Nacionalinės žiemos ypatumai

Kadangi Royston’e žiema praktiškai pasibaigė (sniego aplinkui visai nebėra, žolė visur žalia, saulė šviečia), tai šiandien visi leidomės į „ledo“ paieškas Kembridže.

Cambridge


Skating

Paskutinį kartą ant ledo buvau turbūt dar Universiteto laikais Kaune. Smagus jausmas, kai nuplėšus pačiūžas nuo kojų, jos pasidaro tokios lengvos ir linkstančios.

Kada “tampi” nuolatiniu klientu

Nuolatiniu kavinukės klientu save galima pradėti laikyti tada, kai tau atėjus į kavinukę, vietoj to, kad atneštų meniu, ar, kad paklaustų “kaip visada?”, tau tiesiog atneša juodos kavos puodelį, o tavo mergaitei, putojantį kapučino puodelį…

Baby naming ceremony…

“Vardo įteikimo ceremonija?” – žadėjau rašyt krikštynos, bet turbūt pas musulmonus biški kitaip vadintųsi. Na, pats pavadinimas nesvarbu, tiesiog šiandien su Eveliuku buvome nulėkę į kolegos vaiko vardo įteikimo ceremoniją. O jeigu dar tiksliau – tai papietaut su daug nepažįstamų žmonių. Tiesa, teko susipažinti (būti supažindintiems) su keletų žmonių (žmona, vaikai, tėvai, etc), tačiau dabar sėdžiu ir mąstau, kad nė vieno vardo neprisimenu. Visi tokie nelietuviški, ir neangliški, kad net bandant prisimint nelabai išeina.

Iš kitos pusės buvo smagu pažiūrėt kaip kažką galima švęsti visai be alkoholio… ir su labai labai aštriu (hot & spicy) maistu.Su Evelina bandėm įsivaizduot, ką ir kaip lietuvoje turėtų švęsti susirinkus visa giminė jeigu nebūtų nė lašo alkoholio? Liūdna turbūt būtų visiems.

O visi maži vaikai atrodo tokie trapūs?

Think. Try. Learn. Apie šokius.

DSCF0353

Tęsiant temą “sumąstyk, išbandyk ir išmok ką nors naujo” sekmadienio popietę su mergaite praleidome šokdami Ceroc. Na, pradžių pradžia kaip ir visur prasideda nuo pirmųjų kreivų žingsnių, tačiau po gerų penkių valandų, jau buvome įvaldę keletą smagių manevrų.

Mano mergaitė jau seniai norėjo mane išsitempti šokti, o aš vis spyriojaus. Taigi prisidengęs “think, try, learn”, nusprendžiau, kad gal būtų visai smagu išbandyti. Na, manau, dabar reikėtų kokį penktadienį nueit kur pašokt ir prisimint ką išmokom.

Prisiminus praėjusią savaitę (pirmadienį – bėgiojom po darbo su kolegom, antradienį – dziudo, trečiadienį – 5 km su kolegom, ketvirtadienį vėl dziudo, penktadienį – su kolegom nubėgom iki pub’o ir suvartojom po porą pintų alaus, šeštadienį kepėm skaniausią pasaulyje lazaniją – kas norės išbandyt?, o sekmadienį taip sakyčiau gerokai pašokom), tai nebejaučiu kojų visai. O rytoj po darbo nusimato dar bent minimum penki kilometrai…

Vienintelė paguoda, kad antradienį po pietų aš valgysiu prancūzišką batoną, ir užsigersiu vietiniu Marselio vynu. Čia, žinoma, jeigu nepasnigs…

Trumpai apie Naujųjų Metų šventimą

Jeigu taip greitai prabėgt per paskutinių dienų įvykius:

  • apie kepsnius – maniškė mergiotė išmoko (na, gerai, gerai – visada mokėjo) labai labai labai skaniai gaminti. Seniai tokį skanų kepsnį bebuvau valgęs.
  • apie lašišas – man visada lašiša atrodė viena iš prastesnių žuvų. Jeigu rūkyta, tai neskani. Jeigu kepta, tai kaip vištiena be skonio. O vakar teko paragauti žalios lašišos (tiktai gerokai įsūdytos). Skanumėlis!
  • apie žaidimus – AGRICOLA – brangus, bet teisingas. Nors teko sužaisti dar tik porą kartų (ir tai, tik su taisyklėmis susipažįstant), bet manau, kad buvo vertas pusšimčio svarų. Ir apskritai, stalo žaidimai yra visai nieko, tik… emigravus nelabai yra su kuo žaisti.
  • apie draugus – kolegos Beno šeimyna išbandė mūsų naują pripučiamą čiužinį. Patogumo, kaip supratau ryte iš kolegos veido, turbūt nelabai yra, tačiau… pats faktas, kad turim čiužinį yra labai geras kitų draugų atžvilgiu (jeigu ką, sausio pabaigai, ir balandžio pradžiai jau rezervuotas).
  • apie vynus – kai ilgai renkiesi, dažniausiai išsirenki neskanų. O kai nueini į vyno parduotuvę ir išsirenki tokius, kurių dar nebuvai matęs, tai dažniausiai pasitaiko labai skanūs ir tenka gailėtis kad paėmei per mažai.
  • apie fejerverkus – East Londone fejerverkų nebuvo. Arba nemačiau. Gerai nors, kad nulėkus pas draugų per teliką buvo galima pažiūrėt į fejerverkus Vilniuje. O iki Londono centro brautis tai tikrai nesinorėjo…

O dabar laukia labai įdomūs 2009 metukai.

Kada paskutinį kartą buvai Operoje?

Eilinį kartą turbūt pasirodysiu „pigus“, tačiau niekada nemačiau prasmės mokėti belekokius pinigus už tai, kad prasibrautum į didžiulės salės galą, iš kur scenos beveik nesimato, o ant tos scenos rėkauja pagyvenusi apkūnoka moteriškė.

O žinot, turbūt klydau.

Vakar buvom nulėkę iki Canary Warf, kurio skverelį transliavo per didelį ekraną (po atviru dangum) operą iš Covent Garden Royal Opera House. Spėjom atkeliaut tik į trečią dalį, ir mano klausinėjimas „gerai, čia mes titrus matom, o kaip ten žmonės kur gyvai žiūri supranta kokia čia kalba šneka“ turbūt spėjo atsibosti tiek mano sesei, tiek mano mergaitei, tačiau vis labiau temstant pradėjau vis labiau mėgautis vaizdu.

Sprendžiant iš BP Summer Screens puslapio, keliausim į kitą opera biški geriau pasiruošę… (su termosu karštos arbatos, ir skania pikniko vakariene?)