Po atostogų atgal į darbus

Iš Lietuvos (po beveik poros savaičių atostogų) namo (aha, įdomus jausmas sakyt apie Angliją – namo) grįžome antradienį. O jau trečiadienį ryte pėdinau į darbą, ir keliavau truputuką į Škotiją…

Sėdėt traukinyje ilgiau negu šešias valandas (į vieną pusę) sakyčiau yra nemažas pasiekimas. Išsėdėt dar tiek pat grįžtant namo yra truputuką sunkiau. Iš kitos pusės, turi pakankamai laiko pažiūrėt pro langą…

Traukiniu per tiltąView from the trainView from the trainView from the train

Apie atostogas

Ryanair
Įrašo pavadinimas Apie atostogas, kai paskirta kategorija apie darbą. Žodžium, darbų (visokių) yra labai daug. Va, mano mergaitė sėdi susiraičius sofoj, žaidžia kažkokį žaidimą (truputuką susiraukus, kad aš dėmesio neskiriu, nors arbatos kai padariau, nusišypsojo), o aš planuoju darbus – ką būtina padaryti rytoj, ką buvo būtina padaryti šiandien, ir ką reikėjo padaryti vakar! (jeigu naudočiau paprastą todo sąrašą, tai jau galėčiau knygą išleisti)

Apsikasęs tarp įvairių planų, bešokinėdamas tarp Chrome langų, įšokau į Ryanair ir prigriebiau porą bilietų į LT (05/07/2012 – 17/07/2012). O taip! Reikia truputuką pailsėt… Kol kas jokių tikslių planų neturim. Reikėtų tik – pavalgyt blynų pas močiutę (Arūnai už?), pasibūt pas Reginą, pasveikint mamą su gimtadieniu (kokie pageidavimai? :), apvalgyt mergaitės mamuką (ir vėl), pabraidyti po Baltijos jūra, pasigauti lietuvišką slogą ir iškart su Trejom Devyneriom ją išgydyt, papietaut Šturmų Švytury, išsikept (o gal net pačiam pasidaryt) šašlykų iešmą,  aplankyt Kauną, Klaipėdą, Palangą, Rotinėnus, Kūbakius ir gal dar Vilnių, ir dar nuveikt ką nors įdomesnio…

Tuoj eisiu gūglint „ką veikti Lietuvoje“.

NAV TechDays Įspūdžiai (arba tiksliau – atostogos prasideda!)

30/09/2011 18:00 Ką gi. Pagaliau baigėsi mano pirmoji konferencija! Labai daug įdomių techninių dalykų sužinojau, ir labai daug draugiškų letenų paspaudžiau. Paskutinė „session“ buvo profesoriaus Richard Wiseman – lucky teorijos ieškotojo – paskaita. Čia tas juokingas dėdė, kuris parašė „59 sekundės“ knygą. Aš kaip visada, priskirčiau savo prie lucky žmonių kategorijos…

Platform 5, Friday evening, Amsterdam Central

Po konferencijos mūsų keliai su kolegom išsiskyrė – vienas atgal į Angliją, kitas dar po Antverpeną trumpam pasimalti, o aš… į traukinių stotį ir važiuoju aplankyti kolegos į Olandiją. Kol kas planas aiškus – nuo Amsterdam Central iki Roosendall stoties, o tada peršokti į kitą traukinį ir iki Ede-Wageningen.

O belaukiant traukinio (ir prisimenant konferenciją) reikėtų užrašyti dar šviežius prisiminimus. Tiesiog geniali idėja daryti konferenciją kino teatre – kėdės super patogios, ekranas super didelis, gardas super aiškus. Kas įdomiausia (ir turbūt didžiausias konferencijos minusas) – tai laptopų visai nereikėjo. T.y. net nebuvo kur jų pasijungt. Per pertraukėles aišku buvo galima nueiti iki surfing kampelio ir pasidžiaugti internetu. Tačiau, šiaip visi geek’ai sėdėjo su šviežiom (iš konferencijos gautom) užrašų knygutėm (ir mibuso.com tušinukais – kaip paprasta nudžiuginti geek’us) ir viską intensyviai užsirašinėjo. Spėju dabar ranka skaudės visą savaitę…

30/09/2011 19:00 Įsibroviau (tiesiogine to žodžio prasme, lipdamas per galvas) į traukinį. Ką galiu pasakyti? Visur čia (tiek tramvajuj, tiek traukiny, tiek metro – mažai vietos! Būčiau nors kiek storesnis, reikėtų pėsčiom vaikščiot.

30/09/2011 19:45 Nesuprantu aš tų belgų/olandų. Bilietą pirkau interntu. Praktiškai (be barkodo) ant jo nieko padoraus neužrašyta (arba užrašyta belgiškai), tai realiai nežinau čia tikras bilietas (bo spausdinau tai pats) ar tik bilieto patvirtinimas. Tai, ant bilieto parašyta Roosendaal to Ede-Wageningen. Išlipu Roosendaal ir ieškau kur toliau važiuot. Informacijos aplinkui nulis (arba nemoku rast). Pagaliau nuėjau iki informacijos kur laužyta anglų kalba (na, gerai gerai… pakankamai gera anlgų kalba, tiesiog aš jau beveik piktas) man sako „važiuok iki Roterdamo, o tada jau žiūrėk iš ten kaip toliau“. Nice! Tai įšokau dabar į dviaukštį traukinį (omg, omg, jaučiuos kaip mažas vaikas, pas mus Anglijoj tokių nėra) ir riedu toliau.

O už lango tempsta.

Rotterdam Central Station

30/09/2011 20:50 Rotterdam Central. Eilinį kartą jaučiuosi, kad truputį nesigaudau (tik šįkart jau Olandijoj, o ne Belgijoj). Vėl atradau informacijos centrą, susiradau reikiamą platformą ir važiuoju toliau. Dar gera valanda iki tikslo (net kolega jau siunčia sms’us klausdamas kur paklydau).

O Roterdamo stotyje žmonių milijonas. Pasijutau kaip į Londoną grįžęs. Tik kad visi šneka paukščių kalba. Nors iš kitos pusės, visi traukinių stoties darbuotojai (kuriuos teko užkalbint) šnekėjo labai gražia anglų kalba.

