Apie baimę ir drąsą kalbėti

Atrodo niekada per daug nebijojau kalbėti. Tačiau jeigu būdavo galimybė nekalbėti, mielai ja pasinaudodavau. Jau senokai mąsčiau, kad gal būtų gerai, kada nors, nukeliauti link artimiausio Toastmaster’ių klubo, ir pasiklausyti kaip drąsūs dėdės kalba. Galvojau gerą pusmetį. Paskui dar šiek tiek…

Vakar į Londoną atskrido grupiokas Kęstukas. Sakau, gal norėtum nueit, ten pasižiūrėt. Kodėl gi ne. Tai ir nuėjom. Tryse. Žmona, Kęstukas ir aš. Tai ne tik pažiūrėjom, bet dar gavom progą po minutę pakalbėti laisva tema. Kęstukas pakalbėjo apie sėdėjimą ant tvoros, žmona apie tai, ką mėgsta ar ko nemėgsta apie save, o aš apie savo laimingiausią momentą gyvenime (temas, tai parinko kolegos toastmasteriai, o mes gavom pakalbėt visai be pasiruošimo).

Seniai man taip rankos beprakaitavo, kai reikėjo atsistot prie dvidešimt nepažįstamų žmonių, ir kalbėt kažkokia filosofine tema, turint omeny, kad už poros minučių, kiti žmonės vertins tavo kalbą. Patiko šitas jausmas… ir noras išmokt drąsiau kalbėt dar labiau sustiprėjo. Kol kas nei žmonos, nei Kęstuko toastmaster’ių klubas per daug nesužavėjo, o aš turbūt jau lauksiu sekančio susibėgimo, ir bandysiu kibt į “dešimties kalbų kursą”.

Įdomu, ar dėstytojai universitete, kada nors jautė tokį nedrąsų jausmą, prieš pradėdami skaityti paskaitas studentams?

Nekabinkit makaronų…

Makaronai..Makaronai..

Suminkiau kilogramą miltų ir dešimt kiaušinių.

Kol būsimi makaronai maloniai sau šaldosi šaldytuve pusvalanduką, aš prisėdau pasėdėt.

Šiandien kepsim biški lazanijos. Biški daugiau.

Apie sertifikatus…

NAV 2009
Kai kurie kolegos sako, kad jų niekam nereikia.

Kai kurie kolegos sako, kad tai turėtų būti būtinas reikalavimas, kiekvienam save gerbiančiam profesionalui.

O aš? O man tai turbūt jų reikšmė ar nauda mažiausiai rūpi. Tiesiog vienas mažas žingsnis iš “aš galiu” serijos.

Vakar išlaikiau testą “NAV 2009 Installation & Configuration”. Checked. Now move on.

Apie sėkmės ieškojimą…

Kas tau yra sėkmė? Trumpai ne į temą. Ateityje turbūt būsiu blogas tėtis, bo jeigu vaikas ko nors paklaus, tai vietoj padoraus atsakymo, sakysiu, kad pasigooglintų. Šiandien pats pasigooglinau, kai nesugebėjau “sėkmės” apibrėžimo susikurti pats. Kas įdomiausia, kad paieškojus “kas tau yra sėkmė” (google.co.uk) suradau seno pažįstamo blog’ą – Labas, Pacifiste!

O šiaip… į palto kišenę įsidėjau užrašų knygutę ir tušinuką… pakeliui į darbą (ir iš jo) per ateinančias kelias dienas pabandysiu atsakyti sau į klausimą “kas MAN yra sėkmė?”. Bo, visuomenės, tėvų, draugų, bendradarbių sėkmės apibrėžimas man netinka (ir turbūt nepatinka). Nesvarbu, kur tu gyveni, kokią mašina vairuoji, kur valgai pietus, kokios tavo pareigos, kokios spalvos tavo batai, ar kaip spindi tavo auksiniai dantys. O kai paklausiau, kas man yra svarbu, nesugebėjau taip greitai atsakyt. Paklausiau mergaitės, nesugebėjo ir ji.

Kas TAU yra sėkmė? Kas TAU yra svarbu?

Laisvė? Šeima? Išsilavinimas? Darbas? Pinigai? Kelionės? Pasaulis? Žmonės? Vaikai?

Kaip mes praleidžiame savo laiką?

Ką tu šiandien nuveikei? Ką vakar? Ką nuveiksi rytoj?

