Apie Velykas – Sekmadienio Margučiai

Margutis

Jau kelinti metai iš eilės, turime savo margučių dažymo ritualą. Atsikeli ryte, paruoši ką nors valgyt (pavyzdžiui, kelias valandas orkaitėj kept kepsnį), ir tada susikibę už rankyčių (kaip kokie jaunuoliai) žingsniuojam į artmiausią parką „dažų“ rinkt.

Kažkada vienu du su Evelina žingsniavom į Plungės parką. Praėjusiais metais teko su Kęstuku rytinio Londono gatvėse ieškot pražydusių obelų. Šįkart su Benų šeimyna pėdinom link senos Royston’o bažnyčios ir šalia esančio mažyčio parkelio. Prisirinkę maišą įvairiausių spalvų (lapų, žolių, gėlių, žiedų, samanų), grįžome namo ir kibome į margučių dažymą.

Kol mes kapstėmės tarp žolių, ir „vyniojom“ savo margučius, Daiva ėmėsi rafinuotesnio darbo – karšto vaško…

Iš tikrųjų, kiek daug yra dalykų, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo tokie sunkūs… „Oi, man čia turbūt nesigautų… Net nežinočiau kur pradėt“ (čia berašydamas prisiminiau Beno vikrumą šeštadienį tvarkant mašiną, ir pagalvojau, kad pats nesu net paparsčiausio rato kada nors pakeitęs). Bet, kai/jei pabandai, supranti, kad šis šunytiškas inkštimas buvo visiškai nepagrįstas, ir kiekvieną kartą gausis vis lengviau (geriau). Niekada nemaniau, kad baltą duoną iškepti yra taip paprasta. Niekada, nemaniau, kad su vašku margučius dažyt yra taip paprasta (to be fair, pats taip ir nepabandžiau, bet… žmona, kitais metais dažom su vašku ir mes?). Bo rezultatas gavosi pasakiškas…

Marguciai

O ėrienos kepsnys vertas atskiro įrašo į mūsų šeimynos receptų knygutę. Nom Nom NOM!

Apie Velykas – Šeštadienio Vakarą…

Šeštadienį po žmonų darbų (darbo liaudžiai, pagarba!), sulaukėme svečių Royston’e. Mūsų aplankyti ir su Velykom pasveikinti atlėkė Benų šeimyna (na, atlėktume ir mes, jeigu ratus turėtume). Pasinaudoję ta proga, kad Benas į svečius atvažiavo su mašina, mes pasiprašėme būti pavežėti link parduotuvės, kad sumedžiotume biškį maisto (bo, Sekmadienį, taigi parduotuvės nedirbs!). Kadangi labai besipriešinančių „ėrėnuos kepsniui“ nebuvo (ir kadangi svečiai atsivežė butelį balto vyno), tai medžioklės tikslas buvo aiškus – gabalas mėsos!

Su Benu susižvalgę dar, dėl viso pikto, pasiėmėm mažytę dėžę alaus (o gal mažiau imam, gi nebetokie jauni? – tyliai kuždėjo sąžinė žmona). Ir patraukėm link namų. Lipdami į mašiną pastebėjom, kad Beno mašiniukas su naujais ratais, tai aš papasakojau, kad kolegos (darbe) ratai brangiai atsiėjo vienam iš jų sprogus… Ir tada, po keletos minučių, belaviruojant tarp mažų Royston’o gatvelių, buvo BūūūūŪŪŪŪM, TrioookkŠŠTTT – pagalvojau – nu va, prišnekėjau – sprogo ir mums? Bet problema buvo paprastesnė… tiesiog nulūžo ir iškrito spyruoklė… (ta prasme, „problema paprastesnė“ – tai čia Beno žodžiais… man taip nutiktų, tai tektų skambint tam pačiam Benui).

Ir šiaip su problema Benas susitvarkė greičiau negu aš būčiau Windows’us perintaliavęs. Dauuug greičiau. Po darbų (Benas išardęs mašiną, ir atgal ją sudėjęs – o aš šalia pastovėjęs) grįžome į mūsų butuką, ir vakarienei pasidarėme indiškai-anglišką variantą „chicken korma“, prie kurio mūsų „Cobra“ alaus dežutė labai smagiai susivartojo.

