Ką nuveikėt 2013-asiais?

Godfather.

Jau laukiu 2014 metų. Laukiu kol vėl galėsiu pasidaryt naują „to do“ sąrašą ir pradėt braukyt pabaigtus darbus.

Aišku, sakot, nebūtina laukt naujų metų, kad galėtum pradėt „veikt“? Galima… bet likus kelioms savaitėms iki naujųjų metų esu priverstinėse (beveik) atostogose – ilsiuosi.

O besiilsint, galima pažiūrėt ką nuveikiau per 2013:

  • sudalyvavau dziudo varžybose (Littleport Senior Open Tournament)
  • išsilaikiau rudą (1st Kyu) diržą
  • išmokau kepti fruit scones
  • patapau krikšto tėčiu Ievutei
  • pasidarėm pirmąją fotosesiją (su tikra fotografe)
  • „sunešiojau“ kostiumą
  • išsinuomavę mašiniuką (Toyota AYGO) nulėkėm aplankyti Hastings (superb, fish & chips)
  • išmokau kepti labai skanius bagels
  • iškepiau savo pirmąjį ever tortą (victoria sponge cake)
  • iškepiau savo antrąjį ever tortą (carrot cake)
  • buvom parlėkę atostogų į Lietuvą
  • pasivažinėjau su išnuomuotu Volkswagen UP (smagus mašiniukas)
  • nusifotografavau su močiute ir močiutės karve
  • atsigėriau pirmą kartą bubble tea Klaipėdoje
  • atšventėm Ievutės gimimą
  • sudalyvavau (truputuką) Royston Kite Festival
  • aplankiau (su Evelina) Paryžių
  • valgiau skaniausią falafel
  • susitikau su Franciu (Paryžiuj)
  • valgiau picą su lašiša (Paryžiuj)
  • sumedžiojom Sophie Le Giraffe Ievutei (Paryžiuj)
  • suvalgėm makarūnsų už šimtą eurų
  • važiavau su EuroStar traukinių iš Londono į Paryžių (ir atgal)
  • aprodžiau Londoną Aurutei
  • prisifotkinau Madame Tussauds London muziejuje
  • pirmą kartą išviriau (su sesės ir Aurutės pagalba) cepelinų
  • atsigėriau labai skanios kavos Monmouth (London Borough Market)
  • labai smagiai pasivaikščiojom po Londoną su Ignu & Co
  • labai skaniai pavalgiau pas Arną barbekiu
  • pasipraktikavau keletą kartų „puntuot“ Kembridže
  • pakeičiau (pats!) padangų Brompton dviračiui
  • numečiau 9 kg svorio
  • pažaidžiau boulingą su kolegomis
  • valgiau skaniausią picą Neapoly, Italijoj
  • ragavau skaniausią Limoncello Sorrento, Italijoje
  • išlaikiau Finance egzaminą (Dynamics NAV 2013)
  • suvalgiau didžiausią savo gyvenime kepsnį CAU restorane
  • paragavau skaniausią Chelsea buns Kembridže
  • suradau skaniausią garlic prawns wraps’ą Londone

Iš 2013 „to do“ sąrašo dar liko keletas nepadarytų dalykų, bet manau, kad metai buvo labai produktyvūs ir smagūs.

Apie sumuštinius

B.L.T.
„Kaip būtų smagu, kada nors pačiam užsiauginti bacon sandwich’ą“ – pagalvojo Tomas valgydamas pusryčius, ir nuėjo atsisėsti prie kompiuterio.

Už kon ten balsavom?

Polling Station.  Vote!

– Už kon ten balsavom? – tai prasidėjo mano blog’o rašymas. Nuėjom su Evelina prabalsuot už naują Royston Police & Crime Commissioner. Kaip jau supratot, kol ėjau link balsavimo būdelės nelabai turėjau supratimo už ką balsuot. Tai Evelina man pravedė trumpą pamokėlę apie vietos politikus… nors šiaip kaip ir balsuot reikėjo ne už politikus. Per pamokėlę nuskambėjo įdomus sakinys – „You know atmosphere is like Nick Clegg. There is something out there, but mostly nothing.“

O kai jau atėjom link balsavimo, tai paklausė vardo, paklausė adreso, ir davė balsavimo biuletenį. Šitaip net Uspakichas laimėti galėtų! Aj, pala… juk kaip ir laimėjo…

Šeštadienis. Su Lenkiškais Koldūnais.

