O mes į Šiaurę dumsim, o mes į Šiaurę dumsim… (t.y. į Londoną – atostogų) – III dalis

Pataupyk – čia viskas bus brangiau penkis kartus!

Money
Kaip jau minėjau, buvau rimtai nusiteikęs įsigyti mašiniuką. Net mąsčiau, kad va, tokią sumą sutaupau, tokią sumą pasiimu paskolos ir perku šviežutėlį Toyota Yaris. Ir važinėju laimingas tai pas mergaitę, tai į darbą. Gerai, kad tokios klaidos nepadariau… Bo, pusę metų taupytų santaupų, Londone išleidau per nepilną mėnesį. Taip, neveltui šitas miestas yra antras brangiausias miestas pasaulyje!

Gyvenantiems Londone lengva sakyti, kaip čia pigu, kokie čia pigūs vaisiai, kad aš čia galiu sau leisti nusipirkti kvepalų, ar Armani paltą. Tačiau, tuo metu kai tu atvažiuoji atostogų… tu esi lietuvis, o į tave skūpomis akimis žiūri Londonas, ir bando iš tavęs ištraukti kuo didesnę sumą pinigų.

Pirmos savaitės išlaidos neapsiribojo – vien porą tūkstančių už vieno mėnesio nuomą (ir tai mes čia gerai, gavome kambariuką be užstato), kelis šimtus už traukinių bilietus… aišku, smagu paskambinti mamai į Lietuvą ir sakyti „mama, mama, geriu vandenį už dvidešimt penkis litus“, bet tai… sekančią dieną tai nebeatrodo juokinga. Labiau graudu. Taigi, teko suvalgyti brangiausią kada nors valgytą sumuštinį, išgerti brangiausios kada nors ragautos kavos, pasmaližiauti brangiausių kada nors pirktų ledų (pastebit tendenciją?), gyventi brangiausiai kada nors nuomotame kambarėlyje (kuris, lietuviškai mąstant, tokios kainos nevertas), važinėti brangiausiu viešuoju transportu.

Artėjant pirmo mėnesio pabaigai, su neramiu žvilgsniu žiūrėjau į savo lietuviškos sąskaitos balansą. Litų kaip ir nebėra… o aš nusprendžiau čia pasilikti. Jeigu per ateinančias dvi savaites nerandu darbo, tampu benamiu niekam nereikalingu bomžu neturinčiu pinigų net sugrįžti į namus. Kodėl man atrodo, kad šioje situacijoje yra pabuvojęs ne vienas lietuvis? Gerai dar, kad turėjau dirbančią mergaitę, kuri buvo nieko prieš reikalui esant „išlaikyti“ mane.

Tačiau, kas yra ironiška… ir smagu. Kad pirmasis mano atlyginimas (t.y. pusė to atlyginimo, nes buvau dirbęs dar tik pusę mėnesio) buvo daugiau, negu aš buvau sutaupęs per pusmetį Lietuvoje. Ir kodėl po šių žodžių man juoką kelia politikų klausimai „kodėl jaunimas emigruoja iš Lietuvos?“

Trumpai: pinigų reikės daugiau negu planuoji. Jei nori paskaičiuot… imk vienas prie vieno, kiek kainuoja Lietuvoje ir daugink iš penkių (na, taip brangu nėra, bet sunku pratybose, lengva kare?). Sumuštiniai parduotuvėj kainuoja porą svarų. Pavalgyti galima už 5-8 svarus pigesnėse kavinėse. Vaisiai, vanduo, limondas – kainuoja apie svarą. O kai atvažiuoji atostogų su ribotu biudžetu, tokios sumos labai greitai susidega ir pradeda augti.

Paskaita: Interviu dėl darbo

Šiandien anglų paskaitoje „žaidėmė“ interviu dėl darbo. T.y. pasidalinome į HR specialistus, ir į paprastus žmogėnus, kurie neturi tam reikiamos patirties, tačiau nori pradėti savo karjerą kaip sporto klubo vadovai. Taigi… paruošėme gyvenimo aprašymus, ir „covering letter“ (kaip tie laiškai vadinas lietuviškai?), ir žingsniavom į porą interviu.

Kas įdomu, ir turbūt kada nors teks praktikoje pritaikyti, kai eini į pokalbį dėl darbo, ir mąstai jog… bugabuu, tave dabar iškamantinės, ir išklausinės visokių nesamonių, tai pradedi jaudintis (keletas merginų akivaizdžiai (o tai galima?) jaudinosi). O jeigu mąstai, kad iš kitos pusės, kad va tu vertinsi ar personalo atrankos specialistas pakankamai gerai dirba, tada jaudinimosi kaip nebūta.

Šypsotis, žiūrėti į akis, kalbėti energingai – man jau nebėra sunku (tikriausiai dėl super didelės patirties, kad tikro darbo ieškodamas apturėjau net DU interviu). Taigi, beliko atsakinėti į standartinius klausimus. „Papsakok apie save?“, „ką apie tave pasakytų tavo kolegos?“, „o įmonės direktorius?“, „kodėl tu norėtum dirbti šitą darbą?“, „kodėl norėtum dirbti būtent mūsų kompanijoje?“ ir pan.

