iPhone Application Development

Mano naujas draugas Dell'o Mac'sas

2007-ųjų metų pabaigoje drąsiai rašiau, kad iPhone telefono aš nepirkčiau. Tačiau per kelius metus gali daug kas pasikeisti… Ne, ne, pats iPhone telefono taip ir nenusipirkau, bet perėjęs į naują darbą (ir tris metus praktiškai gyvenęs visai be mobilaus telefono), gavau naują iPhone 3GS.

Pirmosios žaidimo su naujuo žaisliuku valandos pasirodė įdomios. Pirmosios dienos – užkabino. Pirmosios savaitės – ir parsiųsti pirmieji du šimtai iPhone app’sų – mane praktiškai konvertino į Apple pasekėjus. Užsimaniau sukurti savo „hello world“ programikę iphone telefonui. O tam dalykui, jau reikia viso Mac kompiuterio (arba…).

Gerai, kad kolega Benas, mane perkalbėjo (ačiū Benai, sutaupei apie 1000 svarų). Ne, app’so programikę vis tiek bandysiu sukurti, tik Mac kompiuterio prieš tai nepirksiu. Kadangi sulaukiau kolegų per Naujų Metų šventimą, tai tuo pačiu daviau ir su savo dell’u pažaisti. Mažų stebuklų dėka, dėdė dell’as pavirto į dėdę DellMac’są.

O toliau kas? O toliau – visada norėjau patikrinti kaip IT dėstomas kituose Universitetuose (ne tik KTU’ne). Taigi, pasižiūrėsiu į Stanford’ą (iPhone Application Development).

Apie sertifikatus…

NAV 2009
Kai kurie kolegos sako, kad jų niekam nereikia.

Kai kurie kolegos sako, kad tai turėtų būti būtinas reikalavimas, kiekvienam save gerbiančiam profesionalui.

O aš? O man tai turbūt jų reikšmė ar nauda mažiausiai rūpi. Tiesiog vienas mažas žingsnis iš “aš galiu” serijos.

Vakar išlaikiau testą “NAV 2009 Installation & Configuration”. Checked. Now move on.

Trecia diena kursuose

Kaip ir minejau anksciau, kava is automato buna geris tik pirmus kelis kartus. Sumustiniai irgi. Trecia diena nei kavos, nei sumustiniu nebenori (ir visai nesvarbu, kad nemokamai).

Pagal plana siandien turetu buti idomiausia kursu diena, bo bandys parodyti tai, kas man idomiausia. NAV 2009 + webservices. Nors, sprendziant is pirmuju dvieju dienu, turbut i stipresnius klausimus atsakymas bus: to dar nepadarem, bet sumastysim ka nors.

Siaip, Microsoft Dynamics NAV2009 yra grazus produktas. Tik mane kamuoja skirtingi jausmai: is vienos puses, tai patogus ERP irankis naujiems klientams, is kitos puses – “upgrade’o” parduoti esamiems klientams turbut bus neimanoma. Ir apskritai, nauja versija atrodo labiau “ea, rytoj dedlainas, paziurim ka turim, ir isleidziam i rinka” – tarpinis produktas tarp to, ka jau turejom ir tarp to, kad Microsoft isleis per ateinancius kelius metus.

Taciau kryptis aiski:

  • SQL Reporting Services
  • C#.NET
  • webservices
  • Visual Basic
  • BI Analytics

Turim daug vietu kur tobulet…

Ryto kava is automato

Maidenhead Bridge

Sedziu Maidenhead’e, geriu karsta kava is automato (kazkaip, ji buna skani tik pirmus tris puodukus) ir laukiu kol susirinks kolegos “mokiniai”. O taip, 3 dienu kursai prasideda (o tai reiskia, keltis sesta valanda ryto ir skubeti iki traukinio, ir gera valandike puskuot su juo – nors tai nera blogai, parasiau pirmaja versija savo namu darbu).

Priminimas paciam sau: google map’suose atstumai visada atrodo zymiai zymiai didesni, negu jie yra is tikruju (na, minutes tai paraso apytiksliai gerai, taciau vis tiek, atrodo kad reikes daug eiti, o pasirodo cia visai uz kampo). Va, todel ir sedziu vienas, kava geriu, ir laukiu…

O Maindenhead’e grazu ir tylu. Tokis uzkampis atrodo lyginant su Londonu… Idomu, kur gyvensim, kai (jei) grisim i Lietuva?

Ištrauka iš dialogo

Dėstytojas: šiandien iš 20 studentų, 5 į paskaitą neatvyks…

40-metis studentas: kodėl?

Dėstytojas: na, šiaip… suprantu, kad studijos svarbus dalykas, bet iš kalėjimo dėl paskaitos neišleidžia.

40-metis studentas: aš ir sakau, ko tie mano draugeliai tokie protingi pastaruoju metu pasidarė

O taip, pradėjau aš truputuką vėl mokytis.

Anglų kursai baigėsi

Parašiau.

Pakalbėjau.

Rezultatai – gegužės pradžioje.

Tiesa, rezultatai manęs nelabai ir domina, tiesiog baigėsi kursai. Tikėkimės sugebėjau išnaudoti šią progą pagilinti savo anglų kalbos žinias. O dabar, t.y. nuo rytojaus, vėl kimbam į darbus. Ir pradedame planuoti iš naujo.

Realiai, tai net nežinau ką veikti toliau. Kadangi kažkurią dieną čia sugebėjau save įtikinti, kad visdėlto man REIKIA iPod‘o, tai galbūt sugebėsiu savė įtikinti, kad man reikia ir anime žiūrėti be titrų? Būtų pats laikas… kažin kiek galima išmokti per tris mėnesius? Nors, gal kaip visada, atidėsime kuriam laikui, ir pasieiškosim svarbesnių tikslų.

