in apie šventes

Apie Velykas – Sekmadienio Margučiai

Margutis

Jau kelinti metai iš eilės, turime savo margučių dažymo ritualą. Atsikeli ryte, paruoši ką nors valgyt (pavyzdžiui, kelias valandas orkaitėj kept kepsnį), ir tada susikibę už rankyčių (kaip kokie jaunuoliai) žingsniuojam į artmiausią parką „dažų“ rinkt.

Kažkada vienu du su Evelina žingsniavom į Plungės parką. Praėjusiais metais teko su Kęstuku rytinio Londono gatvėse ieškot pražydusių obelų. Šįkart su Benų šeimyna pėdinom link senos Royston’o bažnyčios ir šalia esančio mažyčio parkelio. Prisirinkę maišą įvairiausių spalvų (lapų, žolių, gėlių, žiedų, samanų), grįžome namo ir kibome į margučių dažymą.

Kol mes kapstėmės tarp žolių, ir „vyniojom“ savo margučius, Daiva ėmėsi rafinuotesnio darbo – karšto vaško…

Iš tikrųjų, kiek daug yra dalykų, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo tokie sunkūs… „Oi, man čia turbūt nesigautų… Net nežinočiau kur pradėt“ (čia berašydamas prisiminiau Beno vikrumą šeštadienį tvarkant mašiną, ir pagalvojau, kad pats nesu net paparsčiausio rato kada nors pakeitęs). Bet, kai/jei pabandai, supranti, kad šis šunytiškas inkštimas buvo visiškai nepagrįstas, ir kiekvieną kartą gausis vis lengviau (geriau). Niekada nemaniau, kad baltą duoną iškepti yra taip paprasta. Niekada, nemaniau, kad su vašku margučius dažyt yra taip paprasta (to be fair, pats taip ir nepabandžiau, bet… žmona, kitais metais dažom su vašku ir mes?). Bo rezultatas gavosi pasakiškas…

Marguciai

O ėrienos kepsnys vertas atskiro įrašo į mūsų šeimynos receptų knygutę. Nom Nom NOM!

Write a Comment

Comment