Nauja darbo įranga: Dell Optiplex 330

New Server

photo credit: DeclanTM

“Tai tavo kalėdine dovana, neprašyk manęs daugiau nieko” – linksmai pasakė Christo ir pamojo ranka į krūvą dėžių. O taip, aš jau žinojau, kas manęs ten laukia…

Dar prieš savaitę nuėjau pas mūsų vietinį administratorių, ir pasakiau kad man reikia naujo/didesnio/greitesnio kietojo disko. Kolega nusišypsojo, ir atsakė, kad galėjau ateiti viena diena ankščiau – prieš tai, kai jis jau suderinęs su šefu nupirko man naują kompiuterį…

Nieko nelaukdamas išpakavau savo dovanas, ir kaip lego kaladėles susidėliojau naują kompiuterį –Dell Optiplex 330. Paberiu truputį charakteristikos (bo, vis tiek daugiausia spėju mano įrašus skaito šiek tiek su informatika susiję žmonės):

  • CPU: Intel® CoreTM 2 Duo Processor E4600 (2.4GHz,800MHz FSB, 2MB L2 cache)
  • OS: Windows XP SP3 (Pastebėjau, kad su operacinėmis sistemomis elgiuosi konservatyviai. Su Windows 98 sėdėjau kol išleido Windows XP SP2. Su Windows XP turbūt teks padirbėt kol išleis ką nors geresnio nei Windows VISTA.)
  • RAM: 4.0GB 800Mhz NON-ECC DDRII Memory (2*2GB) (Va, šičia Windows XP minusas – turėk kiek nori, tačiau matysi ir dirbsi tik su 3 GB RAM. Kiek skaičiau forumuose, tai likusį papildomą 1 GB išnaudoti būtų galima nebent žaidimams – visai geras pasiteisinimas būtų? Žaidžiu, tik dėlto, kad noriu išnaudoti visas kompiuterio galimybes).
  • HDD: 250GB (7,200rpm)SATA 3.0Gb/s Hard Drive (Dėl dydžio, tai dar prieš savaitę prasitariau, kad gali būti mažokai. Sakė, papildysim, jeigu pritrūks).
  • DVD: 16X DVD +/-RW + SW Solution
  • VIDEO: ATI Radeon HD 2400 XT 256MB DUAL DVI w/VGA (FH) (O šičia gėris… prijungiam abu monitorius, ir sukiojam savo galvą pirmyn atgal, pirmyn atgal. Dabar pradedu svarstyti, kad iš tikrųjų yra labiau produktyvu – sukioti galvą tarp dviejų plačiaekranių monitorių, ar spaudinėti ALT+TAB).
  • MONITOR: 22in E228WFP WIDESCREEN UK/Irish (1680 x 1050) TCO99 DVI-D

Dar visai neseniai rašiau, kaip kartais gerai pasijauti,kai tavo darbą įvertina. Dabar pradedu mąstyt, ar čia nekuriamas slaptas planas, kad aš darbe apsigyvenčiau. Bo… tereikėtų tik poros žaidimų, ir… mielai užsibūčiau darbo vietoje ir po darbo valandų.

Trumpai tariant: jaučiuosi kaip pilotas. Dabar dar reikėtų pasiieškoti papildomų programų patogiau dviem monitoriams valdyti. Tokių kaip MultiMon.

Kaip parašyti motyvacinį laišką?

Atvažiavai atostogų į Londoną, ir po kurio laiko nusprendei, kad norėtum čia kurį laiką pagyventi (kažkur labai girdėta situacija). Turistu visą gyvenimą nebūsi, todėl reikės susirasti kokį nors darbą. O nuo ko prasideda darbo paieškos?

Lietuvoje dažniausiai užtenka gyvenimo aprašymo (bent jau šiuo metu, kai darbuotojų nėra tiek, kad galėtum su šakėm vartyt ir džiaugtis), kartais paprašo dar motyvacinio laiško (man pačiam Lietuvoje turbūt neteko rašyti tokio).

O Londone ieškantis darbo motyvacinis laiškas – tai būtina dalis pirmųjų žingsnių. Taip, šaunuolis, jeigu turite puikiai parašytą gyvenimo aprašymą. Tačiau, nuo motyvacinio laiškos priklausys, ar kas nors pa‘click‘ins ant Jūsų prisegto failo ir turės galimybę perskaityti Jūsų pasiekimus, ar Jūsų el. laiškas taps tik dar viena šiuškle beribėse GMAIL platybėse.

