paskutinis.

Į kirpyklas užsuku retai. Todėl dažniausiai būnu gauruotas. O kadangi esu informatikas ir daugiausia laiko praleidžiu prie kompiuterio, tai turbūt tie gaurai niekam ir nemaišo.

Šiandien jau pribrendo laikas vėl nueiti į kirpyklą (turbūt antrą kartą šiais metais – negi pradedu dažniau į kirpyklas vaikščiot)? Nueinu, žiūriu, kad mano kirpėjos nėra. Tiek to, jeigu dabar nenukirps plaukų, tai turbūt vėl ateisiu tik po pusmečio. Tai sakau kerpam..

- Kaip kirpsim? – klausia kirpėja.

- Nežinau, kaip norit.

- Visi iš pradžių sako, kaip norit, o paskui pyksta, kad blogai nukirpau. – guodžiasi kirpėja.

- Tai kirpkit, kad atrodyčiau gražiau. Nesvarbu trumpai ar ne. Aš gi informatikas… – beveik pradedu teisintis mąstydamas, kad mane vis tiek visi kreivai nukerpa – verpetingą galvą turiu.

Tai ir nukirpo. Žiūriu į veidrodį ir mąstau, gerai čia ar blogai, kad pasakiau “kaip norit”. Bo gavosi truputį kitaip negu visada…

Koks tikslas būti uberproduktyviu visą savaitę, jeigu šeštadienį sustoji ir nieko nebeveiki? Per pirmadienį, penktadienį “sutaupytas” laikas labai greitai būna išsvaistomas šeštadienį.

- Any injuries?

- No yet.

…

Įdomu, kuris labiau nusiteikęs laimėti? Klausimas “Any injuries” (turi traumų?), galėtų reikšti, kad varžovas jaučiasi stipresnis ir nori žinoti ar gali kovoti visa jėga, ar geriau kovoti atsargiau, kad dar labiau nesutraumuoti. Atsakymas “Not Yet” (Kol kas ne) iš vienos pusės galėtų reikšti (bring it on, mada…, i’m gonna kill ya), kad čia tu esi stipresnis varžovas. Iš kitos pusės, tai galėtų reikšti, kad priešininkas turėtų kovoti atsargiau su tavim, kad netyčia nesužalotų.

Ale, reikalavimų rinkimas (o ypač dviprasmybių naikinimas) ir knygų skaitymas apie tai, paveikia ne tik mano darbą, bet ir laisvalaikį (jeigu nusivarymą nuo kojų treniruotėje galima laikyti laisvalaikiu).

Skaitau “Software Estimation: Demystifying Black Art”. Jau nuo pirmojo skyrio autorius pateikia įdomių minčių apie projekto estimates (laiko įvykdymui įvertinimą?) ir targets (prieš tai skaitytoje knygoje buvo vartojame frazė “goals”, tačiau man priimtinesnė “targets”): kuom jie skiriasi ir kuom jie panašus.

Įsivaizduok, kad ruošiesiai kelionei į Londoną (tarkim, aplankyti kolegą pūkį). Namuose turi du lagaminus: vieną tokį mažą raudoną, kuris labai tiktų kaip rankinis bagažas, ir Ryanair netgi leistų jį įsinešti į lėktuvo saloną. Kitas lagaminas juodos spalvos, daug talpesnis ir didesnis – galėtum susikraut savo (ir dar draugės) rūbus. Bet kadangi skrisi vienas, tai svarstai kurį lagaminą pasirinkti. Su mažuoju raudonu lagaminu, nereikėtų “check-in”intis, nereikėtų vėliau grįžus Kauno oro uoste laukti valandą eilėje, kol galėsi pasiimt lagaminą. Tačiau nesi tikras ar visi rūbai, kuriuos norėtum pasiimt, į jį sutilps. Svarstydamas kaip pasielgti, sumeti visus rūbus ant lovos (šalia raudonojo lagamino) ir pasvarstęs įvertini, kad “turbūt tilps”.

