Aš tai labai mėgstu…

… kai mano mergaitė sugalvoja paekspermentuoti (ypač, kai kalba sukas apie maistą ar saldumynus). Kaip ir praėjusiais metais, Charity Shop’e, kur dirba mano mergaitė, organizuojama „tortų“ diena (ar bent aš ją taip vadinu), kur darbuotojai suneša namuose keptus tortus, ir klientai gali nusipirkti po gabaliuką.

Praėjusiais metais bandžiau šuniuko žvilgsniu įtikint savo mergaitę, kad man nors kiek tinginio atpjautų. Bet ne, nedavė… teko per pietų pertrauką iš Harston’o važiuot į Royston’ą ir nusipirkti tą gabaliuką. Ir paskui antrą. Ir trečią. Turbūt su kolega suvalgėm tądien beveik visą tinginį.

Šiais metais mano mergaitė buvo nusiteikus geriau (arba tiesiog nežinojo ar gausis skaniai pagal naują receptą) ir nusprendė paekspermentuot – pagaminti vieną versiją medučio torto iš anksto, o tada „tortų“ dienai dar vieną.

Testinis Tortas

Kad jūs žinotumėt, kiek džiaugsmo suteikia medučio tortas su espreso kava pusryčiams!

What's for breakfast?

Žmona, parnešk alaus?

Oj, nedažnai taip būna, kad paskambinčiau savo mergaitei, ir pasakyčiau:
– Žmona, parnešk alaus? (feeling almost like some kind of macho)

Bet… šįkart buvo „prie ko“ to alaus atsigerti. Parduotuvėje (perkant ingridientus žuvies receptui, bo mano mergaitė, buvo užsiminus, kad senokai žuvies bevalgėm) mano akys užkliuvo už kiaulės skūros… ta prasme, be nieko, be mėsos, tiesiog kiaulės oda. Mintyse, nurijau seilę, nusišypsojau piktdžiugiškai, ir įsimečiau į krepšelį.

Oh, yes, pork cracklings, here I come! 🙂

Pork Cracklings

Koks darbingas Sekmadienis!

Pusryčiams iškalėm po stiprų puoduką espresso kavos.
Moca (coffee) pot

Papuošėm savo mielą eglutę.
Our Christmas Tree

Pietums išsikepėm lietuviško (tėvų per atostogas atvežto) sūrio, ir sukirtom su angliška aviečių uogiene.
Baked Cheese With Raspberries

Susitvarkėm savo namukus ir vakarienei išsikepėm tiger prawns with garlic butter sauce tigrinių krevečių su česnakiniu sviesto padažu.
Butterflied King Prawns With Garlic Butter Sauce

Ir atsidarėm (iš tėvų atostogų) užsilikusį balto vyno butelį (taip balto, kam čia pavadinimai reikalingi… gi arba baltas, arba raudonas, nors šitas labiau tiko prie midijų nei prie krevečių…).
Domaine de La Rablais

Kurį lėtai bevartodami, pažiūrėjom filmą Small Island (maža sala). Evelina truputį paverkė, o aš pabaigiau vyną. Beliko išsilyginti marškinius ir rytoj keliaut į darbą.

Sumedžiojom Eglutę!

Zaisliukai
Šiandien atsikėlėm truputuką anksčiau negu eilinį šeštadienį, ir patraukėmė į medžioklę (t.y. turgų) ieškoti eglutės. Bandau dabar prisimint ar kada nors su mergaitę jau medžiojom eglutę kartu ar ne. Praėjusiais metais mergaitė eglutę partempė iš Kembridžo, tai man beliko padėti pakabinti porą žaisliukų, ir išgerti karšto vyno taurę. Kai dar Londone gyvenom, eglutės šiaip atsirasdavo iš niekur (t.y. grįždavau iš darbo, o namuose jau laukdavo papuošta eglutė).