Buvo keletas ir anglijoje vadinamų „killer questions“ (žudančių klausimų). Pavyzdžiui, „do angels needs rules in the heave?“ (ar angelams reikia taisyklių danguje?), arba „please, could you sing me something?“ (padainuok ką nors?). Šitie klausimai tiesiogine to žodžio prasme „suvartė“ mano kolegas studentus, o aš šiaip ne taip sugebėjau išsikrapštyti iš keistos padėties. Problema tame, kad teisingų į tuos klausimus atsakymų nėra. Yra tik galimybė atsakyti neteisingai „ką? Kodėl? Juokaujat?“.

O paskui, po interviu, studentai „laikinai einantys personalo atrankos pareigas“ nusprendė, kad į darbą būtų priėme mane. Ir dar truputį papasakojo, ką dariau gerai, ar blogai. Lyginant su kitais žmogiukais, aš „sugebu prisitaikyti prie anglų bendravimo“. T.y. niekada nepasakiau „ne“, net į klausimą „ar turi vadovavimo patirties“, kurios aš žinoma neturiu. Nė į vieną klausimą neatsakiau vienu žodžiu (pavyzdžiui: „tai sakote Jūs esate iš Lietuvos?“ – atsakymas „taip“ būtų prastas. Žymiai geriau būtų atsakyti „o taip, iš Lietuvos, iš šalies, kur antroji religija yra krepšinis“). Nežinau kodėl, bet anglai labai mėgsta „small talk“, kuris daugeliu atveju ir gali nulemti sprendimą jūs tinkamas kuriai nors pozicijai ar nelabai.

Tiesą pasakius, iš manęs dar prastas „small talk“ specialistas, tačiau kai tenka į liftą įlipti su kompanijos direktoriumi, sugebu suregzti porą sakinių į temą. O tai jau pradžia?

Apskritai… tinkamai pasiruošus interviu (ko aš vakar nedariau, nes miegot nuėjau labai anksti) galima pranokti netgi žymiai geresnius už save kandidatus. Ir šioje srityje, man sekasi… Pamąsčius, visur man sekasi pastaruosius 23 metus. O tai nėra blogai :)

O mes į Šiaurę dumsim, o mes į Šiaurę dumsim… (t.y. į Londoną – atostogų) – II dalis

Pasidomėk – kaip nusigausi nuo taško A iki taško B?

Tube Map

Taip, šaunuolis jeigu pasiėmei London in your pocket ar kokį kitą žemėlapį. Bet vis tiek, siūlyčiau pasigilinti labiau, apie įvairias transporto priemones, ir kaip iš taško A (pvz. Oro uosto) nukeliauti iki taško B (pavyzdžiui, iki adreso, kur nori nuomotis kambarį). Londone pakankamai plačiai išvystytas undergroundas (metro tinklas), ir labai daug kur važinėja smagūs iki praėjusios vasaros tik filmuose ir suvenyriniuose atviruokuose matyti autobusai. Taipogi labai daug taksi, tačiau nėkart dar neteko jomis naudotis.

Prisimenu, kai nusileidome Heathrow… viskas atrodė taip keista ir… net nežinau – didžiai? Ta prasme, didelis oro uostas, labai daug, netgi per daug žmonių, o dar šičia… o kaip iki Londono nusigauti? Gerai, kad mano mergaitė pasikausčius, tai tuo parūpino bilietukų traukiniui iki Londono, kurių kaina man atrodė ironiška.

Taigi po geros valandėlės žiūrėjimo per traukinio langą į kitokį pasaulį mes atsiradome Victoria stotyje. O tai buvo kažkas tokio… lyg didelis skruzdėlynas. Žmonių belekiek, judėjimas belekoks, išėjimų belekiek, įėjimų dar daugiau. Kur eiti visiškai neaišku. Kišenėje glamžiau popieriuką su užrašytu telefono numeriu ir adresu, kur mes turėtume išsinomuoti kambarį. Vėlgi mano mergaitė būdama mano kelrodė žvaigdžė nusitempė mane iki telefono parduotuvės, nusipirkom kortelė ir vargais negalais priskambinom buto šeimininkams. Bekalbant numirė telefono baterija (aga, minėjau, kad pasikrauti telefonus reikia, prieš keliaujant kur nors?), bet nors jau žinojome, kad kažkas yra namuose… Vadinasi, tereikia iki jų nusigauti. O turint tik adresą, ir neturint priėjimo prie google map‘sų tenka naudotis paprastu žemėlapiu.

Taip, gi kažkada lankiau orientacinį… pigiau grybo čia zuiki. Tu mane nuvešk iki Canning Town stoties, nes kol kas Prancūzijoje įvaldytas metro čia man vis dar atrodė bauginantis, o toliau, aš jau kaip nors surasiu, kur mums reikia nukeliauti. Vėlgi, paliekam po keletą svarų už metro bilietus į vieną pusę, ir nukeliaujam iki Canning Town stoties. O čia paaiškėjo, kad mano žemėlapio skaitymo sugebėjimai be kompaso, tokie patys kaip ir lietaus šaukimo – patirties nulis, tačiau Londone kartais lyja? Taigi… suradom. Manau, užtrukom ilgiau negu keturias valandas, skaičiuojant nuo oro uosto, iki gyvenamosios vietos. Dabar tą patį atstumą, turbūt būtų galima įveikti per kokią valandą. Taigi, patarimas – pasidomėk kaip greitai ir lengvai nukeliauti iki norimo kelionės tikslo. Arba paprašyk draugų pakalbos (kurie turbūt neturės laiko padėt, bet bent jau galės patart).

