Pagaliau pasitaikė proga išbandyti naująjį puodą, naująjį receptą iš naujosios knygos (Nigel Slater “the kitchen diaries”, ir šiaip, po Naujųjų Metų naujai apsitvarkyt (perstumdėm kambario baldus).

O gaminom tai praktiškai visą savaitgalį (na, ir valgėm visą savaitgalį). Bo, receptas, keptos ėrienos buvo toks, kad iškepus po poros valandų, reikėjo dar per naktį palikti, ir tik kitą dieną valgyti.

Labai skanu, bet ilgai laukti… tai galvojom, nors desertu pasilepinsim… greitai išplakam morengus, iškepam, ir… ir vėl laukti (bent jau keturias valandas, arba per naktį). Nu ne! Deserto, pirmadieniui tai nepaliksim!

Tai va, sėdim abu ant sofutės. Prie laptopų abu prilipę. Ir laukiam… kol keturios valandos pratiksės… o kad greičiau laikas prabėgtų, Terminatorių įsijungiau (kad negirdėčiau, kaip mergaitė tyliai zirzia, kad anglų mokyčiaus).

Mudviem su mergaite patinka gaminti. Turbūt dėl dviejų priežasčių – pirmiausia, kadangi abu esame apsikrovę darbais, tai retokai tebūnam kartu. Dėl to, vakarienės gaminimas (ir jos valgymas) tampa mūsų mažu ritualu praleisti daugiau laiko kartu. Antra, mums labai patinka skaniai pavalgyti! O jeigu nori skaniai (ir dažnai) pavalgyti, reikia arba turėti daug pinigų, arba gamintis pačiam. Kadangi esu skrudžas (ir savo mergaitei net pažadėtos suknelės nenuperku), tai tenka rinktis antrą variantą ir maistą gamintis patiems.

Kažkokia ilga įžanga gavosi… o norėjau tik pasidalinti mažu džiaugsmu (kurie su mumis nors kartą buvo nuvykę į Kembridžą, turbūt pastebėjo kaip mudu su mergaite John Lewis parduotuvėj karts nuo karto tokius įdomius puodus paglostydavom) – į mūsų namus atvyko ilgai lauktas Le Creuset puodas!

Taigi… laikas kibti puodo instrukcijai į atlapus (kai geek’iškai skamba – puodo instrukcija), ir atsiversti seniai pasižymėtus receptus “kai turėsim le creuset puodą“.

O apie ką daugiau rašyt? Lietuvių nebesutinku (nors kompanijoje jau dirbame keturiese iš Lietuvos), apie darbą du kartus rašyt nesinori (bo, rašau angliškai… bandau daryt 356 dienų eksperimentą – rašyt kiekvieną dieną – žiūrėsim kas gausis), apie žmoną rašyt irgi negaliu (bo, kiek čia galima savo mergaitę girti?), apie atostogas rašyt nėra kaip (bo atostogaut nėra nei laiko, nei noro). Žodžiu – dirbu, sportuoju ir valgau. Tai nors apie maistą parašysiu, o jūs seilę pavarvinsit, sutariam?

Kiaulienos kepsnys su šviežių čiobrelių ir apelsinų karamelės padažu

Ingridientai

• 2 arbatinių šaukštelių alyvuogių aliejaus
• 2 normalių apelsinų (arba 1 didelio), smulkiai supjaustytos arba stambiai sutarkuotos apelsinų žievelės
• 1 šaukštelio čiobrelio lapų
• 4 x 80 gramų kiaulienos kepsniukų
• 60 ml apelsino sulčių
• 1 šaukšto rudo cukraus