O kelionės laikas tai žymiai sutrumpėja, kai klausaisi audio knygų. Tai kol kas tuom ir džiaugiuosi.

O ką daryt toliau?

Anglų kursai – Mokytis iš savo klaidų

Protingi žmonės mokosi iš savo klaidų. Išmintingi žmonės, mokosi iš kitų klaidų.

TV Film

Ši savaitė paskutinė, ir baigsis mano „ilgosios pietų“ pertraukos, kai iš darbo turėjau galimybę porai valandų išlėkti į anglų kalbos paskaitas. O buvo smagu, ir jaučiuosi, kad išmokau šio bei to naudingo. Smagu buvo pamatyti ir kitokį mokymosi procesą (dėl to, dar labiau noriu studijuoti UK, o ne grįžti į Lietuvą ir ten tęsti studijas). Liko tik pasikartoti šią savaitę tai ką išmokome, ir pirmadienį išlaikyti egzaminą.

Įdomu kaip atrodys egzaminas, bo dėstytojas minėjo, kad bus dvi dalys. Ryte – raštu, o po pietų – žodžiu. Smagiausia tai, kad visai nesijaučiu kaip studentas. Aš atėjau ieškoti naudos, o ne gauti diplomo. Tai, sakyčiau labai labai keičia situaciją, ir mokymosi procesas jau vien dėl šios priežasties yra kitoks.

O mokėmės mes… truputį iš savo klaidų, labai daug iš kolegų klaidų, ir dar truputį iš dėstytojo. Smagiausia man buvo paskutinė prezentacija – su grupe turėjom paruošti pristatymą apie Waitrose parduotuvių tinklą. Ši paskaita buvo filmuojama, ir kitą paskaitą žiūrėjome video įrašą. Ale, kaip įdomiai jaučiuosi prieš kamerą (bo pirmą kartą teko stovėti prieš tokias dideles kameras ir akinantis apšvietimas šiek tiek gąsdino).

Kaip aš pats, dėstytojas, ir kolegos studentai sakydavo – mano pagrindinė problemą – kalbu labai greitai. Tai turbūt nėra blogai kalbant su žmonėmis, tačiau per pristatymus, svarbiausia ne išberti informaciją, o perteikti ją taip, kad klausytojai ką nors prisimintų. O kai žiūrėjau įrašą, tai omg… ką tu gali prisiminti, kai žmogu skalba 100 km/h greičiu? Reikėtų dažniau save pafilmuoti/pasipraktikuoti/paanalizuoti klaidas – bo tai kaip jaučiausi po pristatymo, ir po filmuotos medžiagos peržiūrėjimo – du skirtingi jausmų pasauliai.

Kiek kainuoja webcam‘ai?

Ištrauka iš CV

CV
Dažnai (tikiuos) gyvenimo aprašymuose galima rasti skiltį apie užsienio kalbas. Mano CV ta skiltis labia maža, ir dažniausiai atrodydavo taip:

Lithuanian – Native
English (write/read/talk) – fluent
Russian (read/talk) – enough to understand

O va, mano jau keletą kartų minėtuose anglų kursuose, dėstytojas patarė rašyti kitaip. Fluent dažniausiai tinkamas, kai CV siuntinėji kitose šalyse (pavyzdžiui, Lietuvoje turbūt būtų geriau sakyti, kad tavo anglų kalba yra fluent, tačiau Anglijoje reikėtų nurodyti tavo anglų kalbos lygį – advanced/etc).

Dėl rusų kalbos – tai keista situacija. Rusų mokiausi mokykloje, tačiau po mokyklos jos daugiau naudoti kaip ir neteko. Jeigu pasiimu kokią knygą iš IT srities, tai pradėjus labai lėtai galima įsibėgėti ir skaityti pakankamai gerai pagaunant kampą apie ką čia rašo. Taip pat, kai žmogus kalba rusiškai, suprantu pakankamai gerai… O vat, jeigu reikėtų pačiam kalbėti (ir dar, pavyzdžiui, su kokiu verslinininku), tai be “em… am… da… net…” nieko rimčiau ir nesigautų.

Dėstytojas pasiklausęs mano samprotavimų, pasiūlė vietoj enough to understand, parašyti working language, kas turėtų atspindėti aukčiau aprašytą situaciją.

O dėl lietuvių kalbos, tai Native nepakanka. Reikėtų rašyti Native Tongue arba dar kažkaip kitaip.

Žodžiu, gyveni ir mokaisi.

Microsoft Certified Technology Specialist: SQL Server 2005

Kažkada rašiau, kad norint susirasti darbą, reikia susikurti tinkamą gyvenimo aprašymą. Ir žodis „susikurti“ čia yra labai tikslus – lengviausias (ir turbūt ilgiausiai užtrunkantis) kelias yra…
1. Žinoti kokį darbą norėtum dirbti
2. Išanalizuoti darbo skelbimus (t.y. darbo skelbimų reikalvimus/privalumus/minusus)
3. Žingsnis po žingsnio pradėti pradėti kurti gyvenimo aprašymą
Paskutinis punktas reiškia besitęsiantį mokymąsi. Apskritai, šiais laikais turbūt visose profesijose reikia pastoviai mokytis, kad neatsilikti nuo kolegų. Tačiau turint planą „kot trūksta mano CV“ labai paprastai galima susidaryti mokymosi planą. O tada belieka išnaudoti kiekvieną laisvą minutę tam planui įgyvendinti.
Praėjusią savaitę pridėjau dar vieną mažą pliusuką prie savo gyvenimo aprašymo – išlaikiau dar vieną egzaminą:
Microsoft® Certification Exam 431 – TS: Microsoft® SQL Server” 2005 – Implementation and Maintenance
Dabar lieka sulaukti dar vieno popieriuko, ir galėsiu pradėti tapetuoti sienas sertifikatais.