O mes į Šiaurę dumsim, o mes į Šiaurę dumsim… (t.y. į Londoną – atostogų) – I dalis

Pagalvojau, kad kai kuriems žmogiukams (bo, jaučiu, kad planuoja pas mane atsibogenti daugiau nei porą svečių kada nors) būtų naudinga, jeigu pasidalinčiau savo patirtimi apie atostogas Londone. Taigi, pradedam…

Sugalvok – ką, ko ir kiek reikia vežtis?

British Airways

Kai nusprendėme su Evelina keliauti atostogų į Londoną, ji jau turėjo daugiau patirties negu aš. Prieš porą metų ji jau buvo praleidusi vasarą Londone, tai iškart pradėjo vardinti didelį sąrašą ko mums reikia vežtis, kiek lagaminų, ką į juos dėti. Aš žmogus paprastas… sugebėčiau į Londoną paprastai apsirengęs ir su kuprine ant nugaros iškeliaut. Gerai, kad mano mergaitė nėra paprasta.

Prisimenu, dar Plungėje teko lėkt iki Senukų ir griebt vieną iš pigesnių lagaminų (taigi, iš kur pas ką tik baigusį studijas – na, gerai, metai jau biški ilgiau negu ką tik, tačiau – jaunimą pinigų brangiems lagaminams? Imam… net nebepamenu, kiek jis kainavo. Dabar, tai realiai atrodo juokingi pinigai (na, ir tada atrodė juokingai brangu). Taigi… lagaminą nupirkau, pamąsčiau kokių rūbų reikėtų – bo nusimatė karšta vasara. Ir vėlgi Evelinos priminimai, kad ten “karts nuo karto lyja, ir tam reikia būti pasiruošus” buvo teisingi.

Be keletos rūbų, dantų pastos ir šepetukų, dokumentų ir vaistų, mobilaus telefono (išsikraunančio – visada, VISADA pasikraukit telefoną, kur nors išvažiuodami… ypač kur nors išskrisdami) ir fotoaparato nusprendėm, kad reikia įsidėti maisto. Vėl toks didesnis apsipirkimas – visokių košių, sriubų iš pakelių, dėšros, duonos, sūrio. Prisipirkom maisto tiek, kad pradžiai nors savaitei užtektų. Neapsirikom… valgyti tokias nesąmones mažų mažiausiai atsibodo, tačiau lietuviškai pigu.

Kadangi skridome dviese, tai buvo labai paprasta ir patogu paskirstyti daiktus. Į vieną lagaminą rūbai (vaje, kiek tos mergiotės prisikrauna daiktų), į kitą lagaminą – maistas ir dar keletas merginos rūbų. Į kurpines kas liko.

Aišku, pigiausias variantas, paprašyti tėvų, kad nuvežtų iki oro uosto. Bilietus jau buvome nusipirkę anksčiau interneto pagalba. O aš vis nedrąsiai bandydavau paskaičiuoti kiek mums reikės pinigų, kiek sutaupiau per paskutinį pusmetį, kiek reikėtų vežtis grynųjų. Ot… o planuose buvo pirkti mašiną, tačiau atostogos Londone svarbiau nei trečias golfas, ane?

Dar žinoma, pasiėmėm nešiojamąjį kompiuterį. Kaip kitaip, gi informatikas. Rankos padėtos ant klavišų nuramina iškarto, bet kokioje gyvenimo situacijoje.

Jeigu sumąstei keliauti atostogų į Londoną, reikėtų pasiimti kuo mažiau rūbų (ypač, jeigu žinai, kad turėsi galimybė išsikalbti – o tokių galimybių apstu). Ir dar… iš pradžių atvykę visi juokiamės kokie čia Londoniečiai bijantys šalčio. Mes po maikučių, o jie su striukėm, megztukais. Dabar nebesijuokiu, kai eidamas su šaliku ir ilgu paltu praeinu pro merginų ar berniokų būrį stoviniuojančių su trumpom rankovėm.

Jeigu važiuočiau dabar į Londoną, tai būtinai pasiimčiau:

  • Kompiuterį (kuo mažesnis, tuo smagiau) – visgi kad ir nelegalu, kad ir baudžiama, tačiau bevielį internetą galima pasigauti ilgiau paieškojus.
  • Fotoaparatą – pirmomis dienomis vis tiek gaudysi viską kas juda. Pirmomis savaitėmis, jau pradėsi atsirinkinėti, kas būtų gražiau, o kas popsas. Pirmaisiais mėnsiais, nebenorėsi nešiotis kartu fotoaparato, bo… tau gi į darbą reikia, o čia turistai maišos. O vėliau, vėl nori fotoaparato… nes pamatai daugiau negu paprastas turistas pamato per savaitę.
  • Pinigų / banko kortelių / daugiau santaupų – pinigai tiesiogine to žodžio prasme Londone tirpsta. Ypač tada, kai dar nežinai, kas yra OYSTER card, kai nesi ragavęs Starbucks kavos, kai nesi valgęs SUBWAY sumuštinio, kai reikia mokėti už nuomą. Pinigų niekad nebus per daug… ypač, jei netyčia nusprendi užsibūti ilgiau.
  • Keletą rūbų – sakyčiau porą komplektų, kad kol vieni padžiauti, su kitais lakstai. Dar smagiau, jeigu galima iš kelnių pasidaryti šortus, ar nuo džemperio nutraukti rankoves. Bo vasarą, kartais, kai nelyja, būna visai šilta ir smagu.
  • Maisto – kad ir kokie neskanūs prisiminimai, pasiimčiau daugiau. Sumuštiniai po nueitų niolikos kilometrų Trafalgaro aikštėje yra nežmoniškai skanūs. O dar ir Lietuviški!