Kodėl man būdavo sunku parašyti motyvacinį laišką? Visų pirma todėl, kad jis turi būti MOTYVACINIS. Ir ką tai turėtų reikšti? Kodėl aš noriu dirbti pas Jus? Atsakymas – kad man reikia darbo, nes noriu valgyti, turbūt nėra labai tinkamas.

Tačiau anglai laišką siunčiamą kartu su gyvenimo aprašymu vadina „cover letter“, kas man labai labai palengvino užduotį. Tai nebėra tik tuščių žodžių paistymas apie tai, koks aš galiu būti motyvuotas, tai tampa prisistatymu, pasiūlymu paskaityti mano gyvenimo aprašymą, ir galbūt pabendrauti akis į akį. Taigi, suskaidę cover letter rašymą į kelis žingsnius, iš sunkios ir neįveikiamos užduoties, turime paprastą pasiekiamą tikslą. O rašyčiau aš taip:

  • Kodėl aš rašau? (Kur ir kada mačiau darbo skelbimą? Gal kas nors rekomendavo man šią įmonę ir šią poziciją?)
  • Kokia dabar mano situacija? (Ar dirbu toje pačioje srityje? Ar kurį laiką keliavau po pasaulį? Ar noriu visiškai pakeisti karjerą ir pradėti kažką naujo (bet turiu pakankamai įgūdžių, kad galėčiau tai padaryti)? Jeigu darbo ieškau Londone, ar šiuo metu gyvenu Londone? Jei ne, kada planuoju atvažiuot?)
  • Koks nors įdomus faktas apie mane (geriausiai, kad jis būtų susietas su darbu, ir skatintų perskaityti tavo gyvenimo aprašymą).
  • Kaip galima su manim susisiekti? (Ar galima man skambinti bet kada? Ar tik po darbo valandų? Kokiu telefonu? Kada galėčiau susitikti?)

Iš vienos pusės toks laiškas tampa labai paprastas. Iš kitos pusės – mums to ir tereikia. Mums reikia, kad personalo atrankos specialistas užsinorėtų perskaityti prikabintą gyvenimo aprašymą. O tai jau pirmas stiprus žingsnis.

O tada belieka tikėtis, kad žinoti kaip reikėtų parašyti gyvenimo aprašymą?

„Arbatos klubas“ virsta į „Pusryčių klubą“

Toaster

Darbe visi kolegos yra ganėtinai vyresni (ir iš pradžių man tai atrodė keistoka – taigi keista matyt apie programavimą kliedinintį už tavo tėtį vyresnį žmogų?). Taigi vietoj kokios nors „alaus klubo“ ar panašiai, mes turime savo „arbatos klubą“. Trumpiau, tai reiškia, kad kas keletą valandų, kuris nors padaro arbatos. Ir taip sukamės ratu… Tiesa, kartais arbatą išduodame ir pasirenkame kavą, tačiau… vien tai, kad prie virdulio yra spintelė, o spintelėje yra virš 2000 arbatos pakelių, mūsų kolektyvą kartais tikrai galima pavadinti arbatos klubu.

Vakar mūsų vienas iš vyresnių programuotojų į darbą atsibogeno skrudintuvę. Kai pasakė „sutaupiau 20 svarų“, pamąsčiau kad moterys taip mėgsta sakyt, kai prasideda išpardavimai. Vienaip ar kitaip, pirmąją dieną kibome į HOVIS duoną ir persikų uogienę. Nežinau kodėl Lietuvoje šitie dalykai nėra labai populiarūs (turbūt todėl, kad greitai ir mums atsibos?), tačiau taigi skanumėlis – geriant arbata užkrimsti paskrudinta duona su kokia nors uogiene.

O šįryt, tas pats kolega dar atitempė duonos-pyrago. Sako, tokia pati kaip Starbucks‘e – bandom paskrudint. Ir nu… realiai, tai gavos skaniau nei Starbucks‘e. O ir… jei pamąstytume apie taupumą – starbucks‘e tai už gabaliuką paliksi 1,5 svaro – o čia už du pyragus tiek sumokėjo kolega.

Žodžium… „Pusryčių klubas“ įsteigtas, pirmieji pyragai suvalgyti. Pradedu svarstyt apie skrudintuvės pirkimą. Bet turbūt reikėtų kokį mėnesiuką palaukti, ir pasižiūrėt ar atsibos? O kol kas, kam gabaliuką šilto pyrago?

