Grįžau. Ir vėl į kelionę.

Prieš porą dienų grįžau iš Kanados. Dar įspūdžiai nesusigulėjo, dar nenusprendžiau ar man patiko ką tik aplankyta šalis, o aš jau vėl pakeliui į naują nuotykį. Užkąsim truputuką San Sebastian’e.

Taip, važiuoju pavalgyt. Skanaus!

Keliauti reiškia laukti.

Keliauti reiškia laukti. Tu susidedi viską, ką planuoji vežtis ant lovos. Atisdarai lagaminą. Ir bandai išmąstyt, ko tau tikrai reikės, ir kas nebūtina. Man laukimas prasideda maždaug nuo tos akimirkos, kai uždarai lagaminą. Kad ir kur skubėtum, po to kai uždarai lagaminą, laikas tau nebepriklauso. Taip, tu visada gali pasirinkti vieną kelią ar kitą (sėsti į autobusą ar taksi, lipti į lėktuvą ar traukinį), bet visa kelionės idėja yra – dabar tau teks šiek tiek palaukti. Kartais su nuotykiais, kartais be. Bet laukimas visada išlieka konstanta. Dėl to, geriau su tuo laukimu susitaikyti ir susidraugauti. Ir tada nebežiūrėti į laikrodį, ir negalvoti – damn, gal nespėsiu? Please please please… kad tik spėčiau.

Ryanair. Not.

Sekmadienį palėkiau link Toronto. Tai apie laukimą, ir žiūrėjimą į laikrodį, truputuką suprantu. Kelionė prasidėjo nuo to, kad iš Kembridžo iki oro uosto teko keliauti su replacement autobusu (nes tas, su kuriuo būtų reikėję važiuot, kažkur sugedo pakeliui). Tai sėdam į autobusą ir važiuojam į Heathrow. Ramu. Pabundu prie Stansted’o, ir klausiu vairuotojo – mes vis dar judam link Heathrow? Vairuotojas sako, kad ne. Kad reikia ieškoti kito autobuso ir parodo, į kurią pusę. Žingsniuoju link naujos stoteles, ir pusiau dar miegodamas laukiu. Po kokių penkiolikos minučių atvažiuoja tas pats autobusas ir nuvežą link Heathrow.

Oro uoste, pasižiūriu į laikrodį – liko dar porą valandų. Ramu. Bandau užsiregistruot prie kiosko – denied. Hmn, papračiau pagalbos šalia stovinčios asistentės. Ji, tris kartus bando mane užregistruot – neveikia. Sako, labai atsiprašau, bet tau reikės stoti va į tą eilę – ir parodo į tokią ilgą gyvatę. Sakau – spėsiu? Atsako – tikiuosi 🙂

Stovėdamas eilėje, skaitau pranešimus, kad registracija uždaroma vieną valandą prieš skrydį. Kas ir taip visiems aišku, bet tai reiškia, kad vietoj dviejų valandų turiu vieną. Kažkaip tada žiūrėjimas į laikrodį, ir greitai slenkančias sekundas ir žiūrėjimas į netrumpėjančią eilę, ramumo neprideda. Bet viskas bus gerai.

Lagamina priduodu, ir dokumentus gaunu 5 minutėm prieš užsidarant mūsų skrydžio registracijai. Vienas laukimas baigėsi, tada prasideda kitas. Laukti kol įleis į lėktuvą (čia, AirCanada labai sparčiai prasisuka). Ir tada dar ilgenis laukimas… pats skrydis. Atrodo, ofise dirbdami mes tiek daug treniruojamės sėdėti. Tačiau, sėdėti beveik aštuonias valandas, yra įdomus laiko praleidimo būdas. Bo, tada tenka laukti. Laukti savęs. Laukti kelionės tikslo. Laukti pasikeitimų.

Po atostogų atgal į darbus

Iš Lietuvos (po beveik poros savaičių atostogų) namo (aha, įdomus jausmas sakyt apie Angliją – namo) grįžome antradienį. O jau trečiadienį ryte pėdinau į darbą, ir keliavau truputuką į Škotiją…

Sėdėt traukinyje ilgiau negu šešias valandas (į vieną pusę) sakyčiau yra nemažas pasiekimas. Išsėdėt dar tiek pat grįžtant namo yra truputuką sunkiau. Iš kitos pusės, turi pakankamai laiko pažiūrėt pro langą…

Traukiniu per tiltąView from the trainView from the trainView from the train

Nacionalinės žiemos ypatumai

Kadangi Royston’e žiema praktiškai pasibaigė (sniego aplinkui visai nebėra, žolė visur žalia, saulė šviečia), tai šiandien visi leidomės į „ledo“ paieškas Kembridže.

