Anglų kalbos kursai

Jau bėga ketvirta savaitikė kaip keturias dienas per savaitę vietoj ramios pietų pertraukos greitu žingsniu lekiu iki anglų kalbos kursų Metropolitan Universitete. Trumpiau tariant, savaitės pabaigoje jau bus visas mėnuo…

Bandau save kritiškai vertinti, ar tobulėju nors kiek, ar nelabai. Žodynas nori, nenori auga… bo ir darbe tenka dažniau su kolegomis pabendrauti, ir paskaitose čia tavo nuomonė kitiems įdomi. Taip kad, kalbame… kalbame… pastebėjau, kad pradėjau kalbėti greičiau angliškai (turbūt greitai pradėsiu malti taip pat greitai kaip lietuviškai, ir vėl manęs niekas nesupras). Tačiau vis dar jaučiu, kad mano supratimo lygis žymiai lenkia mano kalbėjimo lygį.

Teko paskaitose jau porą darbų parašyt, ir mini prezentaciją padaryt. Iš vienos pusės jaučiuosi, kad kalbu vos ne geriausiai iš grupės, iš kitos pusės jaučiu, kad kolegos grupiokai galbūt daro didesnę pažangą negu aš. Turbūt reikėtų daugiau laiko skirti ne tik bendravimui, bet ir šiaip žodyno pavartymui.

Kas baisiausia, kad kalbantis ar su kolegomis bendradarbiais, ar su kolegomis studentais, ar šiaip su kokiais klientais, jeigu manęs kas nors nesupranta, ir paprašo pakartoti, aš viduje labai susimėtau… ir susimąstau, čia ką aš labai neaiškiai kažką pasakiau, ar čia jie manęs nesuprato… nes pačių anglų kalba nekažin ką geresnė.

Mane tai kartais erzina tokia lėta progreso kreivė… tačiau žingsnis po žingsnio… tikiu, kad po kursų, ar po gero pusmečio, kai pažvelgsiu atgal, suprasiu, jog daug išmokau, ir man tie kursai ne tik kišenę gerokai patuštino, bet ir davė šiokios tokios naudos.

O jeigu kalbėt apie darbą, tai tampu vietinio lygio žvaigžde… septyni egzaminai/sertifikatai per šešis mėnesius. Belieka, sau patapšnot per petį, įspirt į šikną, ir žengti drąsiai toliau. Nuo praėjusio penktadienio į savo el. paštą (pagal Microsoft rekomendacijas) turėčiau įtraukti dar porą eilučių:

  • Microsoft Certified Business Management Solutions Professional – Application for Microsoft Dynamics NAV
  • Microsoft Certified Business Management Solutions Professional – Developer for Microsoft Dynamics NAV

Nebereikia net laiško turinio rašyt… ir taip jau pilnas langas?