Ištrauka iš CV

CV
Dažnai (tikiuos) gyvenimo aprašymuose galima rasti skiltį apie užsienio kalbas. Mano CV ta skiltis labia maža, ir dažniausiai atrodydavo taip:

Lithuanian – Native
English (write/read/talk) – fluent
Russian (read/talk) – enough to understand

O va, mano jau keletą kartų minėtuose anglų kursuose, dėstytojas patarė rašyti kitaip. Fluent dažniausiai tinkamas, kai CV siuntinėji kitose šalyse (pavyzdžiui, Lietuvoje turbūt būtų geriau sakyti, kad tavo anglų kalba yra fluent, tačiau Anglijoje reikėtų nurodyti tavo anglų kalbos lygį – advanced/etc).

Dėl rusų kalbos – tai keista situacija. Rusų mokiausi mokykloje, tačiau po mokyklos jos daugiau naudoti kaip ir neteko. Jeigu pasiimu kokią knygą iš IT srities, tai pradėjus labai lėtai galima įsibėgėti ir skaityti pakankamai gerai pagaunant kampą apie ką čia rašo. Taip pat, kai žmogus kalba rusiškai, suprantu pakankamai gerai… O vat, jeigu reikėtų pačiam kalbėti (ir dar, pavyzdžiui, su kokiu verslinininku), tai be “em… am… da… net…” nieko rimčiau ir nesigautų.

Dėstytojas pasiklausęs mano samprotavimų, pasiūlė vietoj enough to understand, parašyti working language, kas turėtų atspindėti aukčiau aprašytą situaciją.

O dėl lietuvių kalbos, tai Native nepakanka. Reikėtų rašyti Native Tongue arba dar kažkaip kitaip.

Žodžiu, gyveni ir mokaisi.

Įsibėgėju…

“The Runner” iš Hugo albumo.

Pradeda atrodyti, kad laikas bėga greičiau, kad savaitės darosi trumpesnės, kad kai kurie darbai netenka prasmės, o kai kurie kaip tik išryškėja kaip būtini. Turbūt pradedu įsijausti į Londoną ritmą, kuriame kiekvienas turi skubėti… ir ne taip skubėti, kad atrodytum užsivertęs darbais, bet skubėti – tuos darbus užbaigti.

Nuo praėjusios savaitės, kaip ir buvome sutarę su šefu, mano pietų pertrauka pailgėjo pusantros valandos. Per ją turiu spėt ką nors užkąst, nužingsniuot iki Universiteto, pabendraut (kažkaip kol kas tai į “pasimokymą” nepanašu) su dėstytojais ir kolegomis studentais, ir vėl atgal į darbą.

Dėl tokios pertraukos, darbas gaunasi padalintas į dvi dalis. Tada, pradedi stengtis, suplanuoti savo to-do darbų sąrašą taip, kad iki pietų spėtum “užbaigti” vienus, ir po pietų pradėti kitus. Bo, jeigu nespėji iki pietų… tada po paskaitos grįžęs nelabai besupranti, “kuom mes ten baigėm?”. O taip sugaišti daugiau laiko.

Vyrams dirbti multitask režimu nelabai sekasi. O man dar reikia pradėt multitask režimu:

  • darbas/todo
  • mokslai/to study
  • darbo mokslai/get certified in
  • sportas/sveikata / get fit and successful (optimizmas dega mūsų akyse?)

Spėju reikės prigriebti kokią GTD sistemą. Popieriukai nelabai tinka, bo jeigu prireikia ką nors perplanuoti? Microsoft Outlook kalendorius pradeda atrodyt per daug spalvingas, ir gremėzdiškas.

Konkurencija – būdas tobulėti?

Konkurencija

Mūsų įmonė yra kažkokia keista. Iš vienos pusės jaučiuosi labai jaunas šiame kolektyve (neskaitant sales kolektyvo žmonių) antras pagal jaunumą kolega neseniai atšventė 32 gimtadienį. Vienas iš tokių rimtesnių programuotojų laisvalaikiu mėgsta pakalbėti apie savo anūkus ir nuotraukas. Kažkada netyčia prasitarė, kad jam jau 52 metukai. Nei daug, nei mažai… galvojau, kokia keturiasdešimt. Tai kartais, kai daugiau sunkesnė darbo diena, save paguodžiu – dar jaunas berniokas, turi kur tobulėt, pasivysi va kolegas.

