Grįžau. Ir vėl į kelionę.

Prieš porą dienų grįžau iš Kanados. Dar įspūdžiai nesusigulėjo, dar nenusprendžiau ar man patiko ką tik aplankyta šalis, o aš jau vėl pakeliui į naują nuotykį. Užkąsim truputuką San Sebastian’e.

Taip, važiuoju pavalgyt. Skanaus!

Maži džiaugsmai

Niagara Falls

Pasivaikščiojus šalia Niagaros krioklio, kai lauke -12 laipsnių temperatūros, pradedi vertinti mažus gyvenimo džiaugmus. Šildomos sėdynės automobilyje yra nuostabus gėris.

Ko norėtum pavalgyt?

– Ko norėtum pavalgyt?
– Ko nors kanadietiško…

Nusivedė mane pavalgyti burgerių su mėlynu sūriu. Šiaip… jeigu ką, Byron’o burgeris su mėlynuoju sūriu skaniau!

Tačiau, vakare užsukau į vietinį Akropolį (tiesa, ten truputuką didesnis… vos ne tai, kad važiuoji su mašina aplinkui, ir mąstai, į kurią dalį norėsi nueit, o kurią dalį vėl lipsi į mašiną važiuot), ir suradau „poutine“.
Poutine for dinner.

Turbūt senai jau esu ką nors tokio super nesveiko valgęs 🙂 bulvytės fry, su varške ir labai labai riebiu gravy padažu. Neįtikėtinai, baisu ir skanu. Reikės pabandyt kada namuose panašiai pasidaryt…

Apie paaštrėjimus

O žinot, kas geriausiai padeda atsibusti po kelių valandų skrydžio. Išsinomuot mažą mašiniuką su automatine pavarų dėže, į GPS’ą įvest adresą ir išsukt į šešių eilių kelią.

Užtrukau kokia dešimt minučių, kol apčiupinėjau mašiniuką ir nusprendžiau kaip šita pavarų dėžė veikia. Užtrukau dar dešimt minučių, kol supratau, kad užvedimo raktelio niekur kišti nereikia – užtenka paspausti „Start“ mygtuką.

Ir tada, „prabudau“ – išsukau į šešių juostų kelią. Su savo mažu „economy“ mašiniuku, jaučiausi kaip su paspirtuku… 🙂 Bet gyvas, sveikas ir dideliom akim.

Welcome to Canada.

Keliauti reiškia laukti.

Keliauti reiškia laukti. Tu susidedi viską, ką planuoji vežtis ant lovos. Atisdarai lagaminą. Ir bandai išmąstyt, ko tau tikrai reikės, ir kas nebūtina. Man laukimas prasideda maždaug nuo tos akimirkos, kai uždarai lagaminą. Kad ir kur skubėtum, po to kai uždarai lagaminą, laikas tau nebepriklauso. Taip, tu visada gali pasirinkti vieną kelią ar kitą (sėsti į autobusą ar taksi, lipti į lėktuvą ar traukinį), bet visa kelionės idėja yra – dabar tau teks šiek tiek palaukti. Kartais su nuotykiais, kartais be. Bet laukimas visada išlieka konstanta. Dėl to, geriau su tuo laukimu susitaikyti ir susidraugauti. Ir tada nebežiūrėti į laikrodį, ir negalvoti – damn, gal nespėsiu? Please please please… kad tik spėčiau.

Ryanair. Not.

Sekmadienį palėkiau link Toronto. Tai apie laukimą, ir žiūrėjimą į laikrodį, truputuką suprantu. Kelionė prasidėjo nuo to, kad iš Kembridžo iki oro uosto teko keliauti su replacement autobusu (nes tas, su kuriuo būtų reikėję važiuot, kažkur sugedo pakeliui). Tai sėdam į autobusą ir važiuojam į Heathrow. Ramu. Pabundu prie Stansted’o, ir klausiu vairuotojo – mes vis dar judam link Heathrow? Vairuotojas sako, kad ne. Kad reikia ieškoti kito autobuso ir parodo, į kurią pusę. Žingsniuoju link naujos stoteles, ir pusiau dar miegodamas laukiu. Po kokių penkiolikos minučių atvažiuoja tas pats autobusas ir nuvežą link Heathrow.

Oro uoste, pasižiūriu į laikrodį – liko dar porą valandų. Ramu. Bandau užsiregistruot prie kiosko – denied. Hmn, papračiau pagalbos šalia stovinčios asistentės. Ji, tris kartus bando mane užregistruot – neveikia. Sako, labai atsiprašau, bet tau reikės stoti va į tą eilę – ir parodo į tokią ilgą gyvatę. Sakau – spėsiu? Atsako – tikiuosi 🙂

Stovėdamas eilėje, skaitau pranešimus, kad registracija uždaroma vieną valandą prieš skrydį. Kas ir taip visiems aišku, bet tai reiškia, kad vietoj dviejų valandų turiu vieną. Kažkaip tada žiūrėjimas į laikrodį, ir greitai slenkančias sekundas ir žiūrėjimas į netrumpėjančią eilę, ramumo neprideda. Bet viskas bus gerai.