Iphone’as be interneto tampa paprastu telefonu. Kokia nesąmonė! Bet nors paskambinti galima…

30/09/2011 21:10 Traukinys sustojo Rotterdam Alexander stotyje. Pagal mano atspausdintą popieriuką jis čia sustoti neturėjo! Spėju mano nuotykiai dar nesibaigė… Pirma mintis – turbūt važiuoju ne į tą pusę?

30/09/2011 21:20 Pagaliau! Pirmasis mano sutiktas konduktorius šį savaitgalį. Paėmė mano bilietą, pažiūrėjo į mane, kažką pasakė savo kalba, atidavė man popierių atgal, ir nuėjo toliau. Vadinasi, tikras! 

SSN Bochum Dahlhausen Expres

30/09/2011 21:45 Dar vienas (neplanuotas!) persėdimas. Šįkart nors ir bėgau, nespėjau į reikiamą traukinį. Užstrigau keliom minutėm Utrecth-Central stotyje. Pradedu galvot, kad man kaip ir sesei, dviejų valandų kelionė užsitęs iki aštuonių…

….

Vargais negalais (turbūt apie 23:00) atsidūriau reikiamoj vietoj, kur mane pasiėmė kolega. O tada į vietinį pub’ą šiek tiek alaus… pasikalbėt… dar alaus… tada namo… pasikalbėt ir dar alaus. Kaip man namuose reikėtų turėti balkoną! Laikyčiau ir aš dėžę alaus ten. Just in case…

NAV TechDays 2011 – 1 diena.

TomasZ @ NAV TechDays 2011

Atsikėliau šeštą valandą ryto (čia Anglijos laiku, tai kokios penkios). Atsimerkiu – dar tamsu. Bandau susigaudyt, kur esu (čia tik studentavimo laikais taip būdavo). Suvokiu, kad viešbuty… Antverpene… Belgijoj. Šoku iš lovos, greitai į dušą ir pusryčiaut su kolega.

„Viešbučio pusryčiai“ reiškia, kad stovi dešrų kalnai, duonos ir arbatos. Ir darykis sumuštinių kiek nori… tai sukirtau keletą. Iškaliau juodos kavos, ir su kolega išsikvietėm taksi, kad pemetėtų iki konferecijos (pasirodo, čia visai netoli – ale mažas tas Antverpenas – būtume galėję ir su laidabraukiu palėkt).

O pati diena… tai buvo įspūdinga. Man rodos, aš vėl įsimyliu Navision’ą iš naujo. Turėjau keturias sesijas, iš kurių apie tris net kalbėt negaliu (pasirašėm NDA), kol naujos Navision versijos neišleis. Ale, šaunūs vyrai dirbantys Microsoft’e. Būtų smagu ir man kada su jais padirbėt…

Po dienos „užsiėmimų“ vakarop visi patraukėm į „vyno“ vakarą. Basically, iškali taurę vyno ir eini su kuom nors susipažint. Iškali antrą taurę vyno, ir eini dar su kuom nors susipažint. Paspaudžiau leteną keliems Navision’o vilkams! Netgi su pora rusiškai šnekėjaus (čia, jeigu ką… kad laisvai rusiškai kalbėt pradėčiau, reikias bent kelių pintų alaus išgert)!!! Taip pat su porą šaunių lietuvių susipažinau! Ale, mažas tas Navision pasaulis.

Po konferencijos, su kolega šokom į troleibusą, ir parskridom link Antverpeno centro. Eeeeeeaaassssyyyyy… Mažiukas tas Antverpenas. Negaliu sulaukt rytojaus… antra diena.

If you are passionate about Microsoft Dynamics NAV, then you need to be at NAV TechDays 2011.

Konferencija – NAV TechDays 2011

If you are passionate about Microsoft Dynamics NAV,
Then you need to be at NAV TECHDAYS 2011!

Pagaliau išaušo ilgai laukta (ir vis, praeity, kažkaip pasprunkanti) diena, kai keliausiu į Dynamics NAV konferenciją. Rudeniop teks palėkti iki Belgijos (Antwerp miestuko). Konferencijos bilietai nupirkti, viešbučiai užsakyti… Beliko tik atsiversti, ir šiek tiek atnaujinti „People To Meet“ sąrašiuką…

Kada suprati, kad turi pačią geriausią žmoną pasauly?

Kada supranti, kad turi pačią geriausią žmoną pasauly?

Kai po ilgos dienos darbų, nusikalęs grįžti namo, svajodamas apie gurkšnį šalto gaivinančio alaus (na, gerai, gerai, taip dažnai apie alų gal ir nesvajojam… oj prasitariau), o namuose pasitinka:

My wife god!

O vakarienei, sušokom abu į prijuostes, kibom abu už peilių ir… pasidarėm salotų… ne, ne, juokauju, ne šiaip salotų – buvo ir mėsos, o tiksliau vištienos. Chicken & Beetroot Meatball Salad (vištienos ir burokėlių kukulių salotų). Turbūt mūsų pirmosios „šiltos“ salotos… bet tikrai nepaskutinės – burokėlių ir vištienos mini kotletukai idealiai derėjo prie fetta sūrio, saldžiųjų bulvių skrudintų gabaliukų ir įvairių salotų lapų. Dar šiek tiek alyvuogių aliejaus – idealu! Priminkit kada, kad receptą užrašyčiau… bo, šitas būtinai kris į mūsų šeimynos kulinarinę knygutę.

Chicken & Beetroot Salad

Žiūriu į nuotrauką ir mąstau, kad eilinį kartą neatrodo taip gerai ir skaniai, kaip valgėsi. Reikėtų pradėti ne su telefonu, o su foto aparatu fotografuot (kad nors šiek tiek pasidalinti skanumu). Bet tai taip sunku susilaikyt, nesuleidus dantų į tokią vakarienę…

Kodėl emigrantam sunku išmokt anglų kalbą?

