in apie maistą

Ryto kavos aromatas…

Po persikraustymo iš Londono, kiekvieną rytą prabundu dar prieš šešias. Nors žaliuzės užtrauktos, jaučiu kaip po kraštus skverbiasi ryto šviesa. Kad nepažadinti Eveliuko apsisuku ir apsikabinu savo pūkinę pagalvę. Dar tyliai pagulėsiu ir dar prieš pat suskambant žadintuvui, jį išjungsiu. O tada jau kelsiuos…

Tačiau šįryt nebenorėjau “dar pagulėt ir palaukt”. Pabudau šeštą. Atsikėliau ir tyliai išsliūkinau iš miegamojo link svetainės. Kokia ji dar mieliai tuščia ir jauki. Įeini pro duris, ir tave prieky pasitinka du pinti foteliai, tyliai žvelgiantys pro langą į traukinių stotį. Ant kilimu klotų grindų ilsisi mano užrašai ir dar vakar pradėta skaityti knyga. Po dešine nuo durų stovi mūsų pirmoji gerokai senstelėjusi, bet mums nauja, mūsų pirmoji būsimosios bibliotekos knygų lentyna.

Pasidarau kavos puoduką ir atsisėdu į fotelių kompaniją. Siurbčiodamas kavą žvelgiu pro langą ir mąstau, kada žmonės keliasi šiam miestely? Turbūt vėliau nei Londone. Kavos aromatas priverčia nusišypsot. Pro langą matau kaip šaligatviu prabėga sportiškai apsirengusi moteriškė. Paskui vyras. Pagarba. Žmonės sportuoja. Kažkada ir mes barake su grupioku bandėm rytais bėgiot. Visas dvi dienas.

Taip besėdint ir besimėgaujant kava ir tyla prabėga pusvalandis, valanda. O tada pasirodo porą mašinų. Ir traukinys. Po pievelę strikinėjani voverytė palydi ankstyvus žmonės link traukinių stoties. Rytą tuoj pakeis diena. O ir mano kavos puodukas jau tuščias.

Write a Comment

Comment