Gražiai sulankstai visus rubūs (gal net susuki juos, kad nesusiglamžytų – nice trick), ir dedi vieną po kito į raudoną lagaminą. Likus dar kelioms maikutėms ir vieniems džinsams, matai, kad visi rūbai į raudonąjį lagaminą nebetilps. Ką tokiu atveju darai? Ar bandytum rūbus dar labiau suspausti, tikėdamasis, kad visdėlto kaip nors jie sutilps? O jeigu vėl netelpa, gal bandytum sugrūsti juos naudodamas jėgą ar netgi pašokinėdamas ant lagamino? Vėlgi, paskutiniams rūbams netilpus, belieka dvi galimybės: palikti tau patinkančią maikutę ir džinsus Lietuvoje, arba viską sukrauti į didesnį lagaminą.

Aš darbe kartais jaučiuosi panašiai, kai manęs paklausia per kiek laiko pabaigsiu šitą darbą (kai jis dar nepradėtas daryti)? Kurį lagaminą pasirinkti? Spėju, ši situacija pasitaiko daugumoje programinės įrangos kūrimo projektuose.

O pirmojo skyriaus pagrindinė idėja būtų ta, kad projekto laiko įvertinimas neturi būti tikslus. Mano vadovas tikrai nenori žinoti, kad aš per dvi dienas intercompany dokumento valdymo iš esmės nepakeisiu. Jeigu jo tikslas (target), turėti produktą po triejų dienų, mano tiksliausias laiko įvertinimas (estimate), turėtų skambėt maždaug taip: esu 60 procentų tikras, kad per reikalavimus galima patenkinti per dvi dienas, arba 90 procentų tikras, kai tai būtų galima padaryti per penkias dienas. Turint tokį pradinį laiko įvertinimą, pagrindiniu darbu lieka rizikos valdymas (apie kurį dar neskaičiau).

Estimates don’t need to be perfectly accurate as much as they need to be useful.

Baigiau skaityti “More About Software Requirements”. Įdomi knyga – suskaičiau per savaitikę, per dienas skirdamas apie valandą laiko. O knyga įdomi turbūt dėl to, kad pastaruoju metu buvau pakankamai dažnai atakuojamas klausimų “kiek laiko užtruksi? per kiek laiko padarysi? per kiek laiko padarytum, jeigu labiau pasistengtum? tai pasakyk apytiksliai, kiek laiko užima tai padaryti?”.

Prisirinkęs keletą naudingų patarimų, prisėdau šiandien prie jau kažkada “įvertintų” (estimates provided) mini projektukų, ir perrašiau reikalavimų dokumentus. Šįkart, kiekvienas reikalavimų punktas yra netgi labai “testable requirement” (True, False… decision trees). Pažiūrėjau į prieš tai mano duotus “turbūt padarysiu” laikus, ir nusprendžiau, kad mano spėjimai buvo pakankamai sėkmingi iki šiol. Tačiau, pasirašius aiškesnius reikalavimus, matai daug ryškesni vaizdą, ką ir kaip reikės daryti. Ties kai kuriais punktais, netgi galiu pasakyti, kiek tai užtruks (hey, kur ši knyga buvop anksčiau?).

Tai pat bandau pasidaryti keletą excel failiukų, kuriuose galėčiau sekti savo sugaištą laiką reikalavimų dokumento parašymui/taisymui/developmentui/nenumatytų (pasikeitusių) reikalavimų atsiradimui ir jų įgyvendinimui. Sudėtingiau turbūt objektyviai įvertinti sugaištą laiką. Tačiau, be tokios informacijos apie sugaištą laiką, ateities “estimates” bus tik spėliojimai, o ne apytiksliai įvertinimai.

C:StudySoftware Requirements kataloge guli dar dvi knygos

• Software Requirements, Second Edition
• Software Estimation – Demystifying the Black Art

Šiandien (kaip ir kiekvieną trečiadienį) po darbo su kolegom lėkėm pabėgiot – porą nedidelių ratų nuo London Brigde iki Tower Bridge.

Bėgam ir žiūrim… ogi, pakelia Tower Bridge – ta proga, turėjom pasiteisinimą vietoj bėgimo šiek tiek pažingsniuot ir pailsėt. Einam, einam, o aš ir sakau, kad jau du metai kaip Londone gyvenu, bet dar pakelto Tower Bridge’o nesu matęs. Kolega, tokiu visai rimtu balsu pareiškia, kad jis irgi nematęs dar – o Londone jau 9 metus gyvena.

Visada būna pirmas kartas?

