Eilinė diena…

Prabudau gerokai prieš penkias. Jaučiu, kad už nuleistų žaliuzių manęs laukia rytas. Bet dar anksti. Dar pagulėsiu. Šeštą valandą visdėlto atsikeliu ir tyliai išsliūkinu iš miegamojo. Mano saulutė dar miega… reikėtų pasistengti kaip nors nepažadinti.

Pagalvojęs, kad būtų gerai pasportuoti, padarau dvidešimt prisispaudimų. Tada, sudėjęs delnus rombu, dar dvidešimt. Tada, pagalvoju dar kartą, ir nusprendžiu, kad šiandieną gal geriau nebesportuosiu.

Prisėdžiu prie kompiuterio. Pasitikrinu paštą. Virgin Broadband atsiuntė patvirtinimą, kad įves internetą. Po gerų dviejų savaičių. O ką aš veiksiu iki tol? Apskritai, vien interneto kokybė kartais mane skatine grįžti namo, į Lietuvą.

Bet kol kas, mano namai čia. Čia kur darbas, kur turiu dar daug ko išmokti ir tobulėti. Greitai palendu po šaltu dušu, išsivalau dantis, pasisveikinu su Džeimsu (pagooglink, james the doorman – tikrai vertas savo kainos), apsirengiu žydrus marškinius, iš trečio karto užsirišu geltoną kaklaraištį (pirmą kartą – gerai, antrą kartą – geriau, trečią kartą – aš vertas milijono), ir vėl nusliūkinu atgal į miegamąjį.

Glostimėlio valandėlė. Na, gerai, penkios minutės. Bet vis vien smagu matyti dar apsimiegojusią, tačiau maloniai murksinčią žmonytę. Glostydamas mergaitės galvą, mąstau… važiuot su dviračiu, ar ne, su dviračiu ar ne. – Ką mąstai – klausia mergaitė? – Nieko, jau einu.

Bučkis. Durys. Raktai. Dviratis. Nešu sulankstytą dviratį link traukinio. Per minutę spėju nusipirkti bilietą ir dar į traukinį įlipti. Užleidžiu vietą atsisėsti mokinukei, o pats stoviu šalia kojų pasidėjęs dviratį. Dešimt minučių. Dešimt minučių. Klausausi audio book’o apie didingumą. Taip, aš kietas. Taip, aš kiekvieną dieną tobulėju. Stotelė.

Išsilankstau savo Bromptoną, ir pajuntu vėją savo plaukuose. Kelias nuo Foxton’o iki Harston Mill’o dažniausiai trukdavęs pusvalandį sutrumpėja iki vienuolikos minučių. Susilankstau dviratį, ir nužingsniuoju iki ofiso.

Šičia dirbti man patinka. Kompanija tapo number one. Number one in UK. Number one in da world, as a Microsoft Partner. Skamba bele… nesvarbu kaip skamba. Tačiau pastebėjau, kad naujame darbe dienos dvigubai trumpesnis negu seniau. Vadinasi, darbas žymiai įdomesnis. I am constantly in my zone… Nespatebiu kaip dingsta dienos, tačiau jaučiu kaip stiprėju.

Užlipęs į kalną, pamatai, kad šalia yra daugiau kalnų. Atrodo, galėtum sustoti, ir pasigrožėti vaizdu. Tačiau, sustoti aš negaliu. Ne darbe. Dabartinė mano užduotis tapti geriausiu. Watch me!

Po valandikės.. t.y. po darbo vėl šoku ant dviračio ir lekiu link namų. Žinau, namuose manęs laukia mano gyvenimo meilė, ir šįvakar aš gaminsiu Courgette Carbonara. Man patinka namuose valgyti skaniau nei restorane. Man patinka išmokti gaminti. Bet dar labiau man patinka, kai pagamina ji. Dar nespėjus pasibaigti audio knygos skyriui, aš jau namuose. Gaminam kartu. Ir valgom atsisėdę prie savo pusryčių baro…

Dažniausiai, mąstau, kad diena per trumpa, kad ja pasidžiaugti ir kad apie ją užrašyti. Tačiau, gyvenimas per trumpas, kad šios dienos neužrašyti.

