Kaip pradėjai dirbti su Dynamics NAV?

 Dynamics NAV on Twitter

Dynamics NAV pasaulis yra labai mažas (bent jau UK… nors turbūt Lietuvoje tai turėtų dar labiau jaustis). Čia kažkurį savaitgalį buvau nulėkęs į vienos dienos „pasinėrimo“ kursus, kur turėjo parodyt kas naujo ir gero buvo sukurta naujausioje Dynamics NAV versijoje. Tokio tipo kursai (jeigu tai nėra hands-on labs), mano nuomone, duoda labai mažai techninės naudos (bo, kas gi šiais laikais neskaito blog’ų? o jeigu skaito, tai visos tos „naujienos“ jau koks pusmetis visai nebe naujienos).

Visdėlto, nėra to blogo, kas neišeitų į gerą (parašius šią frazę man kažkaip mintyse suskambėjo „atleisk man“ laidos muzika… tipo aš ją žiūrėdavau?) – tokie kursai duoda galimybę susipažinti su kitais NAV pasaulio atstovais tokiems kaip aš (bo kaip sakiau, visi visus pažįsta… o jeigu esi naujas veidas, tai būna visai įdomu pasikalbėt). Jeigu pasitaiko galimybė nors kiek ilgiau pabendraut, būtinai stengiuosi paklausti vieno klausimo „Kaip pradėjai dirbti su Dynamics NAV?

Pačiam į šitą klausimą dažnai atsakinėt netenka, bet kadangi mikado paklausė, tai pasitaikė puiki proga pasirepetuot atsakymą! Bo turint omeny, kad mano intention yra dirbti Kopenhagoj (arba Readinge), tai šitą klausimą kada nors teks atsakyti ir dar kam/kada nors…

O viskas gavos „per merginą“ (dabar jau žmoną). Kol studijavau KTU, neturėjau žalio supratimo, ką aš veiksiu pabaigęs mokslus. Tiesiog, kai jau gavau diplomą, norėjau būt arčiau savo mergaitės (ir nesėdėt autobuse po keturias valandas kiekvieną savaitgalį)… dėl to pabaigęs mokslus iš Kauno grįžau į Plungę (pas tėvus ant sofos – turbūt turėjau įkyrėt biški) ir įsidarbinau vietinėj įmonėj (neturiu žalio supratimo, kas tas navision’as, tačiau norėčiau dirbti jums – more or less tokio tipo sakinys leido man pradėti dirbti bandomąjį laikotarpį už 800 litų per mėnesį – hmnz, dabar susimąsčiau, ko ten sakėm Lietuvoj vertas bakalauras? – nors tiesą pasakius, iki šiol niekas niekada į mano diplomą taip ir nepažiūrėjo). To be fair, vėliau atlyginimas kilo keletą kartų, tačiau ne dėl atlyginimo gi dirbam?

Taigi pirmus metus dirbau IT specialistu ir „mokiaus“ iš kolegų ir manual’ų (pirmą dieną man davė atspausdintus devloper (I ir II manualus) tiek apie Navision’ą, tiek apie verslo sistemos vartotojus ir jų problemas. Sakyčiau netgi labiau negu patiko susipažinti su verslo problemos, ir tuo metu žiūrėti (bo pats patirties dar neturėjau) kaip tos problemos sprendžiamos su Navision sprendimais (mergaitė pradėjo suprasti, kad esu biški darboholikas). Po metų, kartu su savo mergaite išvažiavau „užsitarnautų“ atosogų į Londoną… mėnesiui (kad mergaitei parodyt, jog visdėlto nesu darboholikas)… iš kurių taip ir nebegrįžau.