Receptas

1. Padedam keptuvę ant stiprios ugnies, įpilam 2 šaukštus aliejaus, 1 šaukštelį čiobreolių lapų, ir apelsino žieveles. Kepam 3 minutes (arba kol žievelės pasidarys traškios – kadangi buvau smulkiai sutarkavęs žievelę, tai užteko pakepti 1 minutę). Iškratom viską iš keptuvės į lėkštę.
2. Pabarstom kiaulienos kepsniukus su druska ir pipirais (pabarsčiau porą kartų, bo niekada nežinau čia daug ar mažai). Sudedam kepsniukus į keptuvę ir kepam po 3 minutes iš kiekvienos pusės (smagiai paruduos ir pradės karamelizuotis kraštai). Vėlgi, išimam viską iš keptuvės, ir sudedam į kitą lėkštę.
3. Supilam apelsinų sultis ir šauktą rudo cukraus į keptuvę ir kepam kol sultys biški išgaruos, ir pradės karamelizuotis (porą minučių). Sukratom atgal į keptuvę apelsinų žieveles (viską iš pirmos lėkštės) ir kepsniukus (viską iš antros lėkštės – nepamiršk ir sulčių išsiskyrusių iš kepsniukų).
4. Pakepam kepsniukus dar po vieną minutę iš abiejų pusių, ir valgom!

Kadangi mums taip gerai sekasi valgyti įvairiausius blynelius, tai šįryt (na, gerai, gerai… idėja gaminti žaliuosius blynelius buvo kilusi vakar, tačiau su kolega buvom išlėkę alaus atsigert Kembridže, tai blynelius teko nukelti kitai dienai) sumąsčiau pabandyt dar kokį įdomesnį receptą. Špinatų blyneliai su bri sūrio, prosciutto kumpio, ir šviežių figų įdaru.

I LIKE!

Praėjusį savaitgalį, pirmąjį kartą gaminom “savo” blynelius. Šį savaitgalį, mano mergaitė, jau nuo penktadienio vakaro pradėjo prašyti, kad pagaminčiau “Crepe Suzette”. Čia būtent tokių užsinorėjo, bo vienoj iš daugelio knygų, buvo radus receptą. Aišku, aš nieko prieš pabandyti, ką nors pagaminti. Tačiau, “Le Cordon Bleu At Home” knygos pradžioje rašė, kad knygoje receptai išdėstyti pagal sudėtingumą, ir pradedantysis turėtų pradėti nuo pirmojo puslapio. Ir betobulėjant keliauti link knygos galo. Atrodo, paprasta, ane? Tai va, žmona užsinorėjo recepto iš 499-ojo puslapio. Huh?!…

Kažkaip šeštadienį vis pasižiūrėdavau į receptą, pagalvodavau, kad per sudėtinga gal, ir užmiršdavau. Žmonai priminus, vėl pažiūrėdavau į receptą, pagalvodavau, kad gal per sudėtinga, ir vėl užmiršdavau. Taip žmona ir liko be blynelių šeštadienį.

Tačiau, sekmadienio rytą prabudęs ir padaręs abiems espresso kavos po puoduką, jaučiau kupinas jėgų ir ryžto kibti tiems blyneliams į atlapus.

Taigi pusryčiams, valgėm crepe suzette – garsiųjų degančių blynelių (su iphone nufotografuot liepsną taip ir nesigavo – tačiau virtuvėj su mergaitė plojome abudu iš nuostabos ir džiaugsmo).

Kas recepto norit?

Turbūt, kad ir kiek laiko praleistum virtuvėj, visada rasi “pirmų kartų” – įdomių, skanių, ir dar nebandytų receptų. Šįkart (norėdami sunaudoti iš Lietuvos parsivežtų konservuotų voveraičių ir prisiminti Kauno PRESTO kavinukėj pusryčiams valgytų blynelių) kibom į “crepes” (blyneliais vadinas, ane?) receptą. Susiradau dar visai neseniai sumedžiotą “Le Cordon Bleu At Home” knygą, iš kurios dar nebuvo progos ką nors pagaminti (pastebėjau, kad receptų knygas skaitau kaip kokius romanus… net gaminti nereikia, skaitai ir alksti, skaitai ir alksti… o kai jau visai alkanas, nueini ir pasigamini ką nors paprastesnio), atkasiau “crepes au saumon fume” (rūkytos lašišos blyneliai – atrodo, skaniai, bet šįkart man tik recepto pradžios reikia) ir kibau į tešlos gaminimą.

