Į kirpyklas užsuku retai. Todėl dažniausiai būnu gauruotas. O kadangi esu informatikas ir daugiausia laiko praleidžiu prie kompiuterio, tai turbūt tie gaurai niekam ir nemaišo.
Šiandien jau pribrendo laikas vėl nueiti į kirpyklą (turbūt antrą kartą šiais metais – negi pradedu dažniau į kirpyklas vaikščiot)? Nueinu, žiūriu, kad mano kirpėjos nėra. Tiek to, jeigu dabar nenukirps plaukų, tai turbūt vėl ateisiu tik po pusmečio. Tai sakau kerpam..
- Kaip kirpsim? – klausia kirpėja.
- Nežinau, kaip norit.
- Visi iš pradžių sako, kaip norit, o paskui pyksta, kad blogai nukirpau. – guodžiasi kirpėja.
- Tai kirpkit, kad atrodyčiau gražiau. Nesvarbu trumpai ar ne. Aš gi informatikas… – beveik pradedu teisintis mąstydamas, kad mane vis tiek visi kreivai nukerpa – verpetingą galvą turiu.
Tai ir nukirpo. Žiūriu į veidrodį ir mąstau, gerai čia ar blogai, kad pasakiau “kaip norit”. Bo gavosi truputį kitaip negu visada…