Kai baigėsi atostogų santaupos, reikėjo nuspręsti ką veikti toliau. Dėl to pradėjau ieškotis darbo… again su Navision’u, bo kitokios praktikos ar patirties nebuvau turėjęs. Tačiau, per porą, kuriuos turėjau, interviu, jaučiausi, kad žinau viską apie šią mažą sistemą, ir bet kuriai įmonei kuri mane pasamdytų, būčiau tikras aukso veršis. Taigi, pakankamai lengvai darbą gavau Londone. Ir tada supratau, kad toli man iki aukso veršio, ir kad nieko aš beveik nemoku. Taigi… vėl kibau į mokslus – kursai/egzaminai/sertifikatai/kolegų išnaudojimas (kaip darai? kodėl taip darai? kaip dar galima daryti?)/etc. Per pirmą pusmetį išsilaikiau kokius šešis Dynamics NAV egzaminus (čia slidi tema – kai kuriems tokių egzaminų idėja ar vykdymas nepatinka, kai kurie mano, kad tai gera idėja – aš lieku pakankamai neutralus… Universitete man irgi matematika nepatiko, bet egzaminą šiaip ne taip išlaikyti vis tiek reikėjo? Plius, added value visada yra gerai). Dabar, žiūrint atgal, visur kur dirbau, įmonės „rizikavo“ mane įdarbinant… bo ant popieriaus mano cv tikrai neatrodė įspūdingas. Tačiau, kiekvieną dieną darbe stengiuosi būti geresnis negu praėjusią dieną, taigi tikiuosi, kad ši rizika pasiteisindavo.

Po triejų metų įdomaus ir smagaus darbo Londone man paskambino vienas pažįstamas konsultantas (sutiktas kursuose prieš porą metų – once in a while pabendraudavom email’ais apie „what’s new“ navision’o pasaulyje) ir pasiūlė darbą didesnėje, geresnėje, įdomesnėje kompanijoje – kuri šiais metais buvo Dynamics NAV partnertis numeris 1. Taigi iš Londono persikrausčiau arčiau link Kembridžo, ir vėl pasinėriau į „naują mokymąsi“ (bo, eilinį kartą, kai manai, kad daug žinai, atsiranda žmonių, kurie parodo, kur galima tobulėti toliau).

O šiaip, kai manęs paklausia ką dirbi, kartais tiesiog atsakau: I solve business issues…

Kai valgyti norisi DABAR – PESTO Vištiena

Pesto Chicken

Grįžtu iš darbo. Su žmona abu susižvalgom alkanais žvilgsniais. Šaldytuvas verkia iš tuštumo. O mano pilvas urzgia jau seniai užmiršęs pietums valgytą fish’n’chips. Pasidarom ką nors, ko dar nedarėm? Preferably, mėsiško? Ir greito?

Po poros minučių žmona rado receptą „Pesto Chicken“ ir aš išbėgau iki parduotuvės ingridientų… kurių šiam receptui yra labai mažai:

  • 1 šaukštas alyvuogių aliejaus
  • 4 vištienos krutinėlės (aš prigriebiau 6 rietelius (kaip Lietuviškai „tights“?) vietoj krūtinėlių – susivalgė labai skaniai)
  •  200 gr cherry tomatoes vyšninių pomidoriukų (parduotuvėj buvo tik po 250 gr, papildomi gramai tikrai nesutrugdė) – perpjautų per pusę
  • 3 šaukštai pesto padažo (aišku, namuose pasidarytas būtų žymiai skaniau, bet kai alkanas, tai galvoji „gal kitą kartą pats pasidarysiu, dabar tiks ir pirktinis)
  • 3 šaukštai creme-fraiche grietinės
  • keletas lapų baziliko (prigriebiau visą krūmą iš parduotuvės, tačiau receptui, užteko saujelės mažos)

O pats vištienos receptas – gamybos proces, tai dar trumpesnis negu ingridientų sąrašas:

  1. Įkaitinam aliejų keptuvėje (preferably nelimpančioje) ir suverčiam vištieną. Leidžiam porą minučių pasičirškinti, kol truputį paruduos, ir apverčiam ant kitos pusės. Taip kepinam vartydami apie 8-10 minučių, kol vištiena iškeps. (Žmona tuo metu, kol kepiau vištieną išvirė ryžius).
  2. Sukratom pomidorus ant viršaus, pabarstom biškį drukos ir pipirų. Kepam kelias minutes (vis pamaišydami). Pomidorai turėtų šiek tiek suminkštėt. Tada sumažinam ugnį, ir sudedam 3 šaukštus grietinės ir 3 šaukštus pesto padažo į keptuvę. Lėtai maišome, kol gausis tirštokas padažas. Įmetam dar suplėšytus baziliko lapus, ir galim valgyt!

