I can officially say: WE ARE GEEKS!

P1170014

Kambarys didelis ir beveik tuščias. Viename gale, didelė, sena, šešių aukštų lentyna pilna knygų. Kitoje pusėję, dar senesnis „čemodaninis“ stalas, atlenktas tik per vieną pusę (kad neužimtų daug vietos). Stalas pastumtas truputį į šoną, kad būtų arčiau elektros tinklo ir arčiau routerio.

Tame, dviejų kvadratinių metrų kampe, kuriame stovi stalas, sėdime mes trys – Kęstukas, Tomas ir Evelina. Sėdime visi tyliai. Geriame Mojito kokteilius (su Kęstuku kimbame į double), ir visi taipinam kažką.

Mažas kamputis. Trys kompiuteriai. Trys žmogučiai. Ir visi barškinam klaviatūrom.

Can it get anymore geeky than that? I can officially say: WE ARE GEEKS!

Lipšnūs viščiuko sparniukai

Likuciai

Kadangi vakar truputį apsiskaičiavom (na, gerai, gerai – apsiskaičiavau aš) su bulvių skutimu, ir išvirėm per daug bulvių košės (plius dar šaldytuve buvo likę keli vištos sparniukai), tai šiandien vakarykštę vakarienę pakartojom (na, gerai, gerai, aš tik seilę varvinau, o vakarienę šįkart padarė žmona)… Tiesa, receptą prigriebėm kitą ir iš bulvių košės mergaitė padarė „bobutes“, ir gavos netgi skaniau negu vakar.

Visų pirmą, norėčiau padėkoti, Žiupsnelis Druskos blogo autorei – jei mano žmona būtų tokius šonkauliukus pradėjus kepti, kai pradėjom draugauti – būtų nereikėję n-metų laukti iki vestuvių 🙂 Prašau, nepykti, kad nusikopijuosiu receptą pas save (ne tik į blog’ą, bet ir į savo užrašų knygutę), bo tokį gėrį reikia išsaugoti…

Lipšnūs Kiaulienos Šonkauliukai Vištienos Sparniukai

Ingridientai

  • ~ Šešių mėsingų kiaulienos šonkauliukų Šešių, arba kiek į skardą telpa, vištienos sparniukų
  • Pusės puodelio geros kokybės pomidorų padažo
  • Dviejų šaukštų medaus
  • Šaukšto tamsiai rudo cukraus (jei neturit – įdėkit kiek daugiau medaus. Baltas cukrus čia netiks)
  • Šaukšto baltojo vyno acto (galima keisti ryžių actu)
  • Šaukšto čili padažo arba Worčesterio padažo (ar kitokio aštraus padažo)
  • Trijų-keturių šaukštų sojos padažo
  • Galima patarkuoti imbiero ar česnako, įberti čili miltelių arba maltos rūkytos paprikos

Receptas

  1. Šonkauliukus suverčiam į puodą, apipilam šaltu vandeniu, dedam ant ugnies, užverdam ir pavirinam apie pusvalandį.
  2. Praėjus maždaug 20 min ruošiam padažą – į nediduką puodą Susirandam tokį nediduką puodą, į kurį supilam pomidorų padažą, medų, cukrų, actą, aštrų padažą, sojos padažą. Įtarkuojam česnako arba imbiero, įberiam kitokių prieskonių. Užvirinam. Paragaujam. Tobulinam atsižvelgdami į pageidavimus – galima įpilti kiek daugiau sojos ar čili padažo BET galutinis variantas turi būti gana saldus, neišsigaskite – saldumo tikrai nebus per daug! Paburbuliavus pora minučių nukeliam nuo ugnies.
  3. Įkaitinam orkaitę. Kepimo skardą (nevisai plokščią, o kiek gilesnę) užtiesiam folija, sudedam išgriebtus šonkauliukus vištienos sparniukus. Šaukštu užtepam padažą. Apverčiam. Aptepam kitą pusę Imam po vieną sparniuką ir pamirkom į padažą, tada dedam į skardą. Šaunam į iki 180 laispnių įkaitintą orkaitę ir kepam, kol šonkauliukai sparniukai gražiai parus. Bet ne per daug. Apverčiam. Kepinam kitą pusę. Viskas užtruks apie 30-40 min, gal mažiau – priklausomai nuo orkaitės karštumo.
  4. Po 20 minučių, traukiam skardą lauk, aptepam sparniukus šituo gėriu padažu dar kartą, ir vėl šaunam atgal į orkaitę.
  5. Viskas! Traukiam lauk! Šaukiam mėsėdžius. Valgom rankom godžiai aplaižydami pirštukus.. Jei atliko paskutinis neporinis šonkauliukas – laukia kautynės 😉 Skanaus! Ir kimbam kirsti sparniukus, kol kiti šeimynos nariai nepamatė!