Paskaita: Interviu dėl darbo

Šiandien anglų paskaitoje „žaidėmė“ interviu dėl darbo. T.y. pasidalinome į HR specialistus, ir į paprastus žmogėnus, kurie neturi tam reikiamos patirties, tačiau nori pradėti savo karjerą kaip sporto klubo vadovai. Taigi… paruošėme gyvenimo aprašymus, ir „covering letter“ (kaip tie laiškai vadinas lietuviškai?), ir žingsniavom į porą interviu.

Kas įdomu, ir turbūt kada nors teks praktikoje pritaikyti, kai eini į pokalbį dėl darbo, ir mąstai jog… bugabuu, tave dabar iškamantinės, ir išklausinės visokių nesamonių, tai pradedi jaudintis (keletas merginų akivaizdžiai (o tai galima?) jaudinosi). O jeigu mąstai, kad iš kitos pusės, kad va tu vertinsi ar personalo atrankos specialistas pakankamai gerai dirba, tada jaudinimosi kaip nebūta.

Šypsotis, žiūrėti į akis, kalbėti energingai – man jau nebėra sunku (tikriausiai dėl super didelės patirties, kad tikro darbo ieškodamas apturėjau net DU interviu). Taigi, beliko atsakinėti į standartinius klausimus. „Papsakok apie save?“, „ką apie tave pasakytų tavo kolegos?“, „o įmonės direktorius?“, „kodėl tu norėtum dirbti šitą darbą?“, „kodėl norėtum dirbti būtent mūsų kompanijoje?“ ir pan.

Buvo keletas ir anglijoje vadinamų „killer questions“ (žudančių klausimų). Pavyzdžiui, „do angels needs rules in the heave?“ (ar angelams reikia taisyklių danguje?), arba „please, could you sing me something?“ (padainuok ką nors?). Šitie klausimai tiesiogine to žodžio prasme „suvartė“ mano kolegas studentus, o aš šiaip ne taip sugebėjau išsikrapštyti iš keistos padėties. Problema tame, kad teisingų į tuos klausimus atsakymų nėra. Yra tik galimybė atsakyti neteisingai „ką? Kodėl? Juokaujat?“.

O paskui, po interviu, studentai „laikinai einantys personalo atrankos pareigas“ nusprendė, kad į darbą būtų priėme mane. Ir dar truputį papasakojo, ką dariau gerai, ar blogai. Lyginant su kitais žmogiukais, aš „sugebu prisitaikyti prie anglų bendravimo“. T.y. niekada nepasakiau „ne“, net į klausimą „ar turi vadovavimo patirties“, kurios aš žinoma neturiu. Nė į vieną klausimą neatsakiau vienu žodžiu (pavyzdžiui: „tai sakote Jūs esate iš Lietuvos?“ – atsakymas „taip“ būtų prastas. Žymiai geriau būtų atsakyti „o taip, iš Lietuvos, iš šalies, kur antroji religija yra krepšinis“). Nežinau kodėl, bet anglai labai mėgsta „small talk“, kuris daugeliu atveju ir gali nulemti sprendimą jūs tinkamas kuriai nors pozicijai ar nelabai.

Tiesą pasakius, iš manęs dar prastas „small talk“ specialistas, tačiau kai tenka į liftą įlipti su kompanijos direktoriumi, sugebu suregzti porą sakinių į temą. O tai jau pradžia?

Apskritai… tinkamai pasiruošus interviu (ko aš vakar nedariau, nes miegot nuėjau labai anksti) galima pranokti netgi žymiai geresnius už save kandidatus. Ir šioje srityje, man sekasi… Pamąsčius, visur man sekasi pastaruosius 23 metus. O tai nėra blogai :)

Kodėl mūsų nemokė prezentacijų meno?

Gyveni ir mokaisi. Nuo to laiko, kai nusprendžiau pasilikti Londone, kiekvieną savaitę žvelgdamas atgal, matau kad išmokau kažką naujo. Tiek darbe, tiek paskaitose, tiek bendraujant su kolegomis – visur galima pasisemti kažką naujo.

Per pastarasias kelias savaites jaučiuosi daug sužinojęs apie įvairių šalių derybas ir prezentacijas. Galų gale, pačiam reikėjo sudalyvauti poroje prezentacijų… ir aš nuoširdžiai jaučiuosi piktas. Piktas dėl to, kad tik dabar, tik kai man jau 23 metai, man kažkas parodė, kaip tai galima padaryti… Taip, visada galima sakyti, kaltas ne mokytojas, o mokinys… o bet tačiau…

Taip, tiek mokykloje, tiek Universitete iš mūsų reikalavo, kad ką nors pristatytume, padarytume skaidres, papasakotume. Tačiau kokie buvo reikalavimai? Kad ir bakalaurinio darbo reikalavimas yra “virš keturiasdešimt puslapių”. Vaje… O kaip tai apsiginti bakalaurą? Kaip padaryti puikiais skaidres, ar gal jų net nedaryti? (spėjų informatikos fakulteto dėstytojai net neleistų gintis, jeigu ateitum be kokių dvylikos skaidrių) Šito manęs niekas nemokė… galima sakyti, aš net nežinojau, kad to galima išmokti. Mano nuomone, čia tik tokie žmonės kaip Steve gali Apple kompiuterius pristatinėti taip, kad visi netektų žado.