Nuostabus šeštadienis. Prasidėjo labai ilgu ir ramiu rytu. Kai prabundi ir mąstai, kodėl dar neskambėjo žadintuvas. Taigi pavėluosiu į darbą. Na, kodėl neskambėjo žadintuvas, ką, ką ką? Tada atsimerki, pasiimi telefoną ir patikrini kiek valandų. Septynios. Taigi žadintuvas turėjo skambėti prieš penkioliką minučių, o dabar jau turėčiau daryti savo megaitę rytinį espreso kavos puopduką. Kas per nesąmonęs, laikas gi keltis!

Ir tada prisiminiau, kad šiandien šeštadienis, kad į darbus nereikia, kad galiu toliau ramiai miegoti ir apie nieką negalvoti. Taigi, kritau atgal į lovą ir jau, kai ruošiaus vėl ramiai užsnūsti, jaučiu kaip kažkas spiria mane iš lovos ir inkščia – kavos… kavos… kavos… Iš tikrųjų, tas lėtas stūmimas iš lovos turbūt prasidėjo tik už poros valandų, bo kai išropliojau iš lovos ir nuriogliojau iki virtuvės užpilti bialleti kava, pažiūrėjau į laikrodį – geras žingsnis po vienuolikos. Aha… vadinas į turgų šiandien neisim.

You can't decide what to cook with empty stomach. English Breakfast @ Melo.

Padariau kavos ir grįžau į šiltą lovą. Su porą žurnalų ir keliom knygom – taigi reikia išsirinkt, ką daryti valgyti. Gi, mano „budėjimo“ savaitgalis, tai niekur eiti kaip ir negalimme (o jeigu galėtume, tai reikėtų su savim neštis internetą). Taigi, išsirinkom keletą receptų, ir išlėkėm į miestą. Papusryčiauti (kai skanumo būna english breakfast – kuo rečiau valgai, tuo skaniau) ir ingridientų nusipirkti. O tada atgal, į virtuvę – kur ir praleidau visą dieną.

Iš pradžių gaminau koldūnus… Ne, meluoju, iš pradžių ploviau indus. Daug indų. Tiek indų, kad jau pradėjau svajoti apie indų plovimo mašiną. Bet vargais negalais įveikiau. O tada įveikiau ir lenkiškų koldūnų receptą (pierogi with potato, cheese and bacon filling). Kai skanumo! Skaniau negu pas lenkus kavinėj kokioj. Kelis iškepiau, kelis išviriau, ir dar nuostabiausią svogūnų padažą padariau. Net keista, kad mažas būdamas nevalgiau svogūnų. Gi su svogūnais ir su geru gabalu sviesto galima tiek gerų dalykų padaryt – tiesiog gėris virtuvėj, o ne neskanus svogūnas.

Pierogi with potato, cheese and bacon filling. Fried & boiled. Mmmmlovelymmm!

Žodžium, sukirtom pusę koldūnų, o kitą pusę įmetėm į šaldiklį – šaltiems žiemos vakarams, kai tingėsim darytis valgyti, bus galima išsivirti. Ir tada… atsinešėm fotelius į virtuvę (bo čia, nuo gaminimo, žymiai šilčiau negu kituose kambariuose) ir sėdim abudu prie kompiuterių, kaip kokie kompiuterastai. Gerai taip. Ramiai. Beveik kaip ryte. Būtų galima susirangyt į kamuoliuką ir užsnūst apie nieką negalvojant. Taigi šeštadienis.

Kažkada rašiau…

Kažkada rašiau, kad dirbu, sportuoju ir valgau. Paskutiniu metu tai dirbu, dirbu, dirbu ir valgau. O tada dar dirbu.

Gerai nors, kad skaniai valgau…

Tin Foil Thai Fish

Špižinis puodas yra labai gerai. Sudedi viską ką turi ir gaunasi nebloga vakarienė.

a mug of sheer happiness - pistachio ice cream

Mustard Pork Chops!

Ketvirtadienis

As they say - drink responsibly
Kai ketvirtadienį atrodo, kad jau kitos savaitės trečiadienis – reikia pailsėt ir atšvęst iki šiol hit’intus deadline’us…

Apie Kembridžą…

View From The Top

Penktadienį teko truputuką po Kembridžą pasivaikščioti. Šįkart (kaip per penktadieninius „į pub’ą“ pasivaikščiojimus) alaus nebuvo. Tik vakarienė, truputis vyno, šiek tiek Jack Daniel on the rocks, ir keletas naujų dar nematytų Kembridžo vietų.