Ačiū žmonai už nuostabią vakarienę! Kirtau kaip koks alkanas vilkas tris metus praleidęs afrikoje, ir kai savo porciją baigiau, liūdnomis akimis žiūrėjau į žmoną, kad dar duotų biški. „Bobutės nesigavo kaip ciocelei…“ – bandė pasiguosti mergaitė, o aš nieko negirdėdamas vis žiūrėjau, kaip dar kokį trupinį prigriebti…

Skanu.

Apie rašymą… ir skaitymą…

Prie pat vakarienę baigiau skaityt „Delivering Happiness„. Skaitydamas knygą, užsirašiau dar porą pavadinimų – „Good to Great“ ir „Tribal Leadership“ – reikėtų susikurt kokį knygų wishlist’ą. O šiaip, jeigu man patiko, Zappos knyga, kas galit ką nors panašaus parekomenduot?

Pastebėjau, kad mano dienoraštis tampa vakarienių ir knygų epizodų mišiniu… O tai turbūt reiškia, kad skaitau įdomias knygas, ir valgau skanias vakarienes.

Šeštadienio vakare pasigaminom „stew“ variaciją – tiesa su dešrom vietoj mėsgalių, ir su vynu, vietoj sultinio – bet gavosi visai skaniai:
Sausage and root veg hotpot

Pastaba pačiam sau: pigus vynas – gerai tik keptuvėje…

Sekamdienio vakare per daug neimprovizavom – lipšniai aštrūs vištienos sparniukai su paprasta bulvių koše buvo pats tas:
Sticky chicken wings

„Delivering Happiness – A Path To Profits, Passion, And Purpose“ – By Tony Hsieh

Zappos

Antrą savaitgalį iš eilės nieko neveikiu, tik skaitau (ir skaitau tiek, kad ne nelieka laiko ką nors dar nuveikti). Vėlgi, skaitau brolio rekomenduotą knygą. Pirmus puslapius (na ir kas, kad elektroninė knyga? vis tiek galima sakyti puslapius? turbūt? o „Amazon Kindle for Mac“ skaitymą paverčia pakankamai maloniu procesu) praverčiau šeštadienį po pietų. Šįkart nesugebėjau suskaityti visos knygos per pusantros dienos, tačiau liko labai mažai.

Iš vienos pusės labai smagu, kai knyga įtraukia taip, jog išjungi kompiuterį tik tada kai reikia eiti miegoti (tiksliau, kai miegoti reikėjo eiti prieš porą valanų). Iš kitos pusės, perskaityti knygą per porą dienų nėra labai gerai… Bo jeigu ir toliau taip (dar keletą savaitgalių), tai kažin ką, be to jog pats skaitymo procesas man patiko, aš prisiminsiu? O juk šių metų pagrindinė skaitymo idėja – ne tik sausai suskaityti knygas – bet iš kiekvienos knygos stengtis pasiimti kažką tokio, ką būtų galima pritaikyti savo gyvenime. O iš šios knygos (dar kitaip tubrūt galėčiau knygą pakrikštyti „zappos way“) reikėtų netgi labai daug ko pasimokyti, pasiimti, sukramtyti, permąstyti, pritaikyti sau, ir įgyvendinti. Sakyčiau, netgi geriau būtų, ne iš vieno prisėdimo suskaityti knygą, bet per dieną (ar net per porą dienų) perskaityti tik vieną skyrių, ir apmąstyti, ką perskaitei. Bo, Tony Hsieh gyvenimas atrodo labai įdomus.