Kodėl, kai skaitai prancūziškus receptus, jie atrodo tokie sunkiai įkandami? Atrodo, kad šitos knygos man dar porą metų nereikėtų skaityt… nors iš tikrųjų kai pradedi gamint, visai gerai gaunas. Gerai gavos ir su blyneliais… Tiesa, gal ne visų forma gavos ideali, bet susivalgė labai gerai.

Ką ten gerai, dieviškai… porcijom valgyti mums nesigauna. Eini, ir dedi dar… dar… kol nebelieka. Vakar gamintų kiaulienos kepsnių (galvojom, gal pasidarom daugiau? rytoj valgyt gamint nereikės) su obuoliais šiandienai neliko. Šiandien darytų blynelių (receptas vėl apgavo… “šešiems”, kur jau ne) rytojui irgi neliko. O gaila, būtų skanu buvę.

Jau antrą kartą, parduotuvėj vietoj standartinių vištienios krūtinėlių ar kulšikių, prigriebiam visą vištą (arba netgi dvi iš karto). Iš pradžių, youtube’ei prisižiūrėjau “kaip pjaustyti vištą“. Po to perskaičiau kokiose trijose skirtingose kulinarinėse knygose (o ką daryt jei jų daugėja?), ir nusprendžiau, kad laikas pabandyt pačiam.

Ir visai įdomiai… kiekvienas turbūt turi savo techniką – aš savosios kol kas dar neatradau. Vištos kojas (rietus, kulšis) įveikiu jau gana greitai ir sėkmingai (berods radau, kurioj vietoj kaulai jungias), tačiau krūtinėlę nulupt nuo karkaso (nors kiek gražiau kad atrodytų) dar nelabai gaunasi.

Šįvakar gaminom chicken tikka masala receptą. Skanu, bet ne super. Tačiau valgant skrandį glosto ne tik švelnūs vištienos gabaliukai su skaniu tikka masala padažu, bet ir geras jausmas “padariau pats!”

Žinoma, supjaustyti vištą kai kam gal neatrodo didelis darbas (ypač, turint omeny, kad augau kaime), tačiau… malonu po truputį artėt prie “iš kur atsiranda mano maistas” šaknų.

Kol buvau mažesnis, visada sakiau, kad nenoriu gyventi kaime. Turbūt po truputį augu?

Žmona trumpam išlėkė iki Kembridžo, o man reik netoli kompiuterio būti (savaitgalinis budėjimas). Ta proga, iškepiau duonos (aha, ir vėl… bo vakarykštę jau seniai suvalgėm).

Apie receptą jau kažkada rašiau… tai šįkart pasidalinsiu tik keliomis akimirkomis:

Savaitgalį virtuvėj įsirengiau savo “ofisą”. T.y. tarp lėkščių ir puodukų, įsitaisiau savo laptopą. Visai patogu… nori užkąst ką nors, ištiesi ranką ir šaldytuvas šalia. Užsinori arbatos ar kavos – vėl viskas šalia. Šiaip tai “skaitmenizuoju” mūsų šeimos receptų knygutę (kraustau viską į Evernote), bet kadangi jau esu virtuvėj… tai kodėl neiškepus kokios duonos?

Neužsirašyti skanaus recepto yra nuodėmė! Bo… šįvakar, grįžtu iš darbo, ir mane pasitinka mano mergaitė, žiūrinti alkanomis akimis… (čia reiškia, reikia “ką nors greito ir skanaus”). Kažkaip, abiems “dzingt” į galvą, kad labai tiktų jau kažkada gaminti “portobello & blue cheese melts“, bet tai koks receptas (ir ko reikia nupirkt?), nė vienas neprisiminėm. Greitai įnikom į žurnalų vartymą (vieno “ko nors greito ir skanaus” turbūt besigaus “skanaus” – bo kol praversi pusės metų žurnalų receptus…) ir šiaip ne taip radom.

