Apie internetą…

05:48

Visada įvertini tai ką praradai (ta prasme, ką turėjai, bet nebeturi). Dėl to,  jeigu dabar kas prispaustų ir lieptų surašyti priežastis dėl kurių būtų verta grįžti į Lietuvą (kokias tris keturias tikrai galvą pasukęs sugalvočiau!) – tai pirmoji būtų – INTERNETAS.

Anglijoje, kad ir kur bebūčiau, visada tenka nusivilti interneto kokybe (čia, tarkim… man reikia parsisiųsti kokią didelę sql duomenų bazę…), bo greičiai tai apgailėtini. Visada… t.y. iki šiandien. Radau dar vieną vietą, kur galima kraustytis gyventi…

Reading, Thames Valley Park, Microsoft Campus. Download 10 mb/s. Upload 10 mb/s.

Kaip ištrinti one.lt anketą?

Kažkada, labai seniai, dar mokyklos laikais, penkios nemokamos sms žinutės per dieną, buvo tikras gėris. Kadangi šitas gėris jau senokai pasibaigė, o laiko švaistymui turiu ir įdomesnių alternatyvų, šiandien pats sau atsakiau į klausimą „Kaip ištrinti one.lt anketa?“

  1. Prisijungiame prie www.one.lt
  2. Spaudžiame CTRL + END arba įnirtingai suktelime pelės rutuliuką, kad nukeliauti į puslapio apačią.
  3. Spaudžiame ant „Norite išsiregistruoti?“
  4. Įveskite slaptažodį ir paspauskite „ištrinti“

Gyvenimas be interneto…

Nėra InternetoNėra Interneto

Jau praėjo turbūt daugiau negu dvi savaitės, kai nebeturim interneto. Sakau turbūt, kad laiką leidžiant ne prie kompiuterio pakankamai sunku orientuotis, kiek to laiko praėjo.

Iš vienos pusės, gerai…

  • Perskaičiau tris knygas, nusipirkau dar keturias.
  • Pradėjau vėl mokytis rusų kalbos (tiksliau kartotis rusų kalbos žodynėlį). Šiaip rusų suprantu, bet norėčiau kalbėti laisviau nei dabar lemenu.
  • Atėmiau iš kolegos video kamerą (nors kol kas dar ir “neturėjau laiko” – ryškiai meluoju, kaip galima be interneto neturėti laiko?), tad turbūt pradėsiu žaisti šiek tiek su maketavimais.
  • Dar prieš “dingstant” internetui parsisiunčiau video, kaip mokytis plaukti – tai po truputį bandau išmokt lankydamas baseiną.
  • Vakarais yra laiko pasėdėt su žmona, kartu pavakarieniaut ar pabendraut. Prieš tai vis galvose kirbėdavo mintis, kiek dar daug nepadarytų darbų.

Iš kitos pusės, blogai – nėra interneto! Ką daryt informatikui?

Kada paskutinį kartą pirkai internetu?

Kažkurią dieną susimąsčiau, kad pakankamai daug savo pinigų išleidžiui internetu. Per praėjusį pusmetį internete teko sumokėti internetu už:

Gyvenant Lietuvoje pirmasis pirkinys internetu buvo bilietai į Londoną. Buvau priverstas pasiimt SEB Virtuon kortelę, iš kurios man labai gretiai piktas dėdė dar 5 eurus pasiėmė. Tada bankas tą kortelę užblokavo, ir man grąžino pinigus į užblokuotą sąskaitą. Taip iki šiol ir guli 5 eurai… kurių niekas paimti negali. Iš kitos pusės kai grįšiu į Lietuvą praleidęs pusvalandį banke turėsiu už ką porą butelių alaus nusipirkt.

Kai Londone gavau banko kortelę, paklausiau ar ja galima atsiskaityt internetu. Į mane pažiūrėjo banko darbuotojas kaip į kokį kaimietį ir pasakė, kad tiek su debetinėm, tiek su kreditinėm kortelėm internetu atsiskaityti galima. Po poros apsipirkimų internete, susimąsčiau apie saugumą. Na, šįkart kaip iš SEB korteles pinigų niekas dar nebuvo pasiskolinęs, bet nenorėjau visur suvedinėt savo kortelės duomenis. Todėl, užsiregistravau paypal, kurį naudoju “mažiau patikimiems” apmokėjimams.

Kada ir ką paskutinį kartą pirkai internetu?

Who Moved My Cheese?