Mano gyvenimas irgi įdomus… (čia daugtaškiai turbūt nieko gero nereiškia) bet juk visada galima jį dar paįvairint? Nors skaitau elektroninį knygos variantą, mielai šitą knygą įtraukčiau į savo šeimos biblioteką, ir perskaityčiau dar porą kartų.

No matter what your past have been, you have a spotless future!

Kai žmona tave myli…

Saturday morning

Jeigu tave ryte, prie darbo stalo (t.y. stalo, ant kurio stovi per naktį paliktas įjungtas kompiuteris) pasitinka toks vaizdas – Financial Times Weekend Magazine su garuojančiu nuo karščio double espresso kavos puoduko – vadinasi, žmona tave myli.

Jeigu ryte, prieš prisėdant prie kompiuterio, tenka su žmona nueiti kur nors papusryčiaut, užsukt į parduotuvę, kad nusipirkt Lavazza kavos (ir braškių  – čia ne į temą, bet sausio mėnesį braškių? jaučiuos, kaip kokioje pasakoje, kuri tuoj pavirs į siaubaką. braškes reikia valgyti vasarą! vasarą! ne sausio gale…), ir grįžus namo žmona padaro stiprios double espresso kavos – vadinasi, žmona tave myli.

Sėdžiu savo senam (norėčiau manyt, kad fotelis už mane senesnis, nors iš tikrųjų gal taip ir nėra) pintam foteliuke. Lėtai, ištiesęs mažąjį pirštuką, siurbčioju kavą, ir džiaugiuosi ramybe. Kad mane žmona myli, tai faktas (skaitom dar kartą pirmas dvi pastraipas). O kaip kažin… žmona žino, kad ją myli vyras?

Ar pastebėjot, kad dienos ilgėja?

Ducky duck

Nežinau, kaip Lietuvoje, tačiau pas mus (suprask, Anglijoje) jau jaučiasi dienos ilgėja… Dar praėjusią savaitę, darbui baigiantis (ir keliaujant namo) manęs lauke pasitikdavo naktis (tamsu, nors į akį durk – šiaip žiaurus posakis… ir taip nieko nematai, o dar jei akis išdurtų).

O šiandien… na, buvo pakankamai tamsu, bet jau nebe naktis. Darbo pabaigoj su kolegom gūglinom ar tikrai lauke šį penktadienį šviesiau lauke negu praėjusį. Pasirodo, kad taip. O be to per ateinantį mėnesį (vasarį) dieną turėtų pailgėti daugiau negu valanda. Vadinasi, gausime per dieną po porą minučių. O tai reiškia, kad darbus baigsiu ir namo keliausiu dar dieną! I LIKE 🙂 (gal nebeatrodysiu toks darboholikas… bo dabar atrodo, kad naktį išeinu, naktį pareinu).

Skanu, bet ne įspūdingai…

Fish

Šiandien grįždamas iš darbo traukinyje peržvelgiau šiek tiek „quik“ receptų (iPhone’as valdo! Good Food Apps’ai irgi). Kadangi pilvas reikalavo aukų, tai išrinkau keletą potencialių variantų. Mano mergaitė permetus akimis mano receptus, iškart atmetė jautienos troškinius (bo trisdešimt minučių per ilgai…), tai apsistojome ties žuvimi („Tomato & Thyme Cod“).

Po nepilno pusvalanduko griebėme už peilių ir šakučių… Valgom, valgom. Ir tada reziumavau, „Skanu, bet neįspūdingai…“. Čia reiškia, valgyti galima, bet į savo moleskininę receptų knygą neįrašyčiau.

„The 4-Hour Body“ – Tim Ferris

16 kg

Šeštadienio rytą pradėjau skaityti Tim Ferris knygą „The 4-Hour Body: An Uncommon Guide to Rapit Fat-Loss, Incredible Sex, and Becomming Superhuman“.

