in apie maistą

Mano pirmieji „crepes“

Crepes with mushrooms

Turbūt, kad ir kiek laiko praleistum virtuvėj, visada rasi „pirmų kartų“ – įdomių, skanių, ir dar nebandytų receptų. Šįkart (norėdami sunaudoti iš Lietuvos parsivežtų konservuotų voveraičių ir prisiminti Kauno PRESTO kavinukėj pusryčiams valgytų blynelių) kibom į „crepes“ (blyneliais vadinas, ane?) receptą. Susiradau dar visai neseniai sumedžiotą „Le Cordon Bleu At Home“ knygą, iš kurios dar nebuvo progos ką nors pagaminti (pastebėjau, kad receptų knygas skaitau kaip kokius romanus… net gaminti nereikia, skaitai ir alksti, skaitai ir alksti… o kai jau visai alkanas, nueini ir pasigamini ką nors paprastesnio), atkasiau „crepes au saumon fume“ (rūkytos lašišos blyneliai – atrodo, skaniai, bet šįkart man tik recepto pradžios reikia) ir kibau į tešlos gaminimą.

Kodėl, kai skaitai prancūziškus receptus, jie atrodo tokie sunkiai įkandami? Atrodo, kad šitos knygos man dar porą metų nereikėtų skaityt… nors iš tikrųjų kai pradedi gamint, visai gerai gaunas. Gerai gavos ir su blyneliais… Tiesa, gal ne visų forma gavos ideali, bet susivalgė labai gerai.

Ką ten gerai, dieviškai… porcijom valgyti mums nesigauna. Eini, ir dedi dar… dar… kol nebelieka. Vakar gamintų kiaulienos kepsnių (galvojom, gal pasidarom daugiau? rytoj valgyt gamint nereikės) su obuoliais šiandienai neliko. Šiandien darytų blynelių (receptas vėl apgavo… „šešiems“, kur jau ne) rytojui irgi neliko. O gaila, būtų skanu buvę.

Write a Comment

Comment