Kažkada (dar kai grupiokai buvo į svečius užsukę) kalbėjom, kad reikėtų susukti kokį projektuką apie Kembridžą (bo, jame tikrai yra smagių vietų). Bandėm net www puslapio pavadinimą sugalvot. Penktadienį, besėdint ant Varsity viešbučio stogo, gurkšnojant šaltą Jack Daniels, kilo idėja „Kembridžas Arno Akimis“ – bo, more or less viskas ką įdomaus Kembridže esame pamatę, buvo parodyta Arno…

Netgi smagios veitos aplink Kembridžą (kur sekmadienį su Benų šeimyna pusryčių buvom palėkę) – The Orchard Tea Garden – buvo Arno davona mums 🙂

The Orchard Tea Garden

Apie nuotraukas ir maistą

Jau kelintą dieną planuoju nufotografuot ką valgau (pvz, ką skanaus sukirtau pietums ar vakarienei). Tačiau, kai grįžti namo, o mergaitė jau sukiojas po virtuvę, iš kurios atsklinda malonus sultingos jautienos su paprikom stir-fry’jus, tik tai greitai šoki prie stalo, griebi šakutę su peiliu ir nom nom nom. Sėdi taip – ahhhh. Gera. Skanu. Ir tada, tik… o velnias! Ir vėl nenufotkinau! 🙂

Ką įdomaus nuveikei praėjusį trečiadienį?

Kuokia paaugus puonia - kepam duona!

Kepu duoną. Labai smagu taip sakyt „kepu“… čia panašiai kaip atsakyt „kompiliuoju“, kai kas nors paklausia ką veiki. Toks labai aktyvus procesas – LAUKTI. Išmaišai tešlą, tada LAUKI kol ponia užaugs.Tada suminkai duonos kepaliuką, ir vėl LAUKI kol dar truputuką ūgtels. Tada, įmeti į įkaitintą orkaitę, ir LAUKI kol iškeps.

Tai va, KEPU duoną (na, taip, taip, supratot – LAUKIU kol iškeps, tada LAUKSIU kol atvės) ir žiūrinėju į savo užrašus. Ir ką gi gero nuveikiau per paskutines porą savaičių…

O šiaip, prisimintum dabar, ką veikei praėjusį trečiadienį? Gerai, tarkim. O dar savaitę prieš tai? Suprantu, kad turim selektyvią atmintį, bet jeigu taip pakrapštyt pakaušį ir prisimint ką nuveikei, ar sugebėtum? Žmona, kad tu sugebėtum tai žinau, bet visi kiti mano skaitytojai (taip, mama, ir tu prie tų visų kitų skaitytojų), ar prisimenat?

Aš tai turėjau perverst nuotraukas (gerai tie šiuolaikiniai telefonai), banko sąskaitą (gerai kartais grynųjų neturėt), el. pašto dėžutę (gerai neriboto dydžio pašto dėžės), outlook kalendorių (gerai kartais planuot laiką į priekį), kad atkurčiau kiek daug gero ir smagaus iš tikrųjų nuveikėm per pastarąsias porą savaičių…

  • pasikultūrinom lietuviškam Hamleto teatre Londone
  • pasilepinom Haagen Daz ledais
  • nupirkom mergaitei super suknelę (buvau hero of the day)
  • išbandėm naują quesadilla sumuštinių receptą (Nigellos knyga gaus dar vieną šansą pabūt mūsų virtuvėj)
  • pradėjom (tikiuosi, kad dar nepabaigėm) šaltibarščių sezoną („prabangiai…“ 🙂
  • pasidžiaugėm, kad jau porą metų dirbu darbartinėj kontoroj (oho, man kažkas daro blogą įtaką – savo įmonę pavadinau kontora!)
  • nuėjom su kolegom, draugais, žmonom (kartais gerai kai šitie trys dalykai susipina į vieną) i pub’ą alaus atsigert ir futbolo pažiūrėt
  • pažaidėm boulingą Kembridže
  • apsivalgėm (bet nepersivalgėm) Kęstuko gamintais kepsniukais
  • sukirtom po porciją English Breakfast MELO kavinukėj
  • aplankėm Royston > Cambridge > Kings Lynn > Hunstanton
  • pabraidėm po jūrą
  • suvalgėm „pačios geriausios vietinės“ fish and chips Hunstanton’e
  • suvartojom daug įvairių kokteilių (Pina Colada, Tequila Sunrise, Tequila Sunset, Mojito, etc, etc)
  • aplankėm turgų (ir prigriebėm daug skanių/naujų dešrų)
  • išvalgėm beveik visą lauktuvėm parvežtą pistacijų medų iš Sicilijos
  • suvartojom visą kavą (ir netg vieną rytą išgyvenom be kavos)
  • susimedžiojom (jau kitą dieną) vėl didelį kiekį kavos
  • iškepiau duonos kepaliuką!