Visa kita, nereikalinga manyčiau. Gyvenimą dar daug kas galėtų palengvinti, bet kam įdomus lengvas gyvenimas?

Klausimai/atsakymai/blogo įrašai

Pastebėjau, kad pastaruoju metu išaugo skaitytojų skaičius – vietoj pastovių giminaičių, draugų, grupiokų užgriuvo banga nepažįstamų praeivių. Turbūt kalčiausias čia vienatoks iš savo nežinau.lt svetainės siunčiantis gėrio spindulius nuorodų forma. Tai iš dalies priverčia susimąstyti apie tai, ką norėčiau/galėčiau/turėčiau rašyti.

Taip pat, mane stebina kelių žmonių išradingumas, kaip patekti į šį puslapį. Vos ne kiekvieną dieną, dėdės gūglo pagalba į šį puslapį atkeliauja skaitytojas į paieškos langelį įvedęs:

  • as esu lietuvis //blogs
  • lietuvis londonas mergaitė darbas kursai

Antrasis užklausimas taip ganėtinai atspindi mano gyvenimą Londone. Turbūt apie kiekvieną iš šių žodžių galėčiau daug prirašyti.

Taigi, mielas skaitytojau, turių klausimą – apie ką norėtum sužinoti? Apie ką norėtum, kad parašyčiau? Aš kaip ir iš tos užklausos (lietuvis londonas mergaitė darbas kursai) – esu lietuvis (tiksliau žemaitis) emigravęs į Londoną (užsitęsė mano atostogos ilgesniam laikui), mylintis savo mergaitę (kurį buvo čia kuri laiką pasimetus tarp Lietuvos ir Londono), dirbantis verslo valdymo sistemų (tiksliau Microsoft Dynamics NAV) konsultantu/palaikymo specialistu/programuotoju, ir pastoviai besimokantis ką nors naujo (lankantis kursus, paskaitas, besiklausantis visokių audio knygų apie sėkmę, skaitantis labai daug blog’ų apie finansus, ir karjeros galimybes).

Kiekvienas protingas klausimas gali tapti šio blog’o įrašu. O tu, ar sugebi užduoti protingą klausimą?

Kodėl mūsų nemokė prezentacijų meno?

Gyveni ir mokaisi. Nuo to laiko, kai nusprendžiau pasilikti Londone, kiekvieną savaitę žvelgdamas atgal, matau kad išmokau kažką naujo. Tiek darbe, tiek paskaitose, tiek bendraujant su kolegomis – visur galima pasisemti kažką naujo.

Per pastarasias kelias savaites jaučiuosi daug sužinojęs apie įvairių šalių derybas ir prezentacijas. Galų gale, pačiam reikėjo sudalyvauti poroje prezentacijų… ir aš nuoširdžiai jaučiuosi piktas. Piktas dėl to, kad tik dabar, tik kai man jau 23 metai, man kažkas parodė, kaip tai galima padaryti… Taip, visada galima sakyti, kaltas ne mokytojas, o mokinys… o bet tačiau…

Taip, tiek mokykloje, tiek Universitete iš mūsų reikalavo, kad ką nors pristatytume, padarytume skaidres, papasakotume. Tačiau kokie buvo reikalavimai? Kad ir bakalaurinio darbo reikalavimas yra “virš keturiasdešimt puslapių”. Vaje… O kaip tai apsiginti bakalaurą? Kaip padaryti puikiais skaidres, ar gal jų net nedaryti? (spėjų informatikos fakulteto dėstytojai net neleistų gintis, jeigu ateitum be kokių dvylikos skaidrių) Šito manęs niekas nemokė… galima sakyti, aš net nežinojau, kad to galima išmokti. Mano nuomone, čia tik tokie žmonės kaip Steve gali Apple kompiuterius pristatinėti taip, kad visi netektų žado.

Taigi per pastarąjį mėnesį, teko perskaityti porą knygų apie prezentacijas. Teko pačiam sudalyvauti poroje prezentacijų/simuliacijų. Teko įvertinti kitų studentų darbą, teko pačiam išgirsti kitų žmonių įvertinimus, išgirsti daug patarimų. Ir aš dėl to džiaugiuosi… tiesiog, jeigu viso šito būčiau išmokęs prieš keletą metų, dabar daug kas galėtų atrodyti kitaip.

Beje, berods Kristinos blog’e radau nuorodą į MIT paskaitos įrašą How To Speak, kuri puikiai apibendrina mano įgytas žinias. Bežiūrėdamas šią paskaitą ir apžvelgdamas praėjusį mėnesį, matau kur galiu dar patobulėt. Ir apskritai… Londonas iš manęs daro dar didesnį optimistą.

