Sėkmingų 2011-ųjų!

Sveikinu visus su Naujaisiais Metais! Linkiu kad 2010-ieji būtų sėkmingi metai, ir kad išsipildytų visi Jūsų užsibrėžti tikslai. O jeigu kas sumąstėt, kad new years resolutions niekam nereikalingi, tai patys kalti… Bo šitie metai bus tikrai sėkmingi.

O mes Naujuosius Metus šventėme taip:
Sabateur!
NY
Champagne

2010-ųjų pradžia…

Naujųjų Metų išvakarėse darbe užsibuvau iki ketvirtos valandos. Užtat užbaigiau senuosius metus su tuščia Inbox dėžute. Galėsim pradėti naujuosius metus su šviežiais darbais!

Jau nuo ryto su Kęstuku svarstėm galimybę nukeliauti iki London Eye, kad pažiūrėti naujametinių fejerverkų. Tačiau tiek draugų, tiek interneto patarimu – nusprendėm fejerverkus pažiūrėti kitą dieną per Youtube.

O kad nebūtų namuose labai nuobodu sėdėt… nusprendėm, namuose nesėdėt. Apie dešimtą valandą sėdome į traukinį ir pajudėjome iš Londono. Aišku, lipti į traukinį, kai yra likę tik porą valandų iki Naujųjų Metų, nėra jau tokia puiki idėja… nes traukinys nuo vienos stoteles iki kitos (kur galima neskubant nueiti per 20 – 30 minučių peškom, važiavo apie valandą… Šalia sėdinti mergina iš pradžių garsiai keikės, paskui dar garsiau keikės, paskui dar garsiau keikės, kol galų gale pradėjo kūkčioti ir truputį tyliau keiktis. Iš pradžių pagalvojau, kad merginai gal truputuką pakrikę nervai, o paskui… kad visai įdomu būtų Naujuosius metus sutikti traukinyje.

Nors ir traukiniui stringant kas kelias minutes, visgi savo kelionės tikslą pasiekėme likus keletai minučių iki vidurnakčio. Griebėme šampano butelį (lietuviškas Alita pirktas turko parduotuvėje – beveik naujametinis stebuklas?) ir patraukėme ieškoti vietinių fejerverkų. Užsilipome ant tilto ir žvalgėmes į visas puses. Galima sakyti, fejerverkų nematėme. Na, bent jau ne tokius, kokius šaudė prie London Eye. Tačiau buvo smagu! Trumpai aptarėme, ką nuveikėme praėjusiais metais, ir ką reikėtų nuveikti per ateinančius.

Išgėrę šaltą šampaną ant tilto (pravažiuodamas vienas automobilis supypsėjo, tai nusprendėme, kad lietuvis turbūt) parėjome į šiltą kambarį ir nusprendėme pažaisti stalo žaidimą Agricolą. Pačiame žaidimo įkarštyje suskambo mano žadintuvas (6:30), o tik pabaigus žaidimą (apie aštuntą valando ryto) aš smigau ant sofos.

Susapnavęs labai daug planų, kuriuos reikia įgyvendinti šiais metais, atsibudau apie trečią valandą. Išgėrėme arbaots, sukirtome sumuštinių ir apie penktą valandą vėl nusprendėme sužaist dar vieną partiją. Tai į Londoną su Kęstuku grįžome lygiai po paros… Sausio 1-ąją, 11 valandą.

Nors Agricola žaidimo ir nelaimėjau, tačiau šie metai turėtų būti kitokie. Pasitaisau: šie metai bus kitokie! Linksmų Naujųjų, sėkmingų planų, sudėtingų tikslų ir labai žaismingų pasiekimų!