Lauki, lauki ir iskepa :)

Tau antakius patrumpinti?

Vakar, po trumpo pasisėdėjimo prie kavos puodukų (ir seilės pavarvinimo į Jamie At Home knygos receptus), užsukau į vietinę naują (naują, tai dar tik porą savaičių atsidariusią) kirpyklą. Turkišką kirpyklą. Ar tai turkų kirpyklą. Net nežinau, kaip teisingai pasakyti. Na, bet ne tame esmė. Eilinį kartą, atsisėdu, paklausią kaip kirpsim, pasakau, kad man nelabai rūpi kaip (kokį kartą drąsesnis kirpėjas mane už tokius žodžius prigaus), ir kerpam.

Esu turbūt nesmagus klientas, bo, per daug nesišneku. O per daug nesišneku, nes visada esu sužavėtas veidrodžio dydžio, ir būna labai keistai matyt save veidrodyje tokį ilgą (na, aišku, priklauso kaip greitai nukerpa) laiko tarpą. Spėju, kad vieną kartą prisėdęs kirpykloje, praleidi daugiau laiko žiūrėdamas į save, negu per visą pusmetį, kol iki tos kirpyklos nueini.

Viskas būtų buvę kaip visada (kirpėjas bando įveikti mano gaurus ir verpetus, purškia vandenį, bando nukirpti tiesiai, šukuoja, vėl bando nukirpti tiesiai, vėl purškia vandenį, kol galų gale supranta, kad tiesiai nukirpti neišeis, pasiduoda, ir taip visai „taip ir norėjau stiliumi“ tiesiog suvelia biški plaukus, kad nesimatytų, jog nesigauna tiesiai). Galų gale, kirpėjas taip pasilenkė links manęs ir paklausė „o tau antakius patrumpinti?“ Aš savo piktu, pasimetusiu žvilgsniu su pakeltu antakiu (ir ramiu balsu) tesugebėjau pasakyti – Ką??!!

Retokai, bet būna…

Parašiau „retokai“ ir sustojau. Negi, rimtai, retokai? Taigi būna – vien Beno veidą prisiminus beragaujant mūsų karamelinį desertą – turbūt dažniau negu norisi prisiminti. Bet, ką norėjau pasakyti. A! Apie vakarienių gaminimą. Dažniausiai gaminu pagal receptą (knygų lentyna jau persipildė, ir „gaminimo“ knygos nebesidaugina taip sparčiai), ir dažniausiai gaunasi labai gerai. Tačiau kartais… kaip pavyzdžiui šiandien, gaunasi prastokai – šiandien gaminome makaronus su pesto (iš Two Greedy Italians) – šiek tiek baziliko, česnakų, pine nuts, alyvuogių aliejaus ir truputukas druskos (vat, šįkart, tas truputukas turbūt gavosi didesnis. TRUPUTUKĄ didesnis). Valgėm susėdę su žmona tyloje, ir galvojome apie indian take-away…

Komandų centras

Su žmona įsirengėm (besikraustančių draugų dėka) naują Komandų Centrą. Tai dabar ir sėdim, prie Ąžuolinio stalo, su dviem žvakėm ir dviem laptopais.

Stalas kartais yra gerai…

Šešadienio pabandymai

Šeštadienį Eveliuks išlėkė padūkti į Kembridžo Lietuviškos mokyklėlės Velykų šventę, o aš… o aš pasilikau Royston’e sėdėt prie kompiuterio (budžiu taip sakant, prie telefono – et, geras kartais pasiteisinimas, ramiai prie kompiuterio pasėdėt). Išlydėjęs savo mergaitę, išlėkiau greitai į turgų prigriebt kosminių dešrų (aga, kas pas mus ragavo čili dešrų pavadinimu – Extra Hot WOW WOW WOW WOW WOW WOW – žino apie ką šneku) ir šiek tiek daržovių (ale, geras daiktas tas turgus, o tai šaldytuvas tuščias visada būtų). Mėsininko dukra (ar šiaip jauna pardavėja) įsiūlė prigriebt šonkauliukų. Sakau, tai kaip juos gamint? Su Coca Cola sako… truputuką paverdi (Coca Coloje), ir tada orkaitėj apkepti (irgi Coca Coloje) – visi sako, kad labai skanu. Nors nesu didelis Coca Cola fanas, tačiau receptas (arba tiksliau, jo nebuvimas) pakankamai sudomino. Taigi, parlėkiau namo… ir (kaip visada, savaitgaliais, jeigu man reikia būti „on call“, užsidarau virtuvėje.