Taip, kad mielas mano blog’o skaitytojau,

  • jeigu tu mokinukas – eini žiūrėti paskaitos (nepasakok pasakų, kad anglų kalbos nemoki)
  • jeigu tu studentas – eini žiūrėti paskatios (pats sau padėkosi)
  • jeigu tu darboholikas informatikas (o kas dar gali skaityti darboholiko informatiko įrašus?) – eini žiūrėti paskaitos

Naujojo monitoriaus privalumai

Nustačiau smagią rezoliuciją 1680×1050 (norėčiau dar didesnės, tačiau mano darbo kompiuterio vaizdo plokštė nėra ausinė, ir nėra čia ko dievo į medį kelti) ir žiūriu, kad vis tiek dar kažkas ne taip. Tada, ištryniau visas nuorodas nuo ekrano (na, jų ir taip buvo tik kelios, bet dažniausiai nenaudojamos).

Dienos bėgyje, kai vienas užduotis keičia kitos, kai reikia spręsti degančias problemas, kartais pavargsti. O tada, spaudžiam WIN+D ir pasikraunam motyvacijos.

Aš čia gyvenu. Aš čia dirbu. Ir energijos vėl… nors šakėm kabink.

O produktyvumas padidėja, kai ekranas tuščias. Čia turbūt panašiai kaip su darbo stalu… jeigu ant jo nėra nereikalingų dalykų, tai dirbi žymiai efektyviau. Pavyzdžiui, ant mano darbo stalo galima rasti:
• Monitorių (aha, uhum, yeah)
• Klaviatūrą (o kaip gi)
• Pelytę ant balto kilimėlio su Microsoft Dynamics NAV logo
• Ausines, kurios dažniausiai ilsisi ant mano galvos
• Telefonas, kurį mielai įgrūsčiau į stalčių, bet kartais prireikia paspausti vieną kitą mygtuką ir ant jo (nors dažniausiai bendrauju per ausinių mikrofoną)
• Visą dieną puspilnis kavos/arbatos puodukas

Kada supranti, kad tavo darbą vertina?

Grįžtu šiandien po anglų kursų į darbą, įmetu savo vakarykštės vakarienės likučius į mikrobangę, įjungiu elektrinį virdulį, ir krentu į savo krėslą darbų pratęst. Taip atsisėdau, ir sustingau minutėlei – visų pirma pagalvojau, kad ne į savo vietą atsisėdau. Antra (po pusės minutės) pakėliau akis ir pažiūrėjau į besišypsančią Kim, kuri merkdama akį ištarė “enjoy”.

Žodžium, esminis darbo vietos pasikeitimas – mano paprastą senuką 17 colių LCD monitoriuką pakeitė naujas šviežias didelis (21) coliukų gėris. Jaučiausi, kaip mažas vaikas gavęs ledų porciją. Iškart uždėjau didžiausią rezoliuciją, ir pradėjau žaist su langais. Ale, kaip smagu, kai į ekraną telpa keletas langų… taigi, skaitom PDF’ą ir debuginam navision’ą. Smaguva… Va, tokiom akimirkom pasijauti taip pat gerai, kaip kad kartais šefas patapšnoja per petį sakydamas “great job, Tomas”. Geras jausmas.

Tiesa, po kurio laiko pastebėjau ir minusų… Pvz, double click ant lango title nebetenka prasmės – bo, kokia nauda iš programos ištemptos per visą langą, jeigu ji visiškai išsitenka per pusę lango. Žodžium, pagooglinau ar nėra kokių programikių, kad expandinant programą, ji išsiplėstų tik per pusę ekrano. Deja, neradau nieko padoraus.

Tačiau… kartais genialumas slypi paprastume. Tiesiog reikės priprasti – paprasčiausiai spaudžiame CTRL (aišku, aš tariu tai kontrl) ir spaudžiame ant programų taskbar’e, kurias norėsime išplėsti lange. O tada, dešinį klavišą ir pasirenkame Title Vertically. Tada dar pastebėjau, kurią programą pažymėsiu pirmą, ta bus perrikiuota į kairę lango pusę. Smaguva.

O dar, rytais truputį paspausdinu DVORAK klaviatūra. Naudoju, tai QWERTY, tačiau va čia ir būtų tikrasis touch typing’as, kai net jei žiūrėtum į mygtukus, nematytum tai ko reikia. Išmoksim, jei norėsim.

Derybos “angliškai”

Noriu pasidalinti keliomis idėjomis iš savo anglų kursų “Business Communication”. Dėstytojas Simon stengiasi mus išmokyti ne tik advanced lygio anglų kalbos (hehe, optimistiškai čia aš), bet ir verslo kalbos ypatumų. Tik tiek, kad kartais man “anglų” verslo kalba nelabai priimtina…

Tarkim, svarbiausia Anglijoje (ar bent jau dirbant su Anglais) versle yra niekada nesakyti ne. Niekada. Geriau…

  • I understand your point, but…
  • You are quite right, however…
  • It would be quite hard to agree to…
  • Mmmm… the idea is quite good, but…

Iš pradžių man tai atrodė labai sunkus darbas – imituojant verslo pokalbius ir derybas, mąstyti apie savo oponentą, kad “wtf? do you even understand what are you saying? that’s rubbish”, o sakyti ką nors panašaus “you are quite right taking this view, nevertheless it would be quite hard for us to accept your offer”. Ir mano lietuviškas mąstymas tokį “quite hard” interpretuotų “tai pasistenk, jei sunku… ne mano problema”, o matai tipiškas anglų verslininkas turėtų omenyje “no, dude, that’s impossible”.