Aš esu laimingas.

Spitafield market

Spitafield market | www.asesulietuvis.lt

Ankstų sekmadienio rytą (čia apie dešimtą valandą) nusprendėme, kad reikėtų kur nors nuvažiuot pasivaikščiot. Turbūt geriausiai šitą terminą “nuvažiuot pasivaikščiot” suprastų dar visai neseniai apsilankę grupiokai (Juste, kur ten vintage fotiko nuotraukos? Vis dar laukiam atviruko). Taigi… sėdom į autobusą ir po gero pusvalanduko buvome prie Aldgate East.

Dar keletą minučių pėsčiomis besižvalgant, “va čia galėtume kada vyno ar arbatos išgert, jei netoli išsinomuot kambariuką”, ir priėjome Spitafield turgų. O ten… bevaikštant siauromis gatvikėmis, bevingiuojant tarp rėkiančių prekiautojų “havaluk, havaluk, vanpaundširt, havaluk” užplūsta keisti jausmai: pasiilgau rietavo turguje pirktos rūkytos žuvies, medaus ir namuose darytos giros.

Žiūrint į kainas ir užrašus prie prekių, mąsčiau – čia jie prekes vagia ir pardavinėja pusvelčiui, ar čia jų kokybė tokia, kad po pirmo skalbimo ir grindims plauti nebetiks? Kaži kodėl bomžai vaikšto apsirengę kaip bomžai, jeigu už 10 svarų tokiame turguje galėtum padoriau apsirengti. Turbūt todėl, kad prie bankomatų nebeiškaulytų pinigų alui.

O šiaip gražu turguje… prisėdome su mergička ant šaligatvio, išsitraukėme keptus sumuštinius ir termosą arbatos. Pro šalį praslenka keletas nindzių su savo vienuolika vaikų, pralinguoja keletas pagiringų vienas kitą stumdačių lenkų, beveik prabėga keletas gariai besikeikiančių lietuvių – atrodo visas pasaulis tilptų šitoje mažoje turgaus gatvėje.

O prie lietuviško kumpių prekystalio, linksmai švyturio alų gurkšnojantis diedukas man labai gražiai pasakė sorry… kai aš jį užkliuvau praeidamas. Visdėlto anglų (kad ir apsimestinis) mandagumas daro šiokią tokią įtaką ir lietuvaičiams.

Kada paskutinį kartą buvai atostogų?

Visi keliai veda į Romą?

Šiandien po darbo iki namų grįžau per pusantros valandos. Su autobusu. Taip, atstumas iki darbo viso labo tik aštuoni kilometrai. Taip, sėdėjau autobuse pusantros valandos. Taip žinau, kad pėsčiom turbūt būčiau greičiau parėjęs…

Na, iš tikrųjų, tai laikas labai neprailgo – pažiūrėjau filmą “Cable Guy” (pats negaliu patikėt, kad dar nebuvau matęs), tačiau per dieną praleisti apie porą valandų laiko viešajam transporte yra negerai. Damn, you, kolegos – Jūs čia privertėt susimąstyt, kad ilgai laiko praleidžiu metro.

Taigi, nusprendžiau kad būtų visai gerai atostogų kur nors nulėkt (čia porą dienų praleistų Brighton’e prieš porą savaičių, tai nesiskaito). Kadangi mane veža Simono Bartkaus straipsniai apie lėktuvus ir jų nuostolius, nusprendžiau, kad būtų gerai kur nors nuskrist (ir padaryt dar kam nors šiek tiek nuostolių).

Trumpiau tariant… jeigu viskas gerai… Lapkričio pradžioje lekiu iki Romos. Savaitei. Vienas (nebent kas iš kolegų lietuvaičių prisijungtų). Bilieto kaina į abi puses (priskaičiuojant dar visokių nenurodytų mokesčių) gavos 44 svarai…

Prisiminus, kad sesei bilietas iš Londono į Kauną į vieną pusę kainavo virš šimto svarų, man atrodo, kad greitu laiku į Lietuvą aš negrįšiu.