Iš pradžių kibau duonai į atlapus…
Making bread is all about patience
My first try in making mini baguettes
Duoną jau esu kepęs keletą kartų. Tačiau, šįkart gavosi skaniausia! Iki šiol!

Net nepastebėjau, kaip pusdienis prabėgo – draugauk su ta duonos tešla, augink, rūpinkis ja – ir laikas tiesiog tirpte tirpsta. Mano mergaitė grįžo iš Kembridžo visa tokia alkana, tai teko kibti ir šonkauliukams į atlapus…
Coca cola ribs

Užskaitau tokį ramų virtuvinį šeštadienį!

Apie anglų jaunimą

Jane Danvers all grown up

Rytais į darbą keliauju traukiniu. Tas pirmas 10 minučių. Paskui dar pėsčiom žingsniuoju apie pusvalandį, bet pirmos 10 minučių kartais būna visai smagios. Visų pirma, reikia įsibrauti į traukinį per būrį vaikų (taip, taip, žinau, kad pats kaltas, kad važiuoju į darbą tokiu metu, kai vaikai važiuoja į mokyklą), o paskui reikia atsikovoti vietą prie durų, kad būtų galima išlipti (per galvas nelipant ir dar kartą nesibraunant).

Taigi, stoviu aš prie durų, ir skaitau knygas telefone. Visai įdomiai kartais… nors kartais visai nuobodžiai. Ir, nori, nenori, girdi ką aplinkui jaunimas kalbasi. Tai apie mergas, tai apie bernus, tai apie žaidimus. Šiandienos tema buvo žaidimai (kol aš skaičiau „Three Men In A Boat“) – du vaikinukai aptarinėjo (spėju SIMS žaidimą).
– Aš tai pasidariau tokį veikėją visai kaip aš… tik šiek tiek vyresnį. Nu, kaip, tokį suaugusį…. ir raumeningesnį.
– Aha… aš irgi… Aš, dirbu policininku. Iš pradžių mažai moka, bet paskui alga pakelia, kai užsikeli skill’ų biški. Ką dirbi tu?
– Gyvenu iš pašalpų! (I am living of benefits) – šičia aš truputuką suprunkštęs pakėliau akis nuo telefono, pasižiūrėt, kuris čia gyvena iš pašalpų – draugas irgi truputuką pasimetęs žiūri, akim tik mirksi:
– Kaip iš pašalpų???
– Taigi, čytai pinigams yra… įvedi kodą, ir gyveni iš pašalpų! Nereikia nei dirbti, nei ką…

Tai va… ir auga jaunimas Anglijoj, net virtualiam pasauly gyvendamas iš pašalpų. O aš tai vargstu… mokesčius moku. Et 🙂

Kai namai kvepia duona

Kai smagu pareiti iš lauko, užbėgti laiptais į viršų (ne, mieloji, ten ne aš, ten kaimynė laksto laiptais!), atlapoti duris, ir… tave pasitinka šviežios duonos kvapas!

Making bread again

Apie kirpyklas

Esu turbūt truputuką alergiškas kirpykloms (kaip ir ligoninėms, dantistams ar bažnyčioms). Dėl to, stengiuosi – kuo rečiau, ir jeigu jau labai labai reikia, tai kuo greičiau.

Šiandien, jau LABAI reikėjo (bo, paskutinį kartą kirpykloj buvau rugpjūtį Plungėj):
Vyras

Taigi… gavosi GREITAI:
– Kaip kirpsim?
– Taip, kaip va aną, kad nukirpot.
– Tikrai nori taip trumpai?
– Užaugs gi…
15 minutes later

Šeštadienio pirkiniai

Jamie Oliver Books

 

Šįryt buvom nuėję iki turgaus. Pakeliui užsukom į porą charity shop’ų. Eilinį kartą prigriebiau „papildymo“ mūsų kulinarinei bibliotekai…

Apie maisto gaminimą

Le CorDon Bleu At Home

Man tikrai patinka skaniai pavalgyti. O tai dažniausiai reiškia, kad valgyti daromės patys… čia turbūt dėl dviejų priežasčių: 1. ne visur gali skaniai pavalgyti arba 2. tiek neuždirbu, kad skaniai kiekvieną dieną valgyti (pačiam nesidarant maisto, o einant kur nors).