Taigi per pastarąjį mėnesį, teko perskaityti porą knygų apie prezentacijas. Teko pačiam sudalyvauti poroje prezentacijų/simuliacijų. Teko įvertinti kitų studentų darbą, teko pačiam išgirsti kitų žmonių įvertinimus, išgirsti daug patarimų. Ir aš dėl to džiaugiuosi… tiesiog, jeigu viso šito būčiau išmokęs prieš keletą metų, dabar daug kas galėtų atrodyti kitaip.

Beje, berods Kristinos blog’e radau nuorodą į MIT paskaitos įrašą How To Speak, kuri puikiai apibendrina mano įgytas žinias. Bežiūrėdamas šią paskaitą ir apžvelgdamas praėjusį mėnesį, matau kur galiu dar patobulėt. Ir apskritai… Londonas iš manęs daro dar didesnį optimistą.

Taip, kad mielas mano blog’o skaitytojau,

  • jeigu tu mokinukas – eini žiūrėti paskaitos (nepasakok pasakų, kad anglų kalbos nemoki)
  • jeigu tu studentas – eini žiūrėti paskatios (pats sau padėkosi)
  • jeigu tu darboholikas informatikas (o kas dar gali skaityti darboholiko informatiko įrašus?) – eini žiūrėti paskaitos

Naujojo monitoriaus privalumai

Nustačiau smagią rezoliuciją 1680×1050 (norėčiau dar didesnės, tačiau mano darbo kompiuterio vaizdo plokštė nėra ausinė, ir nėra čia ko dievo į medį kelti) ir žiūriu, kad vis tiek dar kažkas ne taip. Tada, ištryniau visas nuorodas nuo ekrano (na, jų ir taip buvo tik kelios, bet dažniausiai nenaudojamos).

Dienos bėgyje, kai vienas užduotis keičia kitos, kai reikia spręsti degančias problemas, kartais pavargsti. O tada, spaudžiam WIN+D ir pasikraunam motyvacijos.

Aš čia gyvenu. Aš čia dirbu. Ir energijos vėl… nors šakėm kabink.

O produktyvumas padidėja, kai ekranas tuščias. Čia turbūt panašiai kaip su darbo stalu… jeigu ant jo nėra nereikalingų dalykų, tai dirbi žymiai efektyviau. Pavyzdžiui, ant mano darbo stalo galima rasti:
• Monitorių (aha, uhum, yeah)
• Klaviatūrą (o kaip gi)
• Pelytę ant balto kilimėlio su Microsoft Dynamics NAV logo
• Ausines, kurios dažniausiai ilsisi ant mano galvos
• Telefonas, kurį mielai įgrūsčiau į stalčių, bet kartais prireikia paspausti vieną kitą mygtuką ir ant jo (nors dažniausiai bendrauju per ausinių mikrofoną)
• Visą dieną puspilnis kavos/arbatos puodukas

Kada supranti, kad tavo darbą vertina?

Grįžtu šiandien po anglų kursų į darbą, įmetu savo vakarykštės vakarienės likučius į mikrobangę, įjungiu elektrinį virdulį, ir krentu į savo krėslą darbų pratęst. Taip atsisėdau, ir sustingau minutėlei – visų pirma pagalvojau, kad ne į savo vietą atsisėdau. Antra (po pusės minutės) pakėliau akis ir pažiūrėjau į besišypsančią Kim, kuri merkdama akį ištarė “enjoy”.

Žodžium, esminis darbo vietos pasikeitimas – mano paprastą senuką 17 colių LCD monitoriuką pakeitė naujas šviežias didelis (21) coliukų gėris. Jaučiausi, kaip mažas vaikas gavęs ledų porciją. Iškart uždėjau didžiausią rezoliuciją, ir pradėjau žaist su langais. Ale, kaip smagu, kai į ekraną telpa keletas langų… taigi, skaitom PDF’ą ir debuginam navision’ą. Smaguva… Va, tokiom akimirkom pasijauti taip pat gerai, kaip kad kartais šefas patapšnoja per petį sakydamas “great job, Tomas”. Geras jausmas.

Tiesa, po kurio laiko pastebėjau ir minusų… Pvz, double click ant lango title nebetenka prasmės – bo, kokia nauda iš programos ištemptos per visą langą, jeigu ji visiškai išsitenka per pusę lango. Žodžium, pagooglinau ar nėra kokių programikių, kad expandinant programą, ji išsiplėstų tik per pusę ekrano. Deja, neradau nieko padoraus.

Tačiau… kartais genialumas slypi paprastume. Tiesiog reikės priprasti – paprasčiausiai spaudžiame CTRL (aišku, aš tariu tai kontrl) ir spaudžiame ant programų taskbar’e, kurias norėsime išplėsti lange. O tada, dešinį klavišą ir pasirenkame Title Vertically. Tada dar pastebėjau, kurią programą pažymėsiu pirmą, ta bus perrikiuota į kairę lango pusę. Smaguva.

O dar, rytais truputį paspausdinu DVORAK klaviatūra. Naudoju, tai QWERTY, tačiau va čia ir būtų tikrasis touch typing’as, kai net jei žiūrėtum į mygtukus, nematytum tai ko reikia. Išmoksim, jei norėsim.