Kompiuterastiški pamąstymai

computer love mr_oji

Kažkurį vakarą su Evelina susirinkom namuose visus rastus atsuktuvus, ir išardėm mano nešiojamąjį kompiuterį Acer. Įdomu buvo išlupinėt po vieną detalę, ir žiūrėt kas kur yra paslėpta. Va, čia ramai susigrūdę bando kvėpuot, o čia hardas užslėptas. Taip detalė po detalės ir turėjom metalo ir platsmasės laužo krūvą.
Dulkių jau buvo gerokai prisikaupę, tačiau manau kaitimo priežastis buvo ne dulkės. Bandžiau sukinėt mažiuką ventiliatorių, kuris labia stengėsi priešintis tokiai pramogai. O turėtų suktis kaip bitutė… Taigi, išvalėm kiekvieną detalę, ir pradėjom surinkinėt… O čia prasidėjo problemos. Teko kam nors išrinkinėt nešiojamus kompiuterius? Kaip jie ten sugeba tokius trumpus, ir popieriaus storumo laidus įkišt kur reikia? Ta prasme, matau/žinau vietą, kur laidas turėtų įlyst. O bet tačiau… sunku kaip kokį storą katiną į stiklainį mažiuką sukišti – priešinas, lankstos, nelenda nors tu ką.
Aj, sakau, dedam šitą į šoną, pabūsim porą dienų be kompiuterio. Tai va, sėdžiu darbe prie kompiuterio, žmonių dar nėra (pastaruoju metu į darbą ateinu visada pirmas), ir naršau po DELL, HP, APPLE tinklapius, ieškodamas sau tinkamo kompiuterio.
Jaučiuosi keistai… kai reikia darbą mest, ir pasilikt Londone ilgesnių atostogų, tai net širgis nesudreba. O vat, kai reikia išsirinkt, kokį kompiuterį norėčiau turėt, tai elgiuosi kaip mažas vaikas. Svyruoju tarp “mažo, nešiojamo + didelis monitorius”, tarp “nešiojamo žvėries – desktop replacement”, kuris nelabai tinkamas nešioti… ir tarp “dėžutės”. Turbūt, sunkiausia apsispręst, nes vienaip ar kitaip gaila pinigų. Antras sunkumas – tai, kad Londone pastovumo reikia turėti kuo mažiau… o tai reiškia, kad dėžutė, ar sunkus nešiojamas kompiuteris kada nors gali tapti kančia (ką čia gali žinot kiek gyvensiu ten, kur dabar gyvenu). Tačiau iš kitos pusės žiūrint… mažiukas nešiojamas kompiuteris irgi negerai… kaip tada su filmais/photoshopais/adobe premierais/etc.
Esu paskendęs giliuose apmąstymuose.

Ilgiau pamąstęs turbūt išsirinksiu arba DELL XPS M1330 + 22 colių monitorių, arba DELL XPS M1730. Bo… visdėlto mažiau vargo be šūsnio laidų…

Tapk pats sau pavyzdžiu

Follow The Leader

“Follow the Leader” iš noe_carrillo albumo.

Visi skundžiamės, kad sunku gyventi, kad maži atlyginimai, kad trūksta laiko, kad per daug darbo, kad mašinos per senos, kad pilvas per didelis, kad alus per brangus, ir t.t. Ir tyliai besiskųdami laukiame geresnių dienų. O kaži, ar pastebėtume… jeigu tos geresnės dienos pasirodytų?

Koks atrodytų tavo gyvenimas, jeigu jis būtų idealus? Ką tu darytum? Kaip tu jaustumeis? Kaip tu atrodytum? Ką ir kiek tu dirbtum? Kiek uždirbtum? Kuom tu mėgautumeisi? Kaip save realizuotum? Kaip tu kvepėtum? Ką tu mylėtum? Kas tave mylėtų? Kaip tu žinotum, jog tave myli? Kaip tu pajaustum, kad esi laimingas?

Jeigu nors vienas klausimas privertė susimąstyti, ir pagalvoti, tai turbūt geresnių dienų mes net nepastebėtume. Gi, skubame daugiau uždirbti, daugiau išmokti, daugiau darbų nudirbti… arba šiaip skubame dėl skubėjimo. Juk visi skuba?

Aš irgi… susimąsčiau kažkurią dieną sėdėdamas raudoname Londone autobuse… Kas? Kaip? Ir kodėl? O tada nusprendžiau… (hehe, kaip atrodo paprasta… to make a simple decision), kad būsiu pats sau pavyzdžiu. Kas man iš to, kad Disneyland direktorius keliasi pusę penkių ryto. Man nerūpi, kad pro šalį ką tik pravažiavo Ferrari, o aš pėsčiom žingsniuoju link autobuso. Aš būsiu tas, į kurį noriu lygiuotis… Don‘t look at the stars, be one of them (ko jau ko, o optimizmo man netrūksta). Taigi… keletas punktų, kurie būdingi žmogui, į kurį norėčiau lygiuotis…

keltis 5:00 kiekvieną rytą (čia beveik paprasta, bo ir taip pastaruoju metu keldavaus anksti. Šįryt netgi atsibudau penkiom minutėm anksčiau, negu mano žadintuvas pradėjo rėkaut)

