Nerealūs sapnai…

Kažkada esu gerokai skraidęs. Kažkodėl visada virš Plungės. Su labai tiksliomis detalėmis. Na, kartais dar link Klaipėdos. Vėliau skraidančių sapnų pradėjo mažėti. Dabar tokių pasitaiko visai mažai.

O bet tačiau… vakar vakare pradėjau skaityti fantastinį romaną “Juodoji Gvardija”. Užmigau belikos keliasdešimt puslapių iki pabaigos. Naktį aš ne tai, kad skraidžiau, bet sugrioviau, sunaikinau visą pasaulį, ir vėl jį atstačiau iš naujo. Savo rankomis. Geltonomis plytmis. Ir dideliu kalaviju…

Ką tik suskaičiau paskutinius puslapius. Pirma mintis – NE, tik ne TAIP. Negali taip pasibaigti… Negalima užbaigti knygos su beveik “to be continued” užrašu. Tai būtų labai neteisinga ir neatleistina. Piktai šokau prie google’0 ir po penkių minučių nusiraminau. Dar ne pabaiga… dar devynios knygos iki pabaigos.

Jeigu nerasit manęs po darbo prie interneto… tai turbūt būsiu apsikabinęs arbatos puoduką, ir kitą serijos knygą “Ilgėjantys Šešėliai”.

Pirmoji mūsų šeimos transporto priemonė…

Kažkada tėtis atidavė savo Opel Vectrą. Kurį laiką tai buvo mano mėgstamiausias mašiniukas. Iš vienos pusės mano… bo visur nulėkt galėdavo. Iš kitos pusės ne visai mano… bo pirko jį kažkada tai tėtis.

Iškeliavus atostogų į Londoną transporto kaip ir nereikėdavo. “Nuvažiuot pasivaikščiot” (Londone nebuvę šito kažin ar supras) galima ir su viešuoju transporto. Man visai patinka (kad kartais ir perpildyti) požemiai metro traukinukai zujantys pirmyn atgal.

Tačiau… po daugiau negu 2.5 metų (jau sakyčiau beveik trys metukai), nusprendėme su žmona, kad laikas įsigyti savo pirmąją šeimos transporto priemonę…

Namo iš Londono centro grįžome pakaitomis – tai greitai žingsniuodami šalia, tai lėtai mindami dviračio pedalus ant žalio dviračių tako.

Apie 2010-ųjų pradžią… t.y. apie 2010-ųjų kalendorių

Per Kalėdų atostogas bevaikščiodami su Benų šeimyna po Southend-on-sea, netyčia užsukome į vietinį knygyną. Na turbūt ne visai netyčia, bo užsukome į daug daugiau parduotuvių (mano žmonai reikėjo kuprinės, man reikėjo kokio paštininko tašiuko, kad būtų kur susidėti dokumentus, Benų šeimynai gal ir nieko nereikėjo, bet kadangi susidėjo su mumis… tai teko pasivaikščiot kartu po parduotuves), taučiau ko reikėjo, taip ir nenusipirkome.

Bet… ko atrodė, kad nereikia, tai nusipirkau. Moleskin 2010-ųjų metų kalendorių. Kuris iš dalies pakeitė mano blog’inimo įpročius (t.y. juos panaikino). Dabar kiekvieną vakarą jau krisdamas į lovą miegot, prigriebiu savo metų kalendorių ir parašau, ką doro nuveikiau, pastebėjau, ar norėčiau nuveikti.

Taip berašydamas (ir kartais praleisdamas po kelias dienas), pastebėjau, kad pažiūrėjus ką rašiau prieš mėnesį, labai lengva prisiminti, ką tada veikiau, kodėl taip galvojau, ir netgi kaip jaučiausi. Tačiau, pažiūrėjus į tas dienas, kur nieko neparašiau.. net labai sukdamas galvą neprisimenu, kas tą dieną įvyko…

Jeigu diena buvo verta tavo gyvenimo, tai verta apie ją užrašyti…