Apie velykas

Marguciai

Man nuoširdžiai patinka velykos (kaip ir atostogos gi – gal kiek trumpesnės Lietuvoje, bet 4 dienas neiti į darbą Anglijoje – jau beveik ilgos atostogos). Velykos man asocijuosasi su būriu draugų (smagu pamatyt ir senus mielus veidus, ir naujus (!) prie stalo), su daug skanaus maisto (dažniausiai tenka pačiam gamintis, bet turbūt dėl to ir skanus!) ir su margučių dažymu (kaip ir tapo mūsų šeimos – žmonos įtaka – dažyti margučius gamtos gėrybėm)!

Kalbant apie maistą, tai šiemet velykos buvo beveik ispaniškos (bandėm prigamint daug visokių tapų – gavosi tik keletas) – kur beveik kiekvienas patiekalas turėjo arba šiek tiek chorizo dešros arba vynuogių arba sūrio (arba visų triejų ingridientų).

Šiemet (nors iš pradžių prisilaikydami tradicijų, dažėm margučius su svogūnų laiškais, bet įvairiom žolėm/gėlėm) kibom ir į kitas dažymo technikas: paišymą su vašku ir marginimą su kaklaraiščiais! Benų šeimyna (na, gerai, gerai… Daiva) eilinį kartą parodė kaip reikia dažyti su vašku. Aš eilinį kartą po keleto nenusisekusių brūkšnių pasidaviau. Nors man įdomiausia turbūt buvo sukarpyti (specialiai tai progai nupirktą) šilkinį kaklaraištį, ir juo apvyniotą (ir gerai aprištą) išvirti – rezultatas toks gana įdomus… kaklaraiščio spalvos labai gražiai prilipo prie kiaušinio!

 

Su Tarptautine Moters Diena!

Mielosios moterys (šio įrašo skaitytojos, ir, žinoma, mieloji mano žmona!), norėčiau pasveikinti jus visas su Tarptautine Moters Diena!

Jeigu netyčia dar negavote gėliu, nenusiminkit! Gal gausit kitais metais?
Su Kovo 8-aja!

O šiap, šiandien ofise ne visi suprato, kokia proga mes su kolega per pietų pertrauką traukėm gėlių (ne šiaip gėlių, o tulpių!) medžiot…

Hot roadinės gimnasčių šik…

Acrobatics

Pirmadienis. Vėl ne darbo diena. Jaučiuosi keistai taip ilgai nenuėjęs į darbą (jau du keturių dienų savaitgaliai iš eilės). Keista.

Šiandien su Eveliuku nupėdinome iki mūsų miesto parko, kuriame vyko miesto šventė. Kadangi pusryčių buvome nevalgę, tai greitai sukramsnojom po vieną hotdog’ą (prisiminiau, kad Palangoj prieš n-metų jie būdavo daug skanesni) ir apėjom visą parką ieškodami ko nors įspūdingo. Kitame parko gale pastebėjome ilgą eilę, prie kurios ir mes atsistojome (čia turbūt labai angliškas įprotis – pamatai eilę – stok). Pastovėję pusvalanduką gavome po didelį sumuštinį su keptos kiaulės gabaliukais ir suskrudusia skūra. Skanumėlis!

Tada kol Eveliukas kibo į ledų porciją, o aš „tvarkiau“ coca-cola skardinę (reikia gi kartais pasidžiaugt ir junk-food’u?) pasižiūrėjome į gimnastų pasirodymą. Nuostabiai žavios gimnasčių ugningos šik… ką ten ugningos, visos hot-road’inės! (keletą kartų gavau iš žmonos alkūnės į šoną, kai šį pastebėjimą „garsiai“ pagalvojau). O ką daryt, kad gimnastai (na, gerai, ir gimnastės) buvo su „liepsnos“ spalvų kostiumais? Ugningos spalvos gi…

Įspūdingas pasirodymas! Užsidegiau ir pats… išmokti vaikščioti ant rankų išmokti pastovėt ant rankų… how hard can it be?

Apie Velykas – Sekmadienio Margučiai

Margutis

Jau kelinti metai iš eilės, turime savo margučių dažymo ritualą. Atsikeli ryte, paruoši ką nors valgyt (pavyzdžiui, kelias valandas orkaitėj kept kepsnį), ir tada susikibę už rankyčių (kaip kokie jaunuoliai) žingsniuojam į artmiausią parką „dažų“ rinkt.

Kažkada vienu du su Evelina žingsniavom į Plungės parką. Praėjusiais metais teko su Kęstuku rytinio Londono gatvėse ieškot pražydusių obelų. Šįkart su Benų šeimyna pėdinom link senos Royston’o bažnyčios ir šalia esančio mažyčio parkelio. Prisirinkę maišą įvairiausių spalvų (lapų, žolių, gėlių, žiedų, samanų), grįžome namo ir kibome į margučių dažymą.

Kol mes kapstėmės tarp žolių, ir „vyniojom“ savo margučius, Daiva ėmėsi rafinuotesnio darbo – karšto vaško…

Iš tikrųjų, kiek daug yra dalykų, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo tokie sunkūs… „Oi, man čia turbūt nesigautų… Net nežinočiau kur pradėt“ (čia berašydamas prisiminiau Beno vikrumą šeštadienį tvarkant mašiną, ir pagalvojau, kad pats nesu net paparsčiausio rato kada nors pakeitęs). Bet, kai/jei pabandai, supranti, kad šis šunytiškas inkštimas buvo visiškai nepagrįstas, ir kiekvieną kartą gausis vis lengviau (geriau). Niekada nemaniau, kad baltą duoną iškepti yra taip paprasta. Niekada, nemaniau, kad su vašku margučius dažyt yra taip paprasta (to be fair, pats taip ir nepabandžiau, bet… žmona, kitais metais dažom su vašku ir mes?). Bo rezultatas gavosi pasakiškas…

Marguciai

O ėrienos kepsnys vertas atskiro įrašo į mūsų šeimynos receptų knygutę. Nom Nom NOM!

