Trumpai apie didelį sumuštinį

Nors šįryt teko sukirsti labai skanią kiaušinienę, jau apie 12 valandą jaučiausi alkanas kaip vilkas. Pilvas nepasidavė apgaunamas nei kavos, nei sausainių. Taigi, kai kolega pasiūlė eit prigriebt kokį sumuštinį ilgai manęs įtikinėt nereikėjo. Lapatai laiptais (iš pirmo aukšto) žemyn (į nulinį aukštą – visdėlto anglai yra kreivai mąstantys žmonės) ir pro duris link artimiausios sumuštinių parduotuvės (kaži kodėl lietuvoj tokių nėra… na, gal mažesnes kavinukes ir galima priskirt “sumuštininėms”, tačiau Londone tikrai nemažai tokių vietų, kurių pagrindinė paskirtis – sutepti tau šviežią – arba nelabai – sumuštinį).

Įžingsniuojam į artimiausią sumuštinių parduotuvę (pirmą kartą šitoj buvau) ir skanuojam akimis per pavadinimus, kuris čia skanesnis galėtų būti. Prieinu prie prekystalio ir sakau vaikinuikui:

can I have a sandwich with roasted turkey – rupūs miltai, kaip tas kalakutas (turkey/tėrkei/tėkėi) tarias, tai velniai žino, bo manęs vaikinukas nesupranta ir paprašo pakartot. Susinepatoginęs žiūriu į prisegtą kortelę ir lėtai užsidega “supratimo” lemputė, kad vaikinuko vardas tai Vaidotas. Atsikvepiu, ir sakau:

– duokš man tą su kalakutu…

– ar labai alkanas esi? – nusišypso Vaidotas.

– labai – atsidūstu su šypsena irgi.

Taigi Vaidotas man prikapojo kepto kalakuto kad vos ėjo suspaust į sumuštinį. Užtepė dar uogienės ir palinkėjo sėkmės. Padėkojau, ir parbėgęs į mūsų naują ofiso posh virtuvę žiūrėdamas BBC News sukirtau sunkiai apžiojamą sumuštinį.

Gerai kartais brolius lietuvius sutikt… ir sotus, ir šiaip laimingas.

Migruojantys žmonės

Vintage Christmas Postcard

Penktadienį smagiai su kolegomis pasibuvome savo pačių suorganizuotame “Christmas party”: iš anksto užsakyta vieta, išanksto paruoštas meniu, pasirinktos vynų rūšys. Vienintelis dalykas, ko nebuvome pasirinkę – tai vakarėlio tema (nors turbūt Kalėdoms temos nelabai ir tereikia).

Kai visi truptuką užmiršom darbus begurkšnodami vyną, pradėjom kalbėt įdomia tema: kodėl mes visi čia (Londone) dirbame? Dar vienas įdomus pastebėjimas – prie mūsų stalo sėdėjo tik vienas “tikras” anglas – o visi kiti iš netgi labai skirtingų valstybių susirinkę.

Kai kurie kolegos Anglijoj jau daugiau nei dešimt metų pragyvenę – čia jaučiasi įsikūrę ir nebesiruošia niekur toliau judėt. Kai kurie kolegos, dar tik kelis metus čia begyvenantys – optimistiškai mąsto grįžt į savo tėvynę. Aš (turbūt irgi optimistiškai) dar ruošiuos judėt kur nors kitur, prieš planuodamas kur nors grįžt.

Įdomu, kad daugelis kolegų turėjo gerus darbus savo šalyse, namus, mašinas, šeimas – tačiau vis tiek keliavo kažkur į nežinią, ir paklausti kodėl taip darė – nelabai ką sumąstyt galėjo. O dar ar darytų? Turbūt nebe… “Negerai viską pradėt iš naujo – antrą ar trečia kartą – tai būna įdomu tik pirmą kartą”.