Aš tai labai mėgstu…

… kai mano mergaitė sugalvoja paekspermentuoti (ypač, kai kalba sukas apie maistą ar saldumynus). Kaip ir praėjusiais metais, Charity Shop’e, kur dirba mano mergaitė, organizuojama „tortų“ diena (ar bent aš ją taip vadinu), kur darbuotojai suneša namuose keptus tortus, ir klientai gali nusipirkti po gabaliuką.

Praėjusiais metais bandžiau šuniuko žvilgsniu įtikint savo mergaitę, kad man nors kiek tinginio atpjautų. Bet ne, nedavė… teko per pietų pertrauką iš Harston’o važiuot į Royston’ą ir nusipirkti tą gabaliuką. Ir paskui antrą. Ir trečią. Turbūt su kolega suvalgėm tądien beveik visą tinginį.

Šiais metais mano mergaitė buvo nusiteikus geriau (arba tiesiog nežinojo ar gausis skaniai pagal naują receptą) ir nusprendė paekspermentuot – pagaminti vieną versiją medučio torto iš anksto, o tada „tortų“ dienai dar vieną.

Testinis Tortas

Kad jūs žinotumėt, kiek džiaugsmo suteikia medučio tortas su espreso kava pusryčiams!

What's for breakfast?

7 metai tpsakant…

Pasirodo su savo mergaite jau draugaujam 7 metus (čia, turbūt neskaičiuojant tos amžinybės po vestuvių). Ta proga (ir, plius dar buvom šiek tiek alkani), nukrutėjom šiandien iki vietinio itališko restorano ir maloniai užkirtom, beigi vynu užliejom. Gerai kartais progos įvairios… Galima skaniai pavalgyti, ir šiaip pasišnekėt (nors kartą per dvi savaites).

Ale, gerai mylėt savo mergaitę.

Aš skolingas…

Kažkada savo mergaitei kabinau daug makaronų apie tai, kad dziudo yra labai įdomu ir smagu. Turbūt per daug manim jinai ir netikėjo… bet kažkaip tai vieną kartą nuėjo, tai antrą. Ir galų gale pradėjo pastoviai lankyti dziudo treniruotes.

O šiandien, grįžęs iš darbo, namuose radau (dziudo licenziją):Evelinos. BJA license

Tai kaip filmuose kai būna, keletą epizodų pasirewindino atgal, ir prisiminiau, kad aš žmonai buvau pažadėjęs suknelę… (jeigu praeis pradedančiųjų kursą).

Kada suprati, kad turi pačią geriausią žmoną pasauly?

Kada supranti, kad turi pačią geriausią žmoną pasauly?

Kai po ilgos dienos darbų, nusikalęs grįžti namo, svajodamas apie gurkšnį šalto gaivinančio alaus (na, gerai, gerai, taip dažnai apie alų gal ir nesvajojam… oj prasitariau), o namuose pasitinka:

My wife god!

O vakarienei, sušokom abu į prijuostes, kibom abu už peilių ir… pasidarėm salotų… ne, ne, juokauju, ne šiaip salotų – buvo ir mėsos, o tiksliau vištienos. Chicken & Beetroot Meatball Salad (vištienos ir burokėlių kukulių salotų). Turbūt mūsų pirmosios „šiltos“ salotos… bet tikrai nepaskutinės – burokėlių ir vištienos mini kotletukai idealiai derėjo prie fetta sūrio, saldžiųjų bulvių skrudintų gabaliukų ir įvairių salotų lapų. Dar šiek tiek alyvuogių aliejaus – idealu! Priminkit kada, kad receptą užrašyčiau… bo, šitas būtinai kris į mūsų šeimynos kulinarinę knygutę.

Chicken & Beetroot Salad

Žiūriu į nuotrauką ir mąstau, kad eilinį kartą neatrodo taip gerai ir skaniai, kaip valgėsi. Reikėtų pradėti ne su telefonu, o su foto aparatu fotografuot (kad nors šiek tiek pasidalinti skanumu). Bet tai taip sunku susilaikyt, nesuleidus dantų į tokią vakarienę…

2 metai kaip ženoti.

