Šiandien ryte buvau labai tingus, tai vietoj standartinio žingsniavimo link stoties, nusprendžiau pasigauti autobusą. Pusiau miegodamas įlipau į autobusą, atsiverčiau knygą, ir beversdamas puslapius net nepastebėjau, kaip atlėkėme iki stoties (kai kurie vairuotojai tokie biški greičio mėgėjai, gerai dar kad kaip kolega Benas, nesugalvoja apsisukti gatvėj rankinį užtraukę).

Autobusui sustojus, visi paeiliau pradėjo grūstis lauk. Žiūriu, priešais autobusą stovi du lietuviai (nu neklauskit iš ko matosi, bet tikrai kartais galima pasakyti, kuris lietuvis…) ir skaičiuoja:

- Vienas…

- Du…

“Nagi, nagi” – pamąstau susidomėjęs, ką gi ten vaikinukai skaičiuoja…

- Trys balti…

Vos nesusijuokiau (toks keistas jausmas, kai norėtum juoktis, bet nesijuoki todėl, kad tavęs neidentifikuotų kaip dar vieno lietuvio – nors turbūt kiti ir į manę pažiūrėję, pasakytų “lietuvis”). Berniokai skaičiavo kiek “baltų” autobuse atvažiavo… Kaži ar buvo susilažinę?

Aš buvau trečias ir paskutinis.