Cambridge


Skating

Paskutinį kartą ant ledo buvau turbūt dar Universiteto laikais Kaune. Smagus jausmas, kai nuplėšus pačiūžas nuo kojų, jos pasidaro tokios lengvos ir linkstančios.

Paslėptos paslaptys

Jau beveik mėnuo kaip gyvename Roystone. Nedidelis, smagus kaimukas. Be to, kad susiradau vietinį dziudo klubą, išbandėm vietinį itališką restoranėlį, apsipirkom keliose vietinėse parduotuvėse, išgėrėm alaus vietiniame pub’e – apie Roystoną dar žinome pakankamai mažai. Dėl to, vakar, sukirtę vakarienei bratkartoffeln, nusprendėme apsilankyti vietinėje paslėptų paslapčių mugėje (ten turėjo vietiniai verslininkai pristatinėt, ką gero galima nuveikti Royston’e).

Nužingsniavom link golfo laukų, ir dar iš tolo pastebėjom porą pažadėtų palapinių. Iš toli jos pasirodė pakankamai mažos (pagalvojau, o ką norėt, visgi Roystonas pakankamai mažas). Priėjus arčiau, palapinės nelabai ir tepadidėjo – kaimukas turi savo buhalterį, savo aludarius, savo labdaros organizacijas, savo laikraštį, savo baldų dizainerius, savo fotografų… ir tai maždaug viskas.

Nusprendę, kad nelabai ką daugiau pamatysim, prigriebėm po stiklinę PIMS’o ir pasukom link kalvų dar truputuką pasivaikščiot. Belipant į kalniuką smilgos glostė kojas, paukščiai neerzinančiai čiulbėjo, aplinka kvepėjo vietomis nupjauta žole, o aš eilinį kartą apsipyliau PIMS’u savo dar šiandien išskalbtą maikutę.

Atrodo, kad ne taips bus lengva sužinoti viską apie Roystoną. Iš kitos pusės, galbūt aš per daug tikiuosi iš šito mažo miesteliuko.

Iki pasimatymo, Londone!

Per paskutinį mėnesį nutiko daug įdomių ir labai daug ką keičiančių dalykų…

Gavau darbo pasiūlymą iš kompanijos, kurioje norėjau “kada nors, tolimesnėje ateityje, dirbti”. Dėl to, išėjau iš darbo, kuriame dirbau paskutinius trejus metus. Sujaukdamas visus savo, ir darbdavio planus. Išsikrausčiau iš Londono.

Atsikrausčiau į mažą miestelį. Kaimą. Truputį mažesnį nei Plungė. Išsinomuojom butuką. Per vieną dieną. Apėję tris agentūras. Apžiūrėję du variantus. Užtruko turbūt truputį ilgiau, negu pirmą kartą atvažiavus į Londoną, kai tiesiog sakėm “mes jamam šitą kambarį”, tačiau išsinomuot butą per vieną dieną, sakyčiau yra neblogas skill’as.

Pirmą kartą gyvensim vieni du. Pirmą kartą… praktiškai nuo studijų laikų turime kažką panašaus į namus, o ne bendrabutį. Nusipirkome pirmąją savo lovą, pirmąjį savo super čiužinį. Pirmuosius savo peilius (su kuriais jau spėjau du kartus įsipjauti), keptuves, puodus. Pirmuosius dėvėtus ir senus, bet labai patogius pintus fotelius, kuriuose sėdim skaitydami knygas, gerdami šaltą baltą vyną ir ragaudami įvairiausius sūrius. Toks jausmas, kad dabar vyksta tai, kas turėjo vykti pirmąsias savaites po vestuvių. Žinoma, su “pirmaisiais dalykais”, sulauksime ir pirmųjų savo sąskaitų…

Visi šie pasikeitimai daro mane vis laimingesnį ir linksmesnį. Nežinau kodėl, tačiau jaučiuosi globojamas žmonių su kuriais gyvenu, dirbu, praleidžiu laiką, kad ir kur bebūčiau. Namuose manęs visada laukia meile švytinti mergaitė. Darbe – tobulėti skatinantys kolegos. Dziudo (o taip, vėl pradėjau sportuoti) – labai palaikantys vis dar nepažįstami, bet jau dziudo draugai. Ir kiekvieną kartą priėmus didesnį sprendimą, tik po poros savaičių suprantu, kad tas sprendimas buvo geras.

