Nors šįryt teko sukirsti labai skanią kiaušinienę, jau apie 12 valandą jaučiausi alkanas kaip vilkas. Pilvas nepasidavė apgaunamas nei kavos, nei sausainių. Taigi, kai kolega pasiūlė eit prigriebt kokį sumuštinį ilgai manęs įtikinėt nereikėjo. Lapatai laiptais (iš pirmo aukšto) žemyn (į nulinį aukštą – visdėlto anglai yra kreivai mąstantys žmonės) ir pro duris link artimiausios sumuštinių parduotuvės (kaži kodėl lietuvoj tokių nėra… na, gal mažesnes kavinukes ir galima priskirt “sumuštininėms”, tačiau Londone tikrai nemažai tokių vietų, kurių pagrindinė paskirtis – sutepti tau šviežią – arba nelabai – sumuštinį).
Įžingsniuojam į artimiausią sumuštinių parduotuvę (pirmą kartą šitoj buvau) ir skanuojam akimis per pavadinimus, kuris čia skanesnis galėtų būti. Prieinu prie prekystalio ir sakau vaikinuikui:
- can I have a sandwich with roasted turkey – rupūs miltai, kaip tas kalakutas (turkey/tėrkei/tėkėi) tarias, tai velniai žino, bo manęs vaikinukas nesupranta ir paprašo pakartot. Susinepatoginęs žiūriu į prisegtą kortelę ir lėtai užsidega “supratimo” lemputė, kad vaikinuko vardas tai Vaidotas. Atsikvepiu, ir sakau:
- duokš man tą su kalakutu…
- ar labai alkanas esi? – nusišypso Vaidotas.
- labai – atsidūstu su šypsena irgi.
Taigi Vaidotas man prikapojo kepto kalakuto kad vos ėjo suspaust į sumuštinį. Užtepė dar uogienės ir palinkėjo sėkmės. Padėkojau, ir parbėgęs į mūsų naują ofiso posh virtuvę žiūrėdamas BBC News sukirtau sunkiai apžiojamą sumuštinį.
Gerai kartais brolius lietuvius sutikt… ir sotus, ir šiaip laimingas.