Ogi, todėl, kad jos nereikia…

Šiandien buvau palėkęs (čia, valandą važiuot su mašina, tris valandas su traukiniu, ir pusvalandį su taksi… ir taip į vieną pusę!) prie jūros. Fabrike. Panašiam kaip Vičiūnai (kur kažkada teko dirbti – oj, kiek prisiminimų vaikštant po gamybos cechus ir sandėlius). Prieš einant į cechą, reikia persirengti, nusiprausti ir dezinfekuoti rankas, užsidėti gobtuvėlį ant galvos, apsiauti guminius batus, ir žingsniuot į darbo vietą. O kad nepasimestum… visur yra didelėm raidėm užrašytos instrukcijos.

Angliškai. Lenkiškai. Lietuviškai!

Nice… žodžiu, jeigu leki padirbėti Anglijoje į fabriką kokį… nesitikėk greitai išmokti anglų kalbos. Bo, jos kaip ir nereikia…

Ką veikiat per pietų petrauką?

River 2River :)

Mes su kolegomis turime šiokią tokią rutiną. Pirma – į vietinę valgygklą pavalgyti. Antra – pasivaikščioti. Kadangi dirbame beveik in-the-middle-of-nowhere (bent jau taip atrodo, kai žingsniuoju pusvalandį iki darbo – atrodo vien laukais eini ir eini), tai atrodo, kad nelabai  kur yra pasivaikščiot. Bet iš tikrųjų, apgaulingai, visai už kampo slepiasi visas kaimukas…

Taigi, jei lauke nėra per daug šlapia ar šalta, žingsniuojam link  kaimuko. O tada link tilto… Kur prasideda įvairios diskusijos nuo „kodėl šitas lėktuvas taip žemai skrenda“ iki „o čia gali būti krokodilų?“…

O tada atgal į ofisą… pasivaikščioję ir pailsėję.

Kaip pradėjai dirbti su Dynamics NAV?

 Dynamics NAV on Twitter

Dynamics NAV pasaulis yra labai mažas (bent jau UK… nors turbūt Lietuvoje tai turėtų dar labiau jaustis). Čia kažkurį savaitgalį buvau nulėkęs į vienos dienos „pasinėrimo“ kursus, kur turėjo parodyt kas naujo ir gero buvo sukurta naujausioje Dynamics NAV versijoje. Tokio tipo kursai (jeigu tai nėra hands-on labs), mano nuomone, duoda labai mažai techninės naudos (bo, kas gi šiais laikais neskaito blog’ų? o jeigu skaito, tai visos tos „naujienos“ jau koks pusmetis visai nebe naujienos).

Visdėlto, nėra to blogo, kas neišeitų į gerą (parašius šią frazę man kažkaip mintyse suskambėjo „atleisk man“ laidos muzika… tipo aš ją žiūrėdavau?) – tokie kursai duoda galimybę susipažinti su kitais NAV pasaulio atstovais tokiems kaip aš (bo kaip sakiau, visi visus pažįsta… o jeigu esi naujas veidas, tai būna visai įdomu pasikalbėt). Jeigu pasitaiko galimybė nors kiek ilgiau pabendraut, būtinai stengiuosi paklausti vieno klausimo „Kaip pradėjai dirbti su Dynamics NAV?

Pačiam į šitą klausimą dažnai atsakinėt netenka, bet kadangi mikado paklausė, tai pasitaikė puiki proga pasirepetuot atsakymą! Bo turint omeny, kad mano intention yra dirbti Kopenhagoj (arba Readinge), tai šitą klausimą kada nors teks atsakyti ir dar kam/kada nors…

O viskas gavos „per merginą“ (dabar jau žmoną). Kol studijavau KTU, neturėjau žalio supratimo, ką aš veiksiu pabaigęs mokslus. Tiesiog, kai jau gavau diplomą, norėjau būt arčiau savo mergaitės (ir nesėdėt autobuse po keturias valandas kiekvieną savaitgalį)… dėl to pabaigęs mokslus iš Kauno grįžau į Plungę (pas tėvus ant sofos – turbūt turėjau įkyrėt biški) ir įsidarbinau vietinėj įmonėj (neturiu žalio supratimo, kas tas navision’as, tačiau norėčiau dirbti jums – more or less tokio tipo sakinys leido man pradėti dirbti bandomąjį laikotarpį už 800 litų per mėnesį – hmnz, dabar susimąsčiau, ko ten sakėm Lietuvoj vertas bakalauras? – nors tiesą pasakius, iki šiol niekas niekada į mano diplomą taip ir nepažiūrėjo). To be fair, vėliau atlyginimas kilo keletą kartų, tačiau ne dėl atlyginimo gi dirbam?

Taigi pirmus metus dirbau IT specialistu ir „mokiaus“ iš kolegų ir manual’ų (pirmą dieną man davė atspausdintus devloper (I ir II manualus) tiek apie Navision’ą, tiek apie verslo sistemos vartotojus ir jų problemas. Sakyčiau netgi labiau negu patiko susipažinti su verslo problemos, ir tuo metu žiūrėti (bo pats patirties dar neturėjau) kaip tos problemos sprendžiamos su Navision sprendimais (mergaitė pradėjo suprasti, kad esu biški darboholikas). Po metų, kartu su savo mergaite išvažiavau „užsitarnautų“ atosogų į Londoną… mėnesiui (kad mergaitei parodyt, jog visdėlto nesu darboholikas)… iš kurių taip ir nebegrįžau.

Kai baigėsi atostogų santaupos, reikėjo nuspręsti ką veikti toliau. Dėl to pradėjau ieškotis darbo… again su Navision’u, bo kitokios praktikos ar patirties nebuvau turėjęs. Tačiau, per porą, kuriuos turėjau, interviu, jaučiausi, kad žinau viską apie šią mažą sistemą, ir bet kuriai įmonei kuri mane pasamdytų, būčiau tikras aukso veršis. Taigi, pakankamai lengvai darbą gavau Londone. Ir tada supratau, kad toli man iki aukso veršio, ir kad nieko aš beveik nemoku. Taigi… vėl kibau į mokslus – kursai/egzaminai/sertifikatai/kolegų išnaudojimas (kaip darai? kodėl taip darai? kaip dar galima daryti?)/etc. Per pirmą pusmetį išsilaikiau kokius šešis Dynamics NAV egzaminus (čia slidi tema – kai kuriems tokių egzaminų idėja ar vykdymas nepatinka, kai kurie mano, kad tai gera idėja – aš lieku pakankamai neutralus… Universitete man irgi matematika nepatiko, bet egzaminą šiaip ne taip išlaikyti vis tiek reikėjo? Plius, added value visada yra gerai). Dabar, žiūrint atgal, visur kur dirbau, įmonės „rizikavo“ mane įdarbinant… bo ant popieriaus mano cv tikrai neatrodė įspūdingas. Tačiau, kiekvieną dieną darbe stengiuosi būti geresnis negu praėjusią dieną, taigi tikiuosi, kad ši rizika pasiteisindavo.