Kai atvažiavau į Londoną atostogų ir nusprendžiau pasilikti, jaučiausi kad žinau daug. Kai pradėjau dirbti Londone, suvokiau, kad beveik nieko nežinau. Po trejų metų, jau jaučiau, kad išmokau nemažai, kad galėčiau dirbti bet kur. Kai išsikrausčiau iš Londono, ir pradėjau dirbti naujame darbe, supratau, kad vėl beveik nieko nežinau. Žvelgiant atgal, kiekvienas didesnis, sunkesnis sprendimas, mane skatina velniškai tobulėti. Tik tiek… kad galėčiau dažniau priiminėt gyvenimą keičiančius sprendimus… O gal kaip tik, visi jie buvo priimti pačiu tinkamiausiu metu.

Pusryčiams smūčių…

Dar visai neseniai rašiau apie pirmąją mūsų šeimos transporto priemonę. Kurią labai greitai pasigrobė mano mergička važinėt į Univerą (pagrindinė dviračio pirkimo priežastis buvo, kad gal kaip nors galbūt aš važinėčiau su juo iki darbo…). Tačiau praėjo geras mėnuo, kol aš su dviračiu nulėkiau iki ofiso. Ne taip paprasta po Londoną su dviračiu važinėt… nebent tavo laisvalaikio pomėgis – kamikadzių susirinkimo būrelis.

Tačiau pastebėjęs kaip linksmai mano žmonikė mina dviratuką, prigriebiau ir antrą tokį patį… dabar beliko tik į darbą pradėt važinėt.

O šiandien ryte nusprendėm nulėkt atsigert skanių smūčių. Apie 9 km į vieną galą. Atsigėrėm, užkandom english breakfast, ir atgal. Mjooo…. Londonas yra didelis, o brompton’as yra mažiukas. Bet ale kaip smagu važinėt… kad ir per patį Tower Bridge tiltą tarp mašinų pralėkt…

Sekantys pirkiniai turbūt bus porą šalmų… Bo dviratį pirkdamas nugirdau:

– What helmet would you recommend for me?

– Well… how hard are you going to crash?

Apie 2010-ųjų pradžią… t.y. apie 2010-ųjų kalendorių

Per Kalėdų atostogas bevaikščiodami su Benų šeimyna po Southend-on-sea, netyčia užsukome į vietinį knygyną. Na turbūt ne visai netyčia, bo užsukome į daug daugiau parduotuvių (mano žmonai reikėjo kuprinės, man reikėjo kokio paštininko tašiuko, kad būtų kur susidėti dokumentus, Benų šeimynai gal ir nieko nereikėjo, bet kadangi susidėjo su mumis… tai teko pasivaikščiot kartu po parduotuves), taučiau ko reikėjo, taip ir nenusipirkome.

Bet… ko atrodė, kad nereikia, tai nusipirkau. Moleskin 2010-ųjų metų kalendorių. Kuris iš dalies pakeitė mano blog’inimo įpročius (t.y. juos panaikino). Dabar kiekvieną vakarą jau krisdamas į lovą miegot, prigriebiu savo metų kalendorių ir parašau, ką doro nuveikiau, pastebėjau, ar norėčiau nuveikti.

Taip berašydamas (ir kartais praleisdamas po kelias dienas), pastebėjau, kad pažiūrėjus ką rašiau prieš mėnesį, labai lengva prisiminti, ką tada veikiau, kodėl taip galvojau, ir netgi kaip jaučiausi. Tačiau, pažiūrėjus į tas dienas, kur nieko neparašiau.. net labai sukdamas galvą neprisimenu, kas tą dieną įvyko…

Jeigu diena buvo verta tavo gyvenimo, tai verta apie ją užrašyti…

Į Kembridžą…

Cambridge

Sekmadienis. Su Kęstuku nuvažiavome iki Kembridžo. Rytoj jau abiems į darbą. Pradinis planas buvo nuvykti į nuomojąmą kambarį, pasilikti daiktus ir lėkti apsipirkti. Tačiau, kai atkeliavome į būsimus Kęstuko namus, savininko dar nebuvo. Tai truputį teko palaukti. Geroką tokį truputį. Pažiūrėjome Simpson’us (gerai, kad informatikai visada su savim vežiojas kompiuterį), paskui How I Met Your Mother. Kai jau galų gale nusprendėme važiuoti atgal į Londoną, į duris pasibeldė landlord’as.

