Maži džiaugsmai

Niagara Falls

Pasivaikščiojus šalia Niagaros krioklio, kai lauke -12 laipsnių temperatūros, pradedi vertinti mažus gyvenimo džiaugmus. Šildomos sėdynės automobilyje yra nuostabus gėris.

Man patinka Nauji Metai

Man patinka Nauji Metai. Nauja pradžia. Nauji to-do sąrašiukai.
Gal tie sąrašiukai man patinka net labiau, negu Nauji Metai. Tiesiog, Nauji Metai atneša progą vėl kažką tokio užsirašyt.

Žalias pavasaris

Vakar naktį truputį lijo. Gyvenant paskutiniam namo aukšte lietų tu gali jausti. Girdėt kaip krenta dideli lietaus lašai, kaip barbena į stogą. Kaip tolumoje prabilda lėtas traukinys. Arba gali tiesiog miegot ir nieko negirdėt, nepastebėt kaip atsliūkina pavasaris. Nes, šįryt pasaulis atrodė žalesnis! Jau kelintą savaitę jaučiam šiltesnius orus ir susirast lengvesnius rūbus viliojantį pavasarį. Tačiau šiandien viskas atrodė kitaip, lyg „tikrasis“ pavasaris būtų atėjęs. Taip ir norisi įsipilti šalto alaus bokalą ir ant rusenančių karštų anglių užmest kokį nors didelį mėsos gabalą. Tssssššššš… įkvėpk!

Portobello Fries – Grybų Traškučiai

Ką, ir vėl nerašau savo blog’o? O žiūriu, kad skaitančiųjų nemažėja. Tai sąžinę graužia truputuką, kad nerašau visai. Bo, rašyt apie ką, tai visai turbūt būtų – ir valgom skaniai (nespėju updeitint savo Evernote’o „Family Cookbook“ tag’o), ir truputį apylinkes aplankom (buvom palėkę iki Hitchin’o pasivaikščiot kažkurį savaitgalį), ir dirbam daug (apie savo mergaitę net nešneku… barbė devyndarbė, čia turbūt tik aš vienas į vieną darbą gilinuos), ir rašom daug (apie Dynamics NAV truputį, 5 savaitės kiekvieną dieną non-stop), ir alaus nuvažiuojam iki Kembridžo išgert su draugais. Žodžium, reikėtų dažniau prisėsti ir pasidalint savo džiaugsmais…

O šįvakar norėčiau pasidalint labai paprastu, bet taipogi labai skaniu receptu – Portobello Fries – Grybų Traškučiai 

Portobello Fries
Ingridientai:
– Grybams –

  • 2-3 dideli grybai (mes radom Portobello grybšm bet spėjų tiktų ir dideli pievagrybiai)
  • 60 gr džiūvėsėlių
  • 2 šaukštai tarkuoto parmezano sūrio
  • žiupsnelis pipirų
  • žiupsnelis česnako miltelių (kadangi šitų neturėjom, tai sutarkavom šviežią česnaką)
  • žiupsnelis oregano
  • šiek tiek druskos ir pipirų
  • 2 dideli kiaušiniai

– Padažui –

  • 2 šauktšai alyvuogių aliejaus
  • 2 saujos baziliko lapų
  • 1/2 citrinos išspaustų sulčių
  • 1 galvutę česnako
  • žiupsnelis druskos
  • keletą šaukštų majonezo
Receptas
  1. Įjungiam orkaitę ir nustatom 220 C laipsnių. Kol orkaitė kaista, į vieną dubią lėkštę sudedam džiūvėsėlius, tarkuotą sūrį, česnaką, oreganą, drusko ir pipirus, gerai viską sumaišom. Kitam dubenėly, suplakam 2 kiaušinius.
  2. Supjaustom grybus 30 milimetrų  griežinėliais (arba iš akies – tiek per maži, tiek per dideli, gavosi labai skaniai). Įmerkiam griežinėlį grybo į kiaušinį, o tada į džiūvėsėlius ir gerai apvoliojam.
  3. Tokios džiūvėsėliais aplipusius grybus dedam į skardą (arba ant kepimo popieriaus). Tada, kepam 10-15 minučių (po 10 minučių galima grybus pabandyt apversti, kad tolygiai iškeptų).
  4. Kol grybai kepa orkaitėje, darome padažą: su smulkintuvu (arba pestle and mortar) sutrinam alyvuogių aliejų, baziliko lapus, citrinos sultis, česnaką, ir druską, kol gaunasi masė panaši į pesto. Tada, įdedam keletą šaukštų majonezo ir sumaišom.