Apie baimę ir drąsą kalbėti

Atrodo niekada per daug nebijojau kalbėti. Tačiau jeigu būdavo galimybė nekalbėti, mielai ja pasinaudodavau. Jau senokai mąsčiau, kad gal būtų gerai, kada nors, nukeliauti link artimiausio Toastmaster’ių klubo, ir pasiklausyti kaip drąsūs dėdės kalba. Galvojau gerą pusmetį. Paskui dar šiek tiek…

Vakar į Londoną atskrido grupiokas Kęstukas. Sakau, gal norėtum nueit, ten pasižiūrėt. Kodėl gi ne. Tai ir nuėjom. Tryse. Žmona, Kęstukas ir aš. Tai ne tik pažiūrėjom, bet dar gavom progą po minutę pakalbėti laisva tema. Kęstukas pakalbėjo apie sėdėjimą ant tvoros, žmona apie tai, ką mėgsta ar ko nemėgsta apie save, o aš apie savo laimingiausią momentą gyvenime (temas, tai parinko kolegos toastmasteriai, o mes gavom pakalbėt visai be pasiruošimo).

Seniai man taip rankos beprakaitavo, kai reikėjo atsistot prie dvidešimt nepažįstamų žmonių, ir kalbėt kažkokia filosofine tema, turint omeny, kad už poros minučių, kiti žmonės vertins tavo kalbą. Patiko šitas jausmas… ir noras išmokt drąsiau kalbėt dar labiau sustiprėjo. Kol kas nei žmonos, nei Kęstuko toastmaster’ių klubas per daug nesužavėjo, o aš turbūt jau lauksiu sekančio susibėgimo, ir bandysiu kibt į “dešimties kalbų kursą”.

Įdomu, ar dėstytojai universitete, kada nors jautė tokį nedrąsų jausmą, prieš pradėdami skaityti paskaitas studentams?

Žiūrim, ką turim… 2009 pirmasis pusmetis

Kaip greitai bėga dienos (taip jeigu labai įsiklausyti, turbūt galėtum išgirsti kaip sensti?). Kadangi jau greitai birželis (o aš pataruoju metu nesu labai kantrus), tai sumąsčiau, kad būtų gerai paanalizuot, ką per praėjusį pusmetį nuveikiau. Kaip tikras informatikas prieš pasiimdamas tušinuką į rankas, visų pirma pagooglinau: how to review yourself. O pasirodo, tai pakankamai paprasta:

  • Sudarom sąrašiuką, ką gero (ar blogo) nuveikėm per pusmetį (na, straipsniukas, tai apie metus buvo, bet tiks ir pusmetis).
  • Greitu žvilgsniu prabėgam per sąrašiuką, ir pamąstom, kas iš nuveiktų darbų atrodo įdomiai ir netikėtai, o kas pakankamai nuobodžiai ir nuspėjamai.
  • Sprendžiant iš sąrašo, kas šiuo metu mano gyvenime atrodo svarbiausia?
  • Ką išmokau per pastarąjį pusmetį?
  • Ką norėčiau išmokti per ateinantį pusmetį?

Kai taip susirašai viską ant popieriaus lapo, atrodo, kiek visdėlto mažai nuveikiau per šitą pusmetį…

Nors, optimistiškai žiūrint (ta prasme, jeigu neskaičiuojant darbų kiekio), tai… yra ir gerų dalykų:

  • Rašant savo gyvenimo aprašymą (CV) jau turbūt galėčiau patenkinti daugumą Navision darbo skelbimų “reikalavimų“. Tiek praktikos ir patirties, tiek teorinių žinių atžvilgiu.
  • Lėtai ir neskausmingai baigiau pirmąjį mini-semestrą Open University. Business Studies yra pakankamai įdomus dalykas, turbūt reikėtų apsvarstyti tolimesnes studijų galimybes.
  • Greitai ir trumpai aplankėm Marselį. Turbūt galėtume dažniau, ką nors taip aplankyti. Nors gal būtų smagiau pakeliauti kur nors “ilgesnį laiką”. Kaip pavyzdžiui, atostogų į Londoną…
  • Nors šeštadienis praleistas šokant Ceroc atrodė daug žadantis, daugiau pašokti taip ir nebeišėjo.
  • Pradėjom bėgioti (nors ir labai nepastoviai) su kolegomis. Kad įdomiau būtų, užsiregistravom spalio (berods) mėnesį bėgti 10 mylių.
  • Sužinojau, kad twitterinti apie Navision’ą gali ir lietuviai…
  • Perskaičiau kelias įdomesnes knygas… O reikėtų daugiau ir dažniau paskaitinėt.

