Parekomenduokit man gerą kirpėją?

Hairdresser 1

Parekomenduokit man gerą kirpėją?

Bo, su kirpyklom, man nelabai sekasi. Tiesa, man nelabai svarbu, kaip mane apkerpa. Man labiau svarbu būt nekamantinėjam – kaip nori, taip kirpk – nepatiks, daugiau neateisiu. O klaust kaip kirpsim, kiek trumpinsim, ar šitiek, ar daugiau – tai mane biesina. Iš kur aš žinau, kaip aš atrodysiu, kai man nukirpsi plaukus „tiek“. Nežinau. Ir nenoriu galvoti. Mano darbas ateiti į kirpyklą, įkristi į kėdę, ir paskęsti giliuosi apmąstymuose (koks aš jaunas ir gražus atrodau kirpyklos veidrody), o ne krapštyti galvą, kaip aš noriu, kad mane nukirptų. Nes jeigu ir pasakyčiau kaip, taip turbūt nenukirptum. Ne kartą teko matyti persikreipiantį kirpėjo veidą, kai jis bandė su mano verpetais kovoti. Į tai išmokau nebereguoti (bo, kaip informatikas atrodo, nėra labai svarbu – vis tiek prie kompiuterio sėdi diena iš dienos). Tačiau, šį šeštadienį, mane kirpėjas (arba, kirpėjai) šiek tiek nustebino.

Ateinu į kirpyklą. Žiūriu, kad kirpėjas, kuris mane kirpo paskutinį kartą (berods Alex vardas) užsiėmęs, o kitas toks, biški jaunas, laisvas. Sėdžiu pas jį į kėdę. Eilinį kartą – klausimų lavina – kaip, kiek, ar tiek? Kaip nori – sakau, mąstydamas „o tu biškį ne per jaunas kirpėju būti„? Kerpa mane, vargsta, stringa biški ties verpetais. Na, bet gaurai, po truputį krenta, krenta. Ir po kokių gerų dešimt minučių, jaunojo kolega (kuris baigė kirpti kitą klientą šalia) jam sako – what a f*** are you doing? Go away and let me finish him…

🙂

Spėju, reikia sukurti naują kategoriją mano gyvenime (t.y. blog’e) – apie kirpyklas

Tau antakius patrumpinti?

Vakar, po trumpo pasisėdėjimo prie kavos puodukų (ir seilės pavarvinimo į Jamie At Home knygos receptus), užsukau į vietinę naują (naują, tai dar tik porą savaičių atsidariusią) kirpyklą. Turkišką kirpyklą. Ar tai turkų kirpyklą. Net nežinau, kaip teisingai pasakyti. Na, bet ne tame esmė. Eilinį kartą, atsisėdu, paklausią kaip kirpsim, pasakau, kad man nelabai rūpi kaip (kokį kartą drąsesnis kirpėjas mane už tokius žodžius prigaus), ir kerpam.

Esu turbūt nesmagus klientas, bo, per daug nesišneku. O per daug nesišneku, nes visada esu sužavėtas veidrodžio dydžio, ir būna labai keistai matyt save veidrodyje tokį ilgą (na, aišku, priklauso kaip greitai nukerpa) laiko tarpą. Spėju, kad vieną kartą prisėdęs kirpykloje, praleidi daugiau laiko žiūrėdamas į save, negu per visą pusmetį, kol iki tos kirpyklos nueini.

Viskas būtų buvę kaip visada (kirpėjas bando įveikti mano gaurus ir verpetus, purškia vandenį, bando nukirpti tiesiai, šukuoja, vėl bando nukirpti tiesiai, vėl purškia vandenį, kol galų gale supranta, kad tiesiai nukirpti neišeis, pasiduoda, ir taip visai „taip ir norėjau stiliumi“ tiesiog suvelia biški plaukus, kad nesimatytų, jog nesigauna tiesiai). Galų gale, kirpėjas taip pasilenkė links manęs ir paklausė „o tau antakius patrumpinti?“ Aš savo piktu, pasimetusiu žvilgsniu su pakeltu antakiu (ir ramiu balsu) tesugebėjau pasakyti – Ką??!!

Apie kirpyklas

Esu turbūt truputuką alergiškas kirpykloms (kaip ir ligoninėms, dantistams ar bažnyčioms). Dėl to, stengiuosi – kuo rečiau, ir jeigu jau labai labai reikia, tai kuo greičiau.

Šiandien, jau LABAI reikėjo (bo, paskutinį kartą kirpykloj buvau rugpjūtį Plungėj):
Vyras

Taigi… gavosi GREITAI:
– Kaip kirpsim?
– Taip, kaip va aną, kad nukirpot.
– Tikrai nori taip trumpai?
– Užaugs gi…
15 minutes later

Apie kirpyklas

Į kirpyklas užsuku retai. Todėl dažniausiai būnu gauruotas. O kadangi esu informatikas ir daugiausia laiko praleidžiu prie kompiuterio, tai turbūt tie gaurai niekam ir nemaišo.

Šiandien jau pribrendo laikas vėl nueiti į kirpyklą (turbūt antrą kartą šiais metais – negi pradedu dažniau į kirpyklas vaikščiot)? Nueinu, žiūriu, kad mano kirpėjos nėra. Tiek to, jeigu dabar nenukirps plaukų, tai turbūt vėl ateisiu tik po pusmečio. Tai sakau kerpam..

– Kaip kirpsim? – klausia kirpėja.

– Nežinau, kaip norit.

– Visi iš pradžių sako, kaip norit, o paskui pyksta, kad blogai nukirpau. – guodžiasi kirpėja.

– Tai kirpkit, kad atrodyčiau gražiau. Nesvarbu trumpai ar ne. Aš gi informatikas… – beveik pradedu teisintis mąstydamas, kad mane vis tiek visi kreivai nukerpa – verpetingą galvą turiu.

Tai ir nukirpo. Žiūriu į veidrodį ir mąstau, gerai čia ar blogai, kad pasakiau “kaip norit”. Bo gavosi truputį kitaip negu visada…