Po triejų metų įdomaus ir smagaus darbo Londone man paskambino vienas pažįstamas konsultantas (sutiktas kursuose prieš porą metų – once in a while pabendraudavom email’ais apie „what’s new“ navision’o pasaulyje) ir pasiūlė darbą didesnėje, geresnėje, įdomesnėje kompanijoje – kuri šiais metais buvo Dynamics NAV partnertis numeris 1. Taigi iš Londono persikrausčiau arčiau link Kembridžo, ir vėl pasinėriau į „naują mokymąsi“ (bo, eilinį kartą, kai manai, kad daug žinai, atsiranda žmonių, kurie parodo, kur galima tobulėti toliau).

O šiaip, kai manęs paklausia ką dirbi, kartais tiesiog atsakau: I solve business issues…

Stylish Blogger Award

Šiandien buvo labai trumpa diena. Nors į darbą su traukiniu išvažiavau anksčiau (7:39), tuom užsitraukdamas savo mergaitės rūstų žvilgsnį (reikėtų kada nors nufotografuoti), tačiau, atrodo, kad vis tiek dar poros valandų trūko… Kaip reikia dirbti, kad nesijaustum „nieko nenuveikęs“? Ta prasme, visada (dažniausiai) turiu šiokį tokį suplanuotų darbų sąrašą, kur pagal šiokius tokius prioritetus tas sąrašas susirikiuoja, ir tada pasidarau kavos puoduką ir prisdėdu prie kompiuterio…

Apie pusę pirmos mane dažniausiai kas nors išsitempia (kolegos arba šefas) papietaut. Tada, užkandę ką nors mėsiško, dar pusvalanduką pasivaikštome, ir vėl, pasidaręs dar vieną puoduką kavos prisėdu prie kompiuterio…

Tada (nežinau kodėl taip tiksliai, beveik kaip su žadintuvu) pusę šešių susivokiu, kad jeigu dabar neišeisiu namo, tai pavėluosiu į traukinį. Jeigu pavėluosiu į traukinį, tai nusipelnysiu daugiau negu „rūstaus savo mergaitės žvilgsnio“. Taigi, pašoku nuo darbų (likusį darbų sąrašą perkeliu į kitos dienos TXT failiuką – o taip, aš loginu viską ką darau, how geeky is that?), susipakuoju kompiuterį, ir išlekiu į kelionę (pusvalanduką pažingsniuot iki traukinių stoties).

O galvojau, kad prieš pradėdamas rašyti apie Stylish Blogger Award, parašysiu vieną sakinį… Šiandien buvo labai trumpa diena.

Ačiū, Barbora, už nuorodą ir „Stylish Blogger Award“ ženkliuką (kurį, beje, išsisaugojau iš gūgliaus). Kas įdomiausia, kad pats kažkada rašiau LiveJournal, bet jau senai buvau užmiršęs apie šią platformą… tik šiandien mano mergaičiukė, man parėjus iš darbo, laiminga šokinėjo sakydama „gavai apdovanojimą, gavai apdovanojimą“. Taigi, pasidžiaugiau mergaitės šypsena, laikas grįžti prie Stylish Blogger Award įpareigojimų:

1. Thank and link back to the person who gave you the award.

Barbora, slapyvardžiu starlin_elvea rašo blogą „Varnėnė rūke„. Ačiū (tiesą pasakius, neskaitau tavo įrašų (o ir turbūt kai kurių įrašų negalėčiau perskaityti, bo LiveJournal turi Private ir Friends Only įrašų tipus), bet paskaitysiu. Promise.

2. Share 7 things about yourself.

  1. Mano zodiako ženklas Svarstyklės. Kodėl tai svarbu? Dėl to, kad prieš priimdamas sprendimą, daug svarstau (nors man pačiam taip neatrodo… bo svarstant laikas prabėga labai greitai) ir tuom kartais erzinu aplinkinius. Tačiau, kai nusprendžiu… there is no way back (kol kas life-changing sprendimai buvo tik į gerą).
  2. Man patinka gaminti (arba valgyti). Net nežinau kas labiau. Man patinka pasigaminti ką nors skanaus, kad galėčiau tai suvalgyti. Neturiu geranoriškų idėjų gaminti skaniai bet kam (neturiu aistros suteikti neapsakomo skonio valandikę kiekvienam…), bet neprieštarauju paplušėt prie dujinės, jei tai reiškia, kad bus skani vakarienė.
  3. Man patinka dziudo. Nors į dziudo einu tik kartą per savaitę, tačiau žinau, kad man patinka dziudo, ir kad mano vaikams patiks dziudo. Net tik kad patiks, bet užaugs dziudo čempionais. Pamąsčius, tai kol buvau mokyklinukas, maniau, kad sportuosiu ir toliau dziudo, stosiu į karo akademiją, ir toliau tobulėsiu dziudo sritį.
  4. Man patinka mano darbas. O bet tačiau, vietoj karo akademijos įstojau į informatiką (ir ją baigiau). Kažkaip netikėtai (kol dar nežinojau ką veiksiu su tuo informatikos diplomu) įsivėliau į Navision (Dynamics NAV) aplinką… ir ten pasilikau. Dabar gyvenu, kvėpuoju, ardau ir kuriu, dirbu ir mokaus su navision.
  5. Aš myliu savo žmoną mergaitę. Parašiau… ir mąstau – tik penktam punkte tepaminėjau žmoną? (ką žmona pamanys, kai perskaitys!). Nors… ant mano žiedo išgraviruota „love, devotion, passion“. Per vestuves pusiau rimtai juokavau, kad tai reiškia – LOVE = žmona, DEVOTION = darbas, PASSION = dziudo.
  6. Mano vienas iš „to-do“ darbų 2010 metais buvo – išsilaikyti motociklo teises. Vis dar neįvykdytas punktas… vis dar noriu, bet nepakankamai, kad ka nors apie tai padaryčiau. Svarstyklės, ane?
  7. Aš išvažiavau į Londoną atostogų mėnesiui. Šitas punktas galbūt labiau skirtas paneigti pirmąjį punktą – bo vis dar atostogauju… Tiesa, jau nebe Londone, bet vis dar ir ne Lietuvoje.

