Šįryt buvom nuėję iki turgaus. Pakeliui užsukom į porą charity shop’ų. Eilinį kartą prigriebiau “papildymo” mūsų kulinarinei bibliotekai…
Šeštadienio pirkiniai
Reply
Category Archives: pastebėjimai
Apie maisto gaminimą
Man tikrai patinka skaniai pavalgyti. O tai dažniausiai reiškia, kad valgyti daromės patys… čia turbūt dėl dviejų priežasčių: 1. ne visur gali skaniai pavalgyti arba 2. tiek neuždirbu, kad skaniai kiekvieną dieną valgyti (pačiam nesidarant maisto, o einant kur nors).
Tačiau… man dar kažko trūksta, kad visada norėčiau pasidaryt vakarienę pats. Pavyzdžiui, vakar žmona buvo išlėkus iki Londono (mano žmona turi naują pasą, kuris dabar jau tikrai rodo, kad žmona yra MANO žmona!!!), o aš parėjęs po darbų ilgai mąsčiau, ką čia suvalgius… (net porą knygų, iš mūsų šeimynos mini bibliotekos, perverčiau) Bet, galų gale, nuėjau iki artimiausios parduotuvės ir parsinešiau paprastą picą (ir tikrai ne tokią skanią, kokią pats gali pasidaryt). Tiesiog… kol kas (sakau “kol kas”, nes tikiuos, kad tai pasikeis) nematau tikslo valgyti gamintis pačiam sau. Viskas labai greitai pasikeičia, jeigu yra dar nors vienas valgytojas (pvz, žmona, ar draugai) – tada valgyti daryti (ypač kokį naują receptą daryti) – pats įkvėpimas… Bet jeigu esi vienas…
O šiandien (su mintim, pakeist mano pavienius tingėjimus), papildėm savo kulinarinę biblioteką. Praėjo pro keletą charity shop’ų, prigiebėm pora knygų:
- “Le CorDon Bleu At Home – The New French Cookery Course” (žmona, pamačius šitą knygą parduotuvėj, vos ne šokinėti pradėjo “taigi čia, šita.. šita… kur mokykla Londone yra”).
- “BALTI Curry Cookbook” – Pat Chapman
…
Prieš porą dienų (įkvėptas kažkurios tai knygos) mąsčiau, kad reikėtų daryti tai kas patinka… (jei kam nors kas neaišku, perskaitykit pirmąjį sakinį) ir sugalvojau, kad man patinka vištiena, tai spėkit… iš naujų knygų, kuriuos receptus bandysim iš pradžių?
Pakrikštyti pavasario lietaus / Papa Al Pomodoro
Šiandien po pietų nusprendėm palėkt iki Kembridžo (bo, trečią dieną neiti į darbą, biški jau atsibodo). Tuo pačiu, norėjau žmonai parodyt kur daro labai skanią double espresso, ir visai neblogus sumuštinius (tiesa, su sumuštiniais nelabai išdegė, bo šiandien bank holiday, tai sakė kepykla nedirba… ir neturėjo bagečių), tačiau kavos įkalėm. Prie mūsų kavos gėrimo proceso dar prisijungė Kęstukas, tai buvo proga truputį pasivaikščiot (ir mano žmonai išsišnekėt… bo tiek daug kalbančios seniai bebuvau matęs).
Bevaikštant pradėjo lynoti… iš pradžių lėtai, paskui vis smarkiau. Tai, vis užsukdavom į kokią parduotuvę (žmona ieškosi batelių), ar knygyną (bo mūsų lentynoj knygoms dar vietos yra), ar į kavinę (kaip buvau pasiilgęs caramel macchiato kavos iš Starbucks!), bet vis nenustojus lyti, išeidavom atgal į lauką ir žingsniuodavom toliau. Kadangi žmona turėjo dar sesei atvažiavus nusipirktą “lietutį”, buvo puiki proga jį išbandyti (čia taip, mes su Kęstuku savo sąžinę raminom… bo mes ėjom po skėčiu, o žmona ne).
Galų gale, kai žmona vietoj “šlepsėjimo” pradėjo “plaukti”, nusprendėm, kad jau laikas į namukus. Bo, kad ir labai smagus pavasariškas lietus, susirgti šiuo metu būtų negerai.