Oliver James – They F*** You Up

They F*** You Up

Šįvakar pradėjau skaityti Oliver James knygą „They F*** You Up – How To Survive Family Life“ (pavadinimo, gal neversiu). Gal reikėtų pabaigt skaityt keletą kitų knygų, kurios jau irgi pradėtos… arba bent jau nuspręsti, kad toliau jų neskaitysiu, o ne „pradėt“ dar keletą.

Kažkada dariau bandymą – žiūrėjau kiek skirtingų anime galiu žiūrėt, ir prisimint (ar pagaut) pagrindinę mintį… taip po vieną seriją iš skirtingų anime serialų (ir skirtingų žanrų). Mano limitas, berods, buvo septyni skirtingi serialai. Tai dabar panašiai su knygomis… darbo kuprinėje guli dvi dar nebaigtos skaityti knygos (kurias retkarčiais traukiny išsitraukiu), lentynoje dar pora (kurias jau rečiau beprisimenu), o šįvakar susirangiau ant šilto kilimo kaip katinas, ir įnikau į dar vieną – knygą apie vaikus, tėvus, jų mąstymą – panašumus ir skirtumus.

Knyga skaitosi labai lėtai, bet įdomiai. Per valandą įveikiau tik penkiasdešimt puslapių, ir turbūt jeigu dabar sustočiau, turbūt apmąstymams turėčiau dar kelias dienas sunaudot…

Skaitau ir džiaugiuos savo tėvais… kad (žvelgiant iš mano pusės) man nereikėjo išpildyti „tėvų“ svajonių… (jeigu reikėjo, ir neišpildžiau, atsiprašau!) ir galėjau tobulėt man įdomiose srityse (taip, turiu omeny, dziudo). Iš kitos pusės, skaitau, ir gailiuos savo būsimų vaikų… tapę dziudo čempionais, galėsit tobulėt „sau“ įdomiose srityse!

Nepavykę ravioli (bet vis tiek skanūs makaronai)

Pagauti sėkmingos makaronų gaminimo aistros, šiandien sumąstėme kibti į šiek tiek įdomesnį (sudėtingesnį) receptą – špinatais ir rikotos sūriu įdarytus ravioli makaronus.

Pradžia (kaip daugumoje receptų su makaronais) pakankamai lengva – išmaišom tešlą, ir paruošiam įdarą.

Gaminam makaronus...Minkom tešląIšminkyta tešlaGaminam įdarą...Gaminam įdarą...Paruoštas įdaras

Tada, kol makaronų tešla ilsisi šaldytuve, surenkame makaronų gaminimo aparatą, prisimindami ir pasidžiaugdami grupiokų vestuvine dovana (reikėtų dažniau ženytis? daugiau naudingų dovanų gautume?), uždedam ravioli makaronų gaminimo priedą ir… bandom žiūrėt kaip čia seksis…

Nesisekė! Ravioli priedas prie makaronų mašinos nebuvo draugiškas, ir viską ką mes į jį dėjome tiesiog bandė suvalgyt… ar tai sulipint į didelį gumulą. Mano mergaitė dar bandė su juo draugaut ir gerintis, bet vis tiek nieko doro nesigavo (pirmąją saują tešlos palydėdama liūdnu žvilgsniu mergaitė išmetė į šiukšlinę).

Nežinodami, kas čia blogai (čia aparatas neveikia, ar netokią tešlą išminkėm), nusprendėm pasukti truputį kitu keliu. Prisiminę kaip mamos darydavo koldūnus, mes taip pat išlankstėm likusius makaronus…

Taigi… ne ravioli… bet gavosi vis tiek skaniai.

Makaronai: Saulutės / Ateivių lėkštės

Kiek metų čia gyvensim?

Nomnom

Esu beveik etatinis duonos kepėjas… kiekvieną kartą gaunasi vis skaniau.