Labai tiko prie ryžių, bet manau ir su bulvių koše būtų labai skaniai susivalgę. Vakarienę padarėm per kokią 15 – 20 minučių. Suvalgėm turbūt dar greičiau…

Kiek abėcėlėje raidžių?

iPhone Alphabet

„Ignorance is bliss“
– American Proverb quotes

Kiek Lietuvių kalbos abėcėlėje yra raidžių? Kas žino? Tu tuom įsitikinęs? Kiek tiksliai raidžių? Taip niekur nepažiūrėjęs instantly atsakytum?

Šiandien per pietus išsiaiškinom, kad anglai be vargo gali atsakyti į šitą klausimą (na, kiek anglų abėcėlėje raidžių yra). Taip pat italai. Tačiau lietuviai ir lenkai šito atsakyti negali (čia jau labai apibendrinu, turėdamas tik po vieną pavyzdį). Na, pagalvoję truputį, ir paskaičiavę, tai gali pasakyti… tačiau tikrai ne instantly.

Tai bandėm išsiaiškint, kodėl taip yra… nuomonės svyravo tarp „taigi, tai visų mokslų pamatas, tokius dalykus reikia priimti kaip gryną tiesą ir tiesiog žinoti… kad nekiltų klausimų“ ir „kam tokią bevertę informaciją iš vis saugoti savo atmintyje? gi, niekas niekada (bent jau iki šiandien) nepaklaus, kelintą vietą alfabete užima raidė „Ė“? ir be to, visada galima prisiminti, ką nors naudingesnio… pvz. Newton’s method„.

Galutinės išvados taip ir nepriėjom… tačiau, jeigu kada nors teks susidurti su atstovais iš kitų planetų, manau kad „užsienio kalba“ bus matematika…

Pavalgę, dar ėjom truputį pasivaikščiot. Šįkart kalbų tema nebebuvo įdomi, bo diskusijos pakrypo link matematikos. Bandėm įrodyt teoremą that there are infine number of infinities. Galų gale kaip ir prisvaigom (ir beveik patys sugalvojom) visiems žinomą (pabūkim snobu?) Hilberto paradoksą of the Grand Hotel.

Noriu čipsų, noriu čipsų, noriu čipsų

Fish'n'chips

Šiandien žmona grįžusi iš Londono rado mane sėdintį ant žemės besidarbuojantį prie komiuterio. Prisliūkino, pabučiavo, ir pradėjo kaip mažas vaikas prašyti „noriu čipsų, noriu čipsų, noriu čipsų“. Pasižiūrėjom į laikrodį – po aštuonių dešimt – vadinasi, Morrisonas nebedirba, Londis irgi nebedirba… o iki Tesco toli, tai gal neinam? Bet tada mergaitė prisiminė, kad Roystono centre yra „pas indą“ parduotuvė… kuri gal dirba ilgiau?

Dar po keletos „noriu čipsų, noriu čipsų…“ frazių, aš jau aviausi sportbačius. Maniškė vietoj batų įšoko į riedučius (kaip juokingai laiptais lipo žemyn!) ir pusę kelio iki parduotuvės įsikibus į parankę prašė patempt… Kitą pusę kelio beveik virsdama (nors, to be honest, taip ir neapvirto) riedėjo pirmyn…

Parduotuvėj prigriebėm čipsų… ir pakeliui iki namų nusprendėm (šįkart jau aš sakiau „chicken’n’chips, chicken’n’chips, chicken’n’chips“) prigriebti biški maisto (bo aš tingėjau vakarienę daryt, ir tik keturis virtus kiaušinius tebuvau suvalgęs, tai jaučiausi dar alkanas). Užsukom pas vietinį „chicken’n’chips“, bet viščiuko nebebuvo, tai teko pasitenkinti žuvimi… Užsisakėm porciją fish’n’chips. Laukiam, šnekamės, laukiam. Tada pardavėjas (negi padavėju vadinsi) klausia iš kur esam? Sakom iš Lietuvos… Lietuvos? A, va, Ji (pamoja į šoną, į prie staliuko sėdinčią moterį) irgi iš Lietuvos.