O namuose šiltai persirengę, išgėrę po arbatos puodelį, išsivirėm nuostabiai šildančios ir alkį malšinančios papa al pomodoro (duonos ir pomidorų) sriubos… Ir, man atrodo, kad mūsų receptai meluoja… visada sako “4-iems”, kai mes, be problemų (ir be sąžinės graužimo) ramiai suvalgom “2-iese”.
Kada paskutinį kartą buvot karusėlėse?
You are never too old for one more ride!
Žmona, padaryk man Naruto plaukus?
Į darbą šiandien ėjau KITOKS 
Sekmadienio Kepsnys (aga, ir vėl ėriena)
Skirtumai tarp kaimo ir miesto… arba tarp žmonos ir vyro :)
Savaitgalį buvome Londone. Suradau kelis skirtumus… tarp miesto (suprask, Londono) ir kaimo (mūsų Royston’o). Taip pat, tarp manęs ir mano mergičkos.
Nakvojom taip pat Londone. Ryte jaučiausi lyg oro uoste miegojęs… nežinau, čia nuo vakarykščio brendžio, ar nuo miesto triukšmo…
Mums abiems patinka pasivaikščiot. Man – belekur, belekaip (pievos, laukai, karvės?), žmonai mieste (žmonės, kavinės, parduotuvės?). O va, mergaitei, po kaimą labiau patiktų su mašina važiuot. Ir kad aš vairuočiau… bo kai vairuoju šneku mažai – tai galima pro langą žiūrėt.
Kada paskutinį kartą šventei Šv. Patriko dieną?
Kada paskutinį kartą šventei Šv. Patriko dieną?
Po ilgos darbo dienos, vietoj namų, pasukau link Kembridžo. Kol žmona būna Londone, aš pabūsiu Kembridže… Flying Pig… kodėl egzotiška? Skraidanti kiaulė… ką reiškia, egzotiška? Skraidanti kiaulė… o būtų visai gerai, medžiot skraidančias kiaules.
Ačiū, Arnai, už smagų vakarą!
Atsibodo nuobodžiauti
Jau kelintą dieną mąstau, ką čia bepradėjus skaityt. Atrodo, knygų lentynoje netrūksta, tačiau nerandu nė vienos, kuri užkabintų. O skaityt tai norisi… bo jeigu nebėra net ką paskaityt, tai iš vis.. tada jaučiuosi labai neproduktyvus. Ką veiki? Dirbu, valgau, sportuoju dziudo… o ką dar? O daugiau nieko… tik dirbu, valgau ir sportuoju.
Iš vienos pusės – tiek darbas, tiek maistas, tiek dziudo – tai labiau negu patinka (ir suvalgo didžiąją dalį laiko). Iš kitos pusės, grįžus namo, norisi dar ką nors nuveikti. Atsibodo nuobodžiauti.
Aišku, šįvakar turbūt geniali mintis “ką veikti” į galvą turbūt nebešaus… tačiau, kad nors kiek darbingesnis pasijusčiau, pasiėmiau senąją gyrą, ir draugiškai papuškavau… Tukish Get-Up greitai išmuša prakaitą, ir iškart nebesijauti toks labai labai jau neproduktyvus.
Kiek abėcėlėje raidžių?
“Ignorance is bliss”
- American Proverb quotes
Kiek Lietuvių kalbos abėcėlėje yra raidžių? Kas žino? Tu tuom įsitikinęs? Kiek tiksliai raidžių? Taip niekur nepažiūrėjęs instantly atsakytum?
Šiandien per pietus išsiaiškinom, kad anglai be vargo gali atsakyti į šitą klausimą (na, kiek anglų abėcėlėje raidžių yra). Taip pat italai. Tačiau lietuviai ir lenkai šito atsakyti negali (čia jau labai apibendrinu, turėdamas tik po vieną pavyzdį). Na, pagalvoję truputį, ir paskaičiavę, tai gali pasakyti… tačiau tikrai ne instantly.