Vakar (suprask, išvakarėse) žmonai padovanojau naują knygą „Jamie’s Italy“ (kad ir toliau mane skaniai maitintų). Čia bandau laikytis (dar labai jaunos, bo tik antri metai, bet vis tiek šiokios tokios) tradicijos: per vestuvės padovanojau pirmą knygą sakydamas „būk gera žmona“, per pirmąsias metines padovanojau antrą knygą sakydamas „esi visai nieko… taip ir toliau“, o šiais metais trečią. Jeigu tradicijos nekeisim… tai Džeimis nespės naujų knygų spausdint…

Kadangi knygą padovanojau vakar (o šiandien ryte išsliūkinau į darbą – žmona turbūt tikėjos, kad pasiimsiu laisvą dieną – bo visgi sukaktuvės, ir dar gimtadienis), tai šiandien reikėjo sugalvot kažką naujo… Pirma idėja buvo – pagaminsiu žmonai valgyt! Bo… vis tiek, kai pats gamini, tai gaunasi skaniai… Bet… (čia tipo galvoju) tai pakankamai dažniai mes skaniai pasidarom valgyt. Nieko naujo, nieko įdomaus… (na gerai, gerai… turbūt, jeigu tiesą sakyt, tai po ilgos darbų dienos, valgyt daryt aš nelabai ir benorėjau). Taigi, pasiūliau žmonai „o gal einam į Palazzo?“ (bo, ten… skanu, beveik kaip namuos 🙂

O kad būtų įdomiau, dar liepiau pasiimt užrašų knygutę. „Rašysim“ sakiau, neatskleisdamas daugiau informacijos..

Tiesa, restorane, žmona (čia po kelių metų po vedybų šizofrenija turėtų prasidėt? you know, i am a spy… i am a spy) greitai pagavo kampą ir pradėjo užsirašinėt sakydama „gal pagalvos, kad esam kokie kritikai, ir padarys skaniau valgyt?“. Kai padavėjas atnešė vyno butelį, ir davė paragaut, o paskui pakeitė lėkštę „bo šita gal nelabai švari“, žmona mano švytėjo mąstydama „užrašų knygutė veikia!“.

Besimėgaujant nuostabia vakariene, ir švelnaus balto vyno taure, į užrašų knygutę rašėm žmonos svajones – „ką norėčiau nuveikti iki kito gimtadienio…“.

Užrašė mergaitė ne vieną norą, (kur jeigu vyras pasistengs) dėl kurio būtų galima lėtai ir laimingai nusišypsoti… Tiesa, buvo ir kuriozų…

– (rašo) nusipirkti gražių lėkščių!
– ne ką nusipirkti… bet ką nuveikti! neįdomu gi daiktai…
– taigi… piiiiirrrrrkkkkktttttiiiii… pats pirkimo procesas, o ne iš „amazon“ nusipirkti, kaip tu darai…

 

PalazzoPalazzo 2
Desert 1Desert 2

Rašau ir galvoju, kaip labai myliu savo mergaitę, ir džiaugiuosi, kad tampame maisto snobais… skaniai pavalgyti yra smagu.

Susitarėm dėl dar vienos taisyklės… kai nusipirksim KitchenAid, kiekvieną kartą, įjungus jį į elektros tinklą, bus privaloma du kartus nueiti į baseiną. Bo, kitaip tapsime oh you fatty fatty fatty! 🙂

Apie begalybe

Zmona turi tokia tase, kuria kartais pavadindavau palapine. Siandien supratau, kad tikrasis jos vardas BEGALYBE. Buvom paleke i Kembridza apsipirkti… Ir viskas i JA tilpo…

Pasierzinimai

Kepam duona 3

Mano mergaitei labai patinka anties paštetas (patys dar nebandėme pasigaminti, tačiau karts nuo karto nusiperkam tai iš parduotuvės, tai iš farm shop’o). Vakar galvoju… reikia truputį pasierzinti. Nuėjau į parduotuvę ir nupirkau pašteto… bet duonos tai „pamiršau“. Mergaitės, radusios pirkinių krepšy paštetą, šypseną greitai pakeitė klausiantis žvilgsnis „o kur duona?“.