„Sveiki“ – pasilabinam ir nutilstam kuriam laikui. Turbūt pasirodėm kaip eiliniai lietuviai (turint omeny, kad buvau su savo žaliaisiais treningais, sportbačiais, ir pūsta striuke apsivilkęs)… gerai, dar kad alaus nepirkau parduotuvėj… Išeidami dar pasakėm „Iki“.

Keista sutikti Lietuvius kažkokiam užsienio užkampyje. Iš kitos pusės, man dabar net į Lietuvą grįžus ir Kaune į troleibusą įlipus labai keista – tiek daug žmonių, kalbančių lietuviškai… aaaa!

Stylish Blogger Award

Šiandien buvo labai trumpa diena. Nors į darbą su traukiniu išvažiavau anksčiau (7:39), tuom užsitraukdamas savo mergaitės rūstų žvilgsnį (reikėtų kada nors nufotografuoti), tačiau, atrodo, kad vis tiek dar poros valandų trūko… Kaip reikia dirbti, kad nesijaustum „nieko nenuveikęs“? Ta prasme, visada (dažniausiai) turiu šiokį tokį suplanuotų darbų sąrašą, kur pagal šiokius tokius prioritetus tas sąrašas susirikiuoja, ir tada pasidarau kavos puoduką ir prisdėdu prie kompiuterio…

Apie pusę pirmos mane dažniausiai kas nors išsitempia (kolegos arba šefas) papietaut. Tada, užkandę ką nors mėsiško, dar pusvalanduką pasivaikštome, ir vėl, pasidaręs dar vieną puoduką kavos prisėdu prie kompiuterio…

Tada (nežinau kodėl taip tiksliai, beveik kaip su žadintuvu) pusę šešių susivokiu, kad jeigu dabar neišeisiu namo, tai pavėluosiu į traukinį. Jeigu pavėluosiu į traukinį, tai nusipelnysiu daugiau negu „rūstaus savo mergaitės žvilgsnio“. Taigi, pašoku nuo darbų (likusį darbų sąrašą perkeliu į kitos dienos TXT failiuką – o taip, aš loginu viską ką darau, how geeky is that?), susipakuoju kompiuterį, ir išlekiu į kelionę (pusvalanduką pažingsniuot iki traukinių stoties).

O galvojau, kad prieš pradėdamas rašyti apie Stylish Blogger Award, parašysiu vieną sakinį… Šiandien buvo labai trumpa diena.

Ačiū, Barbora, už nuorodą ir „Stylish Blogger Award“ ženkliuką (kurį, beje, išsisaugojau iš gūgliaus). Kas įdomiausia, kad pats kažkada rašiau LiveJournal, bet jau senai buvau užmiršęs apie šią platformą… tik šiandien mano mergaičiukė, man parėjus iš darbo, laiminga šokinėjo sakydama „gavai apdovanojimą, gavai apdovanojimą“. Taigi, pasidžiaugiau mergaitės šypsena, laikas grįžti prie Stylish Blogger Award įpareigojimų:

1. Thank and link back to the person who gave you the award.

Barbora, slapyvardžiu starlin_elvea rašo blogą „Varnėnė rūke„. Ačiū (tiesą pasakius, neskaitau tavo įrašų (o ir turbūt kai kurių įrašų negalėčiau perskaityti, bo LiveJournal turi Private ir Friends Only įrašų tipus), bet paskaitysiu. Promise.

