Baby naming ceremony…

“Vardo įteikimo ceremonija?” – žadėjau rašyt krikštynos, bet turbūt pas musulmonus biški kitaip vadintųsi. Na, pats pavadinimas nesvarbu, tiesiog šiandien su Eveliuku buvome nulėkę į kolegos vaiko vardo įteikimo ceremoniją. O jeigu dar tiksliau – tai papietaut su daug nepažįstamų žmonių. Tiesa, teko susipažinti (būti supažindintiems) su keletų žmonių (žmona, vaikai, tėvai, etc), tačiau dabar sėdžiu ir mąstau, kad nė vieno vardo neprisimenu. Visi tokie nelietuviški, ir neangliški, kad net bandant prisimint nelabai išeina.

Iš kitos pusės buvo smagu pažiūrėt kaip kažką galima švęsti visai be alkoholio… ir su labai labai aštriu (hot & spicy) maistu.Su Evelina bandėm įsivaizduot, ką ir kaip lietuvoje turėtų švęsti susirinkus visa giminė jeigu nebūtų nė lašo alkoholio? Liūdna turbūt būtų visiems.

O visi maži vaikai atrodo tokie trapūs?

Blogos naujienos – pagaliau krizė palietė ir mane

Šįryt darbe pasitiko mane kolegos klausimas:

– Did you know?

– What?

– The pub downstairs…

– Yes?

– So, you didn’t know?

– What??

– It’s closing today… we are heading for a pint or two after work.

Bevartodami po paskutinę pintą alaus šiame pub’e nusprendėme, kad turbūt po kurio laiko toje pačioje vietoje atsidarys dar geresnis pub’as. Tik tada turbūt viskas bus ganėtinai brangiau (bo, dabartinis užsidaro dėlto, kad pakėlė nuomos kainas)… Krizė, o ne kitaip.

O kalbant apie darbus – ateinantis porą mėnesių nusimato labai sėkmingų ir darbingų. Implementinsim 2009 metų navision’ą, išnaudosim visaip kaip naujuosius (kam nauji, kam ne?) webservisus, ir apsrkitai, programinsim išsijuosę.

Vienas, du, trys…

Šiandien ryte buvau labai tingus, tai vietoj standartinio žingsniavimo link stoties, nusprendžiau pasigauti autobusą. Pusiau miegodamas įlipau į autobusą, atsiverčiau knygą, ir beversdamas puslapius net nepastebėjau, kaip atlėkėme iki stoties (kai kurie vairuotojai tokie biški greičio mėgėjai, gerai dar kad kaip kolega Benas, nesugalvoja apsisukti gatvėj rankinį užtraukę).

Autobusui sustojus, visi paeiliau pradėjo grūstis lauk. Žiūriu, priešais autobusą stovi du lietuviai (nu neklauskit iš ko matosi, bet tikrai kartais galima pasakyti, kuris lietuvis…) ir skaičiuoja:

– Vienas…

– Du…

“Nagi, nagi” – pamąstau susidomėjęs, ką gi ten vaikinukai skaičiuoja…

– Trys balti…

Vos nesusijuokiau (toks keistas jausmas, kai norėtum juoktis, bet nesijuoki todėl, kad tavęs neidentifikuotų kaip dar vieno lietuvio – nors turbūt kiti ir į manę pažiūrėję, pasakytų “lietuvis”). Berniokai skaičiavo kiek “baltų” autobuse atvažiavo… Kaži ar buvo susilažinę?

Aš buvau trečias ir paskutinis.