Kažkaip skaitant receptą anglų kalba, viskas atrodo taip paprasta. Skaitant receptą lietuvių kalba, atrodo pakankamai sudėtingai. Bet, nėra taip sunku. Su mergaitė sukirtom grybų traškučius per trumpesnį laiką negu juos pagaminom. Dieviškai skanu! Ir prie alaus visai tiktų…

Portobello Fries

Šeštadienio rytas be…

Sestadienio pirkiniai

Atrodo, eilinis šeštadienio rytas.

Atsibundi, sudedi marškinius į skalbimo mašiną, palieki skalbti, o pats išeini į turgų. Pakeliui link turgaus užsuki į porą charity shop’ų, peržiūri knygų lentynas, išsirenki vieną kitą knygą (šįkart sumedžiojau „Delia’s How To Cook – Book Three“ – trečiąją ir paskutinę iš serijos, bo kitas dvi jau turime). Turguje pasirenki užsiperki maisto savaitei į priekį (pomidorai, figos, grybai, imbieras, kiaušiniai, ir .t.t), iš vietinio kepėjo prigriebi kepaliuką duonos ir kokį nors pyrago gabaliuką. Ir tada, eidamas namų link, užsuki į Melo kavinukę, išgerti espresso kavos puoduko, ir sukirsti kokio sumuštinio (lengvi šeštadienio pusryčiai). Grįžus į namus belieka padžiauti rūbus, ir šeštadienio rytas kaip ir baigėsi.

Atrodo, viskas kaip visada. Tačiau, šįkart viskas buvo kitaip. Ta pati (smagi) šeštadienio rutina, tik visur ėjau vienas. Vienas rinkausi knygą, vienas pirkau daržoves, gėriau kavą ir valgiau sumuštinį. Buvo beveik liūdna! Tai gerai, kad mano mergaitė tik šiandienai išlėkė link Kembridžo, bo jeigu ilgesniam laikui, tai būtų labai keeeeiiisstttaaaa.

Šeštadienio rytas be… žmonos, that is.

Beje, ruošiuos šiandien gamint blynelius su keptais grybais ir mėlynuoju pelėsiniu sūriu. Jo, net rekomenduotą vyno butelį prigriebiau iš vietinės vyninės… Dabar, bereik savo mergaitės sulaukt!

Aš už Tave įdomesnis?!

Pirma diena po atostogų, kai reikia į darbą. Užsirišau seną kaklaraištį, ir nusinešiau dėžutę saldainių.

Two-Way Street Sign

Pakeliui link darbo, tas dešimt minučių, kol sėdžiu traukiny (na, gerai, dar kelias minutes kol laukiau traukinio atvažiuojant) skaičiau knygą apie bendravimą. Atrodo kartojami visiems (turėtų būti) žinomi dalykai – bendravimas yra two way street. Pakankamai greitai suskaičiau pirmąjį skyrių, ir kol nuo stoties žingsniavau link darbo, turėjau pakankamai laiko apsvarstyti visus „“ ir „Prieš„.

Priėjau išvados, kad turbūt esu labai prastas klausytojas… bo, turiu tikrai mažą ratą draugų (ar pažįstmų), kurių labai įdomiai ir įdėmiai galima klausytis. Su kitais bendraujant… atrodo, dažniausiai laukiu, kol pats ką nors galėsiu pasakyti. Vos ne, kad „aš už tave įdomesnis – pasiklausyk manęs geriau“. O va, dabar knygoj rašo, kad šitaip negerai… kad reikėtų vis tiek klausytis. Ne tai, kad klausytis, bet tau ir įdomu turėtų būti… Bet tai, pavyzdžiui tarkim, pradedat su manim kalbėti apie karo lėktuvus – instant conversation killer!