Kartais užduodu sau klausimą: ar tau patinka ką darai? Ką darysi po kelių metų? Ar tau patiks tai, ką tu darysi? Dažniausiai tokie klausimai, t.y. atsakymai į šiuos klausimus veda prie kokių nors pasikeitimų. Taip, (na, dar Kęstuko įkvėptas), pradėjau vėl lankyti sporto klubą. Taip keliu sau vis kitus tikslus…

Kai su Evelina užsukome į Borders knygyną Oxfordo gatvėje lėtais žingsniais nukėblinau link business knygų. Kiekvieną kartą užduodamas sau tokius klausimus, vis mąstau… kad kada nors, I’ll be working for myself. Ir šįkart… išsirinkau vieną tokią mažą knygą “Who Moved My Cheese?”. Tai knygą ne apie verslą… o šiaip apie pasikeitimus. Ir apie tai… kas tu esi. Labai smagiai suskaičiau knygutę greičiau nei per porą valandų… ir dar tikrai perskaitysiu ne vieną kartą.

Turbūt esu sunkiai apsisprendžiantis, lengvai kitų įtakojamas, tačiau labai laimingas, ir “reikiamu laiku ir reikiamoje vietoje” būnantis žmogus. Mane įkvepia pokalbiai su Augustu, mane priverčia susimąstyti pokalbiai su broliu, mane skatina pokalbiai su Kęstuku, mane stabdo… turbūt aš pats.

Kas dar neskaitėt šios knygutės, tačiau… bent kiek kertat anglų ir norėtumėt susimąstyt apie tai, kaip jūs bijot ar nebijot pasikeitimų… praneškit, pasidalinsiu… su sąlyga, kad kada nors grąžinsit, ir vėl galėsiu pasverti visus savo pliusus ir minusus…

Kompiuterastiški pamąstymai

computer love mr_oji

Kažkurį vakarą su Evelina susirinkom namuose visus rastus atsuktuvus, ir išardėm mano nešiojamąjį kompiuterį Acer. Įdomu buvo išlupinėt po vieną detalę, ir žiūrėt kas kur yra paslėpta. Va, čia ramai susigrūdę bando kvėpuot, o čia hardas užslėptas. Taip detalė po detalės ir turėjom metalo ir platsmasės laužo krūvą.
Dulkių jau buvo gerokai prisikaupę, tačiau manau kaitimo priežastis buvo ne dulkės. Bandžiau sukinėt mažiuką ventiliatorių, kuris labia stengėsi priešintis tokiai pramogai. O turėtų suktis kaip bitutė… Taigi, išvalėm kiekvieną detalę, ir pradėjom surinkinėt… O čia prasidėjo problemos. Teko kam nors išrinkinėt nešiojamus kompiuterius? Kaip jie ten sugeba tokius trumpus, ir popieriaus storumo laidus įkišt kur reikia? Ta prasme, matau/žinau vietą, kur laidas turėtų įlyst. O bet tačiau… sunku kaip kokį storą katiną į stiklainį mažiuką sukišti – priešinas, lankstos, nelenda nors tu ką.
Aj, sakau, dedam šitą į šoną, pabūsim porą dienų be kompiuterio. Tai va, sėdžiu darbe prie kompiuterio, žmonių dar nėra (pastaruoju metu į darbą ateinu visada pirmas), ir naršau po DELL, HP, APPLE tinklapius, ieškodamas sau tinkamo kompiuterio.
Jaučiuosi keistai… kai reikia darbą mest, ir pasilikt Londone ilgesnių atostogų, tai net širgis nesudreba. O vat, kai reikia išsirinkt, kokį kompiuterį norėčiau turėt, tai elgiuosi kaip mažas vaikas. Svyruoju tarp “mažo, nešiojamo + didelis monitorius”, tarp “nešiojamo žvėries – desktop replacement”, kuris nelabai tinkamas nešioti… ir tarp “dėžutės”. Turbūt, sunkiausia apsispręst, nes vienaip ar kitaip gaila pinigų. Antras sunkumas – tai, kad Londone pastovumo reikia turėti kuo mažiau… o tai reiškia, kad dėžutė, ar sunkus nešiojamas kompiuteris kada nors gali tapti kančia (ką čia gali žinot kiek gyvensiu ten, kur dabar gyvenu). Tačiau iš kitos pusės žiūrint… mažiukas nešiojamas kompiuteris irgi negerai… kaip tada su filmais/photoshopais/adobe premierais/etc.
Esu paskendęs giliuose apmąstymuose.

Ilgiau pamąstęs turbūt išsirinksiu arba DELL XPS M1330 + 22 colių monitorių, arba DELL XPS M1730. Bo… visdėlto mažiau vargo be šūsnio laidų…

Dar kartą apie mobiliuosius telefonus

Ale teisingai Arvydas pakomendavo į mano įrašą apie mobiliuosius telefonus: telefonas turi būti tinkamas arba sms’ams rašyti ir skambinti, arba atlikti visą kitą (ką gali ir tankas ir skalbimo mašina ir šiaip išgėrę kosmonautai – trumpiau būti PDA).