Pirmadienio rytą, suvalgęs kiaušinienės pusryčiams (niekada nevalgau pusryčių?!), įkalęs stiprios juodos kavos (kavą dažniausiai pasidarydavau tik įžengęs į ofisą), ir padaręs 75 kettlebell swing’us (minimali efektyvimo dozė?) bei keletą įdomesnių atsilenkimų, knygą skaityti pabaigiau.

Užteks tiesiog skaityti knygas… Laikas, beskaitant įgytas žinias įsisavinti, ir panaudoti (ar bent jau pabandyti). Taigi, paekspermentuokim… kas blogiausio gali nutikti?

Kadangi namuose turių 16 KG gyrą, ir keletą minučių laisvo laiko rytais, paeksperimentuosiu su rytine mankšta.

Ką daryti, kai žmona nori vieno, o tu nori kitko?

Improvizuoti…

Blynai 2

Mano mergaitei patinka blynai. Labai. Dar labiau turbūt patinka, močiutės kepti širdutės formos vafliai, bet neišeina taip dažnai nulėkt pas močiutę (kaip dažnai mano mergaitė užsimano blynų). Man blynai irgi patinka… bet panašiai kaip su „English Breakfast“ – kuo rečiau, tuo skaniau.

Taigi, šįkart buvo iškilus dilema – kepti blynus ar ne? Bo, aš dar jų nelabai buvau pasiilgęs. Deja, žmonos „veršiuko“ žvilgsnis nugalėjo, ir nuėjau į virtuvę maišyti tešlą. Tiesa, reikalai (ir entuziasmas) gerokai pasitaisė, kai atidaręs šaldytuvą pamačiau kiaulienos (beikono) gabaliukų…

Teko kartą Londone valgyti blynų su kiauliena ir su „golden syrup“ (a la dirbtinis medus). Buvo keista, bet patiko. Drįsčiau teigti, kad šįkart namuose gavosi netgi skaniau. Bet čia turbūt dėlto, kad jau nebebuvo keista…

Kadangi svečių šį savaitgalį nesulaukėme…

…visą šitą gėrį, įveikėme patys…

Aš kai pasiilgstu Lietuvos – tai dažniausiai pasiilgstu lietuviškų patiekalų (kurie, turbūt nėra tokie lietuviški, kaip mūsų kartais atrodo) – kugelio, cepelinų, šaltibarščių. O dėl tokių dalykų nelabai „apsimoka“ grįžti… geriau, užsidėt prijuostę, ir kibti virtuvėj į „darbus“.

Benai, negerai mašiną remontuoti, kai kepamas kugelis… negerai. 🙂

„Staltiesės Ritmu“ – Paulius Jurkevičius

Sveikas, Pauliau,

Nuoširdžiai sakau, Jūsų knygos taip niekada ir nebūčiau perskaitęs, jeigu ne mano žmona. Kuri buvo trumpam (kokiai savaitei) pradingus iš mano akiračio (kol perskaitė knygą pirmoji) davusi man laisvę ir ramybę pabūti savo oloje. Paskui įdavė knygą man. Ir prisakė skaityt.

Pradėjau skaniai. Paskui analizuodamas. Dar vėliau, pradėjau tave laikyt snobu. Ir Palangoje atostogaujantys lietuviai, man buvo visiškai neįdomūs. Nuo sausio vienuoliktos dienos, kiekvieną vakarą guldamas į lovą vis žmonos paklausdavau – o tau ta knyga patiko? Kodėl? Vis negaudavau išsamių atsakymų, ir kitą vakarą vėl trumpam tekdavo pasinert į knygos puslapius. Ir vėl ko nors klausdavau, apie jau perskaitytą skyrių. Pauliau, moki rašyti įdomiai. Kartais erzinančiai, bet vis tiek įdomiai. Niekada neskaičiau tavo straipsnių, ir turbūt neskaitysiu naujų. Tačiau knyga kažką manyje pakeitė.

