Kur lašiša pigiausia?

Dar prieš kokį mėnesį, lašiša man buvo pati prasčiausia žuvis. Ne tai, kad neskani… bet tarkim kokia menkė, ar beveik bet kokia kita balta žuvis, man buvo šimtą kartų skaniau negu lašiša. Taipogi, kartą vienam žuvies restorane, kai mano mergaitė su pasigardžiavimu kirto į lašišos kepsnį, aš mieliau pasirinkau fish & chips (paprastą žuvėką su bulvytėm fri).

O bet tačiau… prieš išsikraustant iš Londono su kaimynais užsukom į žuvies turgų. Kadangi jau pavasaris, ir kaip tikri lietuviai, šašlykų sezoną buvome atidarę senai, atsisveikinimo proga šašlykų kepti nebebuvo jokio noro. Dėl to, turguj prigriebėm apie penkis kilogramus šviežutėlės lašišos, ir dar kilogramą ar porą parūkytos (parūkyta lašiša su citrinos griežinėliu ant juodos duonos apteptos sviestu ir seniau buvo pusiau valgomas patiekalas).

Lašišą pamarinavom trim skirtingais būdais (net nepamenu kaip… nors gal esu užsirašęs į savo “tikrai verta” receptų moleskin’ą) ir tada kepėm ant žarijų, rūkėm, vėl kepėm. Pasakysiu trumpai – nieko taip skaniai kepto ant žarijų nebuvau per savo trumpą gyvenimą valgęs – net vištienos šašlykai neprilygo skoniu…

O šiandien, turėdamas omenyje, kad mano mergaitės vos ne mėgstamiausias mėsos gabalas yra lašiša, nusprendžiau pagaminti vakarienę. Iš TESCO parduotuvės prigriebiau porą gabalėlių lašišos (brangoks žaltys), pora čili pipiriukų, biški žolių (kurių pavadinimų lietuviškai net nežinau – kaip reikės gyvent kai/jei grįšiu į Lietuvą!?), agurko, grietinės, aštrios KORMA curry pastos, citrinos ir nan-duonuos.

Pačopinam žalumynus, paspaudžiam citriną, pamaišom grietinę, ištepam padažu žuvį, ir pakepinam penkias minutes. Viskas! Po gero pusvalanduko (stengiuos pjaustyt atsargiai, bo per paskutinį mėnesį du kartus įsipjoviau skaudžiai) valgėm nuostabų lašišos patiekalą. Ir šįkart buvo ANTRAS KARTAS, kai įsimylėjau lašišą.

Dabar beliko persikraustyti kur nors arčiau vandens telkinio, kur lašiša būtų pigesnė.

Eilinė diena…

Prabudau gerokai prieš penkias. Jaučiu, kad už nuleistų žaliuzių manęs laukia rytas. Bet dar anksti. Dar pagulėsiu. Šeštą valandą visdėlto atsikeliu ir tyliai išsliūkinu iš miegamojo. Mano saulutė dar miega… reikėtų pasistengti kaip nors nepažadinti.

Pagalvojęs, kad būtų gerai pasportuoti, padarau dvidešimt prisispaudimų. Tada, sudėjęs delnus rombu, dar dvidešimt. Tada, pagalvoju dar kartą, ir nusprendžiu, kad šiandieną gal geriau nebesportuosiu.

Prisėdžiu prie kompiuterio. Pasitikrinu paštą. Virgin Broadband atsiuntė patvirtinimą, kad įves internetą. Po gerų dviejų savaičių. O ką aš veiksiu iki tol? Apskritai, vien interneto kokybė kartais mane skatine grįžti namo, į Lietuvą.

Bet kol kas, mano namai čia. Čia kur darbas, kur turiu dar daug ko išmokti ir tobulėti. Greitai palendu po šaltu dušu, išsivalau dantis, pasisveikinu su Džeimsu (pagooglink, james the doorman – tikrai vertas savo kainos), apsirengiu žydrus marškinius, iš trečio karto užsirišu geltoną kaklaraištį (pirmą kartą – gerai, antrą kartą – geriau, trečią kartą – aš vertas milijono), ir vėl nusliūkinu atgal į miegamąjį.

Glostimėlio valandėlė. Na, gerai, penkios minutės. Bet vis vien smagu matyti dar apsimiegojusią, tačiau maloniai murksinčią žmonytę. Glostydamas mergaitės galvą, mąstau… važiuot su dviračiu, ar ne, su dviračiu ar ne. – Ką mąstai – klausia mergaitė? – Nieko, jau einu.

Bučkis. Durys. Raktai. Dviratis. Nešu sulankstytą dviratį link traukinio. Per minutę spėju nusipirkti bilietą ir dar į traukinį įlipti. Užleidžiu vietą atsisėsti mokinukei, o pats stoviu šalia kojų pasidėjęs dviratį. Dešimt minučių. Dešimt minučių. Klausausi audio book’o apie didingumą. Taip, aš kietas. Taip, aš kiekvieną dieną tobulėju. Stotelė.

