Spitafield market

Spitafield market | www.asesulietuvis.lt

Ankstų sekmadienio rytą (čia apie dešimtą valandą) nusprendėme, kad reikėtų kur nors nuvažiuot pasivaikščiot. Turbūt geriausiai šitą terminą “nuvažiuot pasivaikščiot” suprastų dar visai neseniai apsilankę grupiokai (Juste, kur ten vintage fotiko nuotraukos? Vis dar laukiam atviruko). Taigi… sėdom į autobusą ir po gero pusvalanduko buvome prie Aldgate East.

Dar keletą minučių pėsčiomis besižvalgant, “va čia galėtume kada vyno ar arbatos išgert, jei netoli išsinomuot kambariuką”, ir priėjome Spitafield turgų. O ten… bevaikštant siauromis gatvikėmis, bevingiuojant tarp rėkiančių prekiautojų “havaluk, havaluk, vanpaundširt, havaluk” užplūsta keisti jausmai: pasiilgau rietavo turguje pirktos rūkytos žuvies, medaus ir namuose darytos giros.

Žiūrint į kainas ir užrašus prie prekių, mąsčiau – čia jie prekes vagia ir pardavinėja pusvelčiui, ar čia jų kokybė tokia, kad po pirmo skalbimo ir grindims plauti nebetiks? Kaži kodėl bomžai vaikšto apsirengę kaip bomžai, jeigu už 10 svarų tokiame turguje galėtum padoriau apsirengti. Turbūt todėl, kad prie bankomatų nebeiškaulytų pinigų alui.

O šiaip gražu turguje… prisėdome su mergička ant šaligatvio, išsitraukėme keptus sumuštinius ir termosą arbatos. Pro šalį praslenka keletas nindzių su savo vienuolika vaikų, pralinguoja keletas pagiringų vienas kitą stumdačių lenkų, beveik prabėga keletas gariai besikeikiančių lietuvių – atrodo visas pasaulis tilptų šitoje mažoje turgaus gatvėje.

O prie lietuviško kumpių prekystalio, linksmai švyturio alų gurkšnojantis diedukas man labai gražiai pasakė sorry… kai aš jį užkliuvau praeidamas. Visdėlto anglų (kad ir apsimestinis) mandagumas daro šiokią tokią įtaką ir lietuvaičiams.