O šiandien… sukinėjomės turguje tarp eglučių ir bandėm surasti „kuri bus mūsų“. Ir radom! Tokią mažą, mielą, žalią eglutę. Mano mergaitė dar išlėks sudalyvaut lietuviškam kalėdiniam koncerte (kol aš tuo tarpu pasidžiaugsiu ramybe prie kompiuterio) ir vakare puošim savo eglutę.

Kalėdos visgi artėja.

Smagiai lėtas vasaros vakaras

Summer Evening

Po trumpos darbo (prieš atostogas būna tiek daug daug darbų, kad diena labai sparčiai sutrumpėja) dienos grįžti namo, ir tave pasitinka besišypsanti žmona, iš kompiuterio sklindanti rami muzika, ir iš orkaitės nosį šildantis skrudintų daržovių kvapas.

Taip ir norisi įkrist į pintą krėslą ir paskaityt kokią knygą, kad šis lėtas vakaras nepabėgtų išsigandęs „sparčių“ minčių.

Top Gear Laikas!

top gear in the uk

Nežinau, kaip čia gavos, bet pradėjom pastoviai (kiekvieną sekmadienį) žiūrėti vieną iš TV laidų (nors ir neturim televizoriaus, bet šiais laikais viską galima internete rasti) – Top Gear. Sakau pradėjom, nes ne aš vienas, bet abudu – mano mergaitė irgi.

Įsitaisom ant lovos, įsijungiam žmonos mažąjį kompiuteriuką, paleidžiam laidą… ir man – „Top Gear“ laikas, žmonai – masažo laikas. Kažkas kažkur kažkaip prasidėjo ne taip kaip turėtų būti… bet negi čia sunku pamaigyt savo mergaitę, kol žiūri į gražias mašinas?

Įsivaizduok

Dabar taip. Įsivaizduok, kad šiandien penktadienis… Įsivaizduok, kad baigei visus dienos darbus ir, atrodo dar kupinas jėgų, skubi namo. Leki link stoties (laviruodamas tarp išprotėjusių zuikių, ir didelėm žolėm apaugusio takelio). Vos prašokus pervažą, traukinys (nors taip niekada nebūna) atvažiuoja porą minučių anksčiau. Pro langą palydi plačias pievas, vienišą namą, ramų tvenkinuką ir keletą tarpinių stotelių. Nuo traukinių stoties iki namų tik pereiti per gatvę… besižvalgydamas į abi puses, laviruodamas tarp mašinų sustojančių ties šviesoforu, rankomis naršai kuprinę, persvertą per petį, ieškodamas raktų. Atrakini duris, ir strimgalviais užšuoliuoji į trečią aukštą (nors žmona kiekvieną rytą primena, nelakstyti laiptais – dėl to paskutinius du šuolius stengiesi padaryti kuo tyliau). Apkabini besišypsančią žmoną, saldžiai (lyg nematęs savaitę) pabučiuoji…

Tada (vis dar penktadienis) susikibę už rankų lekiat link parduotuvės. Pirkinių sąraše tik trys produktai, bo viso kito namuose galima rasti. Portobello grybai, mėlynas sūris, ir šiek tiek rakulos lapų… Įsivaizduok, kad parduotuvėj (nors ir pektadienis) nėra eilių, dėl to apsisukam labai greitai, vienintelis lyrinis nukrypimas – į vyno skyrių – prigrieti ko nors prie mėlynojo sūrio…

Tada, abu grįžtat namo, ir į virtuvę. Gi, penktadienis, reikia palepint save… vienas svert sūrio, kitas atidaryt vyno butelį, vienas plaukt rukolos lapų, kitas kaist orkaitę. Dabar lėčiau… Įsivaizduok, kad vakarienė gaunas dar skaniau negu atrodo recepte. Tas nuostabus pirmas kąsnis traškios šiltos duonos, ištirpusio, bet vis dar stipraus sūrio dengiančio kepto portobello grybą, apkepinto raudonojo svogūno riekelė ir tik truputuką kartokų, bet gaivinančių rukolos lapų… ir tada, gurkšnis ramaus raudonojo vyno…

O jeigu dar trūksta fantazijos… tai prie nuostabios vakarienės pridėk filmą… kurį žiūrėdama mergaitė net porą kartų besišypsodama apsiverkia.