Lagamina priduodu, ir dokumentus gaunu 5 minutėm prieš užsidarant mūsų skrydžio registracijai. Vienas laukimas baigėsi, tada prasideda kitas. Laukti kol įleis į lėktuvą (čia, AirCanada labai sparčiai prasisuka). Ir tada dar ilgenis laukimas… pats skrydis. Atrodo, ofise dirbdami mes tiek daug treniruojamės sėdėti. Tačiau, sėdėti beveik aštuonias valandas, yra įdomus laiko praleidimo būdas. Bo, tada tenka laukti. Laukti savęs. Laukti kelionės tikslo. Laukti pasikeitimų.

Kaimyne, tvartas dega!

Turbūt, tai du atskiri posakiai – „vagie, kepurė dega“ ir „džiaugiasi lietuvis, kai kaimyno tvartas dega„, tačiau šiandien tai gerai apibūdina mano džiaugsmingą būseną. Ryte naujienose pamatėm, kad išplaukęs iš Southampton’o, laivas HOEGH OSAKA truputuką pargriuvo.

Hoegh Osaka

Ir ką jūs manot? Taigi smagu – reik važiuot pažiūrėt.

Moscow Ballet @ Cambridge Corn Exchange – Nutcracker

Šeštadienio vakarą ėjom į baletą. Nepamenu, ar kada esu buvęs balete. Dabar jau tikrai būsiu buvęs. Esu buvęs. Žiūrėjom Maksvos baleto Spragtuką. Nežiūrint į tai, kad sėdėti buvo labai nepatogu (tiek šiknos atžvilgiu – nepatogios kėdės, tiek nugaros atžvilgiu – reikėjo persikreipus žiūrėt, bo prieš mane sėdėjo mergina su tokiu gigantišku plauku kuodu), pats įspūdis buvo visai nieko. Merginos truputuką perdžiūvusios (nors, viena buvo putlesnė), o vaikinų su labiau aptemptom kelnėm tai tikrai nesu matęs. Tačiau ką jie sugeba padaryti – įspūdinga.

Aišku, jeigu suvokčiau kaip tai sunku ir kiek reikia įdėt darbo, turbūt atrodytų dar įspūdingiau. O dabar, tiesiog gražu. Panašiai kaip valgant, kad būna, kai nueini į restoraną. Jeigu kokį geresnį, valgai ir galvoji – omg, omg, omg, aš taip tikrai nepadaryčiau. Arba, jeigu kokiam paprastesniam, valgai ir galvoji – skanu, nieko tokio, bet aš gal ir skaniau pasidaryčiau. Tai su baletu buvo truputuką kitaip – gražu, pats tikrai nepadaryčiau (ir net nebandyčiau daryt), bet ar norėčiau dažniau apsilankyt? Gal. Nežinau. Patiko, bet… taip, angliškai išsireiškus – so so.

Aišku, mes dar patį vakarą padarėm labai gerą, prieš pat pasirodymą užsukdami į Meat & Bread (sukirtom roastintos kiaulienos sumuštinį, ir paragavom “Neck Oil” IPA alaus) ir aplankydami The Pint Shop (paragavau labai smoky “Dirty Stop Out” stout). Super.

Supakavom Kalėdas

Šiandien ryte supakavom Kalėdas. Į tokią kelių metų senumo rudą, užlankstytais kampais, dėžutę. Viską gražiai sudėjom, supakavom ir dar užklijavom ruda lipnia juosta. Tada nunešiau į mažą kambariuką, kuriame gyvena jau irgi gerokai senstelėję, dar kelionę į Londoną prieš beveik dešimt metų menantys, lagaminai. Kalėdas, toje rudoje, jaukioje dėžėje užkėliau į patį viršų ant lagaminų krūvos. Iki kitų metų. Iki mandarinų sezono. Iki imbierianiais sausainiais kvepiančių namų laikų.

O tada pasiėmiau savo didelį kinišką peilį (kaip aš sakau, klyverį) ir sukapojau eglutę. Su šypsenna.

Man patinka Nauji Metai

Man patinka Nauji Metai. Nauja pradžia. Nauji to-do sąrašiukai.
Gal tie sąrašiukai man patinka net labiau, negu Nauji Metai. Tiesiog, Nauji Metai atneša progą vėl kažką tokio užsirašyt.