Kalėdinė panika

London Oxford Street

Nuotrauka iš varnaboy albumo.

Šiomis dienomis yra labai malonu nulėkti iki centro, pasivaikščioti po kokią Oksfordo gatvę – pasijungti kaip Kauno troleibuse. O aš maniau, kad jau metro įlindęs jautiesi, kaip silkė… pasirodo aš dar nebuvau matęs kalėdinės londoniečių panikos. Kai viskas perkama glėbiais, nesimatuojant, nesirenkant, nežiūrint į kainas. Tiesiog masiška psichozė – o kas jeigu neliks dovanų? Taip, pamąstai, ale kokie materialistai… nors tikriausiai čia pusė iš jų turistai.

Tačiau turistaut šiuo metu į Londoną lėkt nepatarčiau. Vienas dalykas, tai žmonių daugiau negu šieno pas mano bočiaus tvarte, antras dalykas, tai jablinkšt jedrieni fieni kaip šalta (nesikeikaint). Nors… jeigu londoniečiai leka apsipirkti į USA (bo ten pigiau? įskaitant netgi bilietus už skrydžius). O dar kai dolerio kursas taip krenta lyginant su svaru…

O jeigu londoniečiai apsiperka JAV, tai kas perka dovanas Londone? Kaip suprantu, tai turkai ir lietuviai. Bo pigiau? A velniai žino kiek čia pigiau… nors, ką mes jauni (lietuviai) neuždirbam? Nesvarbu, kad turbūt pusė lietuvių dar ir prageria tai ką uždirbo (kaip lengvai mes čia iš piršto laužiam statistikas visokias), tačiau, reikia gi LIETUVAI parodyti, kaip čia gerai, ir kaip ten blogai – tai perkam dovanas maišais, glėbiais, ir visokiais kitais kvadratiniais metrais. Tegu žiūrės ir pavydės, ane?

Pirkau ir aš porą tušinukų šiandien iki Ilfordo nulėkęs, ir eilėje su penkiais Lietuviais stovėjau. Ir keiktis kartu norėjau, bet neišdrįsau. O taip broliškai lietuviškai turbūt visi būtume pasijutę.

Pažiūrėjęs į eiles parduotuvėse, aš bijau pagalvoti, kas dėsis oro uoste gruodžio 22 dieną, kai reikės lėkti link Lietuvėlės…

pačiupinėjau iPhone’ą

iPhone

Sekmadienį iškeliauvau ieškot Kalėdinių dovanų savo būsimai žmonai (negerai, kai žinai, ko merginos nori… bo tada turi to ieškot, ane?) Aišku, negerai, kai nežinai ko nori… Bo tada dar turi biški pamąstyt. O mąstyt dėl panų, tai jau savaime laiko švaistymas, ane?

Vienok, nukeliavau iki Gallion Reach (bo apsiklausinėjau kaimynių, kur čia mergiočių parduotuvių rast) prekybvietę. Tai vajė, vajė… pažįstu ne vieną mergičką, kuri ten apsigyventų. Na, maniškei dar zaros trūktų, tai tik kokias penkias dienas gyventų ten… Vis ne savaitę.

Kad ir kaip ten būtų, neradau ko ieškojau. Tačiau… kai vaikštinėji stiklinėm akim stebėdamas kolegas tautiečius tiesiog masiškai kišančius viską į maišus didžiulius. Vajė… čia turbūt žmonai, kuri liko Lietuvoje augint porą vaikų. O čia turbūt meilužei, kuri Londone su juo arbatą geria. Na, gerai, gerai, neskubėkim teisti žmonių, kuriuos matau pirmą kartą. Tačiau, netgi vienas… parduotuvėj pabuvęs ilgiau nei dvidešimt minučių pradedu jaustis nejaukiai. Maždaug, ko tu čia nori… bet pats sau taip nesakysi?

Taigi, turėjau parašyt, kaip sekės iPhone pačiupinėt… žodžium, pasiklydęs savo košmare (beidamas iš trečios parduotuvės į ketvirtą), pamačiau iš tolo šviečiančia iPhone reklamą. Užsukau. Žiūriu, vaikai čiupnoja, tapšnoja, ir visaip kitaip džiaugias žaisliuku. Stoviu tyliai eilėje prie prekystalio, ant kurio padėti keturi iPhone’ai ir mintyse kaip varnoms sakau “šiūūū.. štiššš… šiūū vaikai” (kaži ar taip tikrai varnom sakyčiau). Kol galų gale vienas pasitraukia.

Na, ir ką galiu pasakyti. GRAŽUS. MIELAS. SEXY. FASHIONABLE. Tačiau nepirkčiau… esamesus rašyti jaunąjai kartai turėtų būti nepatogu (taip pat, įvairūs užrašai turėtų būti skausmingi). Telefonas lengvas, tačiau sakyčiau dar gerokai masyvus. Kišenėje pas mane neliktų vietos raktams (hehe… o dar jeigu su raktais jis ten pasimaltų, tai ir iš ekrano nieko neliktų). Žodžiu… dar daug ten ką bandžiau, tačiau nelikau susižavėjęs… Turbūt senstu.