Marselis, 2009

06:50. Atvažiuojame iki oro uosto. Aš buvau prisiminęs savo “skill’ą” užmigti belekaip ir belekur – tai gavau dar valandikę gero miego. Išlipant iš autobuso lauke snigo – tikėkimės mūsų lėktuvas sniego neišsigąs.

07:00. Pusiau išsirengę perėjome apsaugą. Šįkart nesupypsėjome nė vienas. Duty free zonoje iškart pasukome link JD Sport parduotuvės, kur aš prigriebiau sportabčius “all star” ir dziudo skirtas tapkes. Aišku, norėjau lietuviškų inkariukų, bet bus gerai ir allstar’iukai.

07:10. Papusryčiaujame “Frankies & Benny’s”. Man patinka English breakfast. Net ta neskani dešra man patinka. Ir kepti grybai. Apskritai, aš suprantu, kad visa tai neatrodo labai viliojančiai, bet kuo rečiau valgau English breakfast, tuo labiau man jis patinka.

08:15. Įsėdome į lėktuvą. Pasikėlimą ir šiaip daugiau negu pusę skrydžio pramiegojau.

11:25. Nusileidome Marselio oro uosto. Muitininkas ilgai tikrino mano pasą ir atidžiai peržiūrinėjo senas vizas.

12:20. Dar nie valandos nepraleidę šitoje nuostabioje aplinkoje, pastebėjome, kad angliškai turbūt su mumis niekas nekalbės. Dėl bilietų ir šiaip kas, kur, kame teks aiškintis ženklų kalba.

12:30. Isėdome į Navette autobusiuką, kuris už 8.5 euro teoriškai turėtų mus nuvežti iki Marselio centro – kur prasidės viešbučio paieškos.

O vaizdai ir oras tikrai pasakiški. Šalia manęs sėdi dėdė prancūzas su maikute trumpom rankovėm ir nuo saulės akiniais. Reikėtų ir man tokių.

13:00. Užkalbinę porą prancūzų suradome savo iš anksto užsakytą viešbutuką. Tiesa, kad prancūzai labai nenoriai kalba agliškai, tačiau kai tokia graži mergaitė, kaip mano Eveliuks, prieina prie prancūzo ir paklausia do you speak english, tai jie nevalingai palinksi galva.

13:20. Užsiregistravome Vertigo viešbutuke, už kurį palikome šmotą pinigų, gavome raktus nuo “savo” kambariuko, dar paklausinėję ką čia per dieną būtų galima pamatyt, išėjome ieškot nuotykių.

21:00. Kadangi visą dieną klajojome po Marselį, nebebuvo kada prisėst ir parašyt kaip sekės. Visų pirma, tik išėję iš viešbučio nupirkome tris atvirukus (na, žinot, postcrossing’o fanai ir šiaip kas norit atviruko?). Pasirodo už juos gerokai permokėjome, nes kuo toliau nuo viešbučio, tuo jie pigesni. Bet who cares? (naujas požiūris į pinigus?)

Marselis yra nuostabus, šiltas, senas ir lėtas miestukas apsuptas kalbų ir vandens. Aš leidžiantis lėktuvui bandžiau spėliot, kad mieste turėtų būti labai nevėjuota, nes kalnai turėtų suveikt kaip tvoros. Klydau. Vėjas gerokai draikė mano švarko atalpus, o aš iš dalies gailėjausi praradęs šunišką džiaugsmą, bo visai neseniai buvau apsilankęs kirpykloje.

Gerokai pasivaikščioję po Marselį (ir dar truputuką pasivažinėję su vietiniu traukinuku) nusprendėme, kad šitame miestuke galėtume ir ilgėliau apsistoti. Gaila, kad atostogų buvau pasiėmęs tik porą dienų.

Kai išalkome – patraukėme link uosto, nes ten viešbučio darbuotojas buvo žemėlapyje pažymėjęs keletą rekomenduotinų restoranų. Tačiau likome it bitę kandę, nes restorai tuo laiku (apie trečią valandą) jau užsidarinėjo ir mums prancūziško maisto pasiūlyti nebegalėjo. Truputį supykome, ir nusprendėme, kad ką nors užvalgysime pirmame pasitaikiusiame pub’e. Ironiška, tačiau tai buvo british pub. Išlenkėme po pintą Guiness alaus ir sukirtome porciją beef lazanijos. Mane apėmė trumpa panika, kad kokio velnio mes atskridome iki Prancūzijos, kad pavalgyti angliško maisto? O ir už bokalą alaus palikome po 7.5 euro – va, kodėl prancūzai taip mažai geria!

Apie 17:00 grįžome į viešbučio kambarį ir numigome pusvalanduką pokaičio.

Vakarop nuėjome paklausinėt viešbučio darbuotojų, kur čia vietiniai renkas. Ką jie valgo? Bo, visgi turizmo miestas, ir ten kur renkasi turistai, dažniausiai nebūna geriausios vietos. Taigi gavome dar vieną rekomendaciją (ir mažą taškiuką žemėlapyje), patraukėme ieškoti nuotykių prancūzų gurmanų pasaulyje.

