in apie mokslus

Part-time English Course: Business Communication

Paganello 2007 : Learning From The Masters #1

Paganello 2007 : Learning From The Masters #1 iš brtsergio albumo.

Permaininga šiandien diena. Ryte atsikėlus, atrodė, kad už langų vyksta drago varžybos – pasirodo piktas vėjas į kambarį brautis bandė. Vėliau žiūrėdamas į metro laikrodžius mąsčiau, kad vėluoju… o atlėkiau iki darbo per anksti. Tai teko prisėst, ir pamąstyt… kad vis dėl to mobilus man (ar bent jau laikrodis) turbūt kartais praverstų.

Šiandien persikraustėme į kitą ofisą. Taigi… atkeliavęs į darbą per anksti, buvau nudžiugintas, kad kompiuterių ir visos kitos įrangos dar nėra. Bus po pietų kažkada… na, informatiškai būtų galima nuliūsti, tačiau mano kalendoriuje buvo pažymėti kiti planai. Dešimtą valandą palikau depresuojančius informatikus ofise be kompiuterių, o pats nukėblinau iki Metropolitan University rengiamų anglų kalbos kursų.

Prisistato dėstytojai, pristato Universitetą, paduoda spausdinto šlamšto, perspėja kad gatvėse būtume atsargūs, o jeigu ne, tai apiplėš, išprievartaus, ir išgąsdins (pirmą kartą taip baisiai apie Londoną kalbant girdėjau – iš pačių londoniečių lūpų), yadayada. Tada, išdalino popieriukus, ir sako parašom testuką.

Parašom… davė pusvalandį laiko. Po penkiolikos minučių sėdžiu, viską kaip žirnius atbeldęs į stalą. Atsakyt atsakiau, bet turbūt dauguma neteisingai (gi anglų kalbos jau porą metų nesimokiau). Na, bet to aš čia ir atvykau, kad mokytis, tad testo rezultatai manęs kaip ir neturėtų per daug jaudinti. Atidaviau savo popiergalius, ir atgal į ofisą.

Ofise vis dar panika. Nėra kompiuterių, kavos aparatas neveikia. Informatikų perkreipti veidai prašo pagalbos, pardavimų konsultantų džiaugsmingi veidai prašo kavos. Nušuoliuojam iki artimiausios kavinukės, pasiimam kavos išsinešimui. Grįžtam į ofisą… iš neturėjimo ką veikti išbandom naujas kėdes (joa, skaitom instrukciją pavadintą JOY, ir bandom atlikinėt visus veiksmus, kuriuos galima ir negalima su šita kėde daryti).

Pabaigę kėdės instrukciją, kimbam į naujų telefonų instrukcijas. Vėlgi, kas šūstresnę melodiją uždės. Galų gale išsiaiškinam, kad telefonai kol kas neveikia. Šaunuoliai… tegul pailsi kol mes panikoje.

Pirmą valandą vėl visus palikęs gilioje neviltyje iškeliavau atgal į Universitetą. Šįkart laukia interviu. Einu, ir jaučiu kaip delnai prakaituoja… lyg į pirmą pokalbį dėl darbo eičiau. Nueinu.. atsisėdu. Paspaudžiam letenas (o jau išdžiuvo), pasisveikinam. Ir pirmas penkias minutes kalbuosi taip sukaustytai kažkaip… lyg… išmaldos prašyčiau (tikrai sunkus darbas būtų man). O paskui… taip dingt mintis – ea, taigi aš čia už viską moku. Aš moku už tai, kad mane mokytų… ir pasikeitus požiūriui pokalbis iškart pagyvėjo.

Dėstytojas leido suprast, kad aš turbūt vienintelis šituose kursuose kuris full-time dirbu, kiti kolegos – studenčiokai (hehe, kol pats vėl netapau studentu, galiu biški pasijuokt, ane?). Taigi… bent jau man interviu patiko, kaip dėstytojui nežinau. Rytoj bus matyt, į kurią grupę patekau, ir galėsim po savaitikės pranešt kaip sekasi tobulėt anglų kalbos srityje.

Tada vėl grįžau į ofisą, kur dar porą valandų skendėjom liūdnumo debesyje. Ir tada… jauni vyrukai atnešė mūsų supakuotą įrangą. Kad jūs būtumėt matę mūsų veidus… kaip mažam vaikui duoti gabalą šokolado, lėkštę ledų, ir dar per pertį patapšnojus pasakyt “šaunuolis, Petriukai, tavo batai patys gražiausi!”.

Taigi… nuo šiandien, iki ten kažkada… mano pietų pertrauka pailgėja nuo vienos valandos, iki dviejų su puse. Žiūrėsim, kaip seksis darbuotis… o šiaip šio mėnesio planuose jau horizonte matau SQL 2005 Maitenance and Configuration (or something like that) testuką.

Mokausi atskirti “reikia”, nuo “noriu”. Ale, taip nesiseka, kad vis dar “noriu”.

Write a Comment

Comment