7 kartus iš 10 (laužiam statistiką iš piršto ir savo patirties – bet skamba tikrai geriau, negu “labai dažnai”), pasitaiko, kad konsultantas pirmąjį susitikimą pradeda nuo klausimo “Tai, ko Jūs norėtumėt?” (arba, jeigu pavyzdžiui konsultantas porą metų pagyveno Anglijoje, tai turbūt klaustų “Kaip mes Jums galėtume padėti?”) – iš karto lyg ir leisdamas suprasti, kad ohoho kokie mes esam kieti, ir galima pasiūlyti beveik viską. Na, jeigu konsultantas yra “pardavėjas”, ir jam knieti parduoti kuo daugiau “apmokęstinamų valandų”, tai ant jo pykti dėl tokio klausimo nelabai galima. Tačiau, jeigu šitą klausimą užduoda žmogus, kurio darbas surasti ir surinkti reikalavimus būsimam projektui (suprast, interpretuoti klientų netikslius norus, į šiek tiek suprantamesnę kalbą navision programuotojams o ir galų gale būsimiems vartotojams), tai jam reikėtų gerokai su liniuote per pirštus užvažiuot.

Tokie abstraktūs klausimai “Ko Jūs norėtumėt? Kokie Jūsų reikalavimai?” apskritai turėtų būti ištrinti iš konsultanto žodyno. Daugumos konsultatų (ką ten konsultantų, vos ne visos navision partnerių industrijos) tikslas yra (ar bent jau turėtų būti) – išspręsti klientų verslo problemas (ir žinoma, už tai gauti patenkinamą atlygį). Taip laimi abu – klientas, kad ir turėdamas pradinių išlaidų, tikisi sutaupyti ateityje dėl tinkamo problemos sprendimo. O konsultantas, gaudamas atlygį už gerai išspręstą problemą, tikisi ir ateityje sėkmingai spręsti kitas verslo problemas. Gi, dažniausiai problema atsirande dėl verslo procesų (ar jų supratimo ir valdymo) pasikeitimo (jeigu žiūrint giliau, tai nauja verslo sistemos problema – pradinių sistemos reikalavimų pasikeitimas).

Klausimai, kuriuos vertėtų paklausti, pradedant rinkti reikalavimus naujam projektui:

• Kokią verslo problemą stengiamės išspręsti? Kokias problemas naujas produktas turėtų išspręsti?
• Koks šios problemos sprendimo tikslas? Kokius tikslus naujas produktas leis Jums įgyvendinti? (ko negalite padaryti dabar)
• Kaip sėkmingas problemas sprendimas paveiktų Jūsų įmonės procesus?
• Pagal kokius kriterijus Jūs nuspręsite, kad problema buvo išspręsta sėkmingai?
• Kaip materialiai įvertintumėt sėkmingą problemos sprendimą? Ką ir kiek Jūs tikitės sutaupyti?
• Kurie žmonės (ar žmonių grupės)iš Jūsų kompanijos galėtų paveikti projekto vykdymą?
• Ar yra kitų projektų, kurie dabar vykdomi, kurie gali būti paveikti šio projekto?
• Kurie įmonės procesai turėtų būti įtraukti į šito projekto reikalavimus? O kurie ne?
• Kokios pagrindinės priežastys paskatintų Jus ar Jūsų kolegas naudotis nauju produktu (funkcionalumu)?
• Kaip apibūdintumėt (įsivaizduotumėt) naują produktą (atskirais žodžiais, pavyzdžiui: greitas, paprastas, gražus, pigus, etc)?
• Ar kurios nors specifinės produkto dalys yra svarbesnes už kitas?
• Ar turite kokių nors specifinių taisyklių (standartai, naudojami procesai), kurioms produktas turėtų paklusti?
• Kuom naujas produktas būtų panašus į sistemą, kurią turite dabar? Kuom jis būtų kitoks?
• Kuriuos aspektus iš dabartinio produkto Jūs norėtumėt išsaugoti? Kurių būtų galima atsisakyti?
• Kuris aspektas iš naujo produkto Jus labiausiai nudžiugintų?
• Kuris aspektas iš naujo produkto galėtų būti Jums naudingiausias? Kuris duotų mažiausiai vertės?
• Kas svarbiausia apie naują produktą?
• Ar galite apibūdinti aplinką (software/hardware) kurioje produktas bus naudojamas?

O turbūt svarbiausias klausimas (kurį aš pats pakankamai dažnai pradėjau naudoti gyvendamas Anglijoje): Ko dar aš turėčiau Jūsų paklausti (”Is there anything else I should be asking you“)?