Award to 15 recently discovered blogs.

Beveik visus blog’us, kuriuos skaitau, skaitau per Google Readerį. Tačiau yra keletas blogų, į kuriuos karts nuo karto užsuku „pasėdėt“ (paskaityt neskubėdamas).

  1. Eugenijus.eu
  2. bartaz.lt
  3. gnomas.lt
  4. dolcevitabylaura
  5. rytis.net
  6. grikšas.lt

Ir pridėsiu dar vieną… kurį pradėsiu skaityti (aišku, jeigu bebėgant išeis Martynui rašyti):

Apie internetą…

05:48

Visada įvertini tai ką praradai (ta prasme, ką turėjai, bet nebeturi). Dėl to,  jeigu dabar kas prispaustų ir lieptų surašyti priežastis dėl kurių būtų verta grįžti į Lietuvą (kokias tris keturias tikrai galvą pasukęs sugalvočiau!) – tai pirmoji būtų – INTERNETAS.

Anglijoje, kad ir kur bebūčiau, visada tenka nusivilti interneto kokybe (čia, tarkim… man reikia parsisiųsti kokią didelę sql duomenų bazę…), bo greičiai tai apgailėtini. Visada… t.y. iki šiandien. Radau dar vieną vietą, kur galima kraustytis gyventi…

Reading, Thames Valley Park, Microsoft Campus. Download 10 mb/s. Upload 10 mb/s.

Truputį apie formules…

Mussels

Vėluoju pusvalandį namo grįždamas iš darbo. = Namuose pasitinka papiktinta žmona.
Šeštadienį dirbėsiu biški iš namų. = Extra pinigai. (side effect: Extra annoyed wife).

Vėluoju pusvalandį namo grįždamas iš darbo. Šeštadienį dirbėsiu biški iš namų. = Penktadienį vakarieniavome Palazzo restorane… 🙂

Iki pasimatymo, Londone!

Per paskutinį mėnesį nutiko daug įdomių ir labai daug ką keičiančių dalykų…

Gavau darbo pasiūlymą iš kompanijos, kurioje norėjau “kada nors, tolimesnėje ateityje, dirbti”. Dėl to, išėjau iš darbo, kuriame dirbau paskutinius trejus metus. Sujaukdamas visus savo, ir darbdavio planus. Išsikrausčiau iš Londono.

Atsikrausčiau į mažą miestelį. Kaimą. Truputį mažesnį nei Plungė. Išsinomuojom butuką. Per vieną dieną. Apėję tris agentūras. Apžiūrėję du variantus. Užtruko turbūt truputį ilgiau, negu pirmą kartą atvažiavus į Londoną, kai tiesiog sakėm “mes jamam šitą kambarį”, tačiau išsinomuot butą per vieną dieną, sakyčiau yra neblogas skill’as.

Pirmą kartą gyvensim vieni du. Pirmą kartą… praktiškai nuo studijų laikų turime kažką panašaus į namus, o ne bendrabutį. Nusipirkome pirmąją savo lovą, pirmąjį savo super čiužinį. Pirmuosius savo peilius (su kuriais jau spėjau du kartus įsipjauti), keptuves, puodus. Pirmuosius dėvėtus ir senus, bet labai patogius pintus fotelius, kuriuose sėdim skaitydami knygas, gerdami šaltą baltą vyną ir ragaudami įvairiausius sūrius. Toks jausmas, kad dabar vyksta tai, kas turėjo vykti pirmąsias savaites po vestuvių. Žinoma, su “pirmaisiais dalykais”, sulauksime ir pirmųjų savo sąskaitų…

Visi šie pasikeitimai daro mane vis laimingesnį ir linksmesnį. Nežinau kodėl, tačiau jaučiuosi globojamas žmonių su kuriais gyvenu, dirbu, praleidžiu laiką, kad ir kur bebūčiau. Namuose manęs visada laukia meile švytinti mergaitė. Darbe – tobulėti skatinantys kolegos. Dziudo (o taip, vėl pradėjau sportuoti) – labai palaikantys vis dar nepažįstami, bet jau dziudo draugai. Ir kiekvieną kartą priėmus didesnį sprendimą, tik po poros savaičių suprantu, kad tas sprendimas buvo geras.

Kai atvažiavau į Londoną atostogų ir nusprendžiau pasilikti, jaučiausi kad žinau daug. Kai pradėjau dirbti Londone, suvokiau, kad beveik nieko nežinau. Po trejų metų, jau jaučiau, kad išmokau nemažai, kad galėčiau dirbti bet kur. Kai išsikrausčiau iš Londono, ir pradėjau dirbti naujame darbe, supratau, kad vėl beveik nieko nežinau. Žvelgiant atgal, kiekvienas didesnis, sunkesnis sprendimas, mane skatina velniškai tobulėti. Tik tiek… kad galėčiau dažniau priiminėt gyvenimą keičiančius sprendimus… O gal kaip tik, visi jie buvo priimti pačiu tinkamiausiu metu.

Apie sertifikatus…

NAV 2009
Kai kurie kolegos sako, kad jų niekam nereikia.

Kai kurie kolegos sako, kad tai turėtų būti būtinas reikalavimas, kiekvienam save gerbiančiam profesionalui.

O aš? O man tai turbūt jų reikšmė ar nauda mažiausiai rūpi. Tiesiog vienas mažas žingsnis iš “aš galiu” serijos.

Vakar išlaikiau testą “NAV 2009 Installation & Configuration”. Checked. Now move on.

Estimates don’t need to be perfectly accurate as much as they need to be useful.