Tai bandėm išsiaiškint, kodėl taip yra… nuomonės svyravo tarp “taigi, tai visų mokslų pamatas, tokius dalykus reikia priimti kaip gryną tiesą ir tiesiog žinoti… kad nekiltų klausimų” ir “kam tokią bevertę informaciją iš vis saugoti savo atmintyje? gi, niekas niekada (bent jau iki šiandien) nepaklaus, kelintą vietą alfabete užima raidė “Ė”? ir be to, visada galima prisiminti, ką nors naudingesnio… pvz. Newton’s method“.
Galutinės išvados taip ir nepriėjom… tačiau, jeigu kada nors teks susidurti su atstovais iš kitų planetų, manau kad “užsienio kalba” bus matematika…
Pavalgę, dar ėjom truputį pasivaikščiot. Šįkart kalbų tema nebebuvo įdomi, bo diskusijos pakrypo link matematikos. Bandėm įrodyt teoremą that there are infine number of infinities. Galų gale kaip ir prisvaigom (ir beveik patys sugalvojom) visiems žinomą (pabūkim snobu?) Hilberto paradoksą of the Grand Hotel.
Stylish Blogger Award
Šiandien buvo labai trumpa diena. Nors į darbą su traukiniu išvažiavau anksčiau (7:39), tuom užsitraukdamas savo mergaitės rūstų žvilgsnį (reikėtų kada nors nufotografuoti), tačiau, atrodo, kad vis tiek dar poros valandų trūko… Kaip reikia dirbti, kad nesijaustum “nieko nenuveikęs”? Ta prasme, visada (dažniausiai) turiu šiokį tokį suplanuotų darbų sąrašą, kur pagal šiokius tokius prioritetus tas sąrašas susirikiuoja, ir tada pasidarau kavos puoduką ir prisdėdu prie kompiuterio…
Apie pusę pirmos mane dažniausiai kas nors išsitempia (kolegos arba šefas) papietaut. Tada, užkandę ką nors mėsiško, dar pusvalanduką pasivaikštome, ir vėl, pasidaręs dar vieną puoduką kavos prisėdu prie kompiuterio…
Tada (nežinau kodėl taip tiksliai, beveik kaip su žadintuvu) pusę šešių susivokiu, kad jeigu dabar neišeisiu namo, tai pavėluosiu į traukinį. Jeigu pavėluosiu į traukinį, tai nusipelnysiu daugiau negu “rūstaus savo mergaitės žvilgsnio”. Taigi, pašoku nuo darbų (likusį darbų sąrašą perkeliu į kitos dienos TXT failiuką – o taip, aš loginu viską ką darau, how geeky is that?), susipakuoju kompiuterį, ir išlekiu į kelionę (pusvalanduką pažingsniuot iki traukinių stoties).
O galvojau, kad prieš pradėdamas rašyti apie Stylish Blogger Award, parašysiu vieną sakinį… Šiandien buvo labai trumpa diena.
…
Ačiū, Barbora, už nuorodą ir “Stylish Blogger Award” ženkliuką (kurį, beje, išsisaugojau iš gūgliaus). Kas įdomiausia, kad pats kažkada rašiau LiveJournal, bet jau senai buvau užmiršęs apie šią platformą… tik šiandien mano mergaičiukė, man parėjus iš darbo, laiminga šokinėjo sakydama “gavai apdovanojimą, gavai apdovanojimą”. Taigi, pasidžiaugiau mergaitės šypsena, laikas grįžti prie Stylish Blogger Award įpareigojimų:
1. Thank and link back to the person who gave you the award.
Barbora, slapyvardžiu starlin_elvea rašo blogą “Varnėnė rūke“. Ačiū (tiesą pasakius, neskaitau tavo įrašų (o ir turbūt kai kurių įrašų negalėčiau perskaityti, bo LiveJournal turi Private ir Friends Only įrašų tipus), bet paskaitysiu. Promise.
2. Share 7 things about yourself.
- Mano zodiako ženklas Svarstyklės. Kodėl tai svarbu? Dėl to, kad prieš priimdamas sprendimą, daug svarstau (nors man pačiam taip neatrodo… bo svarstant laikas prabėga labai greitai) ir tuom kartais erzinu aplinkinius. Tačiau, kai nusprendžiu… there is no way back (kol kas life-changing sprendimai buvo tik į gerą).