Kada paskutinį kartą išsiuntei atviruką?

Kada paskutinį kartą išsiuntei atviruką?

Dar praėjusią savaitę bevaikštant po Camden Town’ą su grupiokais (smagus buvo savaitgalis, ačiū!) prigriebėm porą atvirukų. “Užsiregistruotsim postcrossing’e” – pamąstėm su Eveliuku prisiminę Andriaus, Pauliaus, shiny, Dariaus įrašus apie atvirukų mainus.

Pradžiai užsiregistravome http://www.postcrossing.com/, o paskui pabandėme išsiųsti vieną atvirutą. T.y. gavome adresą ir trumpą aprašymą apie žmogų, kuriam turėtume kažką parašyti… Ale, visai smagu mąstyt, ką norėtum pasakyt žmogui, kurio nesi matęs, bet siunti jam atviruką.

Kitas žingsnis buvo – pagooglinti ir surasti kurioje vietoje reikia užrašyti adresą ant atvirutės. Tai turbūt reiškia, kad paskutinį kartą atviruką kam nors siunčiau senokai…

Galų gale taip linksmai su Eveliuku bemąstant ką užrašyt net nepastebėjom, kai prirašėm penkis atvirukus. Ta proga nužingsniavom iki artimiausio pašto, nusipirkom penkis pašto ženklus (o į USA siųst atviruką kainuoja 6 pensais daugiau negu į Europą), prisiminę vaikystę aplaižėm pašto ženklus prieš juos užklijuodami, ir po vieną sumetėm visus atvirukus į pašto dėžutę.

Taip smagu ir gera… išsiųst kažkam gabaliuką gėrio.

Tik velniškai karšta, tai žingsniuodami link namų prigriebėm porą ledų, medinę kėdę, ir balto vyno butelį.

Post from: Aš Esu Lietuvis

Besiklausant džiazo Marylebone Summer Fayre

Londone dažnai pasitaiko visokių festivalių ar renginių. Praktiškai kiekvieną dieną (ar bent jau savaitgalį), jeigu neturi ką veikti – gali surast kokių nors pramogų.

Kažkurį čia savaitgalį buvome nulėkę iki Marylebone Summer Fayre, kur ne tik nusipirkom šviežių (organic – yeah, ne vien anglai dėl jų pamišę?) pupų, sukirtom po didelį vištienos sumuštinį, išgėrėm po pintą PIMS’o, bet ir susimąstę pasiklausėm džiazo koncerto.

O virtos šviežios pupos man yra net skaniau negu šokoladas…

O kai kas sugebėjo ir vaikystės vieną iš svajonių įgyvendint… Kokios gi tos mergaičių svajonės?

Mergaičių svajonės

Eksperimentas – Formuojame naujus įpročius

Resolutions

Kaip Steve Pavlina pavadintų, tai 30 dienų įšūkis – per trisdešimt dienų galima suformuoti naują įprotį, arba atsikratyti seno. Kadangi… jau kurį laiką pakankamai sėkmingai atsikeldavau penktą valandą ryto (kol mergaitė nepradėjo rytais urzgėti), tai sumaniau, kad gerai būtų pabandyti keltis rytais dar anksčiau (bo mergaitė, tai vėl pabėgo į Lietuvą).

Taigi… ateinančias 30 dienų (pradedant nuo pirmadienio.. gi visada taip lengva pradėti nuo pirmadienio? nuo naujų metų? beje, kaip ten jūsų naujametiniai tikslai užsilaikę?), kiekvieną dieną, nepriklausomai nuo to, lis, snigs, pirmadienis ar sekmadienis, I WILL:

  • atsikelti 4:30 (dėl viso pikto, žadintuvą pasidėsim tolėliau nuo lovos, kad būčiau priverstas išsikrapštyti iš lovos norėdamas jį išjungti)
  • pusvalanduką pasiklausyti audio knygų – turiu susidaręs perklausyti skirtų audio knygų sąrašiuką (kuris pastaruoju metu tik auga, nes nerandu laiko, ir apsimetu, kad neturiu iPod’o, vadinasi negaliu jų klausyti).
  • 5:30 keliauti į sporto klubą (čia… vėlgi, galima sakyti taip jau darau… tiesiog iš “kelis kartus per savaitę”, keičiam į “kiekvieną dieną”). kadangi savaitgaliais sporto klubas pradeda dirbti vėliau, tai… keliauti į sporto klubą vėliau, bet kitu du punktai būtini.

