in apie mokslus

Paskaita: Interviu dėl darbo

Šiandien anglų paskaitoje „žaidėmė“ interviu dėl darbo. T.y. pasidalinome į HR specialistus, ir į paprastus žmogėnus, kurie neturi tam reikiamos patirties, tačiau nori pradėti savo karjerą kaip sporto klubo vadovai. Taigi… paruošėme gyvenimo aprašymus, ir „covering letter“ (kaip tie laiškai vadinas lietuviškai?), ir žingsniavom į porą interviu.

Kas įdomu, ir turbūt kada nors teks praktikoje pritaikyti, kai eini į pokalbį dėl darbo, ir mąstai jog… bugabuu, tave dabar iškamantinės, ir išklausinės visokių nesamonių, tai pradedi jaudintis (keletas merginų akivaizdžiai (o tai galima?) jaudinosi). O jeigu mąstai, kad iš kitos pusės, kad va tu vertinsi ar personalo atrankos specialistas pakankamai gerai dirba, tada jaudinimosi kaip nebūta.

Šypsotis, žiūrėti į akis, kalbėti energingai – man jau nebėra sunku (tikriausiai dėl super didelės patirties, kad tikro darbo ieškodamas apturėjau net DU interviu). Taigi, beliko atsakinėti į standartinius klausimus. „Papsakok apie save?“, „ką apie tave pasakytų tavo kolegos?“, „o įmonės direktorius?“, „kodėl tu norėtum dirbti šitą darbą?“, „kodėl norėtum dirbti būtent mūsų kompanijoje?“ ir pan.

Buvo keletas ir anglijoje vadinamų „killer questions“ (žudančių klausimų). Pavyzdžiui, „do angels needs rules in the heave?“ (ar angelams reikia taisyklių danguje?), arba „please, could you sing me something?“ (padainuok ką nors?). Šitie klausimai tiesiogine to žodžio prasme „suvartė“ mano kolegas studentus, o aš šiaip ne taip sugebėjau išsikrapštyti iš keistos padėties. Problema tame, kad teisingų į tuos klausimus atsakymų nėra. Yra tik galimybė atsakyti neteisingai „ką? Kodėl? Juokaujat?“.

O paskui, po interviu, studentai „laikinai einantys personalo atrankos pareigas“ nusprendė, kad į darbą būtų priėme mane. Ir dar truputį papasakojo, ką dariau gerai, ar blogai. Lyginant su kitais žmogiukais, aš „sugebu prisitaikyti prie anglų bendravimo“. T.y. niekada nepasakiau „ne“, net į klausimą „ar turi vadovavimo patirties“, kurios aš žinoma neturiu. Nė į vieną klausimą neatsakiau vienu žodžiu (pavyzdžiui: „tai sakote Jūs esate iš Lietuvos?“ – atsakymas „taip“ būtų prastas. Žymiai geriau būtų atsakyti „o taip, iš Lietuvos, iš šalies, kur antroji religija yra krepšinis“). Nežinau kodėl, bet anglai labai mėgsta „small talk“, kuris daugeliu atveju ir gali nulemti sprendimą jūs tinkamas kuriai nors pozicijai ar nelabai.

Tiesą pasakius, iš manęs dar prastas „small talk“ specialistas, tačiau kai tenka į liftą įlipti su kompanijos direktoriumi, sugebu suregzti porą sakinių į temą. O tai jau pradžia?

Apskritai… tinkamai pasiruošus interviu (ko aš vakar nedariau, nes miegot nuėjau labai anksti) galima pranokti netgi žymiai geresnius už save kandidatus. Ir šioje srityje, man sekasi… Pamąsčius, visur man sekasi pastaruosius 23 metus. O tai nėra blogai :)

Write a Comment

Comment