Derybos “angliškai”

Noriu pasidalinti keliomis idėjomis iš savo anglų kursų “Business Communication”. Dėstytojas Simon stengiasi mus išmokyti ne tik advanced lygio anglų kalbos (hehe, optimistiškai čia aš), bet ir verslo kalbos ypatumų. Tik tiek, kad kartais man “anglų” verslo kalba nelabai priimtina…

Tarkim, svarbiausia Anglijoje (ar bent jau dirbant su Anglais) versle yra niekada nesakyti ne. Niekada. Geriau…

  • I understand your point, but…
  • You are quite right, however…
  • It would be quite hard to agree to…
  • Mmmm… the idea is quite good, but…

Iš pradžių man tai atrodė labai sunkus darbas – imituojant verslo pokalbius ir derybas, mąstyti apie savo oponentą, kad “wtf? do you even understand what are you saying? that’s rubbish”, o sakyti ką nors panašaus “you are quite right taking this view, nevertheless it would be quite hard for us to accept your offer”. Ir mano lietuviškas mąstymas tokį “quite hard” interpretuotų “tai pasistenk, jei sunku… ne mano problema”, o matai tipiškas anglų verslininkas turėtų omenyje “no, dude, that’s impossible”.

Va, taip spėju… ir nutrūksta verslo santykiai, dar net neprasidėję.

O prie “hau ajū dūing todei, meit” jau pripratau, ir net nebesusimąstau, tau įdomu ar ne. Default’iniai atsakymai į default’inius klausimus. Tačiau vienas dalykas tame yra geras… kad ir lietuviai, kad ir statybininkai (nu, neturiu aš nieko prieš lietuvos jaunuolius uždarbiaujančius UK statybose), kad ir aš… visi UK šypsosi daugiau. Kartais besijuokdami iš savo juodų dienų, kartais besijuokdami iš savo kolegų juodų dienų, o kartais šiaip… nes čia viskas kitaip. O kai šypsaisi… drūžba načinajieca su ulibki.

Anglų kalbos kursai

Jau bėga ketvirta savaitikė kaip keturias dienas per savaitę vietoj ramios pietų pertraukos greitu žingsniu lekiu iki anglų kalbos kursų Metropolitan Universitete. Trumpiau tariant, savaitės pabaigoje jau bus visas mėnuo…

Bandau save kritiškai vertinti, ar tobulėju nors kiek, ar nelabai. Žodynas nori, nenori auga… bo ir darbe tenka dažniau su kolegomis pabendrauti, ir paskaitose čia tavo nuomonė kitiems įdomi. Taip kad, kalbame… kalbame… pastebėjau, kad pradėjau kalbėti greičiau angliškai (turbūt greitai pradėsiu malti taip pat greitai kaip lietuviškai, ir vėl manęs niekas nesupras). Tačiau vis dar jaučiu, kad mano supratimo lygis žymiai lenkia mano kalbėjimo lygį.

Teko paskaitose jau porą darbų parašyt, ir mini prezentaciją padaryt. Iš vienos pusės jaučiuosi, kad kalbu vos ne geriausiai iš grupės, iš kitos pusės jaučiu, kad kolegos grupiokai galbūt daro didesnę pažangą negu aš. Turbūt reikėtų daugiau laiko skirti ne tik bendravimui, bet ir šiaip žodyno pavartymui.

Kas baisiausia, kad kalbantis ar su kolegomis bendradarbiais, ar su kolegomis studentais, ar šiaip su kokiais klientais, jeigu manęs kas nors nesupranta, ir paprašo pakartoti, aš viduje labai susimėtau… ir susimąstau, čia ką aš labai neaiškiai kažką pasakiau, ar čia jie manęs nesuprato… nes pačių anglų kalba nekažin ką geresnė.

Mane tai kartais erzina tokia lėta progreso kreivė… tačiau žingsnis po žingsnio… tikiu, kad po kursų, ar po gero pusmečio, kai pažvelgsiu atgal, suprasiu, jog daug išmokau, ir man tie kursai ne tik kišenę gerokai patuštino, bet ir davė šiokios tokios naudos.

O jeigu kalbėt apie darbą, tai tampu vietinio lygio žvaigžde… septyni egzaminai/sertifikatai per šešis mėnesius. Belieka, sau patapšnot per petį, įspirt į šikną, ir žengti drąsiai toliau. Nuo praėjusio penktadienio į savo el. paštą (pagal Microsoft rekomendacijas) turėčiau įtraukti dar porą eilučių:

  • Microsoft Certified Business Management Solutions Professional – Application for Microsoft Dynamics NAV
  • Microsoft Certified Business Management Solutions Professional – Developer for Microsoft Dynamics NAV

Nebereikia net laiško turinio rašyt… ir taip jau pilnas langas?

Atgal, į akmens amžių?

Šiandien anglų paskaitoje dėstytojas atnešė tokį mini-testuką. Reikėjo pasikartoti gramatiką, parašyti keletą pastraipų… Pasiskolinau iš dėstytojo tušinuką truptuką zirzėdamas. Pastebėjęs mano nusivylimą, dėstytojas pasiteiravo kas nutiko. Sakau, tai gal iš vis į akmens amžių grįžkim? Aš tušinuko apie du metus rankose nelaikęs…

Berašant net skaudėti pradėjo… rytinis pasportavimas nieko nereiškia, kai reikia tušinuką rankoje laikyti. Čia, jums, mieli dėdės informatikai, ne klaviatūrą švelniai glostyti…

Dėstytojas nusijuokė, o studentai liko nesupratę… Kaip tai? Neturi tušinuko? Ir nesinaudoji? Mano nuomone, tušinukai… yra toks dalykas, kaip lankstieji diskeliai… kai kuriuose kompiuteriuose dar pasitaiko, bet tie kompiuteriai, jau už tave patį senesni.
O pasirodo, rašyti dar moku… kaip daktaras!

Įsibėgėju…

“The Runner” iš Hugo albumo.

Pradeda atrodyti, kad laikas bėga greičiau, kad savaitės darosi trumpesnės, kad kai kurie darbai netenka prasmės, o kai kurie kaip tik išryškėja kaip būtini. Turbūt pradedu įsijausti į Londoną ritmą, kuriame kiekvienas turi skubėti… ir ne taip skubėti, kad atrodytum užsivertęs darbais, bet skubėti – tuos darbus užbaigti.