Va, taip spėju… ir nutrūksta verslo santykiai, dar net neprasidėję.

O prie “hau ajū dūing todei, meit” jau pripratau, ir net nebesusimąstau, tau įdomu ar ne. Default’iniai atsakymai į default’inius klausimus. Tačiau vienas dalykas tame yra geras… kad ir lietuviai, kad ir statybininkai (nu, neturiu aš nieko prieš lietuvos jaunuolius uždarbiaujančius UK statybose), kad ir aš… visi UK šypsosi daugiau. Kartais besijuokdami iš savo juodų dienų, kartais besijuokdami iš savo kolegų juodų dienų, o kartais šiaip… nes čia viskas kitaip. O kai šypsaisi… drūžba načinajieca su ulibki.

Kodėl sunku rytais anksti atsikelti?

Paskirstyk savo laiką

The Astronomical Clock iš natalieduvoisin albumo.

Šiandien darbe su kolegomis per pietų petraukėlę gėrėme kavą ir diskutavome apie nieką. Visi kažkodėl jau jautėsi kaip penktadienį, nors dar tik ketvirtdienio vidurys. Taip pradėjus kalbėtis nuo golfo pamokų, atostogų Italijoje, šalčių Kinijoje, pabaigėme kalbėti apie miegą. Kada, kas, kodėl, kaip miega ir keliasi? Kaip supratau kolegos labai nepatenkinti, kad rytais reikia anksti atsikelti… nes gi Londonas, dar po atsikėlimo reikia apie valandą (kurie Londone gyvena) ar apie dvi valandas (kurie tolėliau gyvena) praleisti viešajame transporte…

O kolegoms sunku atsikelti, nes…

  • vakarais žiūrim televizorių… ir jau kai nueinam miegoti, tai dar įsijungiam televizorių, kol užmigsim – man labai primena pirmus metus po studijų, kai grįžau į Plungę. Kiekvieną vakarą po darbo prieš miegą įsijungdavau televizorių. Dar nustatydavau, kad automatiškai išsijungtų po kurio laiko… spėkit, ar sunku būdavo rytais keltis?
  • einam miegoti, kai dar nenorim miego… čia tas pats, kas pavalgyti labai sočius pietus viename restorane, ir eiti dar sotesnių pietų į kitą restoraną… visų pirmą – pinigų švaistymas… antra – sunku gi įkišt, kai nenori. Taip pat su miegu… kam švaistyti valandas, kurių visiems trūksta. Jeigu nesijauti pavargęs, ir atsigulęs į lovą neužmigsi per keletą minučių, tai kam ten iš vis gultis? Gi namuose tikrai dar yra nebaigtų darbų, neišmoktų dalykų.
  • nėra svarbių priežasčių dėl ko keltis… sušvilpauja žadintuvas. spaudžiame ant sleep mygtuko ir toliau snaudžiam keletą minučių. Pradėjus žadintuvui rėkauti, vėl spaudžiam sleep mygtuką, ir toliau dedam į akį. Jeigu vidinis balsas papriekaištauja, tai duodam jam į akį ir pagalvojam “kam tuos marškinius lygintis, eisiu su tais kur vakar”. Sučirškus trečią kartą, numetam žadintuvą toliau pamąste “ai, biški paspausiu gazo, ir į darbą nepavėluosiu”. Kam dažnai pasitaiko tokios situacijos ryte? Ir ką gi tai reiškia? Ogi… “reikai į darbą” nėra pakankama priežastis, kad ryte pašokti iš lovos ir džiaugsmingai sau pačiam pasakyti “labas rytas”. Yra galimi du variantai problemos sprendimui: arba pakeisti darbą (gi visą gyvenimą negali daryti, kas nepatinka… nors mes užsispyrę lietuviai, gal ir galim), arba antra: surasti dėl ko tu norėtum atsikelti. Gi, prieš išvažiuodami atostogoms į kokią Italiją ryte net nesusimąstom ar jau lipti iš lovos. Dar neprabudę apsiaunam batus, ir griebiam už lagaminų…
  • “šiandien šeštadienis… pamiegosiu už visą savaitę” – prisiminus studijų laikus (arba kitaip dar būtų galima pavadinti die4frags erą) labai pažįstama frazė… tačiau pabudimas anksti ryte, kaip ir kiekvienas įprotis – turi būti vystomas. Jeigu nusprendei, kad kelsies anksčiau… tai ir daryt tai kiekvieną mielą dieną. Iš tikrųjų tai netgi lengviau negu atrodo.
  • neturiu ką veikti – na ir kas, jeigu atsikelsiu penktą valandą ryto? Ką veikt? Tai kad per sesijas studentai zirzia, kad niekur nespėja… o vakare įsijungia pažiūrėti naujo “Rambo” filmo turbūt reiškia, kad laiko vis dėlto netrūksta. Tiesiog… neproduktyviai laikas išnaudojamas. O tai jau kita problema.