O šiandien… mergaitei išėjus į darbą kepiau duoną. Su moliūgo sėklom. Išminkiau, palaukiau, sumaigiau į formą, vėl palaukiau, pašoviau kepti, dar ilgiau palaukiau (buvo laiko „pasivyti“ kelias savaites nematytus naruto ir bleach), išėmiau… ir… negaliu ragaut. Už vakarykščius pasierzinimus, gavau bausmę – dabar turiu sulaukti mergaites, kad kartu paragautumėm. Taip ir žiūri į mane duona, viliodama griebt peilį, ir per traškančią plutą atpjaut pirmąją riekę. Atrodo kiekviena minutė vis ilgėja… ir ilgėja…

Skirtumai tarp kaimo ir miesto… arba tarp žmonos ir vyro :)

Savaitgalį buvome Londone. Suradau kelis skirtumus… tarp miesto (suprask, Londono) ir kaimo (mūsų Royston’o). Taip pat, tarp manęs ir mano mergičkos.

Nakvojom taip pat Londone. Ryte jaučiausi lyg oro uoste miegojęs… nežinau, čia nuo vakarykščio brendžio, ar nuo miesto triukšmo…

Mums abiems patinka pasivaikščiot. Man – belekur, belekaip (pievos, laukai, karvės?), žmonai mieste (žmonės, kavinės, parduotuvės?). O va, mergaitei, po kaimą labiau patiktų su mašina važiuot. Ir kad aš vairuočiau… bo kai vairuoju šneku mažai – tai galima pro langą žiūrėt. 🙂

 

Atradimai

Ready

Šiandien suvokiau koks nuostabus jausmas pamatyti vaiko pirmąją užgimstančią šypseną, išgirsti vargais negalais išlementus pirmuosius žodžius, prisidėti prie pirmųjų nedrąsių žingsnių žengimo, su nuostaba stebėti ir palaikyti „pirmyn, tu gali, dar truputį“ ir didžiuotis kiekvienu, nors kol kas nenušlifuotu, bet vis tiek idealiu judesiu.

Šiandien Evelina pirmą kartą užlipo ant dziudo tatamio… šiandien suvokiau, kad mūsų vaikai bus čempionai.

Noriu čipsų, noriu čipsų, noriu čipsų

Fish'n'chips

Šiandien žmona grįžusi iš Londono rado mane sėdintį ant žemės besidarbuojantį prie komiuterio. Prisliūkino, pabučiavo, ir pradėjo kaip mažas vaikas prašyti „noriu čipsų, noriu čipsų, noriu čipsų“. Pasižiūrėjom į laikrodį – po aštuonių dešimt – vadinasi, Morrisonas nebedirba, Londis irgi nebedirba… o iki Tesco toli, tai gal neinam? Bet tada mergaitė prisiminė, kad Roystono centre yra „pas indą“ parduotuvė… kuri gal dirba ilgiau?

