in apie keliones

Marselis, 2009

06:50. Atvažiuojame iki oro uosto. Aš buvau prisiminęs savo “skill’ą” užmigti belekaip ir belekur – tai gavau dar valandikę gero miego. Išlipant iš autobuso lauke snigo – tikėkimės mūsų lėktuvas sniego neišsigąs.

07:00. Pusiau išsirengę perėjome apsaugą. Šįkart nesupypsėjome nė vienas. Duty free zonoje iškart pasukome link JD Sport parduotuvės, kur aš prigriebiau sportabčius “all star” ir dziudo skirtas tapkes. Aišku, norėjau lietuviškų inkariukų, bet bus gerai ir allstar’iukai.

07:10. Papusryčiaujame “Frankies & Benny’s”. Man patinka English breakfast. Net ta neskani dešra man patinka. Ir kepti grybai. Apskritai, aš suprantu, kad visa tai neatrodo labai viliojančiai, bet kuo rečiau valgau English breakfast, tuo labiau man jis patinka.

08:15. Įsėdome į lėktuvą. Pasikėlimą ir šiaip daugiau negu pusę skrydžio pramiegojau.

11:25. Nusileidome Marselio oro uosto. Muitininkas ilgai tikrino mano pasą ir atidžiai peržiūrinėjo senas vizas.

12:20. Dar nie valandos nepraleidę šitoje nuostabioje aplinkoje, pastebėjome, kad angliškai turbūt su mumis niekas nekalbės. Dėl bilietų ir šiaip kas, kur, kame teks aiškintis ženklų kalba.

12:30. Isėdome į Navette autobusiuką, kuris už 8.5 euro teoriškai turėtų mus nuvežti iki Marselio centro – kur prasidės viešbučio paieškos.

O vaizdai ir oras tikrai pasakiški. Šalia manęs sėdi dėdė prancūzas su maikute trumpom rankovėm ir nuo saulės akiniais. Reikėtų ir man tokių.

13:00. Užkalbinę porą prancūzų suradome savo iš anksto užsakytą viešbutuką. Tiesa, kad prancūzai labai nenoriai kalba agliškai, tačiau kai tokia graži mergaitė, kaip mano Eveliuks, prieina prie prancūzo ir paklausia do you speak english, tai jie nevalingai palinksi galva.

13:20. Užsiregistravome Vertigo viešbutuke, už kurį palikome šmotą pinigų, gavome raktus nuo “savo” kambariuko, dar paklausinėję ką čia per dieną būtų galima pamatyt, išėjome ieškot nuotykių.

21:00. Kadangi visą dieną klajojome po Marselį, nebebuvo kada prisėst ir parašyt kaip sekės. Visų pirma, tik išėję iš viešbučio nupirkome tris atvirukus (na, žinot, postcrossing’o fanai ir šiaip kas norit atviruko?). Pasirodo už juos gerokai permokėjome, nes kuo toliau nuo viešbučio, tuo jie pigesni. Bet who cares? (naujas požiūris į pinigus?)

Marselis yra nuostabus, šiltas, senas ir lėtas miestukas apsuptas kalbų ir vandens. Aš leidžiantis lėktuvui bandžiau spėliot, kad mieste turėtų būti labai nevėjuota, nes kalnai turėtų suveikt kaip tvoros. Klydau. Vėjas gerokai draikė mano švarko atalpus, o aš iš dalies gailėjausi praradęs šunišką džiaugsmą, bo visai neseniai buvau apsilankęs kirpykloje.

Gerokai pasivaikščioję po Marselį (ir dar truputuką pasivažinėję su vietiniu traukinuku) nusprendėme, kad šitame miestuke galėtume ir ilgėliau apsistoti. Gaila, kad atostogų buvau pasiėmęs tik porą dienų.