- Man patinka gaminti (arba valgyti). Net nežinau kas labiau. Man patinka pasigaminti ką nors skanaus, kad galėčiau tai suvalgyti. Neturiu geranoriškų idėjų gaminti skaniai bet kam (neturiu aistros suteikti neapsakomo skonio valandikę kiekvienam…), bet neprieštarauju paplušėt prie dujinės, jei tai reiškia, kad bus skani vakarienė.
- Man patinka dziudo. Nors į dziudo einu tik kartą per savaitę, tačiau žinau, kad man patinka dziudo, ir kad mano vaikams patiks dziudo. Net tik kad patiks, bet užaugs dziudo čempionais. Pamąsčius, tai kol buvau mokyklinukas, maniau, kad sportuosiu ir toliau dziudo, stosiu į karo akademiją, ir toliau tobulėsiu dziudo sritį.
- Man patinka mano darbas. O bet tačiau, vietoj karo akademijos įstojau į informatiką (ir ją baigiau). Kažkaip netikėtai (kol dar nežinojau ką veiksiu su tuo informatikos diplomu) įsivėliau į Navision (Dynamics NAV) aplinką… ir ten pasilikau. Dabar gyvenu, kvėpuoju, ardau ir kuriu, dirbu ir mokaus su navision.
- Aš myliu savo žmoną mergaitę. Parašiau… ir mąstau – tik penktam punkte tepaminėjau žmoną? (ką žmona pamanys, kai perskaitys!). Nors… ant mano žiedo išgraviruota “love, devotion, passion”. Per vestuves pusiau rimtai juokavau, kad tai reiškia – LOVE = žmona, DEVOTION = darbas, PASSION = dziudo.
- Mano vienas iš “to-do” darbų 2010 metais buvo – išsilaikyti motociklo teises. Vis dar neįvykdytas punktas… vis dar noriu, bet nepakankamai, kad ka nors apie tai padaryčiau. Svarstyklės, ane?
- Aš išvažiavau į Londoną atostogų mėnesiui. Šitas punktas galbūt labiau skirtas paneigti pirmąjį punktą – bo vis dar atostogauju… Tiesa, jau nebe Londone, bet vis dar ir ne Lietuvoje.
Award to 15 recently discovered blogs.
Beveik visus blog’us, kuriuos skaitau, skaitau per Google Readerį. Tačiau yra keletas blogų, į kuriuos karts nuo karto užsuku “pasėdėt” (paskaityt neskubėdamas).
Ir pridėsiu dar vieną… kurį pradėsiu skaityti (aišku, jeigu bebėgant išeis Martynui rašyti):
Apie vienodus dviračius…
Traukiny dažniausiai skaitau (ebookus telefone). Dėl to beveik visada pastebiu, kad reikia išlipti, paskutinę minutę. O vakar… ne tik kad beveik paskutinę minutę išlipau iš traukinio, bet dar ir ne su savo dviračiu. Gerai, kad dviračio savininkė pastebėjo ir pradėjo šaukti… tai vos vos spėjau atiduoti jos dviratį ir pasiimti savo.
O būčiau turbūt net po savaitės kokios nepastebėjęs, kad ne su savo dviračiu važinėju.
Ar žinojot, kad midijos turi ūsus? (arba apie valentino dieną)
Suskambo žadintuvas. Išjungiau. Po pusvalandžio subrazdėjo kaimynai. Nusprendžiau keltis. Nusliūkinau į virtuvę, ir pradėjau daryti stiprios kavos rytmetinę dozę (mano mocha kavinukas tampa geriausiu draugu). Išgirdau, kaip subrazdėjo mano mergaitė. Nespėjo kavinukas užvirti, ir į virtuvę įliūkino padūkėlė, su paslėptom rankom už nugaros (dingo visos gražios idėjos apie “kavą į lovą”). Gavau dovanų… su Valentino diena.
Iškart, užsisakiau (kandangi jau atsikėlei, tai kodėl ne?) pusryčiams virtų (minkštų) kiaušinių. Kol žmona pradėjo kuistis po virtuvę ieškodama katilų, aš išsliūkinau į kitą kambarį, ir grįžau su už nugaros paslėptom rankom. Gavo dovanų… su Valentino diena.