Dar po keletos „noriu čipsų, noriu čipsų…“ frazių, aš jau aviausi sportbačius. Maniškė vietoj batų įšoko į riedučius (kaip juokingai laiptais lipo žemyn!) ir pusę kelio iki parduotuvės įsikibus į parankę prašė patempt… Kitą pusę kelio beveik virsdama (nors, to be honest, taip ir neapvirto) riedėjo pirmyn…

Parduotuvėj prigriebėm čipsų… ir pakeliui iki namų nusprendėm (šįkart jau aš sakiau „chicken’n’chips, chicken’n’chips, chicken’n’chips“) prigriebti biški maisto (bo aš tingėjau vakarienę daryt, ir tik keturis virtus kiaušinius tebuvau suvalgęs, tai jaučiausi dar alkanas). Užsukom pas vietinį „chicken’n’chips“, bet viščiuko nebebuvo, tai teko pasitenkinti žuvimi… Užsisakėm porciją fish’n’chips. Laukiam, šnekamės, laukiam. Tada pardavėjas (negi padavėju vadinsi) klausia iš kur esam? Sakom iš Lietuvos… Lietuvos? A, va, Ji (pamoja į šoną, į prie staliuko sėdinčią moterį) irgi iš Lietuvos.

„Sveiki“ – pasilabinam ir nutilstam kuriam laikui. Turbūt pasirodėm kaip eiliniai lietuviai (turint omeny, kad buvau su savo žaliaisiais treningais, sportbačiais, ir pūsta striuke apsivilkęs)… gerai, dar kad alaus nepirkau parduotuvėj… Išeidami dar pasakėm „Iki“.

Keista sutikti Lietuvius kažkokiam užsienio užkampyje. Iš kitos pusės, man dabar net į Lietuvą grįžus ir Kaune į troleibusą įlipus labai keista – tiek daug žmonių, kalbančių lietuviškai… aaaa!

Ar žinojot, kad midijos turi ūsus? (arba apie valentino dieną)

The Pig of Happiness

Suskambo žadintuvas. Išjungiau. Po pusvalandžio subrazdėjo kaimynai. Nusprendžiau keltis. Nusliūkinau į virtuvę, ir pradėjau daryti stiprios kavos rytmetinę dozę (mano mocha kavinukas tampa geriausiu draugu). Išgirdau, kaip subrazdėjo mano mergaitė. Nespėjo kavinukas užvirti, ir į virtuvę įliūkino padūkėlė, su paslėptom rankom už nugaros (dingo visos gražios idėjos apie „kavą į lovą“). Gavau dovanų… su Valentino diena.

Iškart, užsisakiau (kandangi jau atsikėlei, tai kodėl ne?) pusryčiams virtų (minkštų) kiaušinių.  Kol žmona pradėjo kuistis po virtuvę ieškodama katilų, aš išsliūkinau į kitą kambarį, ir grįžau su už nugaros paslėptom rankom. Gavo dovanų… su Valentino diena.

Egg boiled with pearlsLady with pearls...

Skaniai kertu virtą kiaušinį su majonezu ir mąstau. Čia aš POSH ar žmona POSH? Kas labiau POSH – valgyti virtą kiaušinį iš „kiaušinio dėklo“ (ar kaip šitą įrenginė pavadinti?) ar išvirti kiaušinį dėvint perlų vėrinį? Nom nom nom…

Tada išlėliau į darbą… ir vietoj standarinės dešimt minučių kelionės traukiniu, užtrukau pusantros valandos. Na, bet, mačiau saulėtekį pro traukinio langą, aplankiau Kembridžą (ne visai savo noru), ir nusigavau iki darbo pavėlavęs geroką pusvalandį (pirmą kartą per tris metus UK pavėlavau į darbą… not good :)).

Late trainsSaint? Or? Evil?

Užtat, kai grįžau namo (šįkart laiku…) manęs jau laukė (virtuvėj, kepdama pyragą) mano Valentina… Kadangi žmona buvo užsiėmus deserto gaminimu (kurio, kažkodėl, rytojui nebeliko), aš išpėdinau į parduotuvę, prigriebti ingridientų vakarienei – creamy mussles with  bacon (užsukau dar ir į vyno parduotuvę, prigriebti vyno „tinkančio prie midijų“).

Ar žinojot, kad midijos turi ūsus? Aš irgi ne… pirmą kartą teko „valyti“ midijas… Bet rezultatas (vakarienė) tikrai buvo vertas pastangų…

Valentine's dinner (14/02/2011)Nom nom nom!