Na, kas mane pažįstat? Ar labai prastas esu klausytojas? Laukiu komentarų… (pažiūrėkim, kurie čia už mane įdomesni?)

Iš kitos pusės, jeigu duosit man išsišnekėt, tai pasibaigus žodžių limitui, galiu savaitę būti ramus. Tada, taisyklė „kalbėk tik tada, kai žodžiai pataiso tylą“ pradeda galiot. Tai kai šiandien darbe klausė, kaip sekės per atostogos, atsakiau tiesiog „gerai“. Bo, naujas žodžių limitas dar neprasidėjo…

Oliver James – They F*** You Up

They F*** You Up

Šįvakar pradėjau skaityti Oliver James knygą „They F*** You Up – How To Survive Family Life“ (pavadinimo, gal neversiu). Gal reikėtų pabaigt skaityt keletą kitų knygų, kurios jau irgi pradėtos… arba bent jau nuspręsti, kad toliau jų neskaitysiu, o ne „pradėt“ dar keletą.

Kažkada dariau bandymą – žiūrėjau kiek skirtingų anime galiu žiūrėt, ir prisimint (ar pagaut) pagrindinę mintį… taip po vieną seriją iš skirtingų anime serialų (ir skirtingų žanrų). Mano limitas, berods, buvo septyni skirtingi serialai. Tai dabar panašiai su knygomis… darbo kuprinėje guli dvi dar nebaigtos skaityti knygos (kurias retkarčiais traukiny išsitraukiu), lentynoje dar pora (kurias jau rečiau beprisimenu), o šįvakar susirangiau ant šilto kilimo kaip katinas, ir įnikau į dar vieną – knygą apie vaikus, tėvus, jų mąstymą – panašumus ir skirtumus.

Knyga skaitosi labai lėtai, bet įdomiai. Per valandą įveikiau tik penkiasdešimt puslapių, ir turbūt jeigu dabar sustočiau, turbūt apmąstymams turėčiau dar kelias dienas sunaudot…

Skaitau ir džiaugiuos savo tėvais… kad (žvelgiant iš mano pusės) man nereikėjo išpildyti „tėvų“ svajonių… (jeigu reikėjo, ir neišpildžiau, atsiprašau!) ir galėjau tobulėt man įdomiose srityse (taip, turiu omeny, dziudo). Iš kitos pusės, skaitau, ir gailiuos savo būsimų vaikų… tapę dziudo čempionais, galėsit tobulėt „sau“ įdomiose srityse!

Kiek metų čia gyvensim?

Nomnom

Esu beveik etatinis duonos kepėjas… kiekvieną kartą gaunasi vis skaniau.

Šiandien su mergaite pasidarėm arbatos į termosą, ir išėjom truputuką pasivaikščioti. Pasukom link artimiausio parkelio (bo, toks mažytis) ir prisėdom ant medinių suoliukų. Įsipylėm arbatos į puodukus (Evelina į termoso puoduką, o aš iš virtuvės buvau prigriebęs normalų puoduką), atsivertėm savo knygas (kaip į parką be knygų?) ir įnikom skaityti…

Po kurio laiko (nors skaitėm labai labai skirtingas knygas), susižvalgėm ir užvedėm pokalbį… „kiek metų čia gyvensim?“ Iš vienos pusės žodis „metai“ atrodo labai ilgas laiko tarpas… iš kitos pusės, jau vėl reikia prasitęsti nuomos sutartį dar vienam pusmečiui, o tai reiškia, kad Royston’e gyvenam beveik pilnus metus…

Noriu čipsų, noriu čipsų, noriu čipsų

Fish'n'chips

Šiandien žmona grįžusi iš Londono rado mane sėdintį ant žemės besidarbuojantį prie komiuterio. Prisliūkino, pabučiavo, ir pradėjo kaip mažas vaikas prašyti „noriu čipsų, noriu čipsų, noriu čipsų“. Pasižiūrėjom į laikrodį – po aštuonių dešimt – vadinasi, Morrisonas nebedirba, Londis irgi nebedirba… o iki Tesco toli, tai gal neinam? Bet tada mergaitė prisiminė, kad Roystono centre yra „pas indą“ parduotuvė… kuri gal dirba ilgiau?