Kai išalkome – patraukėme link uosto, nes ten viešbučio darbuotojas buvo žemėlapyje pažymėjęs keletą rekomenduotinų restoranų. Tačiau likome it bitę kandę, nes restorai tuo laiku (apie trečią valandą) jau užsidarinėjo ir mums prancūziško maisto pasiūlyti nebegalėjo. Truputį supykome, ir nusprendėme, kad ką nors užvalgysime pirmame pasitaikiusiame pub’e. Ironiška, tačiau tai buvo british pub. Išlenkėme po pintą Guiness alaus ir sukirtome porciją beef lazanijos. Mane apėmė trumpa panika, kad kokio velnio mes atskridome iki Prancūzijos, kad pavalgyti angliško maisto? O ir už bokalą alaus palikome po 7.5 euro – va, kodėl prancūzai taip mažai geria!

Apie 17:00 grįžome į viešbučio kambarį ir numigome pusvalanduką pokaičio.

Vakarop nuėjome paklausinėt viešbučio darbuotojų, kur čia vietiniai renkas. Ką jie valgo? Bo, visgi turizmo miestas, ir ten kur renkasi turistai, dažniausiai nebūna geriausios vietos. Taigi gavome dar vieną rekomendaciją (ir mažą taškiuką žemėlapyje), patraukėme ieškoti nuotykių prancūzų gurmanų pasaulyje.

O rekomenduota vieta buvo tikrai įdomi. Iš pradžių įeini į barą ir galvoji, kad ne čia pataikei (aš bandžiau įtikint mergaitę, kad mes tikrai kažkur kitur nuklydome). Tačiau, jeigu praeini barą, atsiduri labai mažame, bet jaukimae restoranėlyje, kuriame mums pasakė, kad mes atėjome prancūzų laiku labai anksti ir reikės palaukti, kol kas nors pradės gaminti valgyti. Tai mūsų toli gražu neišgąsdino. Sakom, duokit mums prancūziško vyno, ir mes jau kaip nors palauksime, kad ir kiek ten reikėtų laukti. Padavėja dar pasiteiravo, ar tikrai norime viso butelio, o ne taurės.

Kol laukėm savo vakarienės, su mumis pasišnekučiuoti atėjo restorano savininkas. Paklausinėjo iš kur esame, nes šitame restorane dažniausiai lankosi vietiniai. Taip pat papasakojo apie tris vynų rūšis, iš kurių vieną pasirinkome “laukimo procesui” sutrumpinti.

Vėliau užsisakėm patiekalą sudarytą iš įvairių sūrių ir mėsų/dešrų ir taip pat prancūziškai keptą antį. Visa vakarienė buvo tokia skani ir prancūziškai lėta. Londone tas lėtumas reikštų susinervinimą ir mažą arbatpinignių kiekį, o Marselyje lėtumas – pasitenkinimo ir džiaugsmo pojūtis. Buvo dieviškai skanu, su mumis kalbėjosi angliškai (matėsi, kad labai stengėsi), prancūziškas vynas buvo gaivus, ir aplinka labai jauki. We should get out of London more often…

O visdėlto kokie mes arogantiški. Puikiai suprantame, kad prancūzai nemėgsta anglų kalbos, tačiau mes vistiek visur kalbame angliškai.

22:05. Rytoj reikia viską labai tiksliai susiplanuot, kad netyčia nepraleist skrydžio. O ryte dar reikėtų aplankyti uosto turgų ir kur nors užkirsti prancūziškus pusryčius. Tačiau apie tai pamąstysim rytoj… o dabar keliauju pabendraut su viešbutuko darbuotojais ir kitais angliškai kalbančiais keliauninkais.

Marselis yra gražus.

Write a Comment

Comment

  1. Sveiki. Musu seima labai noertu draugauti su Marseliop l;ietuviu bendrumene . Gasl kas turi kontaktus? Butume labai dekingi.
    Kestutis

Webmentions

  • bmi chart 30/10/2012

    Bmi Calculator

    Bmi Calculator For Women

  • Ką daryti, kai žmona nori vieno, o tu nori kitko? | Aš Esu Lietuvis 30/10/2012

    […] Mano mergaitei patinka blynai. Labai. Dar labiau turbūt patinka, močiutės kepti širdutės formos vafliai, bet neišeina taip dažnai nulėkt pas močiutę (kaip dažnai mano mergaitė užsimano blynų). Man blynai irgi patinka… bet panašiai kaip su “English Breakfast” – kuo rečiau, tuo skaniau. […]