Etatinio pasaulio gyventojo dienotvarkė susideda iš “laiko blokų”. Tai:

  • pavalgyti (nesvarbu ar gamini valgyti pats, ar eini iki artimiausios kavinukės papietaut, ar į kokį restoraną pavakarieniaut)
  • išsimiegoti (again, kai kurie žmonės “taupo” laiką bandydami uber-sleeping, o kai kurie įsitikinę, kad tai 8 valandos, kurių trumpinti nereikėtų)
  • dirbti (įdomiausia, kad čia gal nelabai tinka “nesvarbu, ką jūs dirbate”… nors, jeigu dirbate ne sau, tai turbūt tikrai nesvarbu, ką jūs dirbate. Optimistiškai žiūrint, jeigu gyveni UK, tai 7,5 valandas per dieną gali užtušuoti “darbo” laikui)
  • pažiūrėti TV (dar viena kategorija (kuo toliau, tuo labiau tai panašu į bereikšmį laiko švaistymą. Aš nuoširdžiai džiaugiuosi, kad namuose neturime televizoriaus. Tačiau… vis tiek kokį serialą “House” ar vieną kitą filmą kartais tenka pažiūrėti. Reikėtų pasistengti, kad šitokio laiko būtų dar mažiau)
  • paskaityti (naujienas, blog’us, laikraščius, knygas – turbūt rečiau, ir visą kitą kas gali būti skaitoma. Ši sritis irgi gali būti priskirta prie laiko švaistymo, nebent skaitot įdomias ir naudingas knygas. Iš kitos pusės, kadangi pats nusprendi, kas tau naudinga ir įdomu, tai sudėtinga pasakyti ar tai laiko švaistymas ar ne)
  • “praleisti laiko su” (jeigu per dieną, ar galų gale porą dienų, skiriu mažiau dėmesio savo mergaitei, tai gaunu iš alkūnės per šoną. Tačiau ši kategorija tinka ir daugiau variantų – pvz. išvesti šunį pasivaikščioti, pašerti kaimyno katiną, pabūti vienam, etc. Turbūt ši kategoriją yra vienintelė, kurioje mes tikrai turėtume atsipalaiduoti ir kažkiek pailsėti nuo visų kitų “darbingų” kategorijų)

Žiūrint į tokią gimstančią rutiną, ir pamąsčius, kad jeigu šiandien pavalgei neskaniai, neišsimiegojai, per dieną dirbai nemėgstamą (ar neįdomų) darbą, vartydamas laikraštį prie televizoriaus praleidai daugiau laiko negu su žmona, tai tiesiog valanda po valandos (diena po dienos?) švaistai savo gyvenimą.

Kol esi studentas ir neturi darbo, atrodo turi tiek idėjų, tačiau trūksta pinigų. Kai baigi mokslus ir kimbi į darbus, atrodo uždirni tiek pinigų, o trūksta idėjų.

Kaip dabar surasti gabalėlį aistros kiekviename iš eilinės dienos laiko intervalų?

Maži jausmai…

Jau praėjusį kartą minėjau, kad mano mergaitė vėl kibo į mokslus. Dėl to pirmadieniais praktiškai nebesusitinkam. Na, tik ryte išeidamas į darbą pabučiuoju, ir prieš eidama miegot mergaitė mane naktį pabučiuoja.

Šiandien grįžtu iš darbo besiklausydamas Mamontovo dainų. Užsikabaroju į viršų (ta prasme, antram aukšte gyvenam ir kažkodėl esu įpratęs laptais užbėgt į viršų visada), atsirakinu duris. Ir žiū… ant lovos guli raštelis. Pirma mintis – ką čia dabar padaryt reikės? Antra mintis, kaip seniai man žmona laišką berašė (o seniau susirašinėjom!).

O ant raštelio surašytas mini “padaryk” sąrašiukas:

  • pažiūrėk “mylių ameriką
  • suvalgyk melioną
  • neužmiršk, kad Tesco atveš maisto savaitei
  • gal dar pažiūrėk kokį bajeviką
  • o tada gal dar biški pasimokyk (turint omenyje, kad penktadienį eisiu laikyt dar vieno navision egzamino, gal ir būtų gerai pasiskaitinėt)
  • myliu!

Tai va… valgau melioną, rašau įrašą, žiūriu mylių ameriką, o mintyse vis skamba keistuolių “maži jausmai”. O kada Jūs paskutinį kartą palikot kam nors tokį mielą raštelį?