Dar po keletos „noriu čipsų, noriu čipsų…“ frazių, aš jau aviausi sportbačius. Maniškė vietoj batų įšoko į riedučius (kaip juokingai laiptais lipo žemyn!) ir pusę kelio iki parduotuvės įsikibus į parankę prašė patempt… Kitą pusę kelio beveik virsdama (nors, to be honest, taip ir neapvirto) riedėjo pirmyn…

Parduotuvėj prigriebėm čipsų… ir pakeliui iki namų nusprendėm (šįkart jau aš sakiau „chicken’n’chips, chicken’n’chips, chicken’n’chips“) prigriebti biški maisto (bo aš tingėjau vakarienę daryt, ir tik keturis virtus kiaušinius tebuvau suvalgęs, tai jaučiausi dar alkanas). Užsukom pas vietinį „chicken’n’chips“, bet viščiuko nebebuvo, tai teko pasitenkinti žuvimi… Užsisakėm porciją fish’n’chips. Laukiam, šnekamės, laukiam. Tada pardavėjas (negi padavėju vadinsi) klausia iš kur esam? Sakom iš Lietuvos… Lietuvos? A, va, Ji (pamoja į šoną, į prie staliuko sėdinčią moterį) irgi iš Lietuvos.

„Sveiki“ – pasilabinam ir nutilstam kuriam laikui. Turbūt pasirodėm kaip eiliniai lietuviai (turint omeny, kad buvau su savo žaliaisiais treningais, sportbačiais, ir pūsta striuke apsivilkęs)… gerai, dar kad alaus nepirkau parduotuvėj… Išeidami dar pasakėm „Iki“.

Keista sutikti Lietuvius kažkokiam užsienio užkampyje. Iš kitos pusės, man dabar net į Lietuvą grįžus ir Kaune į troleibusą įlipus labai keista – tiek daug žmonių, kalbančių lietuviškai… aaaa!

You can do anything, but not everything. – David Allen

Judo 柔道

You can do anything, but not everything. – David Allen

Tu gali pasiekti bet ką, bet ne viską.

Liko tik viena savaitė iki mėnėsio pabaigos, ir šeštadalis metų bus prabėgęs. Mano darbo dienos bėga labai greitai (per greitai), tačiau savaitgaliai sulėtėja (labai sulėtėja – kaip per žmogus voras filmą, kai Piteriui norėjo užvožt gerai, o jis pasitraukė nuo smūgio, pažiūrėjo į kumštį, į veidą ir vėl į kumštį).

Kas atspės, kodėl taip yra?

Ar žinojot, kad midijos turi ūsus? (arba apie valentino dieną)

The Pig of Happiness

Suskambo žadintuvas. Išjungiau. Po pusvalandžio subrazdėjo kaimynai. Nusprendžiau keltis. Nusliūkinau į virtuvę, ir pradėjau daryti stiprios kavos rytmetinę dozę (mano mocha kavinukas tampa geriausiu draugu). Išgirdau, kaip subrazdėjo mano mergaitė. Nespėjo kavinukas užvirti, ir į virtuvę įliūkino padūkėlė, su paslėptom rankom už nugaros (dingo visos gražios idėjos apie „kavą į lovą“). Gavau dovanų… su Valentino diena.

Iškart, užsisakiau (kandangi jau atsikėlei, tai kodėl ne?) pusryčiams virtų (minkštų) kiaušinių.  Kol žmona pradėjo kuistis po virtuvę ieškodama katilų, aš išsliūkinau į kitą kambarį, ir grįžau su už nugaros paslėptom rankom. Gavo dovanų… su Valentino diena.