Kai pradėjau dirbti su Navision, buvau vartotojo vietoje – ir man pačiam teko ne kartą bandyti atsakyti į kartais keistai atrodančius klausimus apie tai, ko mūsų įmonė nori iš naujo funkcionalumo. Pakeitus darbą (t.y. išvažiavus atostogų į Londoną), dabar esu visiškai kitoje pusėje – žmogus, kuris tuos klausimus kartais užduoda, o kartais žmogus, kuris priima konsultanto “išverstus” atsakymus ir turintis juos įgyvendinti.

Įdomu, iš kokių kitų perspektyvų dar teks pažvelgti į Navision’ą ateityje?

Suprask, su klientu pakalbėjai prieš pusvalanduką, ir pas tave ateina “account manageris” (kaip lietuviškai?), ir klausia “va, girdėjau kalbėjai su klientu apie reikalavimus – kiek užtruksi visa tai įgyvendinti?”. Pastebėjau, kad kažkaip mano stiklinis žvilgsnis account manager’ių neatbaido. Taigi, skaitom knygas toliau “More about software requirements: thorny issues and practical advice“… šiandien įveikiau antrą skyrių (turbūt lėčiau skaityti neįmanoma, nors iš kitos pusės, turbūt taip aktyviai mąstydamas dar jokios knygos nesu skaitęs).

Dažniausiai pasitaikanti programavimo klaida yra ne bug’as, o tiesiog skirtingas kliento ir programuotojo problemos sprendimo supratimas. Aga, idėja logiška, skaitom toliau. Kai skaitau knygą, mėgstu pasibraukti įdomesnes mintis (šįkart, kadangi skaitau CHM’ą, tai įdomesnes mintis tiesiog kopijuoju į notepad’ą).

“Įvertinti, kiek laiko užtruks projekto įvykdymas, tai ne tas pats, kas užsibrėžti optimistišką tikslą!” – jeigu būčiau turėtų knygą kietais viršeliais tai rankos būtų sudrebėjusios beskaitant šitą… Taip, pamąsčius, kokias gi aš metodikas taikiau bandydamas įvertinti kiek laiko užtruksiu programuodamas? Turbūt… ką ten turbūt, tikrai kad jokių…

Nors, toliau skaitydamas šiek tiek nudžiugau, pasirodo, pats to nesuvokdamas taikiau “testable requirements” laiko įvertinimą. Mano noras užsirašyti reikalavimus pažingsniui, kad paskui pagal juos būtų pakankamai lengva tiek programuoti, tiek testuoti, turbūt praeityje man davė naudos (bo, tik vieną kartą teko vėluoti su deadline’u).

Tačiau, kad galėčiau rimčiau analizuoti savo darbo našumą, ir vietoj optimistiško spėliojimo, galėčiau drąsiau prognozuoti (nors software projektuose, prognozuoti žodžio iš vis neturėtų būti – taigi čia tik estimates, estimates, estimates) – reikėtų vesti kažkokią tai statistiką ir sekti savo “pakilimus/nusileidimus”. Aišku, yra dar vienas punktas, kuris kaskart gelbsti kailį – tai su kiekvienu developinimu auganti patirtis ir galimybė palyginti reikalavimus su prieš tai įgyvendinto projekto reikalavimais.

Ok, turbūt laikas būtų slink link lovos ir sapnuoti toliau Navision’ą…

…

O mąstant apie ateitį, tai svarstau kelių kolegų pasiūlymus, pradėt (ir kaip nors greitai pabaigt) AAT Qualification kursus. Protingi dėdės sako, kad tai turėtų man labai padėti bendraujant su įvairių įmonių CFOs. Tai ką, google’inam…

Pastaruoju metu tenka truputį daugiau laiko praleisti programuojant C/Side (suprask, Navision yra toks “special”, kad net savo programavimo kalbą turi – na, bet pats pasirinkau Dynamics NAV kelią, tai…). Aišku, geras jausmas, kai po tokių pirštų pamiklinimų, klientas pasako “it works like a charm… saves me half a day per week“. Tačiau, kartais pasitaiko, kai programavimas šiek tiek užsitęsia (sakydamas, kartais, turiu omeny praėjusį penktadienį, kai supposedly “trijų valandų” darbą pradėjęs daryti po pietų taip ir nepabaigiau.

