in apie idėjas

Apie baimę ir drąsą kalbėti

Atrodo niekada per daug nebijojau kalbėti. Tačiau jeigu būdavo galimybė nekalbėti, mielai ja pasinaudodavau. Jau senokai mąsčiau, kad gal būtų gerai, kada nors, nukeliauti link artimiausio Toastmaster’ių klubo, ir pasiklausyti kaip drąsūs dėdės kalba. Galvojau gerą pusmetį. Paskui dar šiek tiek…

Vakar į Londoną atskrido grupiokas Kęstukas. Sakau, gal norėtum nueit, ten pasižiūrėt. Kodėl gi ne. Tai ir nuėjom. Tryse. Žmona, Kęstukas ir aš. Tai ne tik pažiūrėjom, bet dar gavom progą po minutę pakalbėti laisva tema. Kęstukas pakalbėjo apie sėdėjimą ant tvoros, žmona apie tai, ką mėgsta ar ko nemėgsta apie save, o aš apie savo laimingiausią momentą gyvenime (temas, tai parinko kolegos toastmasteriai, o mes gavom pakalbėt visai be pasiruošimo).

Seniai man taip rankos beprakaitavo, kai reikėjo atsistot prie dvidešimt nepažįstamų žmonių, ir kalbėt kažkokia filosofine tema, turint omeny, kad už poros minučių, kiti žmonės vertins tavo kalbą. Patiko šitas jausmas… ir noras išmokt drąsiau kalbėt dar labiau sustiprėjo. Kol kas nei žmonos, nei Kęstuko toastmaster’ių klubas per daug nesužavėjo, o aš turbūt jau lauksiu sekančio susibėgimo, ir bandysiu kibt į “dešimties kalbų kursą”.

Įdomu, ar dėstytojai universitete, kada nors jautė tokį nedrąsų jausmą, prieš pradėdami skaityti paskaitas studentams?

Write a Comment

Comment