Nuo praėjusios savaitės, kaip ir buvome sutarę su šefu, mano pietų pertrauka pailgėjo pusantros valandos. Per ją turiu spėt ką nors užkąst, nužingsniuot iki Universiteto, pabendraut (kažkaip kol kas tai į “pasimokymą” nepanašu) su dėstytojais ir kolegomis studentais, ir vėl atgal į darbą.

Dėl tokios pertraukos, darbas gaunasi padalintas į dvi dalis. Tada, pradedi stengtis, suplanuoti savo to-do darbų sąrašą taip, kad iki pietų spėtum “užbaigti” vienus, ir po pietų pradėti kitus. Bo, jeigu nespėji iki pietų… tada po paskaitos grįžęs nelabai besupranti, “kuom mes ten baigėm?”. O taip sugaišti daugiau laiko.

Vyrams dirbti multitask režimu nelabai sekasi. O man dar reikia pradėt multitask režimu:

  • darbas/todo
  • mokslai/to study
  • darbo mokslai/get certified in
  • sportas/sveikata / get fit and successful (optimizmas dega mūsų akyse?)

Spėju reikės prigriebti kokią GTD sistemą. Popieriukai nelabai tinka, bo jeigu prireikia ką nors perplanuoti? Microsoft Outlook kalendorius pradeda atrodyt per daug spalvingas, ir gremėzdiškas.

Įvertinimas: 60 procentų egzaminas, ir 40 procentų darbas auditorijose

Po šių žodžių sugrįžau į realybę ir susivokiau, kad čia visdėlto ne šiaip anglų kalbos kursai, o Universitetas. Ir kad ne šiaip duodu pinigus, kažkokiam žmogėnui, kuris man popieriuką atspausdintų, bet gaunu teisę lankyti paskaitas, ir užbaigti vieną pasirinktą modulį, kuris galbūt ateityje studijuojant toliau, bus priskaitytas prie pasirinktos studijos krypties.

Taip minutėlę sustingau, susimąstęs… aš čia paskaitoje, ar su draugelių grupe susėdę ratu šnekamės kaip mums sekasi gyventi. Tikrai, jausmas kitoks nei keliaut į KTU paskaitas (pas ką ten anglų mokiaus?). Apskritai, dėstytojas (bent jau kol kas – nebūkim optimistais, a ne?) atrodo toks linksmas vyrukas, išleidęs porą knygų (aišku, tai mums įspūdžio nedaro, mūsų lietuviško Universiteto senyvos senmergės taipogi turi knygų prispausdinusios), ir šiaip toks prie bajerio.

Kaip bandė paaiškinti, mes mokysimės anglų kalbos – biški kitaip nei iki šiol mokėmės. Čia nuskambėjo panašiai kaip KTU ekonomikos paskaitoje Šlevienė kai į šiukšlinę išmetė KTU parašytą programą, ir sako mokysimės kitaip. Mokysimės taip, kaip mokėtės vairuoti… t.y. bandysime vairuoti, kol išmoksime. Gi, neišmoksi valdyti mašinos, skaitydamas knygą?

Ir vėl… kažkurią akimirką susivokiu, kad čia kai kurie studentai galbūt ir pergyvena dėl pažymių (ale, kiek lietuviškų stiliaus ir šiaip klaidų darau, kad jau baisu – o angliškai stiliaus klaidos – tai čia jau slengas, ane?), bo jie čia pagal pilną programą mokosi… siekia kai kurie bakalauro, kai kurie magistro laipsnio. Čia aš vienas toks atsipūtęs, visur vėluojantis studentas.

Galų gale… nepatikėjau… gavom namų darbų. Jau tikrai buvau užmiršęs studijavimo laikus… Ką gi… griebiam google, ir bandom rašyt užklausas “define: severance package”.

Vėl studentas?

Šiandien dvyliktą valandą turėjau būti Calcutta House, London Metropolitan University padalinyje. Aišku, darbe sėdėdamas ir į Google Maps’us žiūrėdamas ar pervertinau savo atminties galimybes, ir laiko paskirstymo sugebėjimus… Iki pastato vargais negalais (vėliau žiūrėjau į žemėlapį, tai vis ratais sukiojausi, kaip varna sūrio ieškodama) atsiradau po dvylikos penkios.

(Dėl tolimesnių įvykių eigos, tarkim kad pastatas turi įėjimą A ir įėjimą B). Įeinu pro įėjimą A, ir klausiu ten stovinčio apsauginio, kur čia būtų galima rasti part-time English Course Business Communication būrelį? Tasai braukdamas su pirštu per ūsą sako, pavėlavai jau jaunuoli. Jie išėjo į antrą aukštą, į biblioteką.

Na, biblioteka, tai biblioteka. Lekiam ieškot, dar paklausiau kaip iki ten nusigaut, bet jis kažką sumikčiojo. Taigi.. vėl sukuosi ratais. Galų gale randu kaip pakilt iki antro aukšto, randu po penkiolikos minučių kur biblioteka, o ten ant durų parašyta, kad įėjimas iš pirmo aukšto. Jablinkšt jedreni fieni. Vėl ratais, kol randu kaip nusileist. Grįžtu prie apsauginio, sakau, gal norėtumėt parodyt, kaip ten nueit? Apsauginis sako, mielai, bet negaliu, kaip aš postą paliksiu.