Gaminti „ką nors skanaus“, mane turbūr pirmas (jau emigravus atostogų, kurios užsitesė) įkvėpė Jamie Oliver. Tačiau, manau, kad tavo dėka, šiandien vakarienė buvo kitokia negu „dažniausiai“ (negaliu sakyti visada, bo pakankamai dažnai valgome ką nors naujo).

Šįvakar žingsniavom iki artimiausio Morrison’o, kuris turi savo žuvies skyrių. Žmona pusvalanduką pirštais baksonojo midijas ir tikrino ar jos užsidaro. Tada susipirkę reikiamus ingridientus (atsiprašau, bet receptas tai ne iš tavo knygos – tačiau, turi pilną teisę jaustis laimingu – bo, įkvėpėjas, tai tikrai tu), pasukome link namų. Pakeliui namo, užsukome į vietinę vyno parduotuvę, kurioje pardavėjas (spėju, jam dar tolokai iki someljė, tačiau) nuoširdžiai mums patarinėjo, koks vynas labiausiai tiktų prie midijų. Vėlgi butelis nekainavo milijono, tačiau prie galutinio rezultato labai tiko.

Kam, bandyti apibūtinti vakarienę tiktai žodžiais, jeigu galima pabandyti tiesiog parodyti (ko beje, prisiminus knygą, nepastebėjau nė karto, kad trūksta paveiksliukų, kol neperskaičiau kitų žmonių atsiliepimų apie knygą):

  • ką tik iš parduotuvės, ruošiamės gamint…
  • Preparation for dinner

  • praėjus pusvalandukui, vakarienė paruošta…
  • praėjus penkioms minutėms, vakarienės nebėra…
  • 5 minutes later

Skaitydamas apie maisto ir vyno derinimą, vėlgi galvojau, kad Pauliau, po n-metų praleistų Italijoje, Jūs tiesiog tapote snobu. Tačiau, valgydamas antrą kartą (pirmą kartą dar studentu būnant, teko paragauti midijų Paryžiuje, ir man tada pasirodė labai „neskanu“ – dabar, perskaitęs knygą, nusprendžiau, kad nei „skanu“, nei „neskanu“ tiesiog negali būti – kiekvieną proga pavalgyti turi būti kaip pamoka) midijas, pasijutau kaip devintam dangui. Ir vynas (velniai žino ten ar geras jis, ar nelabai, sąžinės nuo to per daug neskauda) prie maisto tiko labai… tik kai jau viską suvalgėm, ir dar liko vyno porą taurių – tada vynas jau buvo rūgštesnis.

O jeigu trumpiau, tai norėjau pasakyti, kad – pirma, Pauliau, Jūsų knyga yra pirmoji mano perskaityta knyga šiais metais. Taigi, respect. O antra, tai, jei kada būsite netoli Kembridžo, Anglijoj ir alkanas, tai prasineškit – padarysiu vakarienę. Gal netokią „gurmė“-išką, gal labiau „gurmanišką“, bet pažadu, per daug nei kečiupo, nei majonezo, tikrai nebus… Už 10 įdomiai praleistų vakarų, tai turbūt mažiausiai, ką aš galiu padaryti.

Ačiū.

Apie vegetarišką vakarienę

Sweet potato & spinach bake

Šiaip neturiu nieko prieš vegetarus. Pats kartais pietums pasirenku „vegetarišką“ porciją (bet čia dažniausiai tada, kai žinau, kad vakarienei bandysiu kokį naują sultingą jautienos kepsnio receptą). O kartais ir žmona vakarienei padaro kokių graikiškų salotų, ir žiūrėjimas liūdnomis akimis mėsos nė kiek neprideda (aišku tokiu atveju, visada paklausiu, o kas prie salotų?)… Bet dažniausiai (jeigu turiu bent kokią pasirinkimo galimybę) rinksiuosi ką nors rimčiau… vištieną, jautieną, kiaulieną… bet ką, į ką galima dantis suleisti.

