in apie gyvenimą, prisiminimai

Eilinė diena…

Prabudau gerokai prieš penkias. Jaučiu, kad už nuleistų žaliuzių manęs laukia rytas. Bet dar anksti. Dar pagulėsiu. Šeštą valandą visdėlto atsikeliu ir tyliai išsliūkinu iš miegamojo. Mano saulutė dar miega… reikėtų pasistengti kaip nors nepažadinti.

Pagalvojęs, kad būtų gerai pasportuoti, padarau dvidešimt prisispaudimų. Tada, sudėjęs delnus rombu, dar dvidešimt. Tada, pagalvoju dar kartą, ir nusprendžiu, kad šiandieną gal geriau nebesportuosiu.

Prisėdžiu prie kompiuterio. Pasitikrinu paštą. Virgin Broadband atsiuntė patvirtinimą, kad įves internetą. Po gerų dviejų savaičių. O ką aš veiksiu iki tol? Apskritai, vien interneto kokybė kartais mane skatine grįžti namo, į Lietuvą.

Bet kol kas, mano namai čia. Čia kur darbas, kur turiu dar daug ko išmokti ir tobulėti. Greitai palendu po šaltu dušu, išsivalau dantis, pasisveikinu su Džeimsu (pagooglink, james the doorman – tikrai vertas savo kainos), apsirengiu žydrus marškinius, iš trečio karto užsirišu geltoną kaklaraištį (pirmą kartą – gerai, antrą kartą – geriau, trečią kartą – aš vertas milijono), ir vėl nusliūkinu atgal į miegamąjį.

Glostimėlio valandėlė. Na, gerai, penkios minutės. Bet vis vien smagu matyti dar apsimiegojusią, tačiau maloniai murksinčią žmonytę. Glostydamas mergaitės galvą, mąstau… važiuot su dviračiu, ar ne, su dviračiu ar ne. – Ką mąstai – klausia mergaitė? – Nieko, jau einu.

Bučkis. Durys. Raktai. Dviratis. Nešu sulankstytą dviratį link traukinio. Per minutę spėju nusipirkti bilietą ir dar į traukinį įlipti. Užleidžiu vietą atsisėsti mokinukei, o pats stoviu šalia kojų pasidėjęs dviratį. Dešimt minučių. Dešimt minučių. Klausausi audio book’o apie didingumą. Taip, aš kietas. Taip, aš kiekvieną dieną tobulėju. Stotelė.

Išsilankstau savo Bromptoną, ir pajuntu vėją savo plaukuose. Kelias nuo Foxton’o iki Harston Mill’o dažniausiai trukdavęs pusvalandį sutrumpėja iki vienuolikos minučių. Susilankstau dviratį, ir nužingsniuoju iki ofiso.

Šičia dirbti man patinka. Kompanija tapo number one. Number one in UK. Number one in da world, as a Microsoft Partner. Skamba bele… nesvarbu kaip skamba. Tačiau pastebėjau, kad naujame darbe dienos dvigubai trumpesnis negu seniau. Vadinasi, darbas žymiai įdomesnis. I am constantly in my zone… Nespatebiu kaip dingsta dienos, tačiau jaučiu kaip stiprėju.

Užlipęs į kalną, pamatai, kad šalia yra daugiau kalnų. Atrodo, galėtum sustoti, ir pasigrožėti vaizdu. Tačiau, sustoti aš negaliu. Ne darbe. Dabartinė mano užduotis tapti geriausiu. Watch me!

Po valandikės.. t.y. po darbo vėl šoku ant dviračio ir lekiu link namų. Žinau, namuose manęs laukia mano gyvenimo meilė, ir šįvakar aš gaminsiu Courgette Carbonara. Man patinka namuose valgyti skaniau nei restorane. Man patinka išmokti gaminti. Bet dar labiau man patinka, kai pagamina ji. Dar nespėjus pasibaigti audio knygos skyriui, aš jau namuose. Gaminam kartu. Ir valgom atsisėdę prie savo pusryčių baro…

Dažniausiai, mąstau, kad diena per trumpa, kad ja pasidžiaugti ir kad apie ją užrašyti. Tačiau, gyvenimas per trumpas, kad šios dienos neužrašyti.

Aš esu laimingas.

Write a Comment

Comment