Pusryčiams iškalėm po stiprų puoduką espresso kavos.

Papuošėm savo mielą eglutę.

Pietums išsikepėm lietuviško (tėvų per atostogas atvežto) sūrio, ir sukirtom su angliška aviečių uogiene.

Susitvarkėm savo namukus ir vakarienei išsikepėm tiger prawns with garlic butter sauce tigrinių krevečių su česnakiniu sviesto padažu.

Ir atsidarėm (iš tėvų atostogų) užsilikusį balto vyno butelį (taip balto, kam čia pavadinimai reikalingi… gi arba baltas, arba raudonas, nors šitas labiau tiko prie midijų nei prie krevečių…).

Kurį lėtai bevartodami, pažiūrėjom filmą Small Island (maža sala). Evelina truputį paverkė, o aš pabaigiau vyną. Beliko išsilyginti marškinius ir rytoj keliaut į darbą.

Šiandien atsikėlėm truputuką anksčiau negu eilinį šeštadienį, ir patraukėmė į medžioklę (t.y. turgų) ieškoti eglutės. Bandau dabar prisimint ar kada nors su mergaitę jau medžiojom eglutę kartu ar ne. Praėjusiais metais mergaitė eglutę partempė iš Kembridžo, tai man beliko padėti pakabinti porą žaisliukų, ir išgerti karšto vyno taurę. Kai dar Londone gyvenom, eglutės šiaip atsirasdavo iš niekur (t.y. grįždavau iš darbo, o namuose jau laukdavo papuošta eglutė).

O šiandien… sukinėjomės turguje tarp eglučių ir bandėm surasti “kuri bus mūsų”. Ir radom! Tokią mažą, mielą, žalią eglutę. Mano mergaitė dar išlėks sudalyvaut lietuviškam kalėdiniam koncerte (kol aš tuo tarpu pasidžiaugsiu ramybe prie kompiuterio) ir vakare puošim savo eglutę.

Kalėdos visgi artėja.

Po trumpos darbo (prieš atostogas būna tiek daug daug darbų, kad diena labai sparčiai sutrumpėja) dienos grįžti namo, ir tave pasitinka besišypsanti žmona, iš kompiuterio sklindanti rami muzika, ir iš orkaitės nosį šildantis skrudintų daržovių kvapas.

Taip ir norisi įkrist į pintą krėslą ir paskaityt kokią knygą, kad šis lėtas vakaras nepabėgtų išsigandęs “sparčių” minčių.

Nežinau, kaip čia gavos, bet pradėjom pastoviai (kiekvieną sekmadienį) žiūrėti vieną iš TV laidų (nors ir neturim televizoriaus, bet šiais laikais viską galima internete rasti) – Top Gear. Sakau pradėjom, nes ne aš vienas, bet abudu – mano mergaitė irgi.

Įsitaisom ant lovos, įsijungiam žmonos mažąjį kompiuteriuką, paleidžiam laidą… ir man – “Top Gear” laikas, žmonai – masažo laikas. Kažkas kažkur kažkaip prasidėjo ne taip kaip turėtų būti… bet negi čia sunku pamaigyt savo mergaitę, kol žiūri į gražias mašinas?

Geras šokoladas yra gerai.
Rankų darbo šokoladas yra posh.
Geras rankų darbo šokoladas yra super.

Padovanoti šokoladinių saldainių žmonai (su sąžinės jausmu), ir po to veršiuko akim žiūrėti į žmoną… kartais irgi suveikia.

17:30 susipakuoju nešiojamąjį kompiuterį, ir iškeliauju namo (t.y. kaip visada, pusvalanduką žingsniuoju iki Foxton traukinių stoties). Tačiau šįvakar viskas buvo kitaip… pusė kelio iki traukinių stoties mane lydėjo besileidžianti saulė. Atrodė, kad saulė tokia didelė, tokia raudona ir taip arti… sumąsčiau, kad nufotografuosiu (su telefonu, bo fotoaparato taip ir nesinešioju niekur), kad pasidalinti “mažais džiaugsmais” ir su kitais.

O nuotraukoje saulė tokia mažutė ir, atrodo, taip toli. Bet ir maži džiausmai yra gerai… bo, tokis saulėlydis reiškia, kad jau tikrai tikrai pavasaris…