Egg boiled with pearlsLady with pearls...

Skaniai kertu virtą kiaušinį su majonezu ir mąstau. Čia aš POSH ar žmona POSH? Kas labiau POSH – valgyti virtą kiaušinį iš „kiaušinio dėklo“ (ar kaip šitą įrenginė pavadinti?) ar išvirti kiaušinį dėvint perlų vėrinį? Nom nom nom…

Tada išlėliau į darbą… ir vietoj standarinės dešimt minučių kelionės traukiniu, užtrukau pusantros valandos. Na, bet, mačiau saulėtekį pro traukinio langą, aplankiau Kembridžą (ne visai savo noru), ir nusigavau iki darbo pavėlavęs geroką pusvalandį (pirmą kartą per tris metus UK pavėlavau į darbą… not good :)).

Late trainsSaint? Or? Evil?

Užtat, kai grįžau namo (šįkart laiku…) manęs jau laukė (virtuvėj, kepdama pyragą) mano Valentina… Kadangi žmona buvo užsiėmus deserto gaminimu (kurio, kažkodėl, rytojui nebeliko), aš išpėdinau į parduotuvę, prigriebti ingridientų vakarienei – creamy mussles with  bacon (užsukau dar ir į vyno parduotuvę, prigriebti vyno „tinkančio prie midijų“).

Ar žinojot, kad midijos turi ūsus? Aš irgi ne… pirmą kartą teko „valyti“ midijas… Bet rezultatas (vakarienė) tikrai buvo vertas pastangų…

Valentine's dinner (14/02/2011)Nom nom nom!

Ką veikt?

Šįryt mane žmona kantriai žadino… kokį dešimt kartų. Aš pramerkdavau akį, suniurzgėdavau „tuoj“, apsisukdavau ant kito šono, ir toliau leisdavaus į sapnų glėbį. Kai galų gale nusprendžiau atsikelti (t.y. kai žmona padarė dieviškai skanios kavos), jau buvo gerokai po vidurdienio.

Kai kofeinas pasiekė mano kraujagysles ir galutinai prabudau kilo klausimas – ką veikti? Po ilgos ir darbingos savaitės (ir po dar ilgesnio „žvaigdžių vartų“ šeštadienio), nebeturėjau jokių įdėjų, ką gi šiandien galėtume nuveikti. Atrodo, galvoje zuja tiek daug minčių, tačiau nėra nė vienos nuo kurios norėčiau, ką nors pradėti.

Tada (vėlgi, paskatintas savo mergaitės), pasiėmiau nugraužtą tušinuką (kodėl pas mane visi tušinukai labai greitai susivartoja?) ir seną (praėjusių) metų kalendorių… pagalandau dantis, ir pradėjau rašyti. Rašyti, kas šauna į galvą… ką reikėtų nuveikti, padaryti, ištrinti, parašyti, nupirkti, parduoti, išmokti, užmiršti, pagaminti, suvalgyti, etc, etc. Atrodo, kad galva pilna idėjų, kurių nėra kur padėti, ir kurios knibždasi tarpusavyje. Tačiau, kai pradėjau rašyti, pasirodo, kad tų idėjų yra vos tik pilni kalendoriaus lapai… nuo paprastų kasdieninių darbų „išsilygink marškinius“ iki įdomesnių ilgiau trunkančių projektų „padaryk vaiką“.

Rašiau, graužiau tušinuką, varčiaus lovoj, vėl rašiau – ir taip kokią gerą valandą. Po tos valandos, dabar, galva rami ir tuščia. Tegul popieriaus lapai dabar galvoja… o aš einu paswinguosiu truputį su senąja gyra ir palįsiu po šaltu dušu.

Eilinė diena…

Prabudau gerokai prieš penkias. Jaučiu, kad už nuleistų žaliuzių manęs laukia rytas. Bet dar anksti. Dar pagulėsiu. Šeštą valandą visdėlto atsikeliu ir tyliai išsliūkinu iš miegamojo. Mano saulutė dar miega… reikėtų pasistengti kaip nors nepažadinti.