Taigi traukinyje sėdžiu vienas ir ramus važiuoju namo. O Kęstuko laukia įdomūs nuotykiai Kembridže.

Reikės dar kada užsukti į Kembridžą… ir patikrinti už ką (be kelių Universitetų), šitą kaimą žmonės vadina miestu…

O man patinka važiuoti traukiniu. Dieną. Kai gali žiūrėti pro langą ir rasti ką nors gražaus. O vakare, ar naktį, ar šiaip kai jau tamsu už lango, man labiau patiktų sėdėti prie židinio, žiūrėti į liepsnojančias anglis ir gerti karštą arbatą. Arba sėdėti prie kompiuterio.

Marselis, 2009

06:50. Atvažiuojame iki oro uosto. Aš buvau prisiminęs savo “skill’ą” užmigti belekaip ir belekur – tai gavau dar valandikę gero miego. Išlipant iš autobuso lauke snigo – tikėkimės mūsų lėktuvas sniego neišsigąs.

07:00. Pusiau išsirengę perėjome apsaugą. Šįkart nesupypsėjome nė vienas. Duty free zonoje iškart pasukome link JD Sport parduotuvės, kur aš prigriebiau sportabčius “all star” ir dziudo skirtas tapkes. Aišku, norėjau lietuviškų inkariukų, bet bus gerai ir allstar’iukai.

07:10. Papusryčiaujame “Frankies & Benny’s”. Man patinka English breakfast. Net ta neskani dešra man patinka. Ir kepti grybai. Apskritai, aš suprantu, kad visa tai neatrodo labai viliojančiai, bet kuo rečiau valgau English breakfast, tuo labiau man jis patinka.

08:15. Įsėdome į lėktuvą. Pasikėlimą ir šiaip daugiau negu pusę skrydžio pramiegojau.

11:25. Nusileidome Marselio oro uosto. Muitininkas ilgai tikrino mano pasą ir atidžiai peržiūrinėjo senas vizas.

12:20. Dar nie valandos nepraleidę šitoje nuostabioje aplinkoje, pastebėjome, kad angliškai turbūt su mumis niekas nekalbės. Dėl bilietų ir šiaip kas, kur, kame teks aiškintis ženklų kalba.

12:30. Isėdome į Navette autobusiuką, kuris už 8.5 euro teoriškai turėtų mus nuvežti iki Marselio centro – kur prasidės viešbučio paieškos.

O vaizdai ir oras tikrai pasakiški. Šalia manęs sėdi dėdė prancūzas su maikute trumpom rankovėm ir nuo saulės akiniais. Reikėtų ir man tokių.

13:00. Užkalbinę porą prancūzų suradome savo iš anksto užsakytą viešbutuką. Tiesa, kad prancūzai labai nenoriai kalba agliškai, tačiau kai tokia graži mergaitė, kaip mano Eveliuks, prieina prie prancūzo ir paklausia do you speak english, tai jie nevalingai palinksi galva.

13:20. Užsiregistravome Vertigo viešbutuke, už kurį palikome šmotą pinigų, gavome raktus nuo “savo” kambariuko, dar paklausinėję ką čia per dieną būtų galima pamatyt, išėjome ieškot nuotykių.

21:00. Kadangi visą dieną klajojome po Marselį, nebebuvo kada prisėst ir parašyt kaip sekės. Visų pirma, tik išėję iš viešbučio nupirkome tris atvirukus (na, žinot, postcrossing’o fanai ir šiaip kas norit atviruko?). Pasirodo už juos gerokai permokėjome, nes kuo toliau nuo viešbučio, tuo jie pigesni. Bet who cares? (naujas požiūris į pinigus?)

Marselis yra nuostabus, šiltas, senas ir lėtas miestukas apsuptas kalbų ir vandens. Aš leidžiantis lėktuvui bandžiau spėliot, kad mieste turėtų būti labai nevėjuota, nes kalnai turėtų suveikt kaip tvoros. Klydau. Vėjas gerokai draikė mano švarko atalpus, o aš iš dalies gailėjausi praradęs šunišką džiaugsmą, bo visai neseniai buvau apsilankęs kirpykloje.

Gerokai pasivaikščioję po Marselį (ir dar truputuką pasivažinėję su vietiniu traukinuku) nusprendėme, kad šitame miestuke galėtume ir ilgėliau apsistoti. Gaila, kad atostogų buvau pasiėmęs tik porą dienų.