…

Problema buvo – reikalavimai. O gal tiksliau pasakyti, jų nebuvimas. Aišku, laisvė programeriui turėtų būti geras dalykas – darai ką nori, ir už tai dar pinigus moka? Bet, kai atsakymo neturėjimas vienam klausimui iškelia dar porą klausimų, o šitie dar po du, ir t.t. Ką daryti tada?

…

Taigi parėjau namo, pagooglinau, pa’amazoninau, pasiknaisiojau šiek tiek po torrent’us, pakalbėjau su broliu, ir pasiruošiau ilgai savaitei skaitymo apie įvairius requirement gathering. O pradedam nuo “More About Sofware Requirements: Thorny Issues and Practical Advice“.

…

Perskaičiau kol kas tik porą skyrių (turbūt daugiau per dieną ir neskaitysiu, bo reikia dar suvirškinti, ką perskaičiau, ir kažkaip į visa tai pažvelgti “navision” akimis. Tačiau tiesos akimirkų “aha…” pasitaikė ir pirmuosiuose skyriuose.

Kaip greitai bėga dienos (taip jeigu labai įsiklausyti, turbūt galėtum išgirsti kaip sensti?). Kadangi jau greitai birželis (o aš pataruoju metu nesu labai kantrus), tai sumąsčiau, kad būtų gerai paanalizuot, ką per praėjusį pusmetį nuveikiau. Kaip tikras informatikas prieš pasiimdamas tušinuką į rankas, visų pirma pagooglinau: how to review yourself. O pasirodo, tai pakankamai paprasta:

• Sudarom sąrašiuką, ką gero (ar blogo) nuveikėm per pusmetį (na, straipsniukas, tai apie metus buvo, bet tiks ir pusmetis).
• Greitu žvilgsniu prabėgam per sąrašiuką, ir pamąstom, kas iš nuveiktų darbų atrodo įdomiai ir netikėtai, o kas pakankamai nuobodžiai ir nuspėjamai.
• Sprendžiant iš sąrašo, kas šiuo metu mano gyvenime atrodo svarbiausia?
• Ką išmokau per pastarąjį pusmetį?
• Ką norėčiau išmokti per ateinantį pusmetį?

Kai taip susirašai viską ant popieriaus lapo, atrodo, kiek visdėlto mažai nuveikiau per šitą pusmetį…

Nors, optimistiškai žiūrint (ta prasme, jeigu neskaičiuojant darbų kiekio), tai… yra ir gerų dalykų:

• Rašant savo gyvenimo aprašymą (CV) jau turbūt galėčiau patenkinti daugumą Navision darbo skelbimų “reikalavimų“. Tiek praktikos ir patirties, tiek teorinių žinių atžvilgiu.
• Lėtai ir neskausmingai baigiau pirmąjį mini-semestrą Open University. Business Studies yra pakankamai įdomus dalykas, turbūt reikėtų apsvarstyti tolimesnes studijų galimybes.
• Greitai ir trumpai aplankėm Marselį. Turbūt galėtume dažniau, ką nors taip aplankyti. Nors gal būtų smagiau pakeliauti kur nors “ilgesnį laiką”. Kaip pavyzdžiui, atostogų į Londoną…
• Nors šeštadienis praleistas šokant Ceroc atrodė daug žadantis, daugiau pašokti taip ir nebeišėjo.
• Pradėjom bėgioti (nors ir labai nepastoviai) su kolegomis. Kad įdomiau būtų, užsiregistravom spalio (berods) mėnesį bėgti 10 mylių.
• Sužinojau, kad twitterinti apie Navision’ą gali ir lietuviai…
• Perskaičiau kelias įdomesnes knygas… O reikėtų daugiau ir dažniau paskaitinėt.

Žiūriu į praėjusį pusmetį, ir mąstau, kad nėra nieko nenuspėjamo ar įspūdingo. Įdomu, ką reikėtų daryti kitaip, kad po dar vieno pusmečio, toks “žiūrim, ką turim” įrašas atrodytų įdomesnis?

