Retokai, bet būna…

Parašiau „retokai“ ir sustojau. Negi, rimtai, retokai? Taigi būna – vien Beno veidą prisiminus beragaujant mūsų karamelinį desertą – turbūt dažniau negu norisi prisiminti. Bet, ką norėjau pasakyti. A! Apie vakarienių gaminimą. Dažniausiai gaminu pagal receptą (knygų lentyna jau persipildė, ir „gaminimo“ knygos nebesidaugina taip sparčiai), ir dažniausiai gaunasi labai gerai. Tačiau kartais… kaip pavyzdžiui šiandien, gaunasi prastokai – šiandien gaminome makaronus su pesto (iš Two Greedy Italians) – šiek tiek baziliko, česnakų, pine nuts, alyvuogių aliejaus ir truputukas druskos (vat, šįkart, tas truputukas turbūt gavosi didesnis. TRUPUTUKĄ didesnis). Valgėm susėdę su žmona tyloje, ir galvojome apie indian take-away…

Komandų centras

Su žmona įsirengėm (besikraustančių draugų dėka) naują Komandų Centrą. Tai dabar ir sėdim, prie Ąžuolinio stalo, su dviem žvakėm ir dviem laptopais.

Stalas kartais yra gerai…

Tęsiant šeštadienio duonos temą…

Kadandi šeštadienį duoniukai gavosi labai draugiški ir nusisekę, tai sekmadienį (po stiprios „pusrytinės“ kavos), vėl sliūkinau į virtuvę. Šaldytuve patikrinau dar iš vakar paliktą duonos tešlos gabaliuką (augi… auk, šiandien tavęs dar neliesim), ir pasidariau naują porciją mielinės tešlos (bo vakarykštės duonos jau nė kvapo nebelikę).

Tešla vėlgi (kaip vakar) augo lėtai ir nenoriai… bet laukti buvo verta. Gavosi netgi skaniau negu vakar… tas malonus duonos plutos traškesys kai lauži gabaliuką sukelia smagų pasitenkinimo jausmą. Yes, this was made by me! 🙂

The sound the crust makes when you bite into your own bread...

Taip visą dieną su mergaite ir pratingėjom, bežiūrėdai „Human Planet“, ir belaužydami duonos gabaliukus, ir besidžiaugdami ramybe.

Šešadienio pabandymai

Šeštadienį Eveliuks išlėkė padūkti į Kembridžo Lietuviškos mokyklėlės Velykų šventę, o aš… o aš pasilikau Royston’e sėdėt prie kompiuterio (budžiu taip sakant, prie telefono – et, geras kartais pasiteisinimas, ramiai prie kompiuterio pasėdėt). Išlydėjęs savo mergaitę, išlėkiau greitai į turgų prigriebt kosminių dešrų (aga, kas pas mus ragavo čili dešrų pavadinimu – Extra Hot WOW WOW WOW WOW WOW WOW – žino apie ką šneku) ir šiek tiek daržovių (ale, geras daiktas tas turgus, o tai šaldytuvas tuščias visada būtų). Mėsininko dukra (ar šiaip jauna pardavėja) įsiūlė prigriebt šonkauliukų. Sakau, tai kaip juos gamint? Su Coca Cola sako… truputuką paverdi (Coca Coloje), ir tada orkaitėj apkepti (irgi Coca Coloje) – visi sako, kad labai skanu. Nors nesu didelis Coca Cola fanas, tačiau receptas (arba tiksliau, jo nebuvimas) pakankamai sudomino. Taigi, parlėkiau namo… ir (kaip visada, savaitgaliais, jeigu man reikia būti „on call“, užsidarau virtuvėje.

Iš pradžių kibau duonai į atlapus…
Making bread is all about patience
My first try in making mini baguettes
Duoną jau esu kepęs keletą kartų. Tačiau, šįkart gavosi skaniausia! Iki šiol!

Net nepastebėjau, kaip pusdienis prabėgo – draugauk su ta duonos tešla, augink, rūpinkis ja – ir laikas tiesiog tirpte tirpsta. Mano mergaitė grįžo iš Kembridžo visa tokia alkana, tai teko kibti ir šonkauliukams į atlapus…
Coca cola ribs

Užskaitau tokį ramų virtuvinį šeštadienį!

Apie atostogas

Ryanair
Įrašo pavadinimas Apie atostogas, kai paskirta kategorija apie darbą. Žodžium, darbų (visokių) yra labai daug. Va, mano mergaitė sėdi susiraičius sofoj, žaidžia kažkokį žaidimą (truputuką susiraukus, kad aš dėmesio neskiriu, nors arbatos kai padariau, nusišypsojo), o aš planuoju darbus – ką būtina padaryti rytoj, ką buvo būtina padaryti šiandien, ir ką reikėjo padaryti vakar! (jeigu naudočiau paprastą todo sąrašą, tai jau galėčiau knygą išleisti)

Apsikasęs tarp įvairių planų, bešokinėdamas tarp Chrome langų, įšokau į Ryanair ir prigriebiau porą bilietų į LT (05/07/2012 – 17/07/2012). O taip! Reikia truputuką pailsėt… Kol kas jokių tikslių planų neturim. Reikėtų tik – pavalgyt blynų pas močiutę (Arūnai už?), pasibūt pas Reginą, pasveikint mamą su gimtadieniu (kokie pageidavimai? :), apvalgyt mergaitės mamuką (ir vėl), pabraidyti po Baltijos jūra, pasigauti lietuvišką slogą ir iškart su Trejom Devyneriom ją išgydyt, papietaut Šturmų Švytury, išsikept (o gal net pačiam pasidaryt) šašlykų iešmą,  aplankyt Kauną, Klaipėdą, Palangą, Rotinėnus, Kūbakius ir gal dar Vilnių, ir dar nuveikt ką nors įdomesnio…

Tuoj eisiu gūglint „ką veikti Lietuvoje“.

Apie velykas

Marguciai

Man nuoširdžiai patinka velykos (kaip ir atostogos gi – gal kiek trumpesnės Lietuvoje, bet 4 dienas neiti į darbą Anglijoje – jau beveik ilgos atostogos). Velykos man asocijuosasi su būriu draugų (smagu pamatyt ir senus mielus veidus, ir naujus (!) prie stalo), su daug skanaus maisto (dažniausiai tenka pačiam gamintis, bet turbūt dėl to ir skanus!) ir su margučių dažymu (kaip ir tapo mūsų šeimos – žmonos įtaka – dažyti margučius gamtos gėrybėm)!

Kalbant apie maistą, tai šiemet velykos buvo beveik ispaniškos (bandėm prigamint daug visokių tapų – gavosi tik keletas) – kur beveik kiekvienas patiekalas turėjo arba šiek tiek chorizo dešros arba vynuogių arba sūrio (arba visų triejų ingridientų).

Šiemet (nors iš pradžių prisilaikydami tradicijų, dažėm margučius su svogūnų laiškais, bet įvairiom žolėm/gėlėm) kibom ir į kitas dažymo technikas: paišymą su vašku ir marginimą su kaklaraiščiais! Benų šeimyna (na, gerai, gerai… Daiva) eilinį kartą parodė kaip reikia dažyti su vašku. Aš eilinį kartą po keleto nenusisekusių brūkšnių pasidaviau. Nors man įdomiausia turbūt buvo sukarpyti (specialiai tai progai nupirktą) šilkinį kaklaraištį, ir juo apvyniotą (ir gerai aprištą) išvirti – rezultatas toks gana įdomus… kaklaraiščio spalvos labai gražiai prilipo prie kiaušinio!