niekada nepraleisti pusryčių (sudėtinga. Nuo studijų laikų beveik niekada nevalgydavau pusryčių, na nebent… atsikeldavau apie pietus. Taigi… atsikėlus penktą valandą, kad ir nelabai dar noris valgyti, sukertam kokio jogurto/vaisių/etc)

rytinė mankšta (visai šalia darbo yra sporto klubas… nusprendžiau išbandyt (įkvėptas Kęstuko samprotavimų)… taigi, mini programikė su įvairaus plauko raumenų auginimo aparatais, kad sustiprėt šiek tiek.. ir toks visiškai atsipūtęs pabėgiojimas… taip nusprendžiau, kad pabėgiojimo riba 5 km. Per pusvalandį visai galima įveikti)

susiplanuot dienos MIT (most important tasks) atėjus valanda anksčiau į darbą (ir kažkaip… netgi jei ne viską įveiki, ką buvai suplanavęs… vis tiek jautiesi kažką pasiekęs ir nuveikęs, nes aukščiausių prioritetų darbai jau padaryti)

kiekvieną dieną išmokti ką nors naujo – lengva! Taigi pradėjau lankyti anglų kalbos kursus. Nuo 11:00 iki 14:00 angliškai bendrauju su kolegomis studentais, ir… tikrai jaučiu, kad kiekvieną dieną išmokstu kažką naujo.

pasidaryti vakarienę – tikslas: ne kur nors išeit pavalgyt, o pasidaryt skanią vakarienę… ir dar kad pietums kitai dienai liktų. Sugaištu nemažai laiko, tačiau once again, yra kur tobulėt.

atrodyti nepriekaištingai – sunkiausias mano DARBAS – marškinių lyginimas. Kartais plušu ilgiau negu vakarienę gaminu. Ir šiaip… buvau jau toks informatiškai desperatiškas, kad youtube ir videjug ieškojau kaip lyginti marškinius…

išleisk mažiau negu uždirbi – čia, jeigu klausysimė protingų dėdžių ir „mokėsime pirma sau“, tai lengviau negu lengva…

O šiaip… gyvenu nuostabiai gražiame mieste. Dirbu netgi labai patinkantį darbą. Sugebu atskirti REIKIA, nuo NORIU. Esu laimingas… trūksta tik – mergiotės pašonėj, buto Londono centre, ir namo prie Palangos jūros. Na, bet žingsnis po žingsnio… būdamas pats sau pavyzdžiu?

Atgal, į akmens amžių?

Šiandien anglų paskaitoje dėstytojas atnešė tokį mini-testuką. Reikėjo pasikartoti gramatiką, parašyti keletą pastraipų… Pasiskolinau iš dėstytojo tušinuką truptuką zirzėdamas. Pastebėjęs mano nusivylimą, dėstytojas pasiteiravo kas nutiko. Sakau, tai gal iš vis į akmens amžių grįžkim? Aš tušinuko apie du metus rankose nelaikęs…

Berašant net skaudėti pradėjo… rytinis pasportavimas nieko nereiškia, kai reikia tušinuką rankoje laikyti. Čia, jums, mieli dėdės informatikai, ne klaviatūrą švelniai glostyti…

Dėstytojas nusijuokė, o studentai liko nesupratę… Kaip tai? Neturi tušinuko? Ir nesinaudoji? Mano nuomone, tušinukai… yra toks dalykas, kaip lankstieji diskeliai… kai kuriuose kompiuteriuose dar pasitaiko, bet tie kompiuteriai, jau už tave patį senesni.
O pasirodo, rašyti dar moku… kaip daktaras!

Įsibėgėju…

“The Runner” iš Hugo albumo.

Pradeda atrodyti, kad laikas bėga greičiau, kad savaitės darosi trumpesnės, kad kai kurie darbai netenka prasmės, o kai kurie kaip tik išryškėja kaip būtini. Turbūt pradedu įsijausti į Londoną ritmą, kuriame kiekvienas turi skubėti… ir ne taip skubėti, kad atrodytum užsivertęs darbais, bet skubėti – tuos darbus užbaigti.