2. Share 7 things about yourself.

  1. Mano zodiako ženklas Svarstyklės. Kodėl tai svarbu? Dėl to, kad prieš priimdamas sprendimą, daug svarstau (nors man pačiam taip neatrodo… bo svarstant laikas prabėga labai greitai) ir tuom kartais erzinu aplinkinius. Tačiau, kai nusprendžiu… there is no way back (kol kas life-changing sprendimai buvo tik į gerą).
  2. Man patinka gaminti (arba valgyti). Net nežinau kas labiau. Man patinka pasigaminti ką nors skanaus, kad galėčiau tai suvalgyti. Neturiu geranoriškų idėjų gaminti skaniai bet kam (neturiu aistros suteikti neapsakomo skonio valandikę kiekvienam…), bet neprieštarauju paplušėt prie dujinės, jei tai reiškia, kad bus skani vakarienė.
  3. Man patinka dziudo. Nors į dziudo einu tik kartą per savaitę, tačiau žinau, kad man patinka dziudo, ir kad mano vaikams patiks dziudo. Net tik kad patiks, bet užaugs dziudo čempionais. Pamąsčius, tai kol buvau mokyklinukas, maniau, kad sportuosiu ir toliau dziudo, stosiu į karo akademiją, ir toliau tobulėsiu dziudo sritį.
  4. Man patinka mano darbas. O bet tačiau, vietoj karo akademijos įstojau į informatiką (ir ją baigiau). Kažkaip netikėtai (kol dar nežinojau ką veiksiu su tuo informatikos diplomu) įsivėliau į Navision (Dynamics NAV) aplinką… ir ten pasilikau. Dabar gyvenu, kvėpuoju, ardau ir kuriu, dirbu ir mokaus su navision.
  5. Aš myliu savo žmoną mergaitę. Parašiau… ir mąstau – tik penktam punkte tepaminėjau žmoną? (ką žmona pamanys, kai perskaitys!). Nors… ant mano žiedo išgraviruota „love, devotion, passion“. Per vestuves pusiau rimtai juokavau, kad tai reiškia – LOVE = žmona, DEVOTION = darbas, PASSION = dziudo.
  6. Mano vienas iš „to-do“ darbų 2010 metais buvo – išsilaikyti motociklo teises. Vis dar neįvykdytas punktas… vis dar noriu, bet nepakankamai, kad ka nors apie tai padaryčiau. Svarstyklės, ane?
  7. Aš išvažiavau į Londoną atostogų mėnesiui. Šitas punktas galbūt labiau skirtas paneigti pirmąjį punktą – bo vis dar atostogauju… Tiesa, jau nebe Londone, bet vis dar ir ne Lietuvoje.

Award to 15 recently discovered blogs.

Beveik visus blog’us, kuriuos skaitau, skaitau per Google Readerį. Tačiau yra keletas blogų, į kuriuos karts nuo karto užsuku „pasėdėt“ (paskaityt neskubėdamas).

  1. Eugenijus.eu
  2. bartaz.lt
  3. gnomas.lt
  4. dolcevitabylaura
  5. rytis.net
  6. grikšas.lt

Ir pridėsiu dar vieną… kurį pradėsiu skaityti (aišku, jeigu bebėgant išeis Martynui rašyti):

You can do anything, but not everything. – David Allen

Judo 柔道

You can do anything, but not everything. – David Allen

Tu gali pasiekti bet ką, bet ne viską.

Liko tik viena savaitė iki mėnėsio pabaigos, ir šeštadalis metų bus prabėgęs. Mano darbo dienos bėga labai greitai (per greitai), tačiau savaitgaliai sulėtėja (labai sulėtėja – kaip per žmogus voras filmą, kai Piteriui norėjo užvožt gerai, o jis pasitraukė nuo smūgio, pažiūrėjo į kumštį, į veidą ir vėl į kumštį).

Kas atspės, kodėl taip yra?

Apie internetą…

05:48

Visada įvertini tai ką praradai (ta prasme, ką turėjai, bet nebeturi). Dėl to,  jeigu dabar kas prispaustų ir lieptų surašyti priežastis dėl kurių būtų verta grįžti į Lietuvą (kokias tris keturias tikrai galvą pasukęs sugalvočiau!) – tai pirmoji būtų – INTERNETAS.

