Kaimyne, tvartas dega!

Turbūt, tai du atskiri posakiai – „vagie, kepurė dega“ ir „džiaugiasi lietuvis, kai kaimyno tvartas dega„, tačiau šiandien tai gerai apibūdina mano džiaugsmingą būseną. Ryte naujienose pamatėm, kad išplaukęs iš Southampton’o, laivas HOEGH OSAKA truputuką pargriuvo.

Hoegh Osaka

Ir ką jūs manot? Taigi smagu – reik važiuot pažiūrėt.

Ar yra Lietuvoje likę žmonių, kurie nepažįsta nors vieno, kuris būtų emigravęs…

Ryanair airplane

Skaičiau grumlino pamąstymus apie emigraciją, ir pats susimąsčiau. Ar yra Lietuvoje likę žmonių, kurie nepažįsta nors vieno, kuris būtų emigravęs?

Prisiminus skirtingus savo gyvenimo epizodus, praktiškai iš kiekvieno iš jų yra žmonių, kurie išvyko iš Lietuvos, ieškoti laimės (ar bent jau duonos kąsnio) svetur:

  • Iš Rotinėnų kaimo – turbūt pirmasis mano pažįstamas emigrantas, laimės (o tiksliau pinigų) ieškoti keliavo į Airiją.
  • Plungės Dziudo Klubo – yra pažįstamų veidų tiek Amerikoje, tiek Anglijoje.
  • Plungės Saulės Gimnazijos – klasiokai išsibartstė po Norvergiją, Daniją, Angliją, Italiją.
  • Kauno Technologijos Universiteto – grupiokai (čia, jau pabaigus studijas, ir padirbėjus Lietuvoje) toliau mokosi arba dirba Olandijoje, Anglijoje, Naujojoje Zelandijoje.
  • Netgi iš tėvų kartos, yra pažįstamų veidų, kurie karts nuo karto iškeliauja užsidirbti į užsienį.

Vien aš, asmeniškai, pažįstu daugiau negu dvi dešimtis žmonių, kurie dėl įvarių priežasčių, Lietuvai pasakė „iki greito“. Kažin ar mane galima laikyti „average“ statistiniu Lietuvos emigrantu? Jeigu galima, tada DELFIO skelbiami skaičiai yra tik maža dalis… ir emigraciją įgauna labai didelį pagreitį.

O, Lietuviškai!

Sėdžiu prie virtuvės baro (virtuvikė maža, stalui nelebai vietos yra, užtat turim nuosavą pusryčių bariuką), valgau skanų pyragą su avietėmis (dar vakar parneštą iš ūkininkų turgaus) kiekvieną kąsnį užsigerdamas žalia fair-trade arbatą, ir žiūriu į niekur. Kažką tyliai mąstau. Akys bėgioja baro paviršiumi vis užkliudamos už atšaldyto stiklinio vandens butelio, išpakuoto ir vėl atgal į dėžė sudėto posh vyno atidarytuvo, dziudo dokumentų, džiūstančios duonos, kurią dar šiandien sudėsim į pomidorų sriubą, saldainių dėžutės (parneštos iš labai smagios saldumynų parduotuvės iš miestelio centro). Ir tik staiga pajuntu kaip mane nutvieskia suvokimo akimirka…

– O, Lietuviškai!

– Kas? – netoliese paklausia Evelina.

– Saldainiai! Etiketė…

Pasirodo, viduryje Anglijos, kažkokiam mažame kaime, kur dar neteko aplinkui girdėti lietuviškų žodžių, galima nusipirkti Vokietijoje gamintų, tačiau su lietuviška etikete užklijuotų saldainių. I LIKE!

Migruojantys žmonės

Vintage Christmas Postcard

Penktadienį smagiai su kolegomis pasibuvome savo pačių suorganizuotame “Christmas party”: iš anksto užsakyta vieta, išanksto paruoštas meniu, pasirinktos vynų rūšys. Vienintelis dalykas, ko nebuvome pasirinkę – tai vakarėlio tema (nors turbūt Kalėdoms temos nelabai ir tereikia).

Kai visi truptuką užmiršom darbus begurkšnodami vyną, pradėjom kalbėt įdomia tema: kodėl mes visi čia (Londone) dirbame? Dar vienas įdomus pastebėjimas – prie mūsų stalo sėdėjo tik vienas “tikras” anglas – o visi kiti iš netgi labai skirtingų valstybių susirinkę.