Sugalvoti būtų galima dar daug gerų dalykų… tačiau pradžiai užteks ir šių. Taigi, everyday no matter what… o kad tikrai tikrai taip viskas gerai ir gautųsi, tai būtina biški save pamotyvuot kaip nors. Taigi… iš sekančios algos perku mini iPod’ą, jeigu sugebėsiu nepraleist nė vienos dienos.

Trumpai apie praėjusią savaitę

  • atvažiavo mano mergaitė, tokia visa pavargus
  • atvažiavo mano nauja lova, tokia visa maža (net kamabrys dabar atrodo didesnis)
  • pagaminau pačią skaniausią vištieną pasauly
  • mergaitė pagamino pačių skaniausių kimštų paprikų
  • mergaitė pagamino pačią skaniausią žuvį
  • nukeliavom į filmą Sweeney Tod (apsivalgėm neskanių čipsų – by the way, kodėl jie kino teatruose nėra tokie skanūs kaip parduotuvėse? ir prisigėrėm koka kolos – eilinį kartą pasakiau never again)
  • nukeliavom aplankyti Džono (sekantį kartą atkeliausi, vėl kai Evelina atvažiuos? apsimetam, kad neturim sąžinės)
  • nukeliavom pavalgyt skanios itališkos pastos su austrėm (ar velniai žino kuo, bet buvo skanu). apskritai, kodėl Londone visur skanu? turbūt todėl, kad retai kur išeinu pavalgyti.
  • nukeliavom į ledų restoraną… buvau užmiršęs kokie gali būti skanūs ledai. taip pat buvau užmiršęs, kaip ilgai lauke eilėje reikia stovėti, kol tenka tų ledų paragauti.
  • nukeliavom į sporto klubo SPA. nepaisant to, kad visi dėdės plaukikai žiūrėjo į mano mergaitę, aš irgi žiūrėjau į savo mergaitę. ale, graži mergička. o pirtys yra gėris.
  • prieš eidamas į anglų paskaitas buvau priverstas papasakoti savo mini prezentaciją mergaitei… dėl tokios praktikos, pasirodžiau geriausiai paskaitoje.
  • darbe kolegos davė velnių, kad nepasiėmiau atostogų, kai sužinojo, kad atvažiavo mergaitė manęs aplankyti.
  • Evelina sakė, kad mano dėdės kolegos visiškai nepanašūs į kompiuterastus.
  • ką mergaitė veikė dienom, tai nežinau.. bo pats tai dirbau. tiesa, tokių švarių ir tvarkingų namų jau seniai nebuvau matęs.
  • jau pusę metų, kaip dirbu Londone… spėju, mano atostogos prasitęs dar kurį laiką. pažiūrėjau į prieš pusę metų parašytus planus ir pasidžiaugiau… galima sakyti, įvykdžiaujuos šimtu dešimt procentų… pasirašiau dar truputuką planų ateinantiems pusei metų…
  • pastebėjau, kad praktiškai susitaupo mažiau pinigų, negu galima paskaičiuoti teoriškai, kiek jų turėtų susitaupyti
  • mąsčiau, kur geriau būtų pirkti (kada nors) butą – Londone ar Lietuvoje
  • mano kolegos treniruojasi ir ruošiasi kai kurie maratonams, kai kurie triatlonams… man tai nesuprantama, iš kur tiek motivacijos bėgti? pats įveikti penkis kilometrus dar galiu… bet tada pradeda kamuoti klausimas “kam to reikia?”
  • kartais susimąstau… “kam to reikia” ir apie patį Londoną. tačiau žinau, kad po penkių ar dešimities, ar dvidešimties metų, kai pažiūrėsiu atgal galėsiu drąsiwai pasakyti “a, va, matai, kam to reikėjo”.
  • šią savaitę ASDOJ dvylika jogurtų kainavo tik tris svarus… spėkit, ką valgiau pusryčiams?
  • išvažiavo mergaitė :(