Vienaip ar kitaip… keliuosi pusę šešių ryto jau senokai. Šią savaitę keliuosi pusę penkių ryto. Ir atsikelti tikrai nėra sunku… sukiau pasidaro tinkamai panaudoti atsiradusį laiką. Ir… nepasiduodi atsirandančiai rutinai.

Eksperimentas – Formuojame naujus įpročius

Resolutions

Kaip Steve Pavlina pavadintų, tai 30 dienų įšūkis – per trisdešimt dienų galima suformuoti naują įprotį, arba atsikratyti seno. Kadangi… jau kurį laiką pakankamai sėkmingai atsikeldavau penktą valandą ryto (kol mergaitė nepradėjo rytais urzgėti), tai sumaniau, kad gerai būtų pabandyti keltis rytais dar anksčiau (bo mergaitė, tai vėl pabėgo į Lietuvą).

Taigi… ateinančias 30 dienų (pradedant nuo pirmadienio.. gi visada taip lengva pradėti nuo pirmadienio? nuo naujų metų? beje, kaip ten jūsų naujametiniai tikslai užsilaikę?), kiekvieną dieną, nepriklausomai nuo to, lis, snigs, pirmadienis ar sekmadienis, I WILL:

  • atsikelti 4:30 (dėl viso pikto, žadintuvą pasidėsim tolėliau nuo lovos, kad būčiau priverstas išsikrapštyti iš lovos norėdamas jį išjungti)
  • pusvalanduką pasiklausyti audio knygų – turiu susidaręs perklausyti skirtų audio knygų sąrašiuką (kuris pastaruoju metu tik auga, nes nerandu laiko, ir apsimetu, kad neturiu iPod’o, vadinasi negaliu jų klausyti).
  • 5:30 keliauti į sporto klubą (čia… vėlgi, galima sakyti taip jau darau… tiesiog iš “kelis kartus per savaitę”, keičiam į “kiekvieną dieną”). kadangi savaitgaliais sporto klubas pradeda dirbti vėliau, tai… keliauti į sporto klubą vėliau, bet kitu du punktai būtini.

Sugalvoti būtų galima dar daug gerų dalykų… tačiau pradžiai užteks ir šių. Taigi, everyday no matter what… o kad tikrai tikrai taip viskas gerai ir gautųsi, tai būtina biški save pamotyvuot kaip nors. Taigi… iš sekančios algos perku mini iPod’ą, jeigu sugebėsiu nepraleist nė vienos dienos.

Kartais kai nori ką nors parašyti

Pamąstai, jog kažkur tai skaitei… girdėjai… matei… Ir koks tikslas rašyti apie tai dar kartą?

Iš kitos pusės žiūrint… šiandien valgydamas mandarinus mąsčiau, kad jeigu nesugebi savo dienai suteikti vardo (pavadinimo/title/etc), kuris padėtų tau vėliau šią dieną prisiminti, turbūt diena buvo nieko verto. Ir dar iš pačio ryto turėtum nuspręsti, kad šiandien bus kitaip. Kad šiandien vakare, aš savo dienai galėsiu duoti vardą… ir ši diena bus prasmingesnė.

Čia panašiai kaip žiūrint į nuotraukas… užplūsta prisiminimai, ir gali drąsiai sakyti “tą, kartą, kai … (dienos pavadinimas)”. O šiandienai aš duočiau pavadinimą… pavadinimą “don’t judge people by their appearance” (neteisk žmonių pagal jų išvaizdą? kažkaip angliškai pastaruoju metu lengviau reiškiu mintis negu lietuviškai).

Ir apskritai, kaži ar daugelis lietuvių įvertina tai, ką turime? Tai, kad esame dalis Europos Sąjungos. Tai, kad turime laisvę judėti… Tai, kad galima keliauti laisvai po Europą ir dirbti patinkančius darbus. Kai šalia stovi Einšteinas, ir jis negali dirbti tavo darbo, nes jo šalis dar nėra Europos Sąjungoje. Tu supranti, kad šitas protingas dėdė turbūt yra geresnis už tave (hehe, turbūt?), tačiau jo šalis dar nėra Europos Sąjungoje.

Nesudedu minčių kaip norėčiau. Tiesiog šiandien teko pabendrauti su viena studente, kuri mielai porą kartų per savaitę klijuoja etiketes parduotuvėje ant įvairių prekių. Ir uždirba keletą svarų nuomai… ir niekam nesvarbu, kad ji po metų bus mokslų daktarė, kad ji tikriausiai protingesnė už visus toje parduotuvėje kartu sudėjus…

Aš džiaugiuosi, kad esu Lietuvis. Aš dar labiau džiaugiuosi, kad Lietuva yra Europos Sąjungoje, nes tai reiškia, kad… aš galiu drąsiai palikti Lietuvą ir keliauti pažinti pasaulio, susirasti patinkantį darbą, daryti tiek daug visko, ko aplink mane kokie penki milijonai (skaičius ištrautkas iš piršto) žmonių daryti negali. Ir tikrai ne dėl to, kad I am better than them, ar kad Lietuva geresnė už Japoniją. Tiesiog todėl, kad gimiau pačiu laiku… gimiau Lietuvoje.

Who Moved My Cheese?