Nuo praėjusios savaitės, kaip ir buvome sutarę su šefu, mano pietų pertrauka pailgėjo pusantros valandos. Per ją turiu spėt ką nors užkąst, nužingsniuot iki Universiteto, pabendraut (kažkaip kol kas tai į “pasimokymą” nepanašu) su dėstytojais ir kolegomis studentais, ir vėl atgal į darbą.

Dėl tokios pertraukos, darbas gaunasi padalintas į dvi dalis. Tada, pradedi stengtis, suplanuoti savo to-do darbų sąrašą taip, kad iki pietų spėtum “užbaigti” vienus, ir po pietų pradėti kitus. Bo, jeigu nespėji iki pietų… tada po paskaitos grįžęs nelabai besupranti, “kuom mes ten baigėm?”. O taip sugaišti daugiau laiko.

Vyrams dirbti multitask režimu nelabai sekasi. O man dar reikia pradėt multitask režimu:

  • darbas/todo
  • mokslai/to study
  • darbo mokslai/get certified in
  • sportas/sveikata / get fit and successful (optimizmas dega mūsų akyse?)

Spėju reikės prigriebti kokią GTD sistemą. Popieriukai nelabai tinka, bo jeigu prireikia ką nors perplanuoti? Microsoft Outlook kalendorius pradeda atrodyt per daug spalvingas, ir gremėzdiškas.

Įvertinimas: 60 procentų egzaminas, ir 40 procentų darbas auditorijose

Po šių žodžių sugrįžau į realybę ir susivokiau, kad čia visdėlto ne šiaip anglų kalbos kursai, o Universitetas. Ir kad ne šiaip duodu pinigus, kažkokiam žmogėnui, kuris man popieriuką atspausdintų, bet gaunu teisę lankyti paskaitas, ir užbaigti vieną pasirinktą modulį, kuris galbūt ateityje studijuojant toliau, bus priskaitytas prie pasirinktos studijos krypties.

Taip minutėlę sustingau, susimąstęs… aš čia paskaitoje, ar su draugelių grupe susėdę ratu šnekamės kaip mums sekasi gyventi. Tikrai, jausmas kitoks nei keliaut į KTU paskaitas (pas ką ten anglų mokiaus?). Apskritai, dėstytojas (bent jau kol kas – nebūkim optimistais, a ne?) atrodo toks linksmas vyrukas, išleidęs porą knygų (aišku, tai mums įspūdžio nedaro, mūsų lietuviško Universiteto senyvos senmergės taipogi turi knygų prispausdinusios), ir šiaip toks prie bajerio.

Kaip bandė paaiškinti, mes mokysimės anglų kalbos – biški kitaip nei iki šiol mokėmės. Čia nuskambėjo panašiai kaip KTU ekonomikos paskaitoje Šlevienė kai į šiukšlinę išmetė KTU parašytą programą, ir sako mokysimės kitaip. Mokysimės taip, kaip mokėtės vairuoti… t.y. bandysime vairuoti, kol išmoksime. Gi, neišmoksi valdyti mašinos, skaitydamas knygą?

Ir vėl… kažkurią akimirką susivokiu, kad čia kai kurie studentai galbūt ir pergyvena dėl pažymių (ale, kiek lietuviškų stiliaus ir šiaip klaidų darau, kad jau baisu – o angliškai stiliaus klaidos – tai čia jau slengas, ane?), bo jie čia pagal pilną programą mokosi… siekia kai kurie bakalauro, kai kurie magistro laipsnio. Čia aš vienas toks atsipūtęs, visur vėluojantis studentas.

Galų gale… nepatikėjau… gavom namų darbų. Jau tikrai buvau užmiršęs studijavimo laikus… Ką gi… griebiam google, ir bandom rašyt užklausas “define: severance package”.

Vėl studentas?