Skaitau “Software Estimation: Demystifying Black Art”. Jau nuo pirmojo skyrio autorius pateikia įdomių minčių apie projekto estimates (laiko įvykdymui įvertinimą?) ir targets (prieš tai skaitytoje knygoje buvo vartojame frazė “goals”, tačiau man priimtinesnė “targets”): kuom jie skiriasi ir kuom jie panašus.

Įsivaizduok, kad ruošiesiai kelionei į Londoną (tarkim, aplankyti kolegą pūkį). Namuose turi du lagaminus: vieną tokį mažą raudoną, kuris labai tiktų kaip rankinis bagažas, ir Ryanair netgi leistų jį įsinešti į lėktuvo saloną. Kitas lagaminas juodos spalvos, daug talpesnis ir didesnis – galėtum susikraut savo (ir dar draugės) rūbus. Bet kadangi skrisi vienas, tai svarstai kurį lagaminą pasirinkti. Su mažuoju raudonu lagaminu, nereikėtų “check-in”intis, nereikėtų vėliau grįžus Kauno oro uoste laukti valandą eilėje, kol galėsi pasiimt lagaminą. Tačiau nesi tikras ar visi rūbai, kuriuos norėtum pasiimt, į jį sutilps. Svarstydamas kaip pasielgti, sumeti visus rūbus ant lovos (šalia raudonojo lagamino) ir pasvarstęs įvertini, kad “turbūt tilps”.

Gražiai sulankstai visus rubūs (gal net susuki juos, kad nesusiglamžytų – nice trick), ir dedi vieną po kito į raudoną lagaminą. Likus dar kelioms maikutėms ir vieniems džinsams, matai, kad visi rūbai į raudonąjį lagaminą nebetilps. Ką tokiu atveju darai? Ar bandytum rūbus dar labiau suspausti, tikėdamasis, kad visdėlto kaip nors jie sutilps? O jeigu vėl netelpa, gal bandytum sugrūsti juos naudodamas jėgą ar netgi pašokinėdamas ant lagamino? Vėlgi, paskutiniams rūbams netilpus, belieka dvi galimybės: palikti tau patinkančią maikutę ir džinsus Lietuvoje, arba viską sukrauti į didesnį lagaminą.

Aš darbe kartais jaučiuosi panašiai, kai manęs paklausia per kiek laiko pabaigsiu šitą darbą (kai jis dar nepradėtas daryti)? Kurį lagaminą pasirinkti? Spėju, ši situacija pasitaiko daugumoje programinės įrangos kūrimo projektuose.

O pirmojo skyriaus pagrindinė idėja būtų ta, kad projekto laiko įvertinimas neturi būti tikslus. Mano vadovas tikrai nenori žinoti, kad aš per dvi dienas intercompany dokumento valdymo iš esmės nepakeisiu. Jeigu jo tikslas (target), turėti produktą po triejų dienų, mano tiksliausias laiko įvertinimas (estimate), turėtų skambėt maždaug taip: esu 60 procentų tikras, kad per reikalavimus galima patenkinti per dvi dienas, arba 90 procentų tikras, kai tai būtų galima padaryti per penkias dienas. Turint tokį pradinį laiko įvertinimą, pagrindiniu darbu lieka rizikos valdymas (apie kurį dar neskaičiau).

Estimates don’t need to be perfectly accurate as much as they need to be useful.

Reikalavimų analizė – one book down, two more to go

Baigiau skaityti “More About Software Requirements”. Įdomi knyga – suskaičiau per savaitikę, per dienas skirdamas apie valandą laiko. O knyga įdomi turbūt dėl to, kad pastaruoju metu buvau pakankamai dažnai atakuojamas klausimų “kiek laiko užtruksi? per kiek laiko padarysi? per kiek laiko padarytum, jeigu labiau pasistengtum? tai pasakyk apytiksliai, kiek laiko užima tai padaryti?”.

Prisirinkęs keletą naudingų patarimų, prisėdau šiandien prie jau kažkada “įvertintų” (estimates provided) mini projektukų, ir perrašiau reikalavimų dokumentus. Šįkart, kiekvienas reikalavimų punktas yra netgi labai “testable requirement” (True, False… decision trees). Pažiūrėjau į prieš tai mano duotus “turbūt padarysiu” laikus, ir nusprendžiau, kad mano spėjimai buvo pakankamai sėkmingi iki šiol. Tačiau, pasirašius aiškesnius reikalavimus, matai daug ryškesni vaizdą, ką ir kaip reikės daryti. Ties kai kuriais punktais, netgi galiu pasakyti, kiek tai užtruks (hey, kur ši knyga buvop anksčiau?).

Tai pat bandau pasidaryti keletą excel failiukų, kuriuose galėčiau sekti savo sugaištą laiką reikalavimų dokumento parašymui/taisymui/developmentui/nenumatytų (pasikeitusių) reikalavimų atsiradimui ir jų įgyvendinimui. Sudėtingiau turbūt objektyviai įvertinti sugaištą laiką. Tačiau, be tokios informacijos apie sugaištą laiką, ateities “estimates” bus tik spėliojimai, o ne apytiksliai įvertinimai.

C:StudySoftware Requirements kataloge guli dar dvi knygos

  • Software Requirements, Second Edition
  • Software Estimation – Demystifying the Black Art

Navision projekto reikalavimų analizė – Ko nori?

7 kartus iš 10 (laužiam statistiką iš piršto ir savo patirties – bet skamba tikrai geriau, negu “labai dažnai”), pasitaiko, kad konsultantas pirmąjį susitikimą pradeda nuo klausimo “Tai, ko Jūs norėtumėt?” (arba, jeigu pavyzdžiui konsultantas porą metų pagyveno Anglijoje, tai turbūt klaustų “Kaip mes Jums galėtume padėti?”) – iš karto lyg ir leisdamas suprasti, kad ohoho kokie mes esam kieti, ir galima pasiūlyti beveik viską. Na, jeigu konsultantas yra “pardavėjas”, ir jam knieti parduoti kuo daugiau “apmokęstinamų valandų”, tai ant jo pykti dėl tokio klausimo nelabai galima. Tačiau, jeigu šitą klausimą užduoda žmogus, kurio darbas surasti ir surinkti reikalavimus būsimam projektui (suprast, interpretuoti klientų netikslius norus, į šiek tiek suprantamesnę kalbą navision programuotojams o ir galų gale būsimiems vartotojams), tai jam reikėtų gerokai su liniuote per pirštus užvažiuot.