Portobello & Blue cheese melts

Kaip, sakot,  kad ketvirtadienis šiandien, o ne penktadienis? Ką gi… vadinas, rytoj bus galima pakartot… arba paragaut ką nors dar skanesnio, ir nuveikt dar ką nors įdomesnio!

Šokoladas yra gerai…

Chocolat!

Geras šokoladas yra gerai.
Rankų darbo šokoladas yra posh.
Geras rankų darbo šokoladas yra super.

Padovanoti šokoladinių saldainių žmonai (su sąžinės jausmu), ir po to veršiuko akim žiūrėti į žmoną… kartais irgi suveikia. 🙂

Hot roadinės gimnasčių šik…

Acrobatics

Pirmadienis. Vėl ne darbo diena. Jaučiuosi keistai taip ilgai nenuėjęs į darbą (jau du keturių dienų savaitgaliai iš eilės). Keista.

Šiandien su Eveliuku nupėdinome iki mūsų miesto parko, kuriame vyko miesto šventė. Kadangi pusryčių buvome nevalgę, tai greitai sukramsnojom po vieną hotdog’ą (prisiminiau, kad Palangoj prieš n-metų jie būdavo daug skanesni) ir apėjom visą parką ieškodami ko nors įspūdingo. Kitame parko gale pastebėjome ilgą eilę, prie kurios ir mes atsistojome (čia turbūt labai angliškas įprotis – pamatai eilę – stok). Pastovėję pusvalanduką gavome po didelį sumuštinį su keptos kiaulės gabaliukais ir suskrudusia skūra. Skanumėlis!

Tada kol Eveliukas kibo į ledų porciją, o aš „tvarkiau“ coca-cola skardinę (reikia gi kartais pasidžiaugt ir junk-food’u?) pasižiūrėjome į gimnastų pasirodymą. Nuostabiai žavios gimnasčių ugningos šik… ką ten ugningos, visos hot-road’inės! (keletą kartų gavau iš žmonos alkūnės į šoną, kai šį pastebėjimą „garsiai“ pagalvojau). O ką daryt, kad gimnastai (na, gerai, ir gimnastės) buvo su „liepsnos“ spalvų kostiumais? Ugningos spalvos gi…

Įspūdingas pasirodymas! Užsidegiau ir pats… išmokti vaikščioti ant rankų išmokti pastovėt ant rankų… how hard can it be?

Riestainių diena

Riestainis

Kadangi nuo paskutinio „gaminimo“ buvo likę dar keli šaukštai grietinės, ir miltų (nuo to laiko, kai pradėjom kepti duoną patys)  niekada netrūksta, šiandien pasidarėm „riestainių dieną“. Čia ne riestainių pusryčiai, pietūs ar vakarienė, o visa diena dėl to, kad… gulim lovoj, geriam arbatą, ir graužiam riestainius.

The Time You Enjoy Wasting Is Not Wasted Time!

Riestainiai, arbata, ir 32-a „Hajime No Ippo“ serija. Gera, pailsėti…

Besivejant saulėlydį

Sun set

17:30 susipakuoju nešiojamąjį kompiuterį, ir iškeliauju namo (t.y. kaip visada, pusvalanduką žingsniuoju iki Foxton traukinių stoties). Tačiau šįvakar viskas buvo kitaip… pusė kelio iki traukinių stoties mane lydėjo besileidžianti saulė. Atrodė, kad saulė tokia didelė, tokia raudona ir taip arti… sumąsčiau, kad nufotografuosiu (su telefonu, bo fotoaparato taip ir nesinešioju niekur), kad pasidalinti „mažais džiaugsmais“ ir su kitais.