Tačiau šįvakar teko išbandyt naują vegetarišką (savo pačio laisva valia pasirinktą) receptuką iš vos kelių ingridientų – viena didžiulė saldi bulvė (parduotuvėj svėrėm kokioas penkias bulves, kol radom tinkamą – 850 gramų), kelios saujos šaldytų špinatų, ir stiklinė grietinėlės (na, dar ten česnako, drukos, pipirų ir sūrių – bet turbūt jeigu turi keptuvę – tai tokie dalykai ingridientais nelaikomi ir atskirai dėl jų į parduotuvę eit nereikia, ane?). Sluoksnis smulkiai supjaustytų saldžių bulvių, sluoksnis špinatų, vėl sluoksnis saldžiųjų bulvių, keptuvėj pakepinta grietinėlė su prieskoniais ant viršaus, ir sauja sūrio. Ir keturiasdešimt minučių laukimo (skaitant dar vieną skyrių iš knygos „Staltiesės Ritmu“.

„Sweet Potatoe & Spinach Bake“ užskaitau! Plius, žmonikė, norom nenorom (sakė, kad patiko, bet ką ten žmoną suprasi?) gavo dozę špinatų.

Kiaulienos ir obuolių mėsainiai

BurgerJau pirmąjį kartą perskaitęs receptą užsinorėjau paragauti šių burgerių. Nors, pats mėsos paruošimas ir kepimas orkaitėj atrodė iš pradžių keistokas, atsikandus pirmus kelis kąsnius, abejonės išsisklaidė – tai vienas iš skaniausių mano valgytų mėsainių.

Kiaulienos ir obuolių mėsainių (burgerių) receptas

Ingridientai

  • 8 geros kokybės kiaulienos dešrelės
  • 1 didesnis (gerai prinokęs) obuolys
  • 1 šaukštas šviežių susmulkintų šalavijo lapų
  • 2 šaukštai raudonojo vyno acto
  • pusė šaukšto smulkiojo cukraus
  • 1 mažesnis raudonas svogūnas (labai, labai smulkiai supjaustytas griežinėliais)
  • 200 gramų raudonojo kopūsto (irgi, labai smulkiai supjaustytas griežinėliais)
  • 2 arbatiniai šaukšteliai wholegrain garstyčių
  • 4 mėsainių bandelės (perpjautos pusiau)

Receptas

  1. Pradedam nuo obuolio. Iš pradžių nulupame obuolio odelę, ir perpjauname obuolį į keturius lygias dalis. Išpjauname sėklas, ir padedame į šalį.
  2. Įjungiame orkaitę, ir įkaitiname iki 200 laipsnių temperatūros.
  3. Kol orkaitė kaista, išardome dešras (išlupame iš skūros) ir sudedame mėsą į indą. Sutarkuojame obuolį į tą patį indą. Įdedame susmulkintus šalavijo lapus, ir su rankomis viską gerai sumaišome. Suformuojame keturis (ar penkis, ar net šešis – jeigu dešros didesnės pasitaikė) mėsainio formos gabaliukus.
  4. Sudedame mėsainius į skardą ir pašaunam orkaitėn. Kepame 25-35 minutes, kol gražiai apskrus ir iškeps. Aš po dvidešimt minučių pradėjau tikrint kas kelias minutes ar mėsainiai jau pakankamai apskrudo, tai laukti buvo pakankamai sunku.
  5. Kol mėsainiai kepa orkaitėje, liko padaryti salotas, kurias dėsime ant mėsainio. Sumaišome actą su cukrumi ir truputį juodųjų pipirų. Maišome, kol ištirps cukrus. Cukrui ištirpus, toliau įmaišome susmulkintą svogūną, kopūstą ir garstyčias. Viskas! Dabar, kuo ilgiau paliksime salotas pastovėti, tuo bus skaniau (svogūnai su kopūstų labai smagiai marinuojas ir minkštėja)… Nors aš tai pusę beveik suvalgiau, kol mėsainiai iškepė.
  6. Iškepus mėsai, lipdom mėsainį – gabaliukas duonos, mėsos gabaliukas, salotų kalnas, gabaliukas duonos, suspaudžiam, ir valgom. Daugiau nieko nereikia – jokių padažų, majonezų ar kitų nesamonių. Skonis ir taip dieviškas! (jeigu jau labai norisi, ką nors užsitepti, tai dėk šaukštą garstyčių ant mėsos – nebesinorės.