Atostogos baigiasi… tampu etatiniu emigrantu

Mind the Gap

Nuotrauka iš CraigOppy photos

Į Londoną atvažiavau pailsėti po pirmojo savo oficialaus darbo metų. Norėjau pamatyti, kaip atrodo tas miestas, apie kurį mano mergaitė taip svaigo, ir buvo palikusį mane vieną visą vasarą būti prieš porą metų. O miestas… yra kitoks. Kitoks nei visa likusi Anglija, kitoks nei kada nors kokius kitus miestus dar mačiau…

Ir taip pabuvęs tris savaites Londone, nusprendžiau, kad tebūnie… Londonas bus tas miestas, kuriame aš gyvensiu, bent jau kurį laiką. Ir iš uždirbtų mėnesio ilgumo atostogų… jos prasitesė truputuką. Į geras pusmetines atostogas…

Ir kągi… penktadienį, mano atostogos baigėsi. Tai reiškia, kad…

  • dar nesibaigęs bandomasis laikotarpis buvo nutrauktas,
  • pasirašiau full-time neribotą darbo kontraktą [support and development consultant]
  • atlyginimas kyla 12 procentų [jau esu suplanavęs, kur tas atlyginimo pakėlimas bus nukreiptas… taip kad galima sakyti, į rankas gausiu tą patį atlyginimą, kokį gaudavau]
  • į darbą pradedu žiūrėti ne tik kaip į laikiną mokymosi priemonę, bet kaip į darbą? [o tai reiškia, kad reikės stengtis dar labiau]
  • kad “netyčia” į Lietuvą grįžti neišeis [nebent tik atostogų]
  • kad tampu etatiniu emigrantu

Prisiminiau Kauno troleibusus

Enchanted Christmas

Netyčia po darbo šiandien teko užsukti į Oxford’o gatvę. Tai jablinkšt jedreni fieni, pasijutau kaip Kauno troleibuse ankstyvą rugsėjo mėnesį (kas buvęs KTU studentu, supras ką turiu omenyje). Tiek žmonių, per Olimpines nesu matęs (o tai, kas dėsis Londone, kai pagaliau ateis ir Olimpinių laikas? Crowd management čia nepadės – nors šiandien toks išsigandęs operatorės balsas atsiprašinėjo, kad neįleidžia žmonių į metro stotelę, ir eilės gatvėj labai ilgos, o ką jis darys per Olimpinės? Nusigrauš tiek kojų tiek rankų nagus…

Taip gatvėj stovi, ir kaip kokiam vandenyne jeigu patenki į tinkamą srovę, tai tave tiesiog neša. Kaip jauti savo pulsą, taip jauti savo kišenėje piniginę, ir mąstai, net jeigu matytum, kaip tau ją ištraukia, visiškai nieko negalėtum padaryti. Bo, net pajudėti neišeina. Pasijutau šiandien toks mažas, o aplinkui skraidantys veidai jau nusiteikę kalėdiškai (o taip galima sakyt? tikiuosi Danutė nemato). Ir eglučių jau pripuošta, ir lempučių jau belekiek.

O ir žmonių buvo milijonas, nes berods ten pagrindinę eglutę įžiebė, ir aš kaip tik 15 minučių pavėlavau (kai visi pradėjo skirstytis). Taigi iki namų, vietoj trumpo pusvalanduko, teko brautis/kautis/lipt per galvas porą valandų. Net jeigu būčiau Londone per Naujus, jokiu būdu nekeliaučiau link centro… Nebent, norėčiau grįšt namo apie sausio 3 dieną.

O mąstant apie tokius uždelsimus, ale pabando man oro uostai vėluot – supyksiu, ir… ir ką, būsiu piktas.