Išsilankstau savo Bromptoną, ir pajuntu vėją savo plaukuose. Kelias nuo Foxton’o iki Harston Mill’o dažniausiai trukdavęs pusvalandį sutrumpėja iki vienuolikos minučių. Susilankstau dviratį, ir nužingsniuoju iki ofiso.

Šičia dirbti man patinka. Kompanija tapo number one. Number one in UK. Number one in da world, as a Microsoft Partner. Skamba bele… nesvarbu kaip skamba. Tačiau pastebėjau, kad naujame darbe dienos dvigubai trumpesnis negu seniau. Vadinasi, darbas žymiai įdomesnis. I am constantly in my zone… Nespatebiu kaip dingsta dienos, tačiau jaučiu kaip stiprėju.

Užlipęs į kalną, pamatai, kad šalia yra daugiau kalnų. Atrodo, galėtum sustoti, ir pasigrožėti vaizdu. Tačiau, sustoti aš negaliu. Ne darbe. Dabartinė mano užduotis tapti geriausiu. Watch me!

Po valandikės.. t.y. po darbo vėl šoku ant dviračio ir lekiu link namų. Žinau, namuose manęs laukia mano gyvenimo meilė, ir šįvakar aš gaminsiu Courgette Carbonara. Man patinka namuose valgyti skaniau nei restorane. Man patinka išmokti gaminti. Bet dar labiau man patinka, kai pagamina ji. Dar nespėjus pasibaigti audio knygos skyriui, aš jau namuose. Gaminam kartu. Ir valgom atsisėdę prie savo pusryčių baro…

Dažniausiai, mąstau, kad diena per trumpa, kad ja pasidžiaugti ir kad apie ją užrašyti. Tačiau, gyvenimas per trumpas, kad šios dienos neužrašyti.

Aš esu laimingas.

Paslėptos paslaptys

Jau beveik mėnuo kaip gyvename Roystone. Nedidelis, smagus kaimukas. Be to, kad susiradau vietinį dziudo klubą, išbandėm vietinį itališką restoranėlį, apsipirkom keliose vietinėse parduotuvėse, išgėrėm alaus vietiniame pub’e – apie Roystoną dar žinome pakankamai mažai. Dėl to, vakar, sukirtę vakarienei bratkartoffeln, nusprendėme apsilankyti vietinėje paslėptų paslapčių mugėje (ten turėjo vietiniai verslininkai pristatinėt, ką gero galima nuveikti Royston’e).

Nužingsniavom link golfo laukų, ir dar iš tolo pastebėjom porą pažadėtų palapinių. Iš toli jos pasirodė pakankamai mažos (pagalvojau, o ką norėt, visgi Roystonas pakankamai mažas). Priėjus arčiau, palapinės nelabai ir tepadidėjo – kaimukas turi savo buhalterį, savo aludarius, savo labdaros organizacijas, savo laikraštį, savo baldų dizainerius, savo fotografų… ir tai maždaug viskas.

Nusprendę, kad nelabai ką daugiau pamatysim, prigriebėm po stiklinę PIMS’o ir pasukom link kalvų dar truputuką pasivaikščiot. Belipant į kalniuką smilgos glostė kojas, paukščiai neerzinančiai čiulbėjo, aplinka kvepėjo vietomis nupjauta žole, o aš eilinį kartą apsipyliau PIMS’u savo dar šiandien išskalbtą maikutę.

Atrodo, kad ne taips bus lengva sužinoti viską apie Roystoną. Iš kitos pusės, galbūt aš per daug tikiuosi iš šito mažo miesteliuko.

Ryto kavos aromatas…

Po persikraustymo iš Londono, kiekvieną rytą prabundu dar prieš šešias. Nors žaliuzės užtrauktos, jaučiu kaip po kraštus skverbiasi ryto šviesa. Kad nepažadinti Eveliuko apsisuku ir apsikabinu savo pūkinę pagalvę. Dar tyliai pagulėsiu ir dar prieš pat suskambant žadintuvui, jį išjungsiu. O tada jau kelsiuos…

Tačiau šįryt nebenorėjau “dar pagulėt ir palaukt”. Pabudau šeštą. Atsikėliau ir tyliai išsliūkinau iš miegamojo link svetainės. Kokia ji dar mieliai tuščia ir jauki. Įeini pro duris, ir tave prieky pasitinka du pinti foteliai, tyliai žvelgiantys pro langą į traukinių stotį. Ant kilimu klotų grindų ilsisi mano užrašai ir dar vakar pradėta skaityti knyga. Po dešine nuo durų stovi mūsų pirmoji gerokai senstelėjusi, bet mums nauja, mūsų pirmoji būsimosios bibliotekos knygų lentyna.

Pasidarau kavos puoduką ir atsisėdu į fotelių kompaniją. Siurbčiodamas kavą žvelgiu pro langą ir mąstau, kada žmonės keliasi šiam miestely? Turbūt vėliau nei Londone. Kavos aromatas priverčia nusišypsot. Pro langą matau kaip šaligatviu prabėga sportiškai apsirengusi moteriškė. Paskui vyras. Pagarba. Žmonės sportuoja. Kažkada ir mes barake su grupioku bandėm rytais bėgiot. Visas dvi dienas.