Šiandien dvyliktą valandą turėjau būti Calcutta House, London Metropolitan University padalinyje. Aišku, darbe sėdėdamas ir į Google Maps’us žiūrėdamas ar pervertinau savo atminties galimybes, ir laiko paskirstymo sugebėjimus… Iki pastato vargais negalais (vėliau žiūrėjau į žemėlapį, tai vis ratais sukiojausi, kaip varna sūrio ieškodama) atsiradau po dvylikos penkios.

(Dėl tolimesnių įvykių eigos, tarkim kad pastatas turi įėjimą A ir įėjimą B). Įeinu pro įėjimą A, ir klausiu ten stovinčio apsauginio, kur čia būtų galima rasti part-time English Course Business Communication būrelį? Tasai braukdamas su pirštu per ūsą sako, pavėlavai jau jaunuoli. Jie išėjo į antrą aukštą, į biblioteką.

Na, biblioteka, tai biblioteka. Lekiam ieškot, dar paklausiau kaip iki ten nusigaut, bet jis kažką sumikčiojo. Taigi.. vėl sukuosi ratais. Galų gale randu kaip pakilt iki antro aukšto, randu po penkiolikos minučių kur biblioteka, o ten ant durų parašyta, kad įėjimas iš pirmo aukšto. Jablinkšt jedreni fieni. Vėl ratais, kol randu kaip nusileist. Grįžtu prie apsauginio, sakau, gal norėtumėt parodyt, kaip ten nueit? Apsauginis sako, mielai, bet negaliu, kaip aš postą paliksiu.

Tai vėl ratais suku, suku… žiūriu įėjimas B. O ten jaunesnis toks apsauginis sėdi, kuris aiškiau paaiškino kaip iki bibliotekos nusigaut. Jau praėjos pusvalandukui įsibraunu į biblioteką, o ten tuščia. Nu blyn, galvoju, nesiseka. Pastoviu eilėj, prieinu prie senyvo bibliotekos liokajaus (administratoriaus?) ir sakau, aš toks ir anoks, kur čia dabar rast būtų galima tokius ir anokius? O tas taip neskubėdamas, ramiai… sako, pavėlavai jaunuoli. Jie visi jau į pub’ą patraukė.

Pradedu nervintis, prisimenu, kad vakar May sakė, kad šiandien paskutinė diena dokumentus paduoti, ir dalyvavimas būtinas. A, sakau… o gal galit paskambint ir paklaust kur yra. Paskambino… sako esam visi kol kas prie įėjimo B. yey…. lekiu prie įėjimo B, bet kažkaip netyčia atsirandu prie įėjimo A. Vėl eiliniai klausimai, kaip nusigauti iki …? Iš manęs jau pradeda juoktis, vėl papasakoja…

Ir galų gale, ateinu paskutinis, pavėlavęs, ir viską praleidęs. Parodo, man kur paduot formą, mergiotė tokia sako sėskis, nufotkino ir iškart atspausdino kažkokį tai studento pažymėjimą. Laisvas…

Tai ką, vėl studentas? Tikriausiai ir spintoje sugebėčiau pasiklysti. Na, netikras studentas tokis… bet reikės pabandyt, ar nuolaidų galima išgaut su šiuom pažymėjimu…

Part-time English Course: Business Communication

Paganello 2007 : Learning From The Masters #1

Paganello 2007 : Learning From The Masters #1 iš brtsergio albumo.

Permaininga šiandien diena. Ryte atsikėlus, atrodė, kad už langų vyksta drago varžybos – pasirodo piktas vėjas į kambarį brautis bandė. Vėliau žiūrėdamas į metro laikrodžius mąsčiau, kad vėluoju… o atlėkiau iki darbo per anksti. Tai teko prisėst, ir pamąstyt… kad vis dėl to mobilus man (ar bent jau laikrodis) turbūt kartais praverstų.

Šiandien persikraustėme į kitą ofisą. Taigi… atkeliavęs į darbą per anksti, buvau nudžiugintas, kad kompiuterių ir visos kitos įrangos dar nėra. Bus po pietų kažkada… na, informatiškai būtų galima nuliūsti, tačiau mano kalendoriuje buvo pažymėti kiti planai. Dešimtą valandą palikau depresuojančius informatikus ofise be kompiuterių, o pats nukėblinau iki Metropolitan University rengiamų anglų kalbos kursų.

