in prisiminimai

Apie rašymą

Apie rašymą

Kaip ilgai jau nerašiau. Kaip ilgai neskaičiau to, ką parašiau. Apskritai, kaip keista nerašyt. Atrodo turi tiek minčių, tiek idėjų, tiek visko, ką norėtum kam nors pasakyt. Bet kai ilgai nerašei, kai prisėdi vėl rašyt – sustoji. Parašai sakinį ir ištrini. Galbūt geriau būtų rašyti su tušinuku ant balto popieriaus lapo, negu spausdinti klaviatūra. Galbūt tada būtų sunkiau ištrinti ką parašei. Arba tiesiog pribraukytum lapą ir tiek. Bet su tušinuku rašyti suniau, nes galvoji greičiau negu ranka spėja rašyti. Spausdinti lengviau, nes savo mintis su klaviatūra vargais negalais gali pasivyti. Dar jeigu dažniau pasipraktikuotum touch typing, tai tikrai galėtum pasivyt. O dabar sunkiau, nes jau ilgai nerašiau.

O rašyti visai norisi, net nežinau kodėl. Norisi rašyti, nes kai paskaitau, ką rašiau prieš kokius metus, du ar tris, jaučiu, matau, kad buvau laimingas. Ir dabar jaučiuosi laimingas. Šiandien, vakar, rytoj. Jaučiuosi laimingas ir noriu tai užrašyt. Nes gal kada nors nebūsiu laimingas? Gal net nepastebėsiu, kada nebebūsiu laimingas? Bet jeigu užrašyčiau ką mastau ir jaučiu, tada paskaitęs prisiminčiau kada buvau laimingas ir kodėl. Ir vėl būčiau laimingas. Kaip dabar.

Atrodo paprasta. Beveik tas pats, kaip nufotografuot akimirką. Pažiūrėjęs į nuotrauką net tik prisimeni, ką tą dieną nuveikei, bet kaip jauteisi, ką mąstei. Su rašymu tas pats, gal net geriau. Nes kai rašai, tai išsaugai dalelę savęs. Ant popieriaus, ar kompiutery užkonservuoji savo minčių srautą, kurį vėliau gali atkurti. Ir tada gali arba pasidalinti su kitais, arba perskaityti pats ir prisiminti.

Kodėl aš noriu viską prisiminti? Turbūt dėl to, kad negaliu. Turbūt dėl to, kad daug ką užmirštu.

Write a Comment

Comment