Pirmadienis turėjo būti burgerių diena!

Dar savaitgalį truputį tingėdamas sudariau mini-planą, ką per savaitę darysim valgyti. Susirašiau net ant lapuko, ką, iš kur ir kada reikia nupirkti. Pirmadienio rytą žingsniuodamas į darbą įsivaizdavau, kaip skanu bus vakare sukirsti burgeriuką (esu nusižiūrėjęs naują receptą, burgerį daryt iš kiaulienos ir obuolių, su raudonųjų kopūstų salotom). Net per pietus, kai su kolegom patraukėm pavalgyt, išsirinkau vegetarišką patiekalą – gi vakare burgerius valgysiu! – reikia pasilikti vietos. Po darbo, pusės valandos kelio atkarpą iki traukinių stoties, įveikiau greičiau negu per dvidešimt minučių. Burgeriai… bugeriai…

Tik įlėkus į namus, su mergaite prigriebėm po tašę ir išpėdinom link TESCO. Rankose gniaužiau popieriuką su ingridientų sąrašu… Burgeriai…

O parduotuvėje, kai jau radome visus reikiamus ingridientus, ir susidėjomę viską į karutį, žmona pastebėjo kažką keisto. Kažką, ko Anglijoj dar nebuvome matę. Kažką, kas kvepėjo namais… agurkais… ir praėjusiomis Kalėdomis. Kažką…

Ogi, stintos!

Stints 1Stintos 2
Stintos 4

Šaldytuvas saugo ingridientų atsargas burgerių atakai kurią nors kitą dieną. O šiandien aš jaučiuosi sotus ir padaręs didelį darbą – pirmą kartą (bent jau kiek pamenu) savo noru valiau žuvį!

Kaip lyginti marškinius?

Turiu penkis marškinius. Kiekvienai darbo dienai po vieną. Savaitgaliais tenka „mesti“ darbo stilių ir vaikščioti su maikute. Kiekvieną sekmadienio vakarą (jeigu per daug nesitingi), reikia išlyginti tuos penkis marškinius (et… galėčiau turėti dešimt – tada reikėtų rečiau lyginti?). O su marškinių lyginimu taip kaip su jūros gėrybėmis – žmonės arba jas dievina, arba nekenčia. Aš… tai dažniausiai nemėgstu lyginti (ir kartais mano auksinė žmona nelaimėje padeda). Tačiau, šįvakar, aš marškinius išsilyginsiu pats! Radau idealią pamoką kaip tai padaryti (verta pažiūrėt, net jei nelabai suprantat angliškai, kaip diedukas lygina marškinius):

Džino neturiu, tačiau iš kalėdinio siuntinuko dar yra likę šiek tiek trejų devynerių. Tai gal aš jau ir eisiu… lyginti.

Dar vienas tingėjimo savaitgalis

Zarintos BulvikesKą Jūs veikiate savaitgaliais?

Mano šitą savaitgalį (kaip ir keletą prieš tai buvusių), būtų galima drąsiai pavadinti „tingėjimo“ savaitgaliu. Tokio didesnio tingėjimo, kai net apie pietums, vietoj to, kad išbandyt ką nors naujo, prisėdome prie „ko nors paprasto“ (kažkaip, keptos bulvės man asocijuojasi su KTU’no bendrabučiais, nors taip dažnai bulvių lyg ir nekepdavom).