Žiūriu į praėjusį pusmetį, ir mąstau, kad nėra nieko nenuspėjamo ar įspūdingo. Įdomu, ką reikėtų daryti kitaip, kad po dar vieno pusmečio, toks “žiūrim, ką turim” įrašas atrodytų įdomesnis?

Kodėl sunku rytais anksti atsikelti?

Paskirstyk savo laiką

The Astronomical Clock iš natalieduvoisin albumo.

Šiandien darbe su kolegomis per pietų petraukėlę gėrėme kavą ir diskutavome apie nieką. Visi kažkodėl jau jautėsi kaip penktadienį, nors dar tik ketvirtdienio vidurys. Taip pradėjus kalbėtis nuo golfo pamokų, atostogų Italijoje, šalčių Kinijoje, pabaigėme kalbėti apie miegą. Kada, kas, kodėl, kaip miega ir keliasi? Kaip supratau kolegos labai nepatenkinti, kad rytais reikia anksti atsikelti… nes gi Londonas, dar po atsikėlimo reikia apie valandą (kurie Londone gyvena) ar apie dvi valandas (kurie tolėliau gyvena) praleisti viešajame transporte…

O kolegoms sunku atsikelti, nes…

  • vakarais žiūrim televizorių… ir jau kai nueinam miegoti, tai dar įsijungiam televizorių, kol užmigsim – man labai primena pirmus metus po studijų, kai grįžau į Plungę. Kiekvieną vakarą po darbo prieš miegą įsijungdavau televizorių. Dar nustatydavau, kad automatiškai išsijungtų po kurio laiko… spėkit, ar sunku būdavo rytais keltis?
  • einam miegoti, kai dar nenorim miego… čia tas pats, kas pavalgyti labai sočius pietus viename restorane, ir eiti dar sotesnių pietų į kitą restoraną… visų pirmą – pinigų švaistymas… antra – sunku gi įkišt, kai nenori. Taip pat su miegu… kam švaistyti valandas, kurių visiems trūksta. Jeigu nesijauti pavargęs, ir atsigulęs į lovą neužmigsi per keletą minučių, tai kam ten iš vis gultis? Gi namuose tikrai dar yra nebaigtų darbų, neišmoktų dalykų.
  • nėra svarbių priežasčių dėl ko keltis… sušvilpauja žadintuvas. spaudžiame ant sleep mygtuko ir toliau snaudžiam keletą minučių. Pradėjus žadintuvui rėkauti, vėl spaudžiam sleep mygtuką, ir toliau dedam į akį. Jeigu vidinis balsas papriekaištauja, tai duodam jam į akį ir pagalvojam “kam tuos marškinius lygintis, eisiu su tais kur vakar”. Sučirškus trečią kartą, numetam žadintuvą toliau pamąste “ai, biški paspausiu gazo, ir į darbą nepavėluosiu”. Kam dažnai pasitaiko tokios situacijos ryte? Ir ką gi tai reiškia? Ogi… “reikai į darbą” nėra pakankama priežastis, kad ryte pašokti iš lovos ir džiaugsmingai sau pačiam pasakyti “labas rytas”. Yra galimi du variantai problemos sprendimui: arba pakeisti darbą (gi visą gyvenimą negali daryti, kas nepatinka… nors mes užsispyrę lietuviai, gal ir galim), arba antra: surasti dėl ko tu norėtum atsikelti. Gi, prieš išvažiuodami atostogoms į kokią Italiją ryte net nesusimąstom ar jau lipti iš lovos. Dar neprabudę apsiaunam batus, ir griebiam už lagaminų…
  • “šiandien šeštadienis… pamiegosiu už visą savaitę” – prisiminus studijų laikus (arba kitaip dar būtų galima pavadinti die4frags erą) labai pažįstama frazė… tačiau pabudimas anksti ryte, kaip ir kiekvienas įprotis – turi būti vystomas. Jeigu nusprendei, kad kelsies anksčiau… tai ir daryt tai kiekvieną mielą dieną. Iš tikrųjų tai netgi lengviau negu atrodo.
  • neturiu ką veikti – na ir kas, jeigu atsikelsiu penktą valandą ryto? Ką veikt? Tai kad per sesijas studentai zirzia, kad niekur nespėja… o vakare įsijungia pažiūrėti naujo “Rambo” filmo turbūt reiškia, kad laiko vis dėlto netrūksta. Tiesiog… neproduktyviai laikas išnaudojamas. O tai jau kita problema.