Pagalvojęs, kad būtų gerai pasportuoti, padarau dvidešimt prisispaudimų. Tada, sudėjęs delnus rombu, dar dvidešimt. Tada, pagalvoju dar kartą, ir nusprendžiu, kad šiandieną gal geriau nebesportuosiu.

Prisėdžiu prie kompiuterio. Pasitikrinu paštą. Virgin Broadband atsiuntė patvirtinimą, kad įves internetą. Po gerų dviejų savaičių. O ką aš veiksiu iki tol? Apskritai, vien interneto kokybė kartais mane skatine grįžti namo, į Lietuvą.

Bet kol kas, mano namai čia. Čia kur darbas, kur turiu dar daug ko išmokti ir tobulėti. Greitai palendu po šaltu dušu, išsivalau dantis, pasisveikinu su Džeimsu (pagooglink, james the doorman – tikrai vertas savo kainos), apsirengiu žydrus marškinius, iš trečio karto užsirišu geltoną kaklaraištį (pirmą kartą – gerai, antrą kartą – geriau, trečią kartą – aš vertas milijono), ir vėl nusliūkinu atgal į miegamąjį.

Glostimėlio valandėlė. Na, gerai, penkios minutės. Bet vis vien smagu matyti dar apsimiegojusią, tačiau maloniai murksinčią žmonytę. Glostydamas mergaitės galvą, mąstau… važiuot su dviračiu, ar ne, su dviračiu ar ne. – Ką mąstai – klausia mergaitė? – Nieko, jau einu.

Bučkis. Durys. Raktai. Dviratis. Nešu sulankstytą dviratį link traukinio. Per minutę spėju nusipirkti bilietą ir dar į traukinį įlipti. Užleidžiu vietą atsisėsti mokinukei, o pats stoviu šalia kojų pasidėjęs dviratį. Dešimt minučių. Dešimt minučių. Klausausi audio book’o apie didingumą. Taip, aš kietas. Taip, aš kiekvieną dieną tobulėju. Stotelė.

Išsilankstau savo Bromptoną, ir pajuntu vėją savo plaukuose. Kelias nuo Foxton’o iki Harston Mill’o dažniausiai trukdavęs pusvalandį sutrumpėja iki vienuolikos minučių. Susilankstau dviratį, ir nužingsniuoju iki ofiso.

Šičia dirbti man patinka. Kompanija tapo number one. Number one in UK. Number one in da world, as a Microsoft Partner. Skamba bele… nesvarbu kaip skamba. Tačiau pastebėjau, kad naujame darbe dienos dvigubai trumpesnis negu seniau. Vadinasi, darbas žymiai įdomesnis. I am constantly in my zone… Nespatebiu kaip dingsta dienos, tačiau jaučiu kaip stiprėju.

Užlipęs į kalną, pamatai, kad šalia yra daugiau kalnų. Atrodo, galėtum sustoti, ir pasigrožėti vaizdu. Tačiau, sustoti aš negaliu. Ne darbe. Dabartinė mano užduotis tapti geriausiu. Watch me!

Po valandikės.. t.y. po darbo vėl šoku ant dviračio ir lekiu link namų. Žinau, namuose manęs laukia mano gyvenimo meilė, ir šįvakar aš gaminsiu Courgette Carbonara. Man patinka namuose valgyti skaniau nei restorane. Man patinka išmokti gaminti. Bet dar labiau man patinka, kai pagamina ji. Dar nespėjus pasibaigti audio knygos skyriui, aš jau namuose. Gaminam kartu. Ir valgom atsisėdę prie savo pusryčių baro…

Dažniausiai, mąstau, kad diena per trumpa, kad ja pasidžiaugti ir kad apie ją užrašyti. Tačiau, gyvenimas per trumpas, kad šios dienos neužrašyti.

Aš esu laimingas.