Anglijoje, kad ir kur bebūčiau, visada tenka nusivilti interneto kokybe (čia, tarkim… man reikia parsisiųsti kokią didelę sql duomenų bazę…), bo greičiai tai apgailėtini. Visada… t.y. iki šiandien. Radau dar vieną vietą, kur galima kraustytis gyventi…

Reading, Thames Valley Park, Microsoft Campus. Download 10 mb/s. Upload 10 mb/s.

Apie vienodus dviračius…

Brompton

Traukiny dažniausiai skaitau (ebookus telefone). Dėl to beveik visada pastebiu, kad reikia išlipti, paskutinę minutę. O vakar… ne tik kad beveik paskutinę minutę išlipau iš traukinio, bet dar ir ne su savo dviračiu. Gerai, kad dviračio savininkė pastebėjo ir pradėjo šaukti… tai vos vos spėjau atiduoti jos dviratį ir pasiimti savo.

O būčiau turbūt net po savaitės kokios nepastebėjęs, kad ne su savo dviračiu važinėju.

Mano palaikymo komanda

Šiandien į dziudo treniruotę ėjome kartu su mergaite. Na, ant tatamio taip ir neužsitempiau (kol kas), užtat turėjau nuosavą palaikymo komandą!

– If you’ll hear „kill em all“ from my wife, get ready…

O visai smagu, kai beveik paslikas guli ant tatamio, pakeli akis į viršų, ir matai, į tave piktdžiugiškai žiūrinčias akis (ir sukąstus dantukus…) siunčiančias piktoką mintį – get up! now! kill em all!

Ar žinojot, kad midijos turi ūsus? (arba apie valentino dieną)

The Pig of Happiness

Suskambo žadintuvas. Išjungiau. Po pusvalandžio subrazdėjo kaimynai. Nusprendžiau keltis. Nusliūkinau į virtuvę, ir pradėjau daryti stiprios kavos rytmetinę dozę (mano mocha kavinukas tampa geriausiu draugu). Išgirdau, kaip subrazdėjo mano mergaitė. Nespėjo kavinukas užvirti, ir į virtuvę įliūkino padūkėlė, su paslėptom rankom už nugaros (dingo visos gražios idėjos apie „kavą į lovą“). Gavau dovanų… su Valentino diena.

Iškart, užsisakiau (kandangi jau atsikėlei, tai kodėl ne?) pusryčiams virtų (minkštų) kiaušinių.  Kol žmona pradėjo kuistis po virtuvę ieškodama katilų, aš išsliūkinau į kitą kambarį, ir grįžau su už nugaros paslėptom rankom. Gavo dovanų… su Valentino diena.

Egg boiled with pearlsLady with pearls...

Skaniai kertu virtą kiaušinį su majonezu ir mąstau. Čia aš POSH ar žmona POSH? Kas labiau POSH – valgyti virtą kiaušinį iš „kiaušinio dėklo“ (ar kaip šitą įrenginė pavadinti?) ar išvirti kiaušinį dėvint perlų vėrinį? Nom nom nom…

Tada išlėliau į darbą… ir vietoj standarinės dešimt minučių kelionės traukiniu, užtrukau pusantros valandos. Na, bet, mačiau saulėtekį pro traukinio langą, aplankiau Kembridžą (ne visai savo noru), ir nusigavau iki darbo pavėlavęs geroką pusvalandį (pirmą kartą per tris metus UK pavėlavau į darbą… not good :)).

Late trainsSaint? Or? Evil?

Užtat, kai grįžau namo (šįkart laiku…) manęs jau laukė (virtuvėj, kepdama pyragą) mano Valentina… Kadangi žmona buvo užsiėmus deserto gaminimu (kurio, kažkodėl, rytojui nebeliko), aš išpėdinau į parduotuvę, prigriebti ingridientų vakarienei – creamy mussles with  bacon (užsukau dar ir į vyno parduotuvę, prigriebti vyno „tinkančio prie midijų“).