Skaniai kertu virtą kiaušinį su majonezu ir mąstau. Čia aš POSH ar žmona POSH? Kas labiau POSH – valgyti virtą kiaušinį iš “kiaušinio dėklo” (ar kaip šitą įrenginė pavadinti?) ar išvirti kiaušinį dėvint perlų vėrinį? Nom nom nom…
Tada išlėliau į darbą… ir vietoj standarinės dešimt minučių kelionės traukiniu, užtrukau pusantros valandos. Na, bet, mačiau saulėtekį pro traukinio langą, aplankiau Kembridžą (ne visai savo noru), ir nusigavau iki darbo pavėlavęs geroką pusvalandį (pirmą kartą per tris metus UK pavėlavau į darbą… not good ).
Užtat, kai grįžau namo (šįkart laiku…) manęs jau laukė (virtuvėj, kepdama pyragą) mano Valentina… Kadangi žmona buvo užsiėmus deserto gaminimu (kurio, kažkodėl, rytojui nebeliko), aš išpėdinau į parduotuvę, prigriebti ingridientų vakarienei – creamy mussles with bacon (užsukau dar ir į vyno parduotuvę, prigriebti vyno “tinkančio prie midijų”).
Ar žinojot, kad midijos turi ūsus? Aš irgi ne… pirmą kartą teko “valyti” midijas… Bet rezultatas (vakarienė) tikrai buvo vertas pastangų…
I can officially say: WE ARE GEEKS!
Kambarys didelis ir beveik tuščias. Viename gale, didelė, sena, šešių aukštų lentyna pilna knygų. Kitoje pusėję, dar senesnis “čemodaninis” stalas, atlenktas tik per vieną pusę (kad neužimtų daug vietos). Stalas pastumtas truputį į šoną, kad būtų arčiau elektros tinklo ir arčiau routerio.
Tame, dviejų kvadratinių metrų kampe, kuriame stovi stalas, sėdime mes trys – Kęstukas, Tomas ir Evelina. Sėdime visi tyliai. Geriame Mojito kokteilius (su Kęstuku kimbame į double), ir visi taipinam kažką.
Mažas kamputis. Trys kompiuteriai. Trys žmogučiai. Ir visi barškinam klaviatūrom.
Can it get anymore geeky than that? I can officially say: WE ARE GEEKS!
Kai žmona tave myli…
Jeigu tave ryte, prie darbo stalo (t.y. stalo, ant kurio stovi per naktį paliktas įjungtas kompiuteris) pasitinka toks vaizdas – Financial Times Weekend Magazine su garuojančiu nuo karščio double espresso kavos puoduko – vadinasi, žmona tave myli.
Jeigu ryte, prieš prisėdant prie kompiuterio, tenka su žmona nueiti kur nors papusryčiaut, užsukt į parduotuvę, kad nusipirkt Lavazza kavos (ir braškių – čia ne į temą, bet sausio mėnesį braškių? jaučiuos, kaip kokioje pasakoje, kuri tuoj pavirs į siaubaką. braškes reikia valgyti vasarą! vasarą! ne sausio gale…), ir grįžus namo žmona padaro stiprios double espresso kavos – vadinasi, žmona tave myli.
Sėdžiu savo senam (norėčiau manyt, kad fotelis už mane senesnis, nors iš tikrųjų gal taip ir nėra) pintam foteliuke. Lėtai, ištiesęs mažąjį pirštuką, siurbčioju kavą, ir džiaugiuosi ramybe. Kad mane žmona myli, tai faktas (skaitom dar kartą pirmas dvi pastraipas). O kaip kažin… žmona žino, kad ją myli vyras?
Ar pastebėjot, kad dienos ilgėja?
Nežinau, kaip Lietuvoje, tačiau pas mus (suprask, Anglijoje) jau jaučiasi dienos ilgėja… Dar praėjusią savaitę, darbui baigiantis (ir keliaujant namo) manęs lauke pasitikdavo naktis (tamsu, nors į akį durk – šiaip žiaurus posakis… ir taip nieko nematai, o dar jei akis išdurtų).