O rekomenduota vieta buvo tikrai įdomi. Iš pradžių įeini į barą ir galvoji, kad ne čia pataikei (aš bandžiau įtikint mergaitę, kad mes tikrai kažkur kitur nuklydome). Tačiau, jeigu praeini barą, atsiduri labai mažame, bet jaukimae restoranėlyje, kuriame mums pasakė, kad mes atėjome prancūzų laiku labai anksti ir reikės palaukti, kol kas nors pradės gaminti valgyti. Tai mūsų toli gražu neišgąsdino. Sakom, duokit mums prancūziško vyno, ir mes jau kaip nors palauksime, kad ir kiek ten reikėtų laukti. Padavėja dar pasiteiravo, ar tikrai norime viso butelio, o ne taurės.

Kol laukėm savo vakarienės, su mumis pasišnekučiuoti atėjo restorano savininkas. Paklausinėjo iš kur esame, nes šitame restorane dažniausiai lankosi vietiniai. Taip pat papasakojo apie tris vynų rūšis, iš kurių vieną pasirinkome “laukimo procesui” sutrumpinti.

Vėliau užsisakėm patiekalą sudarytą iš įvairių sūrių ir mėsų/dešrų ir taip pat prancūziškai keptą antį. Visa vakarienė buvo tokia skani ir prancūziškai lėta. Londone tas lėtumas reikštų susinervinimą ir mažą arbatpinignių kiekį, o Marselyje lėtumas – pasitenkinimo ir džiaugsmo pojūtis. Buvo dieviškai skanu, su mumis kalbėjosi angliškai (matėsi, kad labai stengėsi), prancūziškas vynas buvo gaivus, ir aplinka labai jauki. We should get out of London more often…

O visdėlto kokie mes arogantiški. Puikiai suprantame, kad prancūzai nemėgsta anglų kalbos, tačiau mes vistiek visur kalbame angliškai.

22:05. Rytoj reikia viską labai tiksliai susiplanuot, kad netyčia nepraleist skrydžio. O ryte dar reikėtų aplankyti uosto turgų ir kur nors užkirsti prancūziškus pusryčius. Tačiau apie tai pamąstysim rytoj… o dabar keliauju pabendraut su viešbutuko darbuotojais ir kitais angliškai kalbančiais keliauninkais.

Marselis yra gražus.

Vy, sil vu plė! O taip, prašyčiau!

CIMG1649

Prigriebiam porą porų kojnių, vienus marškinius, Beno fotiką (ačiū Benai), kurio pakrauti turbūt Prancūzijoje nepavyks, šmotą pinigų (su mintimi, kad jeigu ko prireikes, tai visada galima nusipirkti – kam čia tampytis?) ir lekiam link oro uosto. Jau po keletos valandų galėsiu laužyt savo liežuvį ir bandyt Marselio kavinukėj užsisakyt juodos kavos su šviežia bagete.

O taip. Sumąstyk. Išbandyk. Išmok ką nors naujo.

P.S. Kadangi nesivežam kompiuterio (ir apskritai beveik nieko), tai įspūdžius pabandysiu parašinėti ant popieriaus lapo. Jeigu kas gausis, parašysiu ir čia grįžęs namo.

Think. Try. Learn. Apie šokius.

DSCF0353

Tęsiant temą “sumąstyk, išbandyk ir išmok ką nors naujo” sekmadienio popietę su mergaite praleidome šokdami Ceroc. Na, pradžių pradžia kaip ir visur prasideda nuo pirmųjų kreivų žingsnių, tačiau po gerų penkių valandų, jau buvome įvaldę keletą smagių manevrų.

Mano mergaitė jau seniai norėjo mane išsitempti šokti, o aš vis spyriojaus. Taigi prisidengęs “think, try, learn”, nusprendžiau, kad gal būtų visai smagu išbandyti. Na, manau, dabar reikėtų kokį penktadienį nueit kur pašokt ir prisimint ką išmokom.

Prisiminus praėjusią savaitę (pirmadienį – bėgiojom po darbo su kolegom, antradienį – dziudo, trečiadienį – 5 km su kolegom, ketvirtadienį vėl dziudo, penktadienį – su kolegom nubėgom iki pub’o ir suvartojom po porą pintų alaus, šeštadienį kepėm skaniausią pasaulyje lazaniją – kas norės išbandyt?, o sekmadienį taip sakyčiau gerokai pašokom), tai nebejaučiu kojų visai. O rytoj po darbo nusimato dar bent minimum penki kilometrai…

Vienintelė paguoda, kad antradienį po pietų aš valgysiu prancūzišką batoną, ir užsigersiu vietiniu Marselio vynu. Čia, žinoma, jeigu nepasnigs…

Think. Try. Learn. – Apie dziudo

Man visada patiko dziudo (ne veltui lankiau treniruotes tris kartus per savaitę ilgiau negu 8 metus). Tiesa, baigus mokyklą, įstojau į Universitetą ir dziudo užmiršau. Turbūt buvo daug kitokių įdomių užsiėmimų. Tačiau dziudo man vis tiek patiko…

Dėl to truputuką pamąstęs (Think) ir paskatintas Evelinos (ačiū už kimono!), vėl nusprendžiau pabandyti (Try).