Kai žmona tave myli…

Saturday morning

Jeigu tave ryte, prie darbo stalo (t.y. stalo, ant kurio stovi per naktį paliktas įjungtas kompiuteris) pasitinka toks vaizdas – Financial Times Weekend Magazine su garuojančiu nuo karščio double espresso kavos puoduko – vadinasi, žmona tave myli.

Jeigu ryte, prieš prisėdant prie kompiuterio, tenka su žmona nueiti kur nors papusryčiaut, užsukt į parduotuvę, kad nusipirkt Lavazza kavos (ir braškių  – čia ne į temą, bet sausio mėnesį braškių? jaučiuos, kaip kokioje pasakoje, kuri tuoj pavirs į siaubaką. braškes reikia valgyti vasarą! vasarą! ne sausio gale…), ir grįžus namo žmona padaro stiprios double espresso kavos – vadinasi, žmona tave myli.

Sėdžiu savo senam (norėčiau manyt, kad fotelis už mane senesnis, nors iš tikrųjų gal taip ir nėra) pintam foteliuke. Lėtai, ištiesęs mažąjį pirštuką, siurbčioju kavą, ir džiaugiuosi ramybe. Kad mane žmona myli, tai faktas (skaitom dar kartą pirmas dvi pastraipas). O kaip kažin… žmona žino, kad ją myli vyras?

Ką daryti, kai žmona nori vieno, o tu nori kitko?

Improvizuoti…

Blynai 2

Mano mergaitei patinka blynai. Labai. Dar labiau turbūt patinka, močiutės kepti širdutės formos vafliai, bet neišeina taip dažnai nulėkt pas močiutę (kaip dažnai mano mergaitė užsimano blynų). Man blynai irgi patinka… bet panašiai kaip su „English Breakfast“ – kuo rečiau, tuo skaniau.

Taigi, šįkart buvo iškilus dilema – kepti blynus ar ne? Bo, aš dar jų nelabai buvau pasiilgęs. Deja, žmonos „veršiuko“ žvilgsnis nugalėjo, ir nuėjau į virtuvę maišyti tešlą. Tiesa, reikalai (ir entuziasmas) gerokai pasitaisė, kai atidaręs šaldytuvą pamačiau kiaulienos (beikono) gabaliukų…

Teko kartą Londone valgyti blynų su kiauliena ir su „golden syrup“ (a la dirbtinis medus). Buvo keista, bet patiko. Drįsčiau teigti, kad šįkart namuose gavosi netgi skaniau. Bet čia turbūt dėlto, kad jau nebebuvo keista…

Pusryčiams smūčių…

Dar visai neseniai rašiau apie pirmąją mūsų šeimos transporto priemonę. Kurią labai greitai pasigrobė mano mergička važinėt į Univerą (pagrindinė dviračio pirkimo priežastis buvo, kad gal kaip nors galbūt aš važinėčiau su juo iki darbo…). Tačiau praėjo geras mėnuo, kol aš su dviračiu nulėkiau iki ofiso. Ne taip paprasta po Londoną su dviračiu važinėt… nebent tavo laisvalaikio pomėgis – kamikadzių susirinkimo būrelis.

Tačiau pastebėjęs kaip linksmai mano žmonikė mina dviratuką, prigriebiau ir antrą tokį patį… dabar beliko tik į darbą pradėt važinėt.

O šiandien ryte nusprendėm nulėkt atsigert skanių smūčių. Apie 9 km į vieną galą. Atsigėrėm, užkandom english breakfast, ir atgal. Mjooo…. Londonas yra didelis, o brompton’as yra mažiukas. Bet ale kaip smagu važinėt… kad ir per patį Tower Bridge tiltą tarp mašinų pralėkt…

Sekantys pirkiniai turbūt bus porą šalmų… Bo dviratį pirkdamas nugirdau:

– What helmet would you recommend for me?