Ar žinojot, kad midijos turi ūsus? Aš irgi ne… pirmą kartą teko „valyti“ midijas… Bet rezultatas (vakarienė) tikrai buvo vertas pastangų…

Valentine's dinner (14/02/2011)Nom nom nom!

Ką veikt?

Šįryt mane žmona kantriai žadino… kokį dešimt kartų. Aš pramerkdavau akį, suniurzgėdavau „tuoj“, apsisukdavau ant kito šono, ir toliau leisdavaus į sapnų glėbį. Kai galų gale nusprendžiau atsikelti (t.y. kai žmona padarė dieviškai skanios kavos), jau buvo gerokai po vidurdienio.

Kai kofeinas pasiekė mano kraujagysles ir galutinai prabudau kilo klausimas – ką veikti? Po ilgos ir darbingos savaitės (ir po dar ilgesnio „žvaigdžių vartų“ šeštadienio), nebeturėjau jokių įdėjų, ką gi šiandien galėtume nuveikti. Atrodo, galvoje zuja tiek daug minčių, tačiau nėra nė vienos nuo kurios norėčiau, ką nors pradėti.

Tada (vėlgi, paskatintas savo mergaitės), pasiėmiau nugraužtą tušinuką (kodėl pas mane visi tušinukai labai greitai susivartoja?) ir seną (praėjusių) metų kalendorių… pagalandau dantis, ir pradėjau rašyti. Rašyti, kas šauna į galvą… ką reikėtų nuveikti, padaryti, ištrinti, parašyti, nupirkti, parduoti, išmokti, užmiršti, pagaminti, suvalgyti, etc, etc. Atrodo, kad galva pilna idėjų, kurių nėra kur padėti, ir kurios knibždasi tarpusavyje. Tačiau, kai pradėjau rašyti, pasirodo, kad tų idėjų yra vos tik pilni kalendoriaus lapai… nuo paprastų kasdieninių darbų „išsilygink marškinius“ iki įdomesnių ilgiau trunkančių projektų „padaryk vaiką“.

Rašiau, graužiau tušinuką, varčiaus lovoj, vėl rašiau – ir taip kokią gerą valandą. Po tos valandos, dabar, galva rami ir tuščia. Tegul popieriaus lapai dabar galvoja… o aš einu paswinguosiu truputį su senąja gyra ir palįsiu po šaltu dušu.

Truputį apie formules…

Mussels

Vėluoju pusvalandį namo grįždamas iš darbo. = Namuose pasitinka papiktinta žmona.
Šeštadienį dirbėsiu biški iš namų. = Extra pinigai. (side effect: Extra annoyed wife).

Vėluoju pusvalandį namo grįždamas iš darbo. Šeštadienį dirbėsiu biški iš namų. = Penktadienį vakarieniavome Palazzo restorane… 🙂

Vyriški instinktai

Antradienio vakaras. Lengva (skani, bet neįspūdinga – galvojau, gausiu į akį nuo mergaitės už tokius žodžius) vakarienė. Ir dziudo treniruotė. T.y. aš į dziudo, o mergaitė į baseiną. Dziudo treniruotėje po gero pusvalanduko pradėjome kovas parteryje. Bekovojant kažkelintą kovą, pastebėjau, kaip mano porininkas įtraukė pilvą. Greitai žvilsniu perbėgau per salę, ir praktiškai visi vyrai vienu metu „sssssuuuup“ įtraukė pilvus… Čia dabar?

Ir tada pastebiu, kad iš po baseino, prie mūsų prisijungė (deja, tik kaip žiūrovė…) mano mergaitė. Vyriški instinktai, ne kitaip 🙂

Taigi, toliau bekovojant, buvau vienintelis, kuris turėjo savo nuosavą palaikymo komandą.

O grįžtant mergaitė sako:
– atrodei agresyvus…
– taigi aš toks ramus?
– kol nepradedi kovot.