Apie pasivaikščiojimus

Kai važiuoju namo po darbo dažniausiai klausausi kokių nors audio knygų. iPodas netgi labai sutrumpina kelią. Iš kitos pusės, toks kelio sutrumpinimas gali atrodyti, kaip gyvenimo prasukimas. Tiesiog atsikratai “nuobodaus” laiko – arba išmeti valandą iš gyvenimo.

Praėjusią savaitę po darbo į autobusą nelipau. Iki metro irgi nėjau. Sumąsčiau, kad nėra taip toli ir visą savaitę iki namų žingsniavau pėsčiom. O iš tikrųjų ir nėra taip toli. Kokie 8 kilometrai. Pirmus du vakarus eidamas nauju keliu link namų, pastebėdavau ką nors įdomaus… Trečią dieną į mano ausis sulindo ausinukai ir vėlgi ėjimas į namus tapo “dienos trumpinimu”.

Gavau UK dziudo licenziją

Oficialiai galiu laužyt kitų kaulus.

T.y. jeigu netyčia sulaužyčiau, tai nors niekas į teismą nepaduos.

Ta prasme, jeigu treniruotėse sulaužyčiau.

Kaip ten būtų, jeigu mane sulaužytų, tai neklausiau.

Disciplinos ar motyvacijos trūkumas?

Kartais ryte dar prieš suskambant žadintuvui pabundęs iškart šoki iš lovos, padarai keletą atsispaudimų, lendi po šaltu dušu, apsirengi ir žingsniuoji energingais žingsniais į darbą.

O kartais duodi žadintuvui per galvą (suprask, spaudi snooze) ir dar keletą minučių guli paslikas kol vėl suskamba žadintunvas. Tada išjungi jį visai, ir po keletos minučių supranti, kad vėl grimzti į miegą. Keltis (o tuo labiau padaryt keletą prisispaudimų) nėra jokios motyvacijos. Galų gale net kai atsikeli ir atsiprausęs keliauji link darbo pagauni save snūduriuojant, o mintys lėtai ir vangiai laksto kažkur toli.

Kodėl taip yra?