– Well… how hard are you going to crash?

Apie atmintį…

Po dviejų su puse metų aš išmokau žmonos telefono numerį. Pagaliau prisimenu! Dabar, kai su kolegom keliausiu link pub’o, galėsiu žmonai… nepaskambinti, bo telefono tai pats neturiu.

Po savaitės…

Šiandien (po keletos valandų) lėksiu pasitikt savo mergaitės grįžtančios iš Lietuvos. Turbūt mergaitei savaitė Lietuvoje buvo tokia pati greita, kaip man savaitė Anglijoje, per kurią be animes žiūrėjimo po darbų turbūt daugiau nieko ir nenuveikiau.

Gerai kartais tokios anime savaitės. Vos ne infosos anime nights, tik šiek tiek ilgesnės!

Maži jausmai…

Jau praėjusį kartą minėjau, kad mano mergaitė vėl kibo į mokslus. Dėl to pirmadieniais praktiškai nebesusitinkam. Na, tik ryte išeidamas į darbą pabučiuoju, ir prieš eidama miegot mergaitė mane naktį pabučiuoja.

Šiandien grįžtu iš darbo besiklausydamas Mamontovo dainų. Užsikabaroju į viršų (ta prasme, antram aukšte gyvenam ir kažkodėl esu įpratęs laptais užbėgt į viršų visada), atsirakinu duris. Ir žiū… ant lovos guli raštelis. Pirma mintis – ką čia dabar padaryt reikės? Antra mintis, kaip seniai man žmona laišką berašė (o seniau susirašinėjom!).

O ant raštelio surašytas mini “padaryk” sąrašiukas:

  • pažiūrėk “mylių ameriką
  • suvalgyk melioną
  • neužmiršk, kad Tesco atveš maisto savaitei
  • gal dar pažiūrėk kokį bajeviką
  • o tada gal dar biški pasimokyk (turint omenyje, kad penktadienį eisiu laikyt dar vieno navision egzamino, gal ir būtų gerai pasiskaitinėt)
  • myliu!

Tai va… valgau melioną, rašau įrašą, žiūriu mylių ameriką, o mintyse vis skamba keistuolių “maži jausmai”. O kada Jūs paskutinį kartą palikot kam nors tokį mielą raštelį?

Kartais gerai turėti piktą žmoną

Mano mergaitė šiaip auksinė. Tik kartais supyksta. Dažniausiai ne ant manęs, bet vis tiek kartais supyksta. Kartą (vakar) kai vėlavo Sainsbury’io vyrukai pristatyti mūsų užsakytą maistą, mergaitė pasipiktinus skambino Sainsbury’io aptarnaujančio personalo mergaitėms ir labai nuoširdžiai ir piktai guodėsi.

Aš kaip informatikas, tai ramus sėdžiu prie kompiuterio su “shit happens” (ne tik IT projektuose, bet ir šiaip gyvenime…) mąstysena, žiūriu “dziudo saga 1″, “dziudo saga 2″ filmus, o mergaitė aplinkui zuja zuja ir piktinas. Girdžiu į duris pabarbena (taip gerokai kelias valandas pavėlavę vyrukai) ir sako “sorryyyy…”, o mergaitė “you are very very late”. Kažkaip visa šita situacija mano galvoje prasisuko simpsono personažais ir aš dar ramesnis ir labiau atsipalaidavęs sėdžiu prie kompiuterio.

O tada mergaitė pareina nuo durų tokia visa besišypsanti ir spindinti. Ir parodo man atviruką nuo Sainsbury’io berniukų – su 10 svarų nuolaida kitam apsipirkimui. Turint omenyje, kad šitas apsipirkimas kainavo tik apie 25 svarus… galėtų mano mergaitė dažniau supykt :)

O šiandien vakarienei kirtom pirmąjį savaitės patiekalą – nuostabiai didelį ir skanų, dar rozmariniais kvepiantį, ir nuo karščio garuojantį viščiuką