Pirmoji mūsų šeimos transporto priemonė…

Kažkada tėtis atidavė savo Opel Vectrą. Kurį laiką tai buvo mano mėgstamiausias mašiniukas. Iš vienos pusės mano… bo visur nulėkt galėdavo. Iš kitos pusės ne visai mano… bo pirko jį kažkada tai tėtis.

Iškeliavus atostogų į Londoną transporto kaip ir nereikėdavo. “Nuvažiuot pasivaikščiot” (Londone nebuvę šito kažin ar supras) galima ir su viešuoju transporto. Man visai patinka (kad kartais ir perpildyti) požemiai metro traukinukai zujantys pirmyn atgal.

Tačiau… po daugiau negu 2.5 metų (jau sakyčiau beveik trys metukai), nusprendėme su žmona, kad laikas įsigyti savo pirmąją šeimos transporto priemonę…

Namo iš Londono centro grįžome pakaitomis – tai greitai žingsniuodami šalia, tai lėtai mindami dviračio pedalus ant žalio dviračių tako.

Kaip mes praleidžiame savo laiką?

Ką tu šiandien nuveikei? Ką vakar? Ką nuveiksi rytoj?

Etatinio pasaulio gyventojo dienotvarkė susideda iš “laiko blokų”. Tai:

  • pavalgyti (nesvarbu ar gamini valgyti pats, ar eini iki artimiausios kavinukės papietaut, ar į kokį restoraną pavakarieniaut)
  • išsimiegoti (again, kai kurie žmonės “taupo” laiką bandydami uber-sleeping, o kai kurie įsitikinę, kad tai 8 valandos, kurių trumpinti nereikėtų)
  • dirbti (įdomiausia, kad čia gal nelabai tinka “nesvarbu, ką jūs dirbate”… nors, jeigu dirbate ne sau, tai turbūt tikrai nesvarbu, ką jūs dirbate. Optimistiškai žiūrint, jeigu gyveni UK, tai 7,5 valandas per dieną gali užtušuoti “darbo” laikui)
  • pažiūrėti TV (dar viena kategorija (kuo toliau, tuo labiau tai panašu į bereikšmį laiko švaistymą. Aš nuoširdžiai džiaugiuosi, kad namuose neturime televizoriaus. Tačiau… vis tiek kokį serialą “House” ar vieną kitą filmą kartais tenka pažiūrėti. Reikėtų pasistengti, kad šitokio laiko būtų dar mažiau)
  • paskaityti (naujienas, blog’us, laikraščius, knygas – turbūt rečiau, ir visą kitą kas gali būti skaitoma. Ši sritis irgi gali būti priskirta prie laiko švaistymo, nebent skaitot įdomias ir naudingas knygas. Iš kitos pusės, kadangi pats nusprendi, kas tau naudinga ir įdomu, tai sudėtinga pasakyti ar tai laiko švaistymas ar ne)
  • “praleisti laiko su” (jeigu per dieną, ar galų gale porą dienų, skiriu mažiau dėmesio savo mergaitei, tai gaunu iš alkūnės per šoną. Tačiau ši kategorija tinka ir daugiau variantų – pvz. išvesti šunį pasivaikščioti, pašerti kaimyno katiną, pabūti vienam, etc. Turbūt ši kategoriją yra vienintelė, kurioje mes tikrai turėtume atsipalaiduoti ir kažkiek pailsėti nuo visų kitų “darbingų” kategorijų)

Žiūrint į tokią gimstančią rutiną, ir pamąsčius, kad jeigu šiandien pavalgei neskaniai, neišsimiegojai, per dieną dirbai nemėgstamą (ar neįdomų) darbą, vartydamas laikraštį prie televizoriaus praleidai daugiau laiko negu su žmona, tai tiesiog valanda po valandos (diena po dienos?) švaistai savo gyvenimą.

Kol esi studentas ir neturi darbo, atrodo turi tiek idėjų, tačiau trūksta pinigų. Kai baigi mokslus ir kimbi į darbus, atrodo uždirni tiek pinigų, o trūksta idėjų.

Kaip dabar surasti gabalėlį aistros kiekviename iš eilinės dienos laiko intervalų?