Prisistato dėstytojai, pristato Universitetą, paduoda spausdinto šlamšto, perspėja kad gatvėse būtume atsargūs, o jeigu ne, tai apiplėš, išprievartaus, ir išgąsdins (pirmą kartą taip baisiai apie Londoną kalbant girdėjau – iš pačių londoniečių lūpų), yadayada. Tada, išdalino popieriukus, ir sako parašom testuką.

Parašom… davė pusvalandį laiko. Po penkiolikos minučių sėdžiu, viską kaip žirnius atbeldęs į stalą. Atsakyt atsakiau, bet turbūt dauguma neteisingai (gi anglų kalbos jau porą metų nesimokiau). Na, bet to aš čia ir atvykau, kad mokytis, tad testo rezultatai manęs kaip ir neturėtų per daug jaudinti. Atidaviau savo popiergalius, ir atgal į ofisą.

Ofise vis dar panika. Nėra kompiuterių, kavos aparatas neveikia. Informatikų perkreipti veidai prašo pagalbos, pardavimų konsultantų džiaugsmingi veidai prašo kavos. Nušuoliuojam iki artimiausios kavinukės, pasiimam kavos išsinešimui. Grįžtam į ofisą… iš neturėjimo ką veikti išbandom naujas kėdes (joa, skaitom instrukciją pavadintą JOY, ir bandom atlikinėt visus veiksmus, kuriuos galima ir negalima su šita kėde daryti).

Pabaigę kėdės instrukciją, kimbam į naujų telefonų instrukcijas. Vėlgi, kas šūstresnę melodiją uždės. Galų gale išsiaiškinam, kad telefonai kol kas neveikia. Šaunuoliai… tegul pailsi kol mes panikoje.

Pirmą valandą vėl visus palikęs gilioje neviltyje iškeliavau atgal į Universitetą. Šįkart laukia interviu. Einu, ir jaučiu kaip delnai prakaituoja… lyg į pirmą pokalbį dėl darbo eičiau. Nueinu.. atsisėdu. Paspaudžiam letenas (o jau išdžiuvo), pasisveikinam. Ir pirmas penkias minutes kalbuosi taip sukaustytai kažkaip… lyg… išmaldos prašyčiau (tikrai sunkus darbas būtų man). O paskui… taip dingt mintis – ea, taigi aš čia už viską moku. Aš moku už tai, kad mane mokytų… ir pasikeitus požiūriui pokalbis iškart pagyvėjo.

Dėstytojas leido suprast, kad aš turbūt vienintelis šituose kursuose kuris full-time dirbu, kiti kolegos – studenčiokai (hehe, kol pats vėl netapau studentu, galiu biški pasijuokt, ane?). Taigi… bent jau man interviu patiko, kaip dėstytojui nežinau. Rytoj bus matyt, į kurią grupę patekau, ir galėsim po savaitikės pranešt kaip sekasi tobulėt anglų kalbos srityje.

Tada vėl grįžau į ofisą, kur dar porą valandų skendėjom liūdnumo debesyje. Ir tada… jauni vyrukai atnešė mūsų supakuotą įrangą. Kad jūs būtumėt matę mūsų veidus… kaip mažam vaikui duoti gabalą šokolado, lėkštę ledų, ir dar per pertį patapšnojus pasakyt “šaunuolis, Petriukai, tavo batai patys gražiausi!”.

Taigi… nuo šiandien, iki ten kažkada… mano pietų pertrauka pailgėja nuo vienos valandos, iki dviejų su puse. Žiūrėsim, kaip seksis darbuotis… o šiaip šio mėnesio planuose jau horizonte matau SQL 2005 Maitenance and Configuration (or something like that) testuką.

Mokausi atskirti “reikia”, nuo “noriu”. Ale, taip nesiseka, kad vis dar “noriu”.