in apie lietuvius, apie maistą

O, Lietuviškai!

Sėdžiu prie virtuvės baro (virtuvikė maža, stalui nelebai vietos yra, užtat turim nuosavą pusryčių bariuką), valgau skanų pyragą su avietėmis (dar vakar parneštą iš ūkininkų turgaus) kiekvieną kąsnį užsigerdamas žalia fair-trade arbatą, ir žiūriu į niekur. Kažką tyliai mąstau. Akys bėgioja baro paviršiumi vis užkliudamos už atšaldyto stiklinio vandens butelio, išpakuoto ir vėl atgal į dėžė sudėto posh vyno atidarytuvo, dziudo dokumentų, džiūstančios duonos, kurią dar šiandien sudėsim į pomidorų sriubą, saldainių dėžutės (parneštos iš labai smagios saldumynų parduotuvės iš miestelio centro). Ir tik staiga pajuntu kaip mane nutvieskia suvokimo akimirka…

– O, Lietuviškai!

– Kas? – netoliese paklausia Evelina.

– Saldainiai! Etiketė…

Pasirodo, viduryje Anglijos, kažkokiam mažame kaime, kur dar neteko aplinkui girdėti lietuviškų žodžių, galima nusipirkti Vokietijoje gamintų, tačiau su lietuviška etikete užklijuotų saldainių. I LIKE!

Write a Comment

Comment