Ir ką gi sužinai užlipęs po penkių metų pertraukos ant tatamio? O sužinai, kad tavo kojos po treniruotės gali taip ganėtiniai stipriai drebėti. Kad dziudo technika truputį panaši į važiavimą dviračiu – ne tobulai, bet po truputį pradedi prisiminti kas ir kaip. Kad į treniruotę kitą kartą nebenori eiti, bet jeigu nueini jautiesi dar geriau nei praėjusį kartą.

O vakar pavyko ir porą metimų per kovą padaryt. Atrodo vėl atradau užsiėmimą, kuris teikia džiaugsmo.

Sumąstyk. Išbandyk. Išmok ką nors naujo.

Nebepamenu (o gal tiesiog ir nekreipiau per daug dėmesio) iš kurio blogo radau metodą Think. Try. Learn. – tačiau jis man patiko. Lietuviškai “Sumąstyk. Išbandyk. Išmok ką nors naujo.” man idėja skamba netgi gražiau. O esmė turbūt tokia, kad kiekvienas turime labai daug norų ar šiaip idėjų ką norėtume padaryti, išmokti, pamatyti ir t.t. O vis naujų idėjų atsiranda bet kur ir bet kada. Kai kurie GTD specialistai rekomenduoja visas idėjas užsirašyt, kai kurie rekomenduoja sumąstyt ką daryt toliau (what’s your next action), o Think. Try. Learn. metodo esmė – pamąstyk ar tikrai norėtum tai išbandyti. Galbūt? Tada išbandyk… o bandydamas išmoksi ką nors naujo – ir tada galėsi nuspręsti ar tai tau patinka, ar tu nori toliau gvildenti savo idėją.

Kai šventėme naujuosius metus bandžiau pasvajoti, kad būtų smagu aplankyti nors vieną užsienio šalį šiais metais. Kadangi neturėjau užsibrėžęs tikslų, kuri šalis tai turėtų būti, pasitaikius pirmai progai prigriebiau pigesnius bilietus. Vasarį porai dienų teks nuskristi į Prancūziją. Kovo mėnesį porai dienų į Vokietiją. Gegužės mėnesį galbūt pasiseks trumpam ištrūkt iki Belgijos. O dar kada nors norėčiau ir į Lietuvą parlėkt.

Tolimesni Think. Try. Learn. planai:

  • paskraidyt su akrobatiniu lėktuvu – Sumąsčiau, kad gal visai būtų smagu turėti piloto teises. Idant kada nors galėčiau iki kokios Aliaskos nuskrist ir nudobt paskutinę baltą mešką… Pirma idėja – tai turėtų būti labai brangu. Tačiau pradėjus ieškoti kur apskritai būtų galima Londone porą kartų praskrist, tai nėra toks brangus malonumas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Tačiau iš kitos pusės – gal man visai nepatiktų skristi su mažyčiu lėktuviuku, o tuo labiau jį valdyti? Kitas žingsnis – Try.
  • pasivažinėt su motociklu (o gal ir teises išsilaikyt?) – Man visada atrodė smagiai rimti dėdės ant savo stambių žirgų (kol kas vadinamosios britvos netraukia, tačiau choperiai atrodo patogūs…). O ir, jeigu reikėtų daugiau priežasčių surast, kam man reikia moticiklo – galėčiau pakankamai greitai sau pačiam įrodyti, kad su motociklu iki darbo važinėt būtų greičiau ir pigiau negu su metro. Vėlgi, kai teks atsisėst ant motociklo ir pavairuot, gal man visai nepatiks? Kitas žingsnis – Try.
  • išmokt sušokt ką nors tokio rimtesnio nei krypu-krypu šliapu-šliapu – Kažkada labai seniai, dar pirmosiose klasėse lankiau šokių būrelį. Nuo to laiko šokti (ar bent jau džiaugtis šokiu) nelabai ir beteko. Mano mergaitė kaskart man primena, kad norėtų su manim pašokti, o aš vis atmetu šią idėją sakydamas “kada nors”. Užteks… geriau pabandom, ką nors naujo. Kitas žingnis – Try. Šeštadienį keliaujam į keletos valandų workshop’ą, kur mokysimės šokti Ceroc šokį. Aš nežinau kas tai yra, mergaitė irgi nežino kas tai yra. Abiems bus proga išmokti ką nors naujo.

Suprantu, kad lengviau visada ką nors atidėti ar netgi ko nors atsisakyti, net neišbandžius. Saugu, paprasta, pigu (ir nuobodu). Tačiau kaskart kai susimąstai “o ką dar norėčiau nuveikti”, aš vis prisimenu kažkada jau apmąstytas ir niekada neišbandytas idėjas. Pats laikas jas tiesiog permesti į “seen that, done that” katalogą.