Šiandien su mergaite pasidarėm arbatos į termosą, ir išėjom truputuką pasivaikščioti. Pasukom link artimiausio parkelio (bo, toks mažytis) ir prisėdom ant medinių suoliukų. Įsipylėm arbatos į puodukus (Evelina į termoso puoduką, o aš iš virtuvės buvau prigriebęs normalų puoduką), atsivertėm savo knygas (kaip į parką be knygų?) ir įnikom skaityti…

Po kurio laiko (nors skaitėm labai labai skirtingas knygas), susižvalgėm ir užvedėm pokalbį… „kiek metų čia gyvensim?“ Iš vienos pusės žodis „metai“ atrodo labai ilgas laiko tarpas… iš kitos pusės, jau vėl reikia prasitęsti nuomos sutartį dar vienam pusmečiui, o tai reiškia, kad Royston’e gyvenam beveik pilnus metus…

Gaminam makaronus…

Šiandien (čia stengiuos pats save įtikinti, kad tik šiandien) su žmona darėm „tingėjimo sekmadienį“. Ta proga nusprendėm susitvarkyt namus (pala, o kur tingėjimas?), ir pasidaryt valgyt. Atrodo lengva? O jeigu pasidaryt valgyt iš to, ką turi, neinant iki parduotuvės?

Kęstukas turbūt žinos, kad mums tai pakankamai sunki užduotis, bo dažniausiai į parduotuvę einam pirkti pagal ingridientų sąrašą. Tačiau šįkart, būtent Kęstuko žinojimas mums ir padėjo – šaldiklyje radom Kęstuko paliktą faršo gabalą… šaldytuve mano dar nepribaigtus (nepribaigtus, bo… jeigu nėra ką valgyti, tai kepu kiaušinienę) keturis kiaušinius, o spintelėj dar buvo likę porą šimtų gramų miltų… vadinasi, gaminsim makaronus!

Pasta 1Pasta 2
Pasta 3Pasta 5
Pasta 4Result

Po lengvų duonos kepimo įspūdžių, išminkyti tešlą makaronams buvo tikras įšūkis. Norėčiau pamatyti tikrą Italų močiutę, kiekvieną savaitgalį kepančią visai šeimynai lazaniją, ir tešlą minkančią rankomis… turbūt rankos atrodytų kaip Rembo!

Pasierzinimai

Kepam duona 3

Mano mergaitei labai patinka anties paštetas (patys dar nebandėme pasigaminti, tačiau karts nuo karto nusiperkam tai iš parduotuvės, tai iš farm shop’o). Vakar galvoju… reikia truputį pasierzinti. Nuėjau į parduotuvę ir nupirkau pašteto… bet duonos tai „pamiršau“. Mergaitės, radusios pirkinių krepšy paštetą, šypseną greitai pakeitė klausiantis žvilgsnis „o kur duona?“.

O šiandien… mergaitei išėjus į darbą kepiau duoną. Su moliūgo sėklom. Išminkiau, palaukiau, sumaigiau į formą, vėl palaukiau, pašoviau kepti, dar ilgiau palaukiau (buvo laiko „pasivyti“ kelias savaites nematytus naruto ir bleach), išėmiau… ir… negaliu ragaut. Už vakarykščius pasierzinimus, gavau bausmę – dabar turiu sulaukti mergaites, kad kartu paragautumėm. Taip ir žiūri į mane duona, viliodama griebt peilį, ir per traškančią plutą atpjaut pirmąją riekę. Atrodo kiekviena minutė vis ilgėja… ir ilgėja…

Skirtumai tarp kaimo ir miesto… arba tarp žmonos ir vyro :)

Savaitgalį buvome Londone. Suradau kelis skirtumus… tarp miesto (suprask, Londono) ir kaimo (mūsų Royston’o). Taip pat, tarp manęs ir mano mergičkos.

Nakvojom taip pat Londone. Ryte jaučiausi lyg oro uoste miegojęs… nežinau, čia nuo vakarykščio brendžio, ar nuo miesto triukšmo…

Mums abiems patinka pasivaikščiot. Man – belekur, belekaip (pievos, laukai, karvės?), žmonai mieste (žmonės, kavinės, parduotuvės?). O va, mergaitei, po kaimą labiau patiktų su mašina važiuot. Ir kad aš vairuočiau… bo kai vairuoju šneku mažai – tai galima pro langą žiūrėt. 🙂