Tai vėl ratais suku, suku… žiūriu įėjimas B. O ten jaunesnis toks apsauginis sėdi, kuris aiškiau paaiškino kaip iki bibliotekos nusigaut. Jau praėjos pusvalandukui įsibraunu į biblioteką, o ten tuščia. Nu blyn, galvoju, nesiseka. Pastoviu eilėj, prieinu prie senyvo bibliotekos liokajaus (administratoriaus?) ir sakau, aš toks ir anoks, kur čia dabar rast būtų galima tokius ir anokius? O tas taip neskubėdamas, ramiai… sako, pavėlavai jaunuoli. Jie visi jau į pub’ą patraukė.

Pradedu nervintis, prisimenu, kad vakar May sakė, kad šiandien paskutinė diena dokumentus paduoti, ir dalyvavimas būtinas. A, sakau… o gal galit paskambint ir paklaust kur yra. Paskambino… sako esam visi kol kas prie įėjimo B. yey…. lekiu prie įėjimo B, bet kažkaip netyčia atsirandu prie įėjimo A. Vėl eiliniai klausimai, kaip nusigauti iki …? Iš manęs jau pradeda juoktis, vėl papasakoja…

Ir galų gale, ateinu paskutinis, pavėlavęs, ir viską praleidęs. Parodo, man kur paduot formą, mergiotė tokia sako sėskis, nufotkino ir iškart atspausdino kažkokį tai studento pažymėjimą. Laisvas…

Tai ką, vėl studentas? Tikriausiai ir spintoje sugebėčiau pasiklysti. Na, netikras studentas tokis… bet reikės pabandyt, ar nuolaidų galima išgaut su šiuom pažymėjimu…

Part-time English Course: Business Communication

Paganello 2007 : Learning From The Masters #1

Paganello 2007 : Learning From The Masters #1 iš brtsergio albumo.

Permaininga šiandien diena. Ryte atsikėlus, atrodė, kad už langų vyksta drago varžybos – pasirodo piktas vėjas į kambarį brautis bandė. Vėliau žiūrėdamas į metro laikrodžius mąsčiau, kad vėluoju… o atlėkiau iki darbo per anksti. Tai teko prisėst, ir pamąstyt… kad vis dėl to mobilus man (ar bent jau laikrodis) turbūt kartais praverstų.

Šiandien persikraustėme į kitą ofisą. Taigi… atkeliavęs į darbą per anksti, buvau nudžiugintas, kad kompiuterių ir visos kitos įrangos dar nėra. Bus po pietų kažkada… na, informatiškai būtų galima nuliūsti, tačiau mano kalendoriuje buvo pažymėti kiti planai. Dešimtą valandą palikau depresuojančius informatikus ofise be kompiuterių, o pats nukėblinau iki Metropolitan University rengiamų anglų kalbos kursų.

Prisistato dėstytojai, pristato Universitetą, paduoda spausdinto šlamšto, perspėja kad gatvėse būtume atsargūs, o jeigu ne, tai apiplėš, išprievartaus, ir išgąsdins (pirmą kartą taip baisiai apie Londoną kalbant girdėjau – iš pačių londoniečių lūpų), yadayada. Tada, išdalino popieriukus, ir sako parašom testuką.

Parašom… davė pusvalandį laiko. Po penkiolikos minučių sėdžiu, viską kaip žirnius atbeldęs į stalą. Atsakyt atsakiau, bet turbūt dauguma neteisingai (gi anglų kalbos jau porą metų nesimokiau). Na, bet to aš čia ir atvykau, kad mokytis, tad testo rezultatai manęs kaip ir neturėtų per daug jaudinti. Atidaviau savo popiergalius, ir atgal į ofisą.

Ofise vis dar panika. Nėra kompiuterių, kavos aparatas neveikia. Informatikų perkreipti veidai prašo pagalbos, pardavimų konsultantų džiaugsmingi veidai prašo kavos. Nušuoliuojam iki artimiausios kavinukės, pasiimam kavos išsinešimui. Grįžtam į ofisą… iš neturėjimo ką veikti išbandom naujas kėdes (joa, skaitom instrukciją pavadintą JOY, ir bandom atlikinėt visus veiksmus, kuriuos galima ir negalima su šita kėde daryti).

Pabaigę kėdės instrukciją, kimbam į naujų telefonų instrukcijas. Vėlgi, kas šūstresnę melodiją uždės. Galų gale išsiaiškinam, kad telefonai kol kas neveikia. Šaunuoliai… tegul pailsi kol mes panikoje.

Pirmą valandą vėl visus palikęs gilioje neviltyje iškeliavau atgal į Universitetą. Šįkart laukia interviu. Einu, ir jaučiu kaip delnai prakaituoja… lyg į pirmą pokalbį dėl darbo eičiau. Nueinu.. atsisėdu. Paspaudžiam letenas (o jau išdžiuvo), pasisveikinam. Ir pirmas penkias minutes kalbuosi taip sukaustytai kažkaip… lyg… išmaldos prašyčiau (tikrai sunkus darbas būtų man). O paskui… taip dingt mintis – ea, taigi aš čia už viską moku. Aš moku už tai, kad mane mokytų… ir pasikeitus požiūriui pokalbis iškart pagyvėjo.

Dėstytojas leido suprast, kad aš turbūt vienintelis šituose kursuose kuris full-time dirbu, kiti kolegos – studenčiokai (hehe, kol pats vėl netapau studentu, galiu biški pasijuokt, ane?). Taigi… bent jau man interviu patiko, kaip dėstytojui nežinau. Rytoj bus matyt, į kurią grupę patekau, ir galėsim po savaitikės pranešt kaip sekasi tobulėt anglų kalbos srityje.