Taigi… eilinį kartą pavarvinęs seilę į iPhone, į Motorollos kelius modelius, grįžau piktas namo, pasidariau kavos, pasiėmiau iš virtuvės patį didžiausią peilį ir gabalą izoliacijos (mieli lietuvininkai, kaip šitas dalykas lietuviškai vadinas?). Ir ką gi… išsitraukiau savo (savo mergiotės) senąjį telefoną, įgrūdau į jį naują kortelę (pirmą kartą tokią užmačiau, akimirksiu tapau reklamos auka, ir įsigijau) NOMI. Tai dabar skambinsiu vadinas į Lietuvą po 15 piškių per minutę (jeigu į mobiliuosiuos telefonus), arba iš vis po 5 piškes (į paprastus – ko tikrai nedarysiu… bet kai jau skaitai reklamą… tai mąstai, ogo, kaip pigiai gaunas, JEIGU SKAMBINČIAU).

Ir.. finale turime – mobiliaką ninzę (gaila, kad neturiu su kuo įamžinti, bet įsivaizduoju kaip toks mobiliakas derinsis prie mano kostiumo – gi juodas kostiumas, ir izoliacija juoda). Prarakiau dar porą skylučių – pakrovėjui įjungti, ir meniu valdyti.

Tada, bandžiau prisiminti kaip rašomi esamesai. Ir ką galiu pasakyti… taipinant su abiem nykščiais visai sparčiai gaunasi, ir visai nesvarbu, kad klavišų nematai (nes jie su izoliacija tvirtai apvaryti), čia visai kaip su kompiuteriu.. aklasis spausdinimas. Pagalvojau dar būtų smagu, ir ekraną su izoliacija apklijuoti, kad visai nematytum ką spausdini. Ir atrodytų KITAIP.

Čia, trumpai norėjau pasakyti, kad vėl mane galima pasiekti… kas numerį atspės :-)

Apie informacijos šviežumą

Senstanti informacija

Nuotrauka iš msjasonprickett albumo.

Nežinau koks procentas žmonių dar skaito laikraščius, tačiau… kartais susimąstau, kokia iš to nauda? Taigi, kol informacija atspausdinama, ji pasensta. Naujausia informaciją dažniausiai galima rasti internete. O laikraščiai rašo apie tai, kas įvyko vakar… ar užvakar.

Čia, prisiminus dar mokyklos laikus, būdavo visai gerai… susirandi kokį nors puslapį, pavyzdžiui su patarimais, kaip pakeisti ekrano užsklandą. Ir visai nerūpėjo, kad puslapis kelių metų senumo. Nerūpėjo, nes informacija, kurią radai, buvo aktuali. Pavyzdžiui, kaip mIRC’e spalvotai rašyti…

O dabar.. atsidarai kokį nors tinklaraštį, ir ne tai, kad ieškotum sau naudingos informacijos, o iš pradžių pasižiūri į paskutinę atnaujinimo datą. Ir… priklausomai nuo to, kada jis paskutinį kartą buvo atnaujintas, tu užeisi dar čia kada nors, arba net neprisiminsi adreso. Informacija sensta… tiksliau sensta data, esanti prie informacijos.

Todėl, tokie plugin’ai, kurie padeda parodyti “ką aš rašiau prieš metus”, kartais sugeba iš begalinių informacijos srautų ištraukti pakankamai įdomios ir naudingos informacijos. Pavyzdžiui, nezinau.lt tinklaraštis – jame straipsniai tiesiog pakasa prieš tai pasirodžiusius gana įdomius straipsnius. Ir kaži ar daug žmonių po juos besiknaisioja ieškodami kokios nors naudingos informacijos. O kam, gi ta informacija pasenusi?

Nebent, gerai suindeksuota, ir paieškos sistemose randi, pagal savo užklausą… tada dar užsuki. Tačiau, kada paskutinį kartą lindote giliau negu į poros mėnesių straipnius? Vartotojų reiklumas kada nors sužlugdys augančius tinklaraščius.

O pats pastebėjau, kad naudoju RSS skaitytuvą. Ir… dažniausiai, jeigu informacijos per daug, tiesiog spaudžiu “mark as read” (pažymėk kaip perskaitytą), ir toliau skaitau tik naujausią informaciją. Tačiau kartais, atrandu tokių perliukų, kurių nesinorėtų praleisti…