Tokie abstraktūs klausimai “Ko Jūs norėtumėt? Kokie Jūsų reikalavimai?” apskritai turėtų būti ištrinti iš konsultanto žodyno. Daugumos konsultatų (ką ten konsultantų, vos ne visos navision partnerių industrijos) tikslas yra (ar bent jau turėtų būti) – išspręsti klientų verslo problemas (ir žinoma, už tai gauti patenkinamą atlygį). Taip laimi abu – klientas, kad ir turėdamas pradinių išlaidų, tikisi sutaupyti ateityje dėl tinkamo problemos sprendimo. O konsultantas, gaudamas atlygį už gerai išspręstą problemą, tikisi ir ateityje sėkmingai spręsti kitas verslo problemas. Gi, dažniausiai problema atsirande dėl verslo procesų (ar jų supratimo ir valdymo) pasikeitimo (jeigu žiūrint giliau, tai nauja verslo sistemos problema – pradinių sistemos reikalavimų pasikeitimas).

Klausimai, kuriuos vertėtų paklausti, pradedant rinkti reikalavimus naujam projektui:

  • Kokią verslo problemą stengiamės išspręsti? Kokias problemas naujas produktas turėtų išspręsti?
  • Koks šios problemos sprendimo tikslas? Kokius tikslus naujas produktas leis Jums įgyvendinti? (ko negalite padaryti dabar)
  • Kaip sėkmingas problemas sprendimas paveiktų Jūsų įmonės procesus?
  • Pagal kokius kriterijus Jūs nuspręsite, kad problema buvo išspręsta sėkmingai?
  • Kaip materialiai įvertintumėt sėkmingą problemos sprendimą? Ką ir kiek Jūs tikitės sutaupyti?
  • Kurie žmonės (ar žmonių grupės)iš Jūsų kompanijos galėtų paveikti projekto vykdymą?
  • Ar yra kitų projektų, kurie dabar vykdomi, kurie gali būti paveikti šio projekto?
  • Kurie įmonės procesai turėtų būti įtraukti į šito projekto reikalavimus? O kurie ne?
  • Kokios pagrindinės priežastys paskatintų Jus ar Jūsų kolegas naudotis nauju produktu (funkcionalumu)?
  • Kaip apibūdintumėt (įsivaizduotumėt) naują produktą (atskirais žodžiais, pavyzdžiui: greitas, paprastas, gražus, pigus, etc)?
  • Ar kurios nors specifinės produkto dalys yra svarbesnes už kitas?
  • Ar turite kokių nors specifinių taisyklių (standartai, naudojami procesai), kurioms produktas turėtų paklusti?
  • Kuom naujas produktas būtų panašus į sistemą, kurią turite dabar? Kuom jis būtų kitoks?
  • Kuriuos aspektus iš dabartinio produkto Jūs norėtumėt išsaugoti? Kurių būtų galima atsisakyti?
  • Kuris aspektas iš naujo produkto Jus labiausiai nudžiugintų?
  • Kuris aspektas iš naujo produkto galėtų būti Jums naudingiausias? Kuris duotų mažiausiai vertės?
  • Kas svarbiausia apie naują produktą?
  • Ar galite apibūdinti aplinką (software/hardware) kurioje produktas bus naudojamas?

O turbūt svarbiausias klausimas (kurį aš pats pakankamai dažnai pradėjau naudoti gyvendamas Anglijoje): Ko dar aš turėčiau Jūsų paklausti (”Is there anything else I should be asking you“)?

Kai pradėjau dirbti su Navision, buvau vartotojo vietoje – ir man pačiam teko ne kartą bandyti atsakyti į kartais keistai atrodančius klausimus apie tai, ko mūsų įmonė nori iš naujo funkcionalumo. Pakeitus darbą (t.y. išvažiavus atostogų į Londoną), dabar esu visiškai kitoje pusėje – žmogus, kuris tuos klausimus kartais užduoda, o kartais žmogus, kuris priima konsultanto “išverstus” atsakymus ir turintis juos įgyvendinti.

Įdomu, iš kokių kitų perspektyvų dar teks pažvelgti į Navision’ą ateityje?

Įvertinti, kiek laiko užtruks projekto įvykdymas, tai ne tas pats, kas užsibrėžti optimistišką tikslą

Kaip jau minėjau, po truputį pradedu draugauti su Navision’u. Kadangi esu informatikas, tai programuoti nėra taip baisu. Tačiau, kadangi mūsų kompanija pakankamai maža, tai tenka daugiau biški negu programuoti. Ir (kol kas) nedrąsiai jaučiuosi, kai reikia įvertinti, kiek laiko užtruks padaryti tą ar aną. Aišku, visada galima bandyti išsisukti su konsultantų mėgstamu posakiu “It depends…”, bet kol nedirbu business consultant, nereik naudot ne savo kozirių? O nedrąsumas tai… jeigu per daug optimistiškai pasakysiu, tai – vienas dalykas, kompanija mažiau uždirbs, antras dalykas – galiu nespėt? Jeigu per daug pesimistiškai pasakysiu, tai – vėl kompanija gali nebeuždirbt, nes klientas gali nuspręst, kad per brangu ir kaip apsieisim…

Suprask, su klientu pakalbėjai prieš pusvalanduką, ir pas tave ateina “account manageris” (kaip lietuviškai?), ir klausia “va, girdėjau kalbėjai su klientu apie reikalavimus – kiek užtruksi visa tai įgyvendinti?”. Pastebėjau, kad kažkaip mano stiklinis žvilgsnis account manager’ių neatbaido. Taigi, skaitom knygas toliau “More about software requirements: thorny issues and practical advice“… šiandien įveikiau antrą skyrių (turbūt lėčiau skaityti neįmanoma, nors iš kitos pusės, turbūt taip aktyviai mąstydamas dar jokios knygos nesu skaitęs).