Vienaip ar kitaip… keliuosi pusę šešių ryto jau senokai. Šią savaitę keliuosi pusę penkių ryto. Ir atsikelti tikrai nėra sunku… sukiau pasidaro tinkamai panaudoti atsiradusį laiką. Ir… nepasiduodi atsirandančiai rutinai.

Tapk pats sau pavyzdžiu

Follow The Leader

“Follow the Leader” iš noe_carrillo albumo.

Visi skundžiamės, kad sunku gyventi, kad maži atlyginimai, kad trūksta laiko, kad per daug darbo, kad mašinos per senos, kad pilvas per didelis, kad alus per brangus, ir t.t. Ir tyliai besiskųdami laukiame geresnių dienų. O kaži, ar pastebėtume… jeigu tos geresnės dienos pasirodytų?

Koks atrodytų tavo gyvenimas, jeigu jis būtų idealus? Ką tu darytum? Kaip tu jaustumeis? Kaip tu atrodytum? Ką ir kiek tu dirbtum? Kiek uždirbtum? Kuom tu mėgautumeisi? Kaip save realizuotum? Kaip tu kvepėtum? Ką tu mylėtum? Kas tave mylėtų? Kaip tu žinotum, jog tave myli? Kaip tu pajaustum, kad esi laimingas?

Jeigu nors vienas klausimas privertė susimąstyti, ir pagalvoti, tai turbūt geresnių dienų mes net nepastebėtume. Gi, skubame daugiau uždirbti, daugiau išmokti, daugiau darbų nudirbti… arba šiaip skubame dėl skubėjimo. Juk visi skuba?

Aš irgi… susimąsčiau kažkurią dieną sėdėdamas raudoname Londone autobuse… Kas? Kaip? Ir kodėl? O tada nusprendžiau… (hehe, kaip atrodo paprasta… to make a simple decision), kad būsiu pats sau pavyzdžiu. Kas man iš to, kad Disneyland direktorius keliasi pusę penkių ryto. Man nerūpi, kad pro šalį ką tik pravažiavo Ferrari, o aš pėsčiom žingsniuoju link autobuso. Aš būsiu tas, į kurį noriu lygiuotis… Don‘t look at the stars, be one of them (ko jau ko, o optimizmo man netrūksta). Taigi… keletas punktų, kurie būdingi žmogui, į kurį norėčiau lygiuotis…

keltis 5:00 kiekvieną rytą (čia beveik paprasta, bo ir taip pastaruoju metu keldavaus anksti. Šįryt netgi atsibudau penkiom minutėm anksčiau, negu mano žadintuvas pradėjo rėkaut)

niekada nepraleisti pusryčių (sudėtinga. Nuo studijų laikų beveik niekada nevalgydavau pusryčių, na nebent… atsikeldavau apie pietus. Taigi… atsikėlus penktą valandą, kad ir nelabai dar noris valgyti, sukertam kokio jogurto/vaisių/etc)

rytinė mankšta (visai šalia darbo yra sporto klubas… nusprendžiau išbandyt (įkvėptas Kęstuko samprotavimų)… taigi, mini programikė su įvairaus plauko raumenų auginimo aparatais, kad sustiprėt šiek tiek.. ir toks visiškai atsipūtęs pabėgiojimas… taip nusprendžiau, kad pabėgiojimo riba 5 km. Per pusvalandį visai galima įveikti)

susiplanuot dienos MIT (most important tasks) atėjus valanda anksčiau į darbą (ir kažkaip… netgi jei ne viską įveiki, ką buvai suplanavęs… vis tiek jautiesi kažką pasiekęs ir nuveikęs, nes aukščiausių prioritetų darbai jau padaryti)

kiekvieną dieną išmokti ką nors naujo – lengva! Taigi pradėjau lankyti anglų kalbos kursus. Nuo 11:00 iki 14:00 angliškai bendrauju su kolegomis studentais, ir… tikrai jaučiu, kad kiekvieną dieną išmokstu kažką naujo.