Kai išalkome – patraukėme link uosto, nes ten viešbučio darbuotojas buvo žemėlapyje pažymėjęs keletą rekomenduotinų restoranų. Tačiau likome it bitę kandę, nes restorai tuo laiku (apie trečią valandą) jau užsidarinėjo ir mums prancūziško maisto pasiūlyti nebegalėjo. Truputį supykome, ir nusprendėme, kad ką nors užvalgysime pirmame pasitaikiusiame pub’e. Ironiška, tačiau tai buvo british pub. Išlenkėme po pintą Guiness alaus ir sukirtome porciją beef lazanijos. Mane apėmė trumpa panika, kad kokio velnio mes atskridome iki Prancūzijos, kad pavalgyti angliško maisto? O ir už bokalą alaus palikome po 7.5 euro – va, kodėl prancūzai taip mažai geria!

Apie 17:00 grįžome į viešbučio kambarį ir numigome pusvalanduką pokaičio.

Vakarop nuėjome paklausinėt viešbučio darbuotojų, kur čia vietiniai renkas. Ką jie valgo? Bo, visgi turizmo miestas, ir ten kur renkasi turistai, dažniausiai nebūna geriausios vietos. Taigi gavome dar vieną rekomendaciją (ir mažą taškiuką žemėlapyje), patraukėme ieškoti nuotykių prancūzų gurmanų pasaulyje.

O rekomenduota vieta buvo tikrai įdomi. Iš pradžių įeini į barą ir galvoji, kad ne čia pataikei (aš bandžiau įtikint mergaitę, kad mes tikrai kažkur kitur nuklydome). Tačiau, jeigu praeini barą, atsiduri labai mažame, bet jaukimae restoranėlyje, kuriame mums pasakė, kad mes atėjome prancūzų laiku labai anksti ir reikės palaukti, kol kas nors pradės gaminti valgyti. Tai mūsų toli gražu neišgąsdino. Sakom, duokit mums prancūziško vyno, ir mes jau kaip nors palauksime, kad ir kiek ten reikėtų laukti. Padavėja dar pasiteiravo, ar tikrai norime viso butelio, o ne taurės.

Kol laukėm savo vakarienės, su mumis pasišnekučiuoti atėjo restorano savininkas. Paklausinėjo iš kur esame, nes šitame restorane dažniausiai lankosi vietiniai. Taip pat papasakojo apie tris vynų rūšis, iš kurių vieną pasirinkome “laukimo procesui” sutrumpinti.

Vėliau užsisakėm patiekalą sudarytą iš įvairių sūrių ir mėsų/dešrų ir taip pat prancūziškai keptą antį. Visa vakarienė buvo tokia skani ir prancūziškai lėta. Londone tas lėtumas reikštų susinervinimą ir mažą arbatpinignių kiekį, o Marselyje lėtumas – pasitenkinimo ir džiaugsmo pojūtis. Buvo dieviškai skanu, su mumis kalbėjosi angliškai (matėsi, kad labai stengėsi), prancūziškas vynas buvo gaivus, ir aplinka labai jauki. We should get out of London more often…

O visdėlto kokie mes arogantiški. Puikiai suprantame, kad prancūzai nemėgsta anglų kalbos, tačiau mes vistiek visur kalbame angliškai.

22:05. Rytoj reikia viską labai tiksliai susiplanuot, kad netyčia nepraleist skrydžio. O ryte dar reikėtų aplankyti uosto turgų ir kur nors užkirsti prancūziškus pusryčius. Tačiau apie tai pamąstysim rytoj… o dabar keliauju pabendraut su viešbutuko darbuotojais ir kitais angliškai kalbančiais keliauninkais.

Marselis yra gražus.

Vy, sil vu plė! O taip, prašyčiau!

CIMG1649

Prigriebiam porą porų kojnių, vienus marškinius, Beno fotiką (ačiū Benai), kurio pakrauti turbūt Prancūzijoje nepavyks, šmotą pinigų (su mintimi, kad jeigu ko prireikes, tai visada galima nusipirkti – kam čia tampytis?) ir lekiam link oro uosto. Jau po keletos valandų galėsiu laužyt savo liežuvį ir bandyt Marselio kavinukėj užsisakyt juodos kavos su šviežia bagete.

O taip. Sumąstyk. Išbandyk. Išmok ką nors naujo.

P.S. Kadangi nesivežam kompiuterio (ir apskritai beveik nieko), tai įspūdžius pabandysiu parašinėti ant popieriaus lapo. Jeigu kas gausis, parašysiu ir čia grįžęs namo.