Dažniausiai pasitaikanti programavimo klaida yra ne bug’as, o tiesiog skirtingas kliento ir programuotojo problemos sprendimo supratimas. Aga, idėja logiška, skaitom toliau. Kai skaitau knygą, mėgstu pasibraukti įdomesnes mintis (šįkart, kadangi skaitau CHM’ą, tai įdomesnes mintis tiesiog kopijuoju į notepad’ą).

Įvertinti, kiek laiko užtruks projekto įvykdymas, tai ne tas pats, kas užsibrėžti optimistišką tikslą!” – jeigu būčiau turėtų knygą kietais viršeliais tai rankos būtų sudrebėjusios beskaitant šitą… Taip, pamąsčius, kokias gi aš metodikas taikiau bandydamas įvertinti kiek laiko užtruksiu programuodamas? Turbūt… ką ten turbūt, tikrai kad jokių…

Nors, toliau skaitydamas šiek tiek nudžiugau, pasirodo, pats to nesuvokdamas taikiau “testable requirements” laiko įvertinimą. Mano noras užsirašyti reikalavimus pažingsniui, kad paskui pagal juos būtų pakankamai lengva tiek programuoti, tiek testuoti, turbūt praeityje man davė naudos (bo, tik vieną kartą teko vėluoti su deadline’u).

Tačiau, kad galėčiau rimčiau analizuoti savo darbo našumą, ir vietoj optimistiško spėliojimo, galėčiau drąsiau prognozuoti (nors software projektuose, prognozuoti žodžio iš vis neturėtų būti – taigi čia tik estimates, estimates, estimates) – reikėtų vesti kažkokią tai statistiką ir sekti savo “pakilimus/nusileidimus”. Aišku, yra dar vienas punktas, kuris kaskart gelbsti kailį – tai su kiekvienu developinimu auganti patirtis ir galimybė palyginti reikalavimus su prieš tai įgyvendinto projekto reikalavimais.

Ok, turbūt laikas būtų slink link lovos ir sapnuoti toliau Navision’ą…

O mąstant apie ateitį, tai svarstau kelių kolegų pasiūlymus, pradėt (ir kaip nors greitai pabaigt) AAT Qualification kursus. Protingi dėdės sako, kad tai turėtų man labai padėti bendraujant su įvairių įmonių CFOs. Tai ką, google’inam…

Apie reikalavimus (tiksliau, jų nebuvimą)

Pastaruoju metu tenka truputį daugiau laiko praleisti programuojant C/Side (suprask, Navision yra toks “special”, kad net savo programavimo kalbą turi – na, bet pats pasirinkau Dynamics NAV kelią, tai…). Aišku, geras jausmas, kai po tokių pirštų pamiklinimų, klientas pasako “it works like a charm… saves me half a day per week“. Tačiau, kartais pasitaiko, kai programavimas šiek tiek užsitęsia (sakydamas, kartais, turiu omeny praėjusį penktadienį, kai supposedly “trijų valandų” darbą pradėjęs daryti po pietų taip ir nepabaigiau.

Problema buvo – reikalavimai. O gal tiksliau pasakyti, jų nebuvimas. Aišku, laisvė programeriui turėtų būti geras dalykas – darai ką nori, ir už tai dar pinigus moka? Bet, kai atsakymo neturėjimas vienam klausimui iškelia dar porą klausimų, o šitie dar po du, ir t.t. Ką daryti tada?

Taigi parėjau namo, pagooglinau, pa’amazoninau, pasiknaisiojau šiek tiek po torrent’us, pakalbėjau su broliu, ir pasiruošiau ilgai savaitei skaitymo apie įvairius requirement gathering. O pradedam nuo “More About Sofware Requirements: Thorny Issues and Practical Advice“.

Perskaičiau kol kas tik porą skyrių (turbūt daugiau per dieną ir neskaitysiu, bo reikia dar suvirškinti, ką perskaičiau, ir kažkaip į visa tai pažvelgti “navision” akimis. Tačiau tiesos akimirkų “aha…” pasitaikė ir pirmuosiuose skyriuose.

Trumpai apie didelį sumuštinį

Nors šįryt teko sukirsti labai skanią kiaušinienę, jau apie 12 valandą jaučiausi alkanas kaip vilkas. Pilvas nepasidavė apgaunamas nei kavos, nei sausainių. Taigi, kai kolega pasiūlė eit prigriebt kokį sumuštinį ilgai manęs įtikinėt nereikėjo. Lapatai laiptais (iš pirmo aukšto) žemyn (į nulinį aukštą – visdėlto anglai yra kreivai mąstantys žmonės) ir pro duris link artimiausios sumuštinių parduotuvės (kaži kodėl lietuvoj tokių nėra… na, gal mažesnes kavinukes ir galima priskirt “sumuštininėms”, tačiau Londone tikrai nemažai tokių vietų, kurių pagrindinė paskirtis – sutepti tau šviežią – arba nelabai – sumuštinį).

Įžingsniuojam į artimiausią sumuštinių parduotuvę (pirmą kartą šitoj buvau) ir skanuojam akimis per pavadinimus, kuris čia skanesnis galėtų būti. Prieinu prie prekystalio ir sakau vaikinuikui:

can I have a sandwich with roasted turkey – rupūs miltai, kaip tas kalakutas (turkey/tėrkei/tėkėi) tarias, tai velniai žino, bo manęs vaikinukas nesupranta ir paprašo pakartot. Susinepatoginęs žiūriu į prisegtą kortelę ir lėtai užsidega “supratimo” lemputė, kad vaikinuko vardas tai Vaidotas. Atsikvepiu, ir sakau:

– duokš man tą su kalakutu…

– ar labai alkanas esi? – nusišypso Vaidotas.

– labai – atsidūstu su šypsena irgi.

Taigi Vaidotas man prikapojo kepto kalakuto kad vos ėjo suspaust į sumuštinį. Užtepė dar uogienės ir palinkėjo sėkmės. Padėkojau, ir parbėgęs į mūsų naują ofiso posh virtuvę žiūrėdamas BBC News sukirtau sunkiai apžiojamą sumuštinį.

Gerai kartais brolius lietuvius sutikt… ir sotus, ir šiaip laimingas.