Kai kurie kolegos Anglijoj jau daugiau nei dešimt metų pragyvenę – čia jaučiasi įsikūrę ir nebesiruošia niekur toliau judėt. Kai kurie kolegos, dar tik kelis metus čia begyvenantys – optimistiškai mąsto grįžt į savo tėvynę. Aš (turbūt irgi optimistiškai) dar ruošiuos judėt kur nors kitur, prieš planuodamas kur nors grįžt.

Įdomu, kad daugelis kolegų turėjo gerus darbus savo šalyse, namus, mašinas, šeimas – tačiau vis tiek keliavo kažkur į nežinią, ir paklausti kodėl taip darė – nelabai ką sumąstyt galėjo. O dar ar darytų? Turbūt nebe… “Negerai viską pradėt iš naujo – antrą ar trečia kartą – tai būna įdomu tik pirmą kartą”.

Tai vis dėl to kodėl Lietuviai vengia Lietuvių?

Lietuviai
Nuotrauka (C) brovienas

Šįryt Londonas visai kitoks. Eidamas ryte link metro, mąsčiau, gal jau pavasarėja? Ar man čia vaidenasi, kad rytas šviesesnis negu vakar.

Metro įlipau į pirmąjį vagoną (neskubėk ir būsi pirmas? na, tik ne metro…). Geriau būti vienam iš pirmųjų, kurie išlipa iš traukinuko, tada jautiesi lyg vestum bandą paskui save. Jeigu skubėsi tu, skubės ir žmonės iš paskos. Jeigu sulėtinsi, tai gausi milijoną pykčio spindulių sau į nugarą. Bet užtat jauti savo žingsnius, ir drąsiai stovi ant žemės. O jeigu išlipsi per viduriuką, tai tiesiog būsi išneštas į gatvę, visiškai be jokio pasirinkimo.

Blackwall stotelėje įlipo į vagoną porą Lietuvių. Realiai, tai net nenužvelgiau, gilinaus į Metro laikraščio straipsnį apie futbolą. Va, treneriui išmokėjo porą milijonų už tai, kad rinktinė pralošė, ir dabar visa Londono ekonomiką patirs nuostolius (na, bent jau barų savininkai ir suvenyrų pardavėjai tai tikrai). Žodžiu, linksma būti tiek futbolo, tiek krepšinio treneriu – kol tavo komanda laimi.

Bet aš gi apie Lietuvius norėjau kažką pasakyti. Tai va, važiuojame pro Canary Warf ir vienas vyruks kitam sako. Va, šičia nebegaliu rodytis. Žinai, kodėl? Prieš mėnesį prisidirbom biški, žinai savaitgalis, nėra ką veikti, tai gėrėm. Ir taip biški daugiau. Na, žodžiu, deginam lenkiškus zlotus (net nenoriu įsivaizduoti, iš ko jie buvo atimti) ir prisipiso mentai. Bet taip jau gėrėm, kad šarabanai buvo pavažiavę (kalba netaisyta). Žodžiu, iškirtom porą mentų, bet į likusius nebeįkibom. Tai aš gavau 80 svarų baudą, o mano draugelis 200 valandų viešųjų darbų. Tai dirba dabar sekmadieniais visokias nesąmonės.

Taip net nenorėdamas klausaus, ir galvoju kaip čia dabar nepradėt juoktis. Bo, su mėlyna akim į darbą ateiti būtų negerai. Net neatsisukęs bandžiau įsivaizduot, kad čia šnekas kokie niolikmečiai, pabėgę iš mokyklos ir išvažiavę į Londoną plytų nešiot (t.y. laimės ieškot). O bet tačiau… kai sustojo traukinys, ir išlipome, priešais mane žingsniavo du Lietuviai vyrai. Vienas kokių 30 metų, kitas jau įkopęs į 40. Tiesa, trisdešimtmetis įkirtes gerus treningus, o tas ramesnis su džinsais. Iš tai kad rūbai skalbti prieš kokius metus, sprendžiu, kad vyrai dirba statybose.

Kažkaip visai nesinori sakyti “labas, rytas tautiečiai, kaip sekas?”.

O rytas Londone visai kitoks, bo danguje nėra nė vieno debesėlio. Darbe pro langą gali lėktuvus kas kelias minutes skaičiuot. Tikrai šiandien šviesiau.

Džiaugiuos, kad esu Lietuvis, bet juk galima ir tyliai džiaugtis, ar ne?