O nuotraukoje saulė tokia mažutė ir, atrodo, taip toli. Bet ir maži džiausmai yra gerai… bo, tokis saulėlydis reiškia, kad jau tikrai tikrai pavasaris…

Pusryčiams smūčių…

Dar visai neseniai rašiau apie pirmąją mūsų šeimos transporto priemonę. Kurią labai greitai pasigrobė mano mergička važinėt į Univerą (pagrindinė dviračio pirkimo priežastis buvo, kad gal kaip nors galbūt aš važinėčiau su juo iki darbo…). Tačiau praėjo geras mėnuo, kol aš su dviračiu nulėkiau iki ofiso. Ne taip paprasta po Londoną su dviračiu važinėt… nebent tavo laisvalaikio pomėgis – kamikadzių susirinkimo būrelis.

Tačiau pastebėjęs kaip linksmai mano žmonikė mina dviratuką, prigriebiau ir antrą tokį patį… dabar beliko tik į darbą pradėt važinėt.

O šiandien ryte nusprendėm nulėkt atsigert skanių smūčių. Apie 9 km į vieną galą. Atsigėrėm, užkandom english breakfast, ir atgal. Mjooo…. Londonas yra didelis, o brompton’as yra mažiukas. Bet ale kaip smagu važinėt… kad ir per patį Tower Bridge tiltą tarp mašinų pralėkt…

Sekantys pirkiniai turbūt bus porą šalmų… Bo dviratį pirkdamas nugirdau:

– What helmet would you recommend for me?

– Well… how hard are you going to crash?

Pirmoji mūsų šeimos transporto priemonė…

Kažkada tėtis atidavė savo Opel Vectrą. Kurį laiką tai buvo mano mėgstamiausias mašiniukas. Iš vienos pusės mano… bo visur nulėkt galėdavo. Iš kitos pusės ne visai mano… bo pirko jį kažkada tai tėtis.

Iškeliavus atostogų į Londoną transporto kaip ir nereikėdavo. “Nuvažiuot pasivaikščiot” (Londone nebuvę šito kažin ar supras) galima ir su viešuoju transporto. Man visai patinka (kad kartais ir perpildyti) požemiai metro traukinukai zujantys pirmyn atgal.

Tačiau… po daugiau negu 2.5 metų (jau sakyčiau beveik trys metukai), nusprendėme su žmona, kad laikas įsigyti savo pirmąją šeimos transporto priemonę…

Namo iš Londono centro grįžome pakaitomis – tai greitai žingsniuodami šalia, tai lėtai mindami dviračio pedalus ant žalio dviračių tako.

Maži jausmai…

Jau praėjusį kartą minėjau, kad mano mergaitė vėl kibo į mokslus. Dėl to pirmadieniais praktiškai nebesusitinkam. Na, tik ryte išeidamas į darbą pabučiuoju, ir prieš eidama miegot mergaitė mane naktį pabučiuoja.

Šiandien grįžtu iš darbo besiklausydamas Mamontovo dainų. Užsikabaroju į viršų (ta prasme, antram aukšte gyvenam ir kažkodėl esu įpratęs laptais užbėgt į viršų visada), atsirakinu duris. Ir žiū… ant lovos guli raštelis. Pirma mintis – ką čia dabar padaryt reikės? Antra mintis, kaip seniai man žmona laišką berašė (o seniau susirašinėjom!).

O ant raštelio surašytas mini “padaryk” sąrašiukas:

  • pažiūrėk “mylių ameriką
  • suvalgyk melioną
  • neužmiršk, kad Tesco atveš maisto savaitei
  • gal dar pažiūrėk kokį bajeviką
  • o tada gal dar biški pasimokyk (turint omenyje, kad penktadienį eisiu laikyt dar vieno navision egzamino, gal ir būtų gerai pasiskaitinėt)
  • myliu!

Tai va… valgau melioną, rašau įrašą, žiūriu mylių ameriką, o mintyse vis skamba keistuolių “maži jausmai”. O kada Jūs paskutinį kartą palikot kam nors tokį mielą raštelį?