O šiaip trumpas pastebėjimas pačiam sau – šiandien gavau tris headhunt’erių pasiūlymas eiti dirbti panašų darbą į kitas kompanijas (su šiek tiek didesniu atlyginimu, biškutą mielesniais benefit’ais). O bet tačiau… Du kartus skambino tiesiai į darbą (wtf, apie ką jūs galvojat?) ir kitas atsiuntė el. paštu. Šiaip, kai atsiliepi darbo telefonu (pas mus ofisas toks… bendras… be sienų) ir ramiu balsu sakai “ne, šiuo metu manęs jūsų pasiūlymas nedomina… gal paskambinkit…” – ir supranti, kad tave girdi visi, kyla dvejopas noras – arba mesti telefono ragelį… arba pakartot “pala, pala, kiek ten jūs siūlot?”

Po darbo grįžau namo, ir su ką tik egzaminą laikusia mergaite nusprendėm nukeliaut kur nors pavakarieniaut. Pasirinkome netoli esantį Indą (suprask, indų restoraniuką – paskutiniu metu, tai jeigu eini į parduotuvę – eini pas rusą arba pas turką, jeigu eini į restoraną – tai pas indą, jeigu alaus – tai pas babajų – emigrantai labai savotiškai apibūdina “kur”). Akimis permetęs meniu, susimąsčiau, ką pasirinkti. Ar chicken tikka masala ar tandoori chicken. Tik pabaigęs vakarienę, supratau, kad tiek pietums, tiek vakarienei kramsnojau vištieną (čia turbūt vištiena man biški labiau negu patinka).

Kažkodėl su mergaite bendraut buvo daug smagiau negu su kolega. Turbūt dėl to, kad lietuviškai. O gal dėl to, kad vynas skanus buvo. BLUE NUN. Mėlyna vienuolė – pavadinimas. Jeigu taip labai greitai, kokia pirma mintis? Man tai… prasigėrusi mėlynanosė vienuolė. Na, bet kaip skanu…

Dabar bereikia, sužinoti, ką noriu pasiekti.

Antrą dieną aš įnikęs į knygą “Verslo menas” (galėtų dažniau UK būti nedarbo dienų, tai gal daugiau knygų pradėčiau skaityt?). Skaitau puslapį po puslapio, skyrių po skyrio, graužiu salotinį markerį ir vis galvoju – kažin kokių grybų reikia būti užvalgius kad taip pozityviai aprašyt kurią nors kompaniją. DELL, IBM, pietvakarių efektas, etc.

Iš vienos pusės atrodo lyg pigus verslo klasės straipsnis, iš kitos pusės – protingos mintys (kad ir truputuką per daug pozityvios) visada yra gerai. Skyrius “meistriškumo menas” vėlgi truputuką privertė pamąstyt apie darbą (mūsų kompaniją). Esame maža įmonė su dideliais klientais. Kad įtiktume klientams turime ne tik gerai atlikti savo darbą, bet ir turėti kažką daugiau negu turi kiti. Kažkada su kolegom prie alaus bokalų pub’e svartstėm, kad visdėlto nesam dideli, tačiau kiekvienas iš mūsų yra pakankamai stiprūs savo srityje, ir visi prisidedame prie kompanijos stiprėjimo. Tačiau ar galėtume nors vieną iš mūsų pavadinti “meistru”?

Žiūrint iš sporto pusės – meistriškumas yra pakankamai matomas dalykas – technika, greitis, patirtis, mąstymas, prisitaikymas. Kuo esi stipresnis (kuo didesnis tavo meistriškumo lygis), tuo geriau gali įvertinti savo varžovo sugegėjimus. Pavyzdžiui, dziudo – kai kuriems metimas varžybose gali atrodyti kaip paprastas metimas, tačiau tik varžovas, kuris pats treniravosi keletą metų kaip atlikti tokį metimą sugebės tinkamai įvertinti priešininko meistriškumą.

Todėl diskutuoti, ar kuris nors iš mūsų galėtų būti “meistriškumo pavyzdys” nelabai yra prasmės. Klientai to niekada nesupras. Kolegos turbūt visada tai pervertins. Tačiau susirasti keletą labai stiprių žmonių tavo darbo srityje (na, navision specialistai, kur jūs) ir užmegzti pažintis su jais, būtų labai sveikintinas dalykas.

Pamąstymui, jeigu nori būti geriausiu, tai turi:

• Sužinoti, kas yra šiuo metu geriausias ir jį pažinti. Daryti, tai ką daro jis (arba daugiau) ir jį pralenkti?
• Nuspręsti, koks turėtum būti, kad būtum geriausias, ir pažingsniui to siekti?

…

Norėčiau sudalyvaut kokiose dziudo varžybose.