Tai, kad kitą kartą, per daug ilgai ieškoti nereikėtų… pasidalinsiu šiuo lengvu, greitu, ir dieviškai skaniu gėriu.

Portobello & blue cheese melts – Ingredientai

• 2 raudonieji svogūnai
• 1 arbatinis šaukštelis alyvuogių aliejaus
• 2 šaukštai balzaminio acto
• 4 portobelo grybai
• 25 gramai mėlynojo sūrio (nepamaišys jeigu klius ir šiek tiek daugiau)
• 2 čiabata duoniukai
• porą saujų rukolos lapų

Portobello & blue cheese melts – Receptas

1. Įkaitink orkaitę iki 220 laipsnių. Kepimo skardoje (turbūt lengviausia su paprastu šaukštu) sumaišyk svogūnus su vynuogių aliejumi ir balzaminiu actu. Uždėk grybus ant viršaus, koteliais į viršų. Šiek tiek druskos, pipirų, džiovintų (aišku, geriausiai šviežių smulkiai supjaustytų) čiobrelių lapų, ir kišk skardą į orkaitę 15 minučių.
2. Po 15 minučių, ištrauk skardą iš orkaitės ir ant grybų pritrupink mėlynojo sūrio (aš tai kabinau su šakute mažus gabaliukus, ir gražiai dėliojau ant grybų, kad visą plotą gražiai padengtų). Pašauk atgal į orkaitę dar 5 minutėms.
3. Paskutinis žingsnis – paskrudint čiabatos duoniukus. Jeigu neturit skrudintuvo, tiks ir paprasta keptuvė. Perpjaukt čiabata duoną išilgai per pusę, ir įmesk į keptuvę. Paimk kokį mažesnį puodą ir uždėk ant duonos, kad gerai prispaustų. Pakepink trumpai – kol truputį apskrus.

O tada… jau galima arba daryti “hamburgerio” tipo sumuštinį… arba sukrauti viską į lėkštę (duona, rukolos lapai, beveik karameliniai apkepę svogūnai, grybai pilni ištirpusio mėlynojo sūrio). Ir… skanaus! Oi… beveik pamiršau. Kad vakaras būtų idealus, betrūksta taurės raudonojo vyno… Rekomenduoju (tai, ką pats išbandžiau ir labai patiko):

Kaip malonu po ilgos pilnos darbų savaitės, penktadienio vakarą, atsikąst gabaliuką sūrio ir išgert taurę raudonojo vyno. O tada, pasistiprinus, galima kibti ir į vakarienę…

Šeštadienio rytas prasidėjo su pirkinių sąrašu žingsniuojant į vietinį turgų. Pakeliui, dar užsukom, į Mello kavinukę, iškalt po stiprios kavos puoduką, ir sušlamšt po skanų sumuštinį. Bet, kai pasiekėm turgų, mūsų pirkinių sąrašas buvo greitai užmirštas, nes pastebėjom kažką naujo…

Duonos oazę! Stovėjom gerą pusvalandį ir varvinom seilę… kol galų  gale nusprendėm, kad “visko vis tiek nepaimsim… gausim kelis kartus į turgų eiti, kad paragaut nors pusę”, tai prigriebėm trijų skirtingų rūšių duoną (buvo galima griebt arba visą kepalą, arba pusę, arba ketvirtadalį). Kadangi numatyto pirkinių sąrašo atsisakėm, tai vadinasi nieko naujo ateinančiom dienom negaminsim. Teks valgyti sumuštinius…

Dar prigriebėm iš turgaus šiek tiek pomidorų, agurkų, salotų… ir naršau dabar internetą, kur kokį skanesnį sumuštinio receptą ištraukt.

- Ar esam food snobai?
- Kodėl?
- Ką tik devynis svarus ant duonos išleidom…