Jau kelinti metai iš eilės, turime savo margučių dažymo ritualą. Atsikeli ryte, paruoši ką nors valgyt (pavyzdžiui, kelias valandas orkaitėj kept kepsnį), ir tada susikibę už rankyčių (kaip kokie jaunuoliai) žingsniuojam į artmiausią parką “dažų” rinkt.

Kažkada vienu du su Evelina žingsniavom į Plungės parką. Praėjusiais metais teko su Kęstuku rytinio Londono gatvėse ieškot pražydusių obelų. Šįkart su Benų šeimyna pėdinom link senos Royston’o bažnyčios ir šalia esančio mažyčio parkelio. Prisirinkę maišą įvairiausių spalvų (lapų, žolių, gėlių, žiedų, samanų), grįžome namo ir kibome į margučių dažymą.

Kol mes kapstėmės tarp žolių, ir “vyniojom” savo margučius, Daiva ėmėsi rafinuotesnio darbo – karšto vaško…

Iš tikrųjų, kiek daug yra dalykų, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo tokie sunkūs… “Oi, man čia turbūt nesigautų… Net nežinočiau kur pradėt” (čia berašydamas prisiminiau Beno vikrumą šeštadienį tvarkant mašiną, ir pagalvojau, kad pats nesu net paparsčiausio rato kada nors pakeitęs). Bet, kai/jei pabandai, supranti, kad šis šunytiškas inkštimas buvo visiškai nepagrįstas, ir kiekvieną kartą gausis vis lengviau (geriau). Niekada nemaniau, kad baltą duoną iškepti yra taip paprasta. Niekada, nemaniau, kad su vašku margučius dažyt yra taip paprasta (to be fair, pats taip ir nepabandžiau, bet… žmona, kitais metais dažom su vašku ir mes?). Bo rezultatas gavosi pasakiškas…

O ėrienos kepsnys vertas atskiro įrašo į mūsų šeimynos receptų knygutę. Nom Nom NOM!

Šeštadienį po žmonų darbų (darbo liaudžiai, pagarba!), sulaukėme svečių Royston’e. Mūsų aplankyti ir su Velykom pasveikinti atlėkė Benų šeimyna (na, atlėktume ir mes, jeigu ratus turėtume). Pasinaudoję ta proga, kad Benas į svečius atvažiavo su mašina, mes pasiprašėme būti pavežėti link parduotuvės, kad sumedžiotume biškį maisto (bo, Sekmadienį, taigi parduotuvės nedirbs!). Kadangi labai besipriešinančių “ėrėnuos kepsniui” nebuvo (ir kadangi svečiai atsivežė butelį balto vyno), tai medžioklės tikslas buvo aiškus – gabalas mėsos!

Su Benu susižvalgę dar, dėl viso pikto, pasiėmėm mažytę dėžę alaus (o gal mažiau imam, gi nebetokie jauni? – tyliai kuždėjo sąžinė žmona). Ir patraukėm link namų. Lipdami į mašiną pastebėjom, kad Beno mašiniukas su naujais ratais, tai aš papasakojau, kad kolegos (darbe) ratai brangiai atsiėjo vienam iš jų sprogus… Ir tada, po keletos minučių, belaviruojant tarp mažų Royston’o gatvelių, buvo BūūūūŪŪŪŪM, TrioookkŠŠTTT – pagalvojau – nu va, prišnekėjau – sprogo ir mums? Bet problema buvo paprastesnė… tiesiog nulūžo ir iškrito spyruoklė… (ta prasme, “problema paprastesnė” – tai čia Beno žodžiais… man taip nutiktų, tai tektų skambint tam pačiam Benui).

Ir šiaip su problema Benas susitvarkė greičiau negu aš būčiau Windows’us perintaliavęs. Dauuug greičiau. Po darbų (Benas išardęs mašiną, ir atgal ją sudėjęs – o aš šalia pastovėjęs) grįžome į mūsų butuką, ir vakarienei pasidarėme indiškai-anglišką variantą “chicken korma”, prie kurio mūsų “Cobra” alaus dežutė labai smagiai susivartojo.