Jeigu taip paklaust savęs „tai, ką nuveikei?“ būtų galima išpaust:

  • pažiūrėjau porą (ką ten porą, netgi tris) filmus (senus, gerus, ne kartą matytus)
  • perskaičiau dar keletą skyrių iš knygos „Staltiesės Ritmu“ (vis dar neapsisprendžiu, ar man šita knyga patinka ar ne)
  • perskaičiau porą žurnalų (delicious ir good food), po to dar pažiūrėjau laidą apie „žuvų šviežumą UK“
  • beskaitydamas žurnalus, suplanavau, ką valgysim kitą savaitę (porks & apple burgers with red cabbage, italian vegetable soup, grilled bass with sauce vierge, sweet potatoe & spinach bake, chicken with herby mascarpone – vien pavadinimus skaitant tįsta seilė… plius savaitaliui – jau senokai bekepėm kugelio?)
  • pra’stumbe’inau kelias valandas… 🙂

Paskui dar keletą valandėlių praleidau naršydamas po ebay’jų ir žiūrėdamas ką gero kvepalų pardavėjai parduoda. Turiu tokią idėją, kuria kol kas vadinu „A1“ – bandau išanalizuot ar būtų galima įsisukti į kvepalų verslą. Kaip ten sako „analysis by paralysis“, bet visai įdomu pažiūrėt, kas, ką, už kiek parduoda, o paskui išsiaiškint iš kur, už kiek perka. UK spėju galima ant visų pirštų suskaičiuot didžiuosius „kvepalų“ pardavėjus (na, bent jau tuos, kuriems geriau sekasi). O šiaip… turbūt kaip ir visuose „perku-parduodu“ versliukuose, uždirbti tuo momentu, kada perki (o ne kada parduodi).

Taip žiūri į duomenis ir visa ta labai primena VEMP’ą. Arba parduoda pigiai ir dideliais kiekiais, arba brangiai, bet prestižines prekes. Man rodos reikėtų sukurti „apie verslą“ kategoriją ir dažniau parašinėt apie tai, kaip nieko neveikiu.

Žmona, ką valgom?

Stake!

Grįžtu, sulijęs visas, po darbo namo. Žiūriu į žmoną alkanomis akimis, o žmona kaip Saimono katinas sako „mauuu“ ir rodo pirštu į burną (kam, neaišku, kas yra Saimono katinas, žiūrim filmuką).

Užuominą supratau… kas pas mus svečiuose buvę, tai turbūt jau pastebėjo, kad mūsų lentynoje knygos ir žurnalai su įvairiais receptais tiesiog patys dauginasi, tai ilgai galvot „ką valgysim?“ nereikėjo. Griebiam Džeimio knygą „Ministry of Food“ ir atsiverčiam pirmąjį receptą iš „Twenty-minute meals“ (negi cepelinus darysi, kai alkanas belekaip?). Susirašom ingridientų sąrašiuką, ir lapatai iki artimiausios maistų prekių parduotuvės.

Ir… po truputį ilgiau negu dvidešimt minučių… džiūgavome ragaudami medium-done jautienos kepsniuką su čiabata ir pagruzdintu grybu. Mąstant paprastai – gavosi didelis sumuštinis ir tiek. Tačiau ragaujant… seniai kur tokį skanų kepsniuką bebuvau sukirtęs.

Vakarienę užskaitau. Užsirašysim į savo knygutę…

Apie knygas…

Books

Pradėjau skaityti Pauliaus Jurkevičiaus knygą „Staltiesės ritmu“. Pirmu prisėdimu suskaičiau pirmąjį skyrių (tai 53 puslapiai, vadinasi knyga susiskaitys greičiau negu per savaitę – o tai jau savaime didelis pliusas knygai). Trumpai tariant patiko… Tačiau, pastebėjau, kad nebepasitikiu knygomis. T.y. seniau lengva būdavo pačiam sau pasakyti „taigi juodu ant balto parašyta, kaip gali būti neteisybė?“. O dabar…

O dabar skaitau, ir gūglinu. Kas tie gurmanai? Kas tos gurmės? Kur ta Lavazza kavos mokykla? Iš kur kilo frazė „Gero Apetito“? Kodėl parmezano sūris nužudo žuvies skonį?

Iš vienos pusės, būtų labai lengva skaityti ir „priimti“ žinias. Iš kitos pusės kartais mane erzina žmonės, kurie savo pokalbius (ar ginčus) grindžia faktais, kurių aš nežinau. Taigi, Pauliau, skaitau tavo įdomią knygą, ir tikrinu tavo faktus….