pasidaryti vakarienę – tikslas: ne kur nors išeit pavalgyt, o pasidaryt skanią vakarienę… ir dar kad pietums kitai dienai liktų. Sugaištu nemažai laiko, tačiau once again, yra kur tobulėt.

atrodyti nepriekaištingai – sunkiausias mano DARBAS – marškinių lyginimas. Kartais plušu ilgiau negu vakarienę gaminu. Ir šiaip… buvau jau toks informatiškai desperatiškas, kad youtube ir videjug ieškojau kaip lyginti marškinius…

išleisk mažiau negu uždirbi – čia, jeigu klausysimė protingų dėdžių ir „mokėsime pirma sau“, tai lengviau negu lengva…

O šiaip… gyvenu nuostabiai gražiame mieste. Dirbu netgi labai patinkantį darbą. Sugebu atskirti REIKIA, nuo NORIU. Esu laimingas… trūksta tik – mergiotės pašonėj, buto Londono centre, ir namo prie Palangos jūros. Na, bet žingsnis po žingsnio… būdamas pats sau pavyzdžiu?

Įgyvendinkit savo idėjas, kad ir kokios jos crazy bebūtų…

Senos Idėjos

Nuotrauka iš REM kvadratu albumo.

Senstu. Bo prisiminęs studentavimo pašėlusius laikus jaučiu nostalgiją. Kai su kolega prabudom Palangos paplūdymį, kai susilažinęs žiemą maudžiausi Trakų ežere, kai su kitu kolega traukėme ne į savo paskaitas kabinti panų, kai keliaudavom pasėdėt prie grupės medžio, kai darydavom bendrą vakarienę… pavyzdžiui blynai su bulvių koše, ir t.t. Kai kurios istorijos jau tapusios legendomis, kai kurios istorijos nukištos giliai į atminties kampučius (kaip žinia, prezidentu nebebūsiu turbūt).

Daug kartų buvo užgimusi idėja nulėkti “į Londoną” arbatos atsigerti (ar angliško alaus?), kuri žinoma ir likdavo tik idėja. Taigi, studento stipendija 150 lt vos vos ant alaus užtekdavo. O čia ką… gi milijonus kainuoja. Dabar prisiminęs tokią idėją nusišypsau… ir pamąstau, kad viskas turbūt būtų kitaip negu tais laikais įsivaizduodavom… gi, kas čia yra iki Londono palėkt? Pabandykime imituot situaciją…

Lekiam į Londoną? Taip. Planas būtų:
– perkam papigiai bilietus (kokią nors akciją pagavę gautume už 100-150 lt į vieną pusę)
– skrendam 2 valandikes iki Londono nuo Kauno oro uosto (koks grupiokas su mašina pametėtų)
– 1 valandikę važiuojam nuo Stansted’o oro uosto iki Stratfordo stoties 15 svarų (75 lt su bilietu atgal)
– šokam į metro (kadangi kas yra austriukai net neįsivaizduojam, tai iki pirmos zonos 4 svarai (20 lt) 0,5-1 val
– centre pasiimam kokios Starbucks kavos išsinešimui, ir gurkšnojam pasivaikščiodami palei Temzę – 3-4 svarai (15 litų). Ilgiau nei 2 valandas ir toks pasivaikščiojimas atsibostų… sukam atgal.
– šokam į metro ir lekiam atgal į Stratford’ą (4 svarai – 20 litukų) 0,5-1 val
– sėdim į autobusą ir lekiam iki oro uosto – vėl 1 valandikė kelyje
– skrendam atgal į Kauną (2 valandikės, pigiausiu atveju dar koks 100 lt)

Finale būtų išėję (optimistiškiausiu atveju) 10 valandų ir kokie 400-500 litų… O BET TAČIAU, dar ir anūkams būtų galima pasakoti “kaip mes Londone kavą gėrėm”. O visdėlto gaila, kad tais laikais ši idėja ir liko tik idėja…

O visą laiką/maršrutą tai internete galima drąsiai susiplanuoti, netgi nė karto nebuvus Londone. Et, jaunimas… važiuokit į Londoną kavos atsigerti! :) Kas jums jauniems tie 500 litų?