Tačiau… man dar kažko trūksta, kad visada norėčiau pasidaryt vakarienę pats. Pavyzdžiui, vakar žmona buvo išlėkus iki Londono (mano žmona turi naują pasą, kuris dabar jau tikrai rodo, kad žmona yra MANO žmona!!!), o aš parėjęs po darbų ilgai mąsčiau, ką čia suvalgius… (net porą knygų, iš mūsų šeimynos mini bibliotekos, perverčiau) Bet, galų gale, nuėjau iki artimiausios parduotuvės ir parsinešiau paprastą picą (ir tikrai ne tokią skanią, kokią pats gali pasidaryt). Tiesiog… kol kas (sakau „kol kas“, nes tikiuos, kad tai pasikeis) nematau tikslo valgyti gamintis pačiam sau. Viskas labai greitai pasikeičia, jeigu yra dar nors vienas valgytojas (pvz, žmona, ar draugai) – tada valgyti daryti (ypač kokį naują receptą daryti) – pats įkvėpimas… Bet jeigu esi vienas…

O šiandien (su mintim, pakeist mano pavienius tingėjimus), papildėm savo kulinarinę biblioteką. Praėjo pro keletą charity shop’ų, prigiebėm pora knygų:

  • „Le CorDon Bleu At Home – The New French Cookery Course“ (žmona, pamačius šitą knygą parduotuvėj, vos ne šokinėti pradėjo „taigi čia, šita.. šita… kur mokykla Londone yra“).
  • „BALTI Curry Cookbook“ – Pat Chapman
Prieš porą dienų (įkvėptas kažkurios tai knygos) mąsčiau, kad reikėtų daryti tai kas patinka… (jei kam nors kas neaišku, perskaitykit pirmąjį sakinį) ir sugalvojau, kad man patinka vištiena, tai spėkit… iš naujų knygų, kuriuos receptus bandysim iš pradžių?

Pakrikštyti pavasario lietaus / Papa Al Pomodoro

Papa Al Pomidoro

Šiandien po pietų nusprendėm palėkt iki Kembridžo (bo, trečią dieną neiti į darbą, biški jau atsibodo). Tuo pačiu, norėjau žmonai parodyt kur daro labai skanią double espresso, ir visai neblogus sumuštinius (tiesa, su sumuštiniais nelabai išdegė, bo šiandien bank holiday, tai sakė kepykla nedirba… ir neturėjo bagečių), tačiau kavos įkalėm. Prie mūsų kavos gėrimo proceso dar prisijungė Kęstukas, tai buvo proga truputį pasivaikščiot (ir mano žmonai išsišnekėt… bo tiek daug kalbančios seniai bebuvau matęs).

Bevaikštant pradėjo lynoti… iš pradžių lėtai, paskui vis smarkiau. Tai, vis užsukdavom į kokią parduotuvę (žmona ieškosi batelių), ar knygyną (bo mūsų lentynoj knygoms dar vietos yra), ar į kavinę (kaip buvau pasiilgęs caramel macchiato kavos iš Starbucks!), bet vis nenustojus lyti, išeidavom atgal į lauką ir žingsniuodavom toliau. Kadangi žmona turėjo dar sesei atvažiavus nusipirktą „lietutį“, buvo puiki proga jį išbandyti (čia taip, mes su Kęstuku savo sąžinę raminom… bo mes ėjom po skėčiu, o žmona ne).

Galų gale, kai žmona vietoj „šlepsėjimo“ pradėjo „plaukti“, nusprendėm, kad jau laikas į namukus. Bo, kad ir labai smagus pavasariškas lietus, susirgti šiuo metu būtų negerai.

O namuose šiltai persirengę, išgėrę po arbatos puodelį, išsivirėm nuostabiai šildančios ir alkį malšinančios papa al pomodoro (duonos ir pomidorų) sriubos… Ir, man atrodo, kad mūsų receptai meluoja… visada sako „4-iems“, kai mes, be problemų (ir be sąžinės graužimo) ramiai suvalgom „2-iese“.