O šiandien… na, buvo pakankamai tamsu, bet jau nebe naktis. Darbo pabaigoj su kolegom gūglinom ar tikrai lauke šį penktadienį šviesiau lauke negu praėjusį. Pasirodo, kad taip. O be to per ateinantį mėnesį (vasarį) dieną turėtų pailgėti daugiau negu valanda. Vadinasi, gausime per dieną po porą minučių. O tai reiškia, kad darbus baigsiu ir namo keliausiu dar dieną! I LIKE (gal nebeatrodysiu toks darboholikas… bo dabar atrodo, kad naktį išeinu, naktį pareinu).
Ką daryti, kai žmona nori vieno, o tu nori kitko?
Improvizuoti…
Mano mergaitei patinka blynai. Labai. Dar labiau turbūt patinka, močiutės kepti širdutės formos vafliai, bet neišeina taip dažnai nulėkt pas močiutę (kaip dažnai mano mergaitė užsimano blynų). Man blynai irgi patinka… bet panašiai kaip su “English Breakfast” – kuo rečiau, tuo skaniau.
Taigi, šįkart buvo iškilus dilema – kepti blynus ar ne? Bo, aš dar jų nelabai buvau pasiilgęs. Deja, žmonos “veršiuko” žvilgsnis nugalėjo, ir nuėjau į virtuvę maišyti tešlą. Tiesa, reikalai (ir entuziasmas) gerokai pasitaisė, kai atidaręs šaldytuvą pamačiau kiaulienos (beikono) gabaliukų…
Teko kartą Londone valgyti blynų su kiauliena ir su “golden syrup” (a la dirbtinis medus). Buvo keista, bet patiko. Drįsčiau teigti, kad šįkart namuose gavosi netgi skaniau. Bet čia turbūt dėlto, kad jau nebebuvo keista…
Kaip lyginti marškinius?
Turiu penkis marškinius. Kiekvienai darbo dienai po vieną. Savaitgaliais tenka “mesti” darbo stilių ir vaikščioti su maikute. Kiekvieną sekmadienio vakarą (jeigu per daug nesitingi), reikia išlyginti tuos penkis marškinius (et… galėčiau turėti dešimt – tada reikėtų rečiau lyginti?). O su marškinių lyginimu taip kaip su jūros gėrybėmis – žmonės arba jas dievina, arba nekenčia. Aš… tai dažniausiai nemėgstu lyginti (ir kartais mano auksinė žmona nelaimėje padeda). Tačiau, šįvakar, aš marškinius išsilyginsiu pats! Radau idealią pamoką kaip tai padaryti (verta pažiūrėt, net jei nelabai suprantat angliškai, kaip diedukas lygina marškinius):
Džino neturiu, tačiau iš kalėdinio siuntinuko dar yra likę šiek tiek trejų devynerių. Tai gal aš jau ir eisiu… lyginti.
WTF…
A Fact of Life: After Monday and Tuesday even the calendar says WTF
Apie knygas…
Pradėjau skaityti Pauliaus Jurkevičiaus knygą “Staltiesės ritmu”. Pirmu prisėdimu suskaičiau pirmąjį skyrių (tai 53 puslapiai, vadinasi knyga susiskaitys greičiau negu per savaitę – o tai jau savaime didelis pliusas knygai). Trumpai tariant patiko… Tačiau, pastebėjau, kad nebepasitikiu knygomis. T.y. seniau lengva būdavo pačiam sau pasakyti “taigi juodu ant balto parašyta, kaip gali būti neteisybė?”. O dabar…
O dabar skaitau, ir gūglinu. Kas tie gurmanai? Kas tos gurmės? Kur ta Lavazza kavos mokykla? Iš kur kilo frazė “Gero Apetito”? Kodėl parmezano sūris nužudo žuvies skonį?
Iš vienos pusės, būtų labai lengva skaityti ir “priimti” žinias. Iš kitos pusės kartais mane erzina žmonės, kurie savo pokalbius (ar ginčus) grindžia faktais, kurių aš nežinau. Taigi, Pauliau, skaitau tavo įdomią knygą, ir tikrinu tavo faktus….