P.S. Zuiki, lekiam į Romą arbatos kada?

Atostogos baigiasi… tampu etatiniu emigrantu

Mind the Gap

Nuotrauka iš CraigOppy photos

Į Londoną atvažiavau pailsėti po pirmojo savo oficialaus darbo metų. Norėjau pamatyti, kaip atrodo tas miestas, apie kurį mano mergaitė taip svaigo, ir buvo palikusį mane vieną visą vasarą būti prieš porą metų. O miestas… yra kitoks. Kitoks nei visa likusi Anglija, kitoks nei kada nors kokius kitus miestus dar mačiau…

Ir taip pabuvęs tris savaites Londone, nusprendžiau, kad tebūnie… Londonas bus tas miestas, kuriame aš gyvensiu, bent jau kurį laiką. Ir iš uždirbtų mėnesio ilgumo atostogų… jos prasitesė truputuką. Į geras pusmetines atostogas…

Ir kągi… penktadienį, mano atostogos baigėsi. Tai reiškia, kad…

  • dar nesibaigęs bandomasis laikotarpis buvo nutrauktas,
  • pasirašiau full-time neribotą darbo kontraktą [support and development consultant]
  • atlyginimas kyla 12 procentų [jau esu suplanavęs, kur tas atlyginimo pakėlimas bus nukreiptas… taip kad galima sakyti, į rankas gausiu tą patį atlyginimą, kokį gaudavau]
  • į darbą pradedu žiūrėti ne tik kaip į laikiną mokymosi priemonę, bet kaip į darbą? [o tai reiškia, kad reikės stengtis dar labiau]
  • kad “netyčia” į Lietuvą grįžti neišeis [nebent tik atostogų]
  • kad tampu etatiniu emigrantu

Aš neprisimenu veidų

Pastebėjau, kad ir kaip bandyčiau susikaupt, ar šiaip, man nepavyksta prisiminti žmonių veidų. Na, ne taip, kad gatvėj praeinant nepažinčiau, tačiau… va, atsisėdi… ir mąstai, a kaip tu ten kolega Benai atrodai. Ir taip akimirkai, pagauni nuotrauką… tačiau po to ji dingsta, ir nebeišeina prizoominti arčiau.

Va, kam reikalingos nuotraukos…. kad ir kokio senumo būtų nuotrauka, ji padeda ne tik prisiminti kažkieno veidą, bet ir ką tadien veikei. Kaip buvai apsirengęs, kaip jauteisi, ką darei… Dėl to žiūrėdamas į vieną iš senesnių kolegos blogerio pbg pradėtą mini projektuką (kol kas mini, nes dar tik vienas mėnuo), mąstau kad ir man reikėtų ką nors panašaus pradėti. Tik tiek… kad neturiu nei fotiko, nei prastai fotografuojančio telefono, nei kompiuterio.

Gerai, kad kaimynas sugalvojo kalėdų proga susirinkti ir sau pasidovanoti kompiuterį (dėl ko jo mergina kažkodėl visiškai nesidžiaugia). Tačiau, aš turėsiu progą prisėsti prie senuko laptopo, kuris veikia tik tam tada kai laidus susuki į tam tikrą kamuoliuką ir retkarčiais parašyti šičia.

O šiaip sparčiai artėja Kalėdos. Savaitgaliais daugėja žmonių Londone. Artėja atostogos… Artėja bandomojo laikotarpio galas (pagalvojus, oho… greitai jau bus daugiau negu pusmetis, negu aš Londone gyvenu).