in apie maistą

Kai gamini ne pagal receptą…

Zuku Suris

Po darbų, parėjęs namo, visų pirma įsisuku į šaldytuvą ir kimbu į dilgėlių sūrį (dilgėlių sūrį ar tai sūrį, su dilgėlėmis – nu koks ten skirtumas, nesigilinam per daug). Truputuką užkandęs ir susilaikęs nuo toliesnio sūrio naikinimo (gi reikia pasilikti dar ir kitai dienai), pradedu mąstyt, ką čia pasigaminus.

Jau senai galvoje krebdžėjo mintis išbandyti vištienos su kokoso drožlėm kepsniukų receptą. Atsidarau dar kartą šaldytuvą, apsimesdamas, kad nepastebiu sūrio, ir pasižiūriu į turimus ingridientus. Aha… trūksta kiaušinių, o ir mergaitė žiūri zuikio akimis prašydama parnešti Kinder Bueno šokoladuką. Taigi, nulekiu į parduotuvę – aha, šokoladukas… aha, pomidoras… aha, naujas Good Food žurnalas… na, dar ledų prigriebiu ir, beveik bėgte namo gamint.

Jablinkšt jedreni fieni… o kur kiaušiniai? Taigi, atidedam receptą į gūdų galvos kamputį (paliekam kitam kartui), o šįkart improvizuojam. Supjaustom vištienos krūtinėles stambiom juostom. Pamirkom į miltų ir aštrių prieskonių mišinį, tada (aha, čia turėjo kiaušiniai būti) mirkom į saldų čili padažą, ir tada dar apvoliojam džiuvėsėlių ir kokoso drožlių mišinyje, ir pašaunam į orkaitę kept 20 minučių.

Nu ir ką? Ir valgom… skanu (pirmas įspūdis – kaip saldainiai). Bet valgau ir mąstau… kai turi receptą ir truputį jį pakeiti – jeigu nesigauna skanu, tai turbūt pagal receptą būtų gavęsi skanu. O jeigu gavosi skanu? Tada vis tiek nepatenkintas… o gal pagal receptą būtų gavęsi dar skaniau. Dėl to, detaliai recepto net nerašysiu, kad kada nors vėliau, kai prisiminsiu originalų receptą, išbandyčiau jį taip, kaip reikia.

Write a Comment

Comment