Apie Velykas – Šeštadienio Vakarą…

Šeštadienį po žmonų darbų (darbo liaudžiai, pagarba!), sulaukėme svečių Royston’e. Mūsų aplankyti ir su Velykom pasveikinti atlėkė Benų šeimyna (na, atlėktume ir mes, jeigu ratus turėtume). Pasinaudoję ta proga, kad Benas į svečius atvažiavo su mašina, mes pasiprašėme būti pavežėti link parduotuvės, kad sumedžiotume biškį maisto (bo, Sekmadienį, taigi parduotuvės nedirbs!). Kadangi labai besipriešinančių „ėrėnuos kepsniui“ nebuvo (ir kadangi svečiai atsivežė butelį balto vyno), tai medžioklės tikslas buvo aiškus – gabalas mėsos!

Su Benu susižvalgę dar, dėl viso pikto, pasiėmėm mažytę dėžę alaus (o gal mažiau imam, gi nebetokie jauni? – tyliai kuždėjo sąžinė žmona). Ir patraukėm link namų. Lipdami į mašiną pastebėjom, kad Beno mašiniukas su naujais ratais, tai aš papasakojau, kad kolegos (darbe) ratai brangiai atsiėjo vienam iš jų sprogus… Ir tada, po keletos minučių, belaviruojant tarp mažų Royston’o gatvelių, buvo BūūūūŪŪŪŪM, TrioookkŠŠTTT – pagalvojau – nu va, prišnekėjau – sprogo ir mums? Bet problema buvo paprastesnė… tiesiog nulūžo ir iškrito spyruoklė… (ta prasme, „problema paprastesnė“ – tai čia Beno žodžiais… man taip nutiktų, tai tektų skambint tam pačiam Benui).

Ir šiaip su problema Benas susitvarkė greičiau negu aš būčiau Windows’us perintaliavęs. Dauuug greičiau. Po darbų (Benas išardęs mašiną, ir atgal ją sudėjęs – o aš šalia pastovėjęs) grįžome į mūsų butuką, ir vakarienei pasidarėme indiškai-anglišką variantą „chicken korma“, prie kurio mūsų „Cobra“ alaus dežutė labai smagiai susivartojo.

2010-ųjų pradžia…

Naujųjų Metų išvakarėse darbe užsibuvau iki ketvirtos valandos. Užtat užbaigiau senuosius metus su tuščia Inbox dėžute. Galėsim pradėti naujuosius metus su šviežiais darbais!

Jau nuo ryto su Kęstuku svarstėm galimybę nukeliauti iki London Eye, kad pažiūrėti naujametinių fejerverkų. Tačiau tiek draugų, tiek interneto patarimu – nusprendėm fejerverkus pažiūrėti kitą dieną per Youtube.

O kad nebūtų namuose labai nuobodu sėdėt… nusprendėm, namuose nesėdėt. Apie dešimtą valandą sėdome į traukinį ir pajudėjome iš Londono. Aišku, lipti į traukinį, kai yra likę tik porą valandų iki Naujųjų Metų, nėra jau tokia puiki idėja… nes traukinys nuo vienos stoteles iki kitos (kur galima neskubant nueiti per 20 – 30 minučių peškom, važiavo apie valandą… Šalia sėdinti mergina iš pradžių garsiai keikės, paskui dar garsiau keikės, paskui dar garsiau keikės, kol galų gale pradėjo kūkčioti ir truputį tyliau keiktis. Iš pradžių pagalvojau, kad merginai gal truputuką pakrikę nervai, o paskui… kad visai įdomu būtų Naujuosius metus sutikti traukinyje.

Nors ir traukiniui stringant kas kelias minutes, visgi savo kelionės tikslą pasiekėme likus keletai minučių iki vidurnakčio. Griebėme šampano butelį (lietuviškas Alita pirktas turko parduotuvėje – beveik naujametinis stebuklas?) ir patraukėme ieškoti vietinių fejerverkų. Užsilipome ant tilto ir žvalgėmes į visas puses. Galima sakyti, fejerverkų nematėme. Na, bent jau ne tokius, kokius šaudė prie London Eye. Tačiau buvo smagu! Trumpai aptarėme, ką nuveikėme praėjusiais metais, ir ką reikėtų nuveikti per ateinančius.

Išgėrę šaltą šampaną ant tilto (pravažiuodamas vienas automobilis supypsėjo, tai nusprendėme, kad lietuvis turbūt) parėjome į šiltą kambarį ir nusprendėme pažaisti stalo žaidimą Agricolą. Pačiame žaidimo įkarštyje suskambo mano žadintuvas (6:30), o tik pabaigus žaidimą (apie aštuntą valando ryto) aš smigau ant sofos.

Susapnavęs labai daug planų, kuriuos reikia įgyvendinti šiais metais, atsibudau apie trečią valandą. Išgėrėme arbaots, sukirtome sumuštinių ir apie penktą valandą vėl nusprendėme sužaist dar vieną partiją. Tai į Londoną su Kęstuku grįžome lygiai po paros… Sausio 1-ąją, 11 valandą.

Nors Agricola žaidimo ir nelaimėjau, tačiau šie metai turėtų būti kitokie. Pasitaisau: šie metai bus kitokie! Linksmų Naujųjų, sėkmingų planų, sudėtingų tikslų ir labai žaismingų pasiekimų!