Taip besėdint ir besimėgaujant kava ir tyla prabėga pusvalandis, valanda. O tada pasirodo porą mašinų. Ir traukinys. Po pievelę strikinėjani voverytė palydi ankstyvus žmonės link traukinių stoties. Rytą tuoj pakeis diena. O ir mano kavos puodukas jau tuščias.

Iki pasimatymo, Londone!

Per paskutinį mėnesį nutiko daug įdomių ir labai daug ką keičiančių dalykų…

Gavau darbo pasiūlymą iš kompanijos, kurioje norėjau “kada nors, tolimesnėje ateityje, dirbti”. Dėl to, išėjau iš darbo, kuriame dirbau paskutinius trejus metus. Sujaukdamas visus savo, ir darbdavio planus. Išsikrausčiau iš Londono.

Atsikrausčiau į mažą miestelį. Kaimą. Truputį mažesnį nei Plungė. Išsinomuojom butuką. Per vieną dieną. Apėję tris agentūras. Apžiūrėję du variantus. Užtruko turbūt truputį ilgiau, negu pirmą kartą atvažiavus į Londoną, kai tiesiog sakėm “mes jamam šitą kambarį”, tačiau išsinomuot butą per vieną dieną, sakyčiau yra neblogas skill’as.

Pirmą kartą gyvensim vieni du. Pirmą kartą… praktiškai nuo studijų laikų turime kažką panašaus į namus, o ne bendrabutį. Nusipirkome pirmąją savo lovą, pirmąjį savo super čiužinį. Pirmuosius savo peilius (su kuriais jau spėjau du kartus įsipjauti), keptuves, puodus. Pirmuosius dėvėtus ir senus, bet labai patogius pintus fotelius, kuriuose sėdim skaitydami knygas, gerdami šaltą baltą vyną ir ragaudami įvairiausius sūrius. Toks jausmas, kad dabar vyksta tai, kas turėjo vykti pirmąsias savaites po vestuvių. Žinoma, su “pirmaisiais dalykais”, sulauksime ir pirmųjų savo sąskaitų…

Visi šie pasikeitimai daro mane vis laimingesnį ir linksmesnį. Nežinau kodėl, tačiau jaučiuosi globojamas žmonių su kuriais gyvenu, dirbu, praleidžiu laiką, kad ir kur bebūčiau. Namuose manęs visada laukia meile švytinti mergaitė. Darbe – tobulėti skatinantys kolegos. Dziudo (o taip, vėl pradėjau sportuoti) – labai palaikantys vis dar nepažįstami, bet jau dziudo draugai. Ir kiekvieną kartą priėmus didesnį sprendimą, tik po poros savaičių suprantu, kad tas sprendimas buvo geras.

Kai atvažiavau į Londoną atostogų ir nusprendžiau pasilikti, jaučiausi kad žinau daug. Kai pradėjau dirbti Londone, suvokiau, kad beveik nieko nežinau. Po trejų metų, jau jaučiau, kad išmokau nemažai, kad galėčiau dirbti bet kur. Kai išsikrausčiau iš Londono, ir pradėjau dirbti naujame darbe, supratau, kad vėl beveik nieko nežinau. Žvelgiant atgal, kiekvienas didesnis, sunkesnis sprendimas, mane skatina velniškai tobulėti. Tik tiek… kad galėčiau dažniau priiminėt gyvenimą keičiančius sprendimus… O gal kaip tik, visi jie buvo priimti pačiu tinkamiausiu metu.

O, Lietuviškai!

Sėdžiu prie virtuvės baro (virtuvikė maža, stalui nelebai vietos yra, užtat turim nuosavą pusryčių bariuką), valgau skanų pyragą su avietėmis (dar vakar parneštą iš ūkininkų turgaus) kiekvieną kąsnį užsigerdamas žalia fair-trade arbatą, ir žiūriu į niekur. Kažką tyliai mąstau. Akys bėgioja baro paviršiumi vis užkliudamos už atšaldyto stiklinio vandens butelio, išpakuoto ir vėl atgal į dėžė sudėto posh vyno atidarytuvo, dziudo dokumentų, džiūstančios duonos, kurią dar šiandien sudėsim į pomidorų sriubą, saldainių dėžutės (parneštos iš labai smagios saldumynų parduotuvės iš miestelio centro). Ir tik staiga pajuntu kaip mane nutvieskia suvokimo akimirka…

– O, Lietuviškai!

– Kas? – netoliese paklausia Evelina.

– Saldainiai! Etiketė…

Pasirodo, viduryje Anglijos, kažkokiam mažame kaime, kur dar neteko aplinkui girdėti lietuviškų žodžių, galima nusipirkti Vokietijoje gamintų, tačiau su lietuviška etikete užklijuotų saldainių. I LIKE!