Aha… o iš kitos pusės žiūrint, tai kokie jie visi jauni žinių troškimu. Ne tik, kad dalyvauja visokiuose seminaruose, važiuoja į kursus, laiko sertifikatus, bet ir patys rengia webinarus, aktyviai networkin’a su savo srities specialistais, trumpiau tariant – mokosi. Va, man pradėjus dirbti, buvau nusiųstas į kursus, parodyti ką moku į navision developer kursus. Po jų teko išlaikyti porą egzaminų, ir gauti porą popieriukų. Ta proga, tas kietas senas programeris, sako… mjoo, popieriukai, reikėtų gal ir man. Paprašė iš manęs kursų medžiagos, perskaitė per kelis vakarus (na, apie sukauptą patirtį turbūt ir kalbėt nereikia), ir taip pat išlaikė tuos egzaminus.

Tačiau konkurencija (aha, keistas jausmas) jaučiu iš visai kito žmogaus. Iš mūsų komandos Business Consultant – tokia žavi moteriškė. Aš va, skęstantis optimizme, noriu į mėnesį po vieną egzaminą išlaikyt (kad turėčiau ką parodyt, jog stengiuos). O ji nuo manęs neatsilieka. Ir jaučiu, kad lenkia… Kol kas tiesioginės įtakos mano darbui ji neturi, tačiau… aš gi noriu būti business consultant as well. O tai… kad esu jaunas nieko nereiškia. Nes, kad pasivyti ką nors… reikia už jį judėti greičiau. O kol kas… aš vos sugebu ją pasivyt.

Taip pasižiūri į Kalendorių – ji egzaminą laiko penktadienį. O aš buvau suplanavęs kitos savaitės pirmadieniui (matyt, praradau ugnį tobulėt?). Taigi, keičiam egzamino datą į ketvirtadienį, ir nešamės manual’us namo. Suprantu, kad tai nieko nereiškia, ir tai, kad aš viena diena visai kitą egzaminą išlaikysiu ankščiau nei ji, niekas net nepastebės. Tačiau… ar būsiu greitesnis. Aš būsiu geresnis. Ir vieną dieną aš būsiu business consultant.

You can replicate success. If you take action.

ką tu čia dabar darai? o ką turėtum daryti?

Vidurdienis
Nuotrauka (C) thewoodstove

Atsikeli (pašokęs nuo išprotėjusio žadintuvo). Padarai rytinę mankšta (keletą prisispaudimų ir atsilenkimų užskaitom kaip mankštą – informatikas gi). Pavalgai sveikuoliškus dribsnius (nes daugiau šaldytuve tai nieko nėra, tik dribsniai ir kaimynų pienas). Pasidžiaugi Kalėdų eglute besiklausydamas Kalėdinės muzikos (iš dalies pasijauti kaip maksimoje, tačiau vis tiek gražu). Nusimaudai po pusiau šaltu dušu (niekaip nesugebėdamas sureguliuoti normalios vandens tėkmės). Šoliuodamas žingsniuoji link metro (šoliuodamas tarp šuniukų padarytų š). Pasilabini su visais darbe (tie visi, tai porą žmonių, bo ateini anksčiau negu visi kiti). Kimbi į darbus (keletą dar užsilikusių iš praėjusio penktadienio). Išsprendi porą support case’ų (vartotojai nėra kvaili, jei būtų kvaili – tai problemas spręstų patys, dabar protingai outsource’ina tai ko nemoka kitiems). Ištestuoti naują objektą. Surandi klaidą. Parašai programuotojui apie klaidą, ir su pasiūlymu kaip ją išspręsti. Taip žingsnis po žingsnio išbraukai savo to-do sąrašiuką. Net nepastebi, kaip jau atėjo pietų metas. Pasišildai namuose darytus keptus makaronus su mėsa ir sūriu. Labai skaniai pavalgai. Ir…

Ir, dienos darbai padaryti. O dar tik pusė dienos praėjo. O realiai mąstant nebeturi ką veikti. Tai koks tikslas keltis pusę šešių ryto, jeigu po pietų nebeturi ką veikti. Yra dvi galimybės, arba keltis vėliau… arba… išnaudoti laiką kitur. O darbe, be darbo, tai turbūt galima tobulėti nebent mokslų srity. Taigi, įrašom į kalendorių dar vieną egzaminą po “planned, but yet unconfirmed” kategorija, ir kimbam manualams į atlapus. Kad darbuotojai pradėtų dirbti tikrai pelningai įmonei, jie turi pradėti mąstyti kaip įmonės savininkas. Bet apie tai gal kitą kartą…

Kartais pastovūs klausimai: ką tu čia dabar darai? o ką turėtum daryti? o ką reikėtų daryti? gerokai įspiria į šikną, ir vietoj tingaus prisnūdimo vėl kimbi į darbus. O ką tu dabar darai? O ką turėtum daryti?