Tada vėl grįžau į ofisą, kur dar porą valandų skendėjom liūdnumo debesyje. Ir tada… jauni vyrukai atnešė mūsų supakuotą įrangą. Kad jūs būtumėt matę mūsų veidus… kaip mažam vaikui duoti gabalą šokolado, lėkštę ledų, ir dar per pertį patapšnojus pasakyt “šaunuolis, Petriukai, tavo batai patys gražiausi!”.

Taigi… nuo šiandien, iki ten kažkada… mano pietų pertrauka pailgėja nuo vienos valandos, iki dviejų su puse. Žiūrėsim, kaip seksis darbuotis… o šiaip šio mėnesio planuose jau horizonte matau SQL 2005 Maitenance and Configuration (or something like that) testuką.

Mokausi atskirti “reikia”, nuo “noriu”. Ale, taip nesiseka, kad vis dar “noriu”.

Kitoks penktadienis

Egzaminai

Nuotrauka iš halfcrazed albumo.

05:00 Pradžia kaip ir kiekvieno penktadienio. Rytinė rutina, ir po triejų valandų nuo atsikėlimo, aštuntą valandą darbe siurbčioji karštą kavą.

08:00 Ofise beveik kaip visada tokiu metu sėdime: toks linkmas senstantis fotografas-programuotojas, įmonės MD (managing director) ir aš. Tylu, ramu, tik klaviatūros mygtukai braška. Pro langą galima matyti kaip Londono kiaušinis šviečia skirtingomis spalvomis. Kažin, kiek to pastato administracijai toks apšvietimas kainuoja.

10:00 Keliauju į kitoje gatvės pusėje esantį pastatą (tiksliau du aukštus po žeme – OMG OMG, ten irgi ofisai.. eikit sau, kaip Londoniečiai išnaudoja visas erdves kur tik galima), į ten esančią įmonę Global Knowledge (skambus pavadinimas, jų el. pašto parašai irgi šūstrai atrodo). Parodau porą dokumentų, gaunu kavos puoduką, ir lėtai žingsniuoju laikyti dar vieno testo (vis dar stengiamės neatsilikti nuo savo užsibrėžto tikslo… lenk medį, kol Londone).

11:00 Į savo gyvenimo aprašymą galiu įrašyti dar vieną popieriuką – Microsoft Business Solutions – Navision 4.0 Costing exam passed. Pažiūrėjus į mano darbo kalendorių, tai mokslų/kursų/seminarų kiekvienam mėnesiui jau suplanuota iki 2008 metų rugsėjo. Taip optimistiškai pats sau sakau: planned, but unconfirmed, tiesiog… kad kažkada netaptų niekada, tai ir datas priskiriu.

13:00 Tris kartus pasiklydęs, nuėjęs kokius penkis kilometrus ne į tą pusę (va, tada susimąstai, kad norėtum telefono su google maps, ar bent jau popierinio žemėlapio), ir ganėtinai pavėlavęs, atsirandu pas klientą. Nothing special, just… mano pirmas kartas, kai pasirodau klientui ne šiaip pasikalbėti “dėdė, dėdė, o ką jūsų įmonė daro? ir kaip? ir kodėl?”, o atliktų numatytų darbų. Iš to, ką man apie tą žmogų pasakojo, buvau susidaręs pakankamai prastą nuomonę… tačiau kai teko pabendrauti, pamačiau, kad žmogus kaip jautis… jam viskas px, bet matosi, kad darbai nukreipti į įmonės gerą ateitį. Sėkmės.

15:00 Atlikęs numatytus darbus, keliauju namų pusėn. Vėl sugebu tris kartus pasiklysti (bo šįkart sugalvojau sutaupyti ir traukiniu nevažiuoti, tai sėdau į bet kurį autobusą). Londone yra vienas geras dalykas… kad ir kur benukeliautum, visada pamatysi ką nors gražaus. Ir toliau eidamas į niekur, išlįsi ten kur tau reikia.

16:00 Kadangi netikėtai atsidūriau prie Londono krūtų (O2 arenos), tai sumąsčiau užsukti į bet kurį filmą. Į tą, iki kurio mažiausiai laiko liko. Pasiėmiau kavos, kad neužmigčiau, ir nukeliavau į septintą salę likus dvidešimt minučių iki filmo. Išgėriau kavą ir užmigau.

16:20 Atsibundu. Pasidoro, lifehacker nemelavo… tai vienas iš geriausių būdų nusnausti. Išgeri kavos, ir eini miegoti. Tada po kurio laiko suveikus kafeinui (ar kaip tai vadinas), atsibundi. Jaučiuosi žvalus, ir išsimiegojęs… hehe, gal geriau kino teatre nemiegot. Po penkių minučių prasidėjo filmas. Auksinis kompasas. Afigiet… dar jei taip prastai nebūtų pasibaigęs (lyg režisierius norėtų sakyti, kad mažų mažiausiai turėsim trilogiją), tai filmas labai labai patiko. Įkvepianti pasaka – man kaip anime fanui pats tas.

18:30 Pasiėmęs Starbuck’so pačios skaniausios kavos, keliauju namo. Išlipus iš traukinio išgirstu “some change, mate?”, ir praeinu kaip visada. Taigi Londonas galimybių šalis, užsidirbtum jei norėtum. Tačiau sustoju, grįžtu, ir sakau “would you like some coffee, mate?”. Paliko laimingas su mano jau puse nugertos kavos, o ir aš pasijutau geriau. Bet tai vis tiek, norėtum užsidirbtum.

19:08 Žiūriu į ant žemės numestą lagaminą ir mąstau, kad jau rytoj galėsiu apkabinti savo mergaitę. Rytoj jau vėl būsiu Lietuvoje (tik kokio pyp, aš pirkau bilietus į tą Kauną).