Kartais užduodu sau klausimą: ar tau patinka ką darai? Ką darysi po kelių metų? Ar tau patiks tai, ką tu darysi? Dažniausiai tokie klausimai, t.y. atsakymai į šiuos klausimus veda prie kokių nors pasikeitimų. Taip, (na, dar Kęstuko įkvėptas), pradėjau vėl lankyti sporto klubą. Taip keliu sau vis kitus tikslus…

Kai su Evelina užsukome į Borders knygyną Oxfordo gatvėje lėtais žingsniais nukėblinau link business knygų. Kiekvieną kartą užduodamas sau tokius klausimus, vis mąstau… kad kada nors, I’ll be working for myself. Ir šįkart… išsirinkau vieną tokią mažą knygą “Who Moved My Cheese?”. Tai knygą ne apie verslą… o šiaip apie pasikeitimus. Ir apie tai… kas tu esi. Labai smagiai suskaičiau knygutę greičiau nei per porą valandų… ir dar tikrai perskaitysiu ne vieną kartą.

Turbūt esu sunkiai apsisprendžiantis, lengvai kitų įtakojamas, tačiau labai laimingas, ir “reikiamu laiku ir reikiamoje vietoje” būnantis žmogus. Mane įkvepia pokalbiai su Augustu, mane priverčia susimąstyti pokalbiai su broliu, mane skatina pokalbiai su Kęstuku, mane stabdo… turbūt aš pats.

Kas dar neskaitėt šios knygutės, tačiau… bent kiek kertat anglų ir norėtumėt susimąstyt apie tai, kaip jūs bijot ar nebijot pasikeitimų… praneškit, pasidalinsiu… su sąlyga, kad kada nors grąžinsit, ir vėl galėsiu pasverti visus savo pliusus ir minusus…

Trumpai apie praėjusią savaitę

  • atvažiavo mano mergaitė, tokia visa pavargus
  • atvažiavo mano nauja lova, tokia visa maža (net kamabrys dabar atrodo didesnis)
  • pagaminau pačią skaniausią vištieną pasauly
  • mergaitė pagamino pačių skaniausių kimštų paprikų
  • mergaitė pagamino pačią skaniausią žuvį
  • nukeliavom į filmą Sweeney Tod (apsivalgėm neskanių čipsų – by the way, kodėl jie kino teatruose nėra tokie skanūs kaip parduotuvėse? ir prisigėrėm koka kolos – eilinį kartą pasakiau never again)
  • nukeliavom aplankyti Džono (sekantį kartą atkeliausi, vėl kai Evelina atvažiuos? apsimetam, kad neturim sąžinės)
  • nukeliavom pavalgyt skanios itališkos pastos su austrėm (ar velniai žino kuo, bet buvo skanu). apskritai, kodėl Londone visur skanu? turbūt todėl, kad retai kur išeinu pavalgyti.
  • nukeliavom į ledų restoraną… buvau užmiršęs kokie gali būti skanūs ledai. taip pat buvau užmiršęs, kaip ilgai lauke eilėje reikia stovėti, kol tenka tų ledų paragauti.
  • nukeliavom į sporto klubo SPA. nepaisant to, kad visi dėdės plaukikai žiūrėjo į mano mergaitę, aš irgi žiūrėjau į savo mergaitę. ale, graži mergička. o pirtys yra gėris.
  • prieš eidamas į anglų paskaitas buvau priverstas papasakoti savo mini prezentaciją mergaitei… dėl tokios praktikos, pasirodžiau geriausiai paskaitoje.
  • darbe kolegos davė velnių, kad nepasiėmiau atostogų, kai sužinojo, kad atvažiavo mergaitė manęs aplankyti.
  • Evelina sakė, kad mano dėdės kolegos visiškai nepanašūs į kompiuterastus.
  • ką mergaitė veikė dienom, tai nežinau.. bo pats tai dirbau. tiesa, tokių švarių ir tvarkingų namų jau seniai nebuvau matęs.
  • jau pusę metų, kaip dirbu Londone… spėju, mano atostogos prasitęs dar kurį laiką. pažiūrėjau į prieš pusę metų parašytus planus ir pasidžiaugiau… galima sakyti, įvykdžiaujuos šimtu dešimt procentų… pasirašiau dar truputuką planų ateinantiems pusei metų…
  • pastebėjau, kad praktiškai susitaupo mažiau pinigų, negu galima paskaičiuoti teoriškai, kiek jų turėtų susitaupyti
  • mąsčiau, kur geriau būtų pirkti (kada nors) butą – Londone ar Lietuvoje
  • mano kolegos treniruojasi ir ruošiasi kai kurie maratonams, kai kurie triatlonams… man tai nesuprantama, iš kur tiek motivacijos bėgti? pats įveikti penkis kilometrus dar galiu… bet tada pradeda kamuoti klausimas “kam to reikia?”
  • kartais susimąstau… “kam to reikia” ir apie patį Londoną. tačiau žinau, kad po penkių ar dešimities, ar dvidešimties metų, kai pažiūrėsiu atgal galėsiu drąsiwai pasakyti “a, va, matai, kam to reikėjo”.
  • šią savaitę ASDOJ dvylika jogurtų kainavo tik tris